Jais ir mintimis apie muzikinį gyvenimą šių dienų kontekstuose žinoma kaunietė pasidalijo su "Kauno diena".
– Kovo 24-ąją turėjo įvykti koncertas, kurį pavadinote "Valanda, kai esi". Juo ketinote paminėti savo neeilinį gimtadienį ir kūrybinės veiklos jubiliejų. Kuo svarbios muzikantams tokios šventės?
– Tai tam tikra nueito gyvenimo kelio apžvalga, pasiektų ar nepasiektų rezultatų įsivertinimas. Tokie apmąstymai dažniausiai gimsta esant apvalioms datoms, tad gimtadienių koncertai reikalingi tam, kad galėtum judėti pirmyn. Vadovaujuosi posakiu "Tas, kas neina pirmyn, eina atgal", mano supratimu, taip galima pasakyti ir apie darbą, ir dvasinį gyvenimą. Esu laiminga, kai randu savyje tą "pirmyn". Į jubiliejinį koncertą norėjosi surinkti draugus, kolegas, mokinius – tuos, kurie vienaip ar kitaip supo mane įvairiose muzikinėse veiklose. Žinoma, visus surinkti vargiai įmanoma dėl įvairiausių priežasčių – kai kurių mielų žmonių jau nebėra. Buvau numačiusi šventėje paminėti ryškiausius muzikinio gyvenimo etapus, tačiau koncertas neįvyko, kaip ir daugelis renginių pasaulyje, nes prasidėjo karantinas. Vis dėlto viliuosi, kad šį sumanymą įgyvendinti dar pavyks.
– Gyvenimas ir kūrybinė veikla jūsų gyvenime – tapatu?
– Taip, nes muzika ir yra mano gyvenimas. Kai prieš beveik vienuolika metų patyriau nelaimę, po kurios negalėjau judinti kairės rankos pirštų, supratau, ką man reiškia muzika, smuikas, scena. Keturis mėnesius gyvenau nerime, skausme, paieškose. Bet atsirado puikių medikų, ištikimų draugų, kurie man padėjo. Jiems esu be galo dėkinga. Vis dėlto pasistengti teko ir man pačiai – sukaupti visą savo atkaklumą, darbštumą ir tikėjimą. Ilgas bendras darbas buvo sėkmingas – vėl groju! Ir džiaugiuosi tuo visą laiką. Beje, tuo sunkiu laikotarpiu įgijau ir šiokių tokių žinių apie mūsų smegenų veiklą valdant judesius, jas galiu panaudoti pedagoginiame darbe.
Įdomu, ar galėtų vėl atsirasti toks kaip Robertas Schumannas, kuris išjudintų miesčioniškąsias mases? Vertybių sistema labai stipriai persiorientavo į materialinio gyvenimo gerovę.
– Jūsų muzikinė veikla – labai įvairi ir ilga. Tikriausiai dabar, žvelgdama atgal, jau galite ją sudėlioti į tam tikrus etapus. Pats ryškiausias veikiausiai buvo pirmas, kurį skaičiuojate nuo studijų pabaigos. Koks jis buvo?
– Kai baigiau studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (tuometinėje Tautų draugystės ordino konservatorijoje – red.past.), jau aktyviai grojau styginių kvartete, už tai esu labai dėkinga profesoriui Donatui Katkui, kuris dirbo su mumis negailėdamas jėgų ir laiko. Jis mus mokė ne tik groti, bet ir gyvenimiškų dalykų – kaip organizuoti laiką, kaip už save kovoti. Sakydavo: "Niekas jums nieko neatneš ant lėkštutės, gyvenime viską reikia daryti patiems." Kvarteto kūrybinė veikla nenutrūko ir man grįžus į Kauną – daug dirbome, turėjome gražių koncertų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, dalyvavome konkursuose. Tuomet mus labai rėmė Kauno kompozitorių sąjunga, kuriai tuo metu vadovavo kompozitorius Algimantas Kubiliūnas, o Kauno miesto taryba mums skyrė dotaciją – tikrai gerą atlyginimą. Tai buvo nepaprastai maloni staigmena, finansinė parama suteikė stabilumo ir motyvacijos tęsti veiklą. Kadangi dvi merginos (pusė kvarteto) jau buvo stipriai įsitvirtinusios Vilniuje ir nenorėjo blaškytis tarp dviejų miestų, teko keisti kvarteto sudėtį. Pakviečiau groti drauge du vyrus instrumentalistus ir kvartetas tapo Kauno styginių kvartetu – užtikrintai keliavome profesionaliu muzikos keliu.
Muzika ir yra mano gyvenimas.
Tuo metu mūsų šalyje gyvavo tik keletas tokių ansamblių – Lietuvos, Vilniaus ir Čiurlionio kvartetai, kurie formavo ir mūsų ansamblio muzikinį skonį. Ypač artimas buvo Vilniaus kvartetas, nes jame grojo du mano dėstytojai – smuikininkė Audronė Vainiūnaitė ir altininkas Donatas Katkus, be to, man imponavo jų dėmesys šiuolaikinei lietuvių muzikai, nors Kauno styginių kvartetas irgi grodavo daug naujos lietuvių ir užsienio kompozitorių muzikos, ir džiugu, kad ta tradicija yra tęsiama. Šiame ansamblyje pirmuoju smuiku grojau penkiolika metų, nuo 1981-ųjų: įrašėme nemažai muzikos, surengėme daug gražių ir įdomių koncertų Lietuvoje ir Europoje, bet galų gale neištvėrėme vieni kitų charakterių, galbūt trūko gyvenimiškos, bendravimo išminties. Tad aplinkybės susiklostė taip, kad man teko pasitraukti. Dabar prisimenu tą etapą kuo šilčiausiai, nes gyvenau beveik vien grojimu, mažai mokytojavau. Kita vertus, nesigailiu išėjusi – uždarius vienus vartus, visuomet atsiveria kiti. Taip pat matau, kad šiandien išgyventi vien tik iš kvarteto būtų neįmanoma.
– Lietuviška muzika jums – labai svarbi: daug jos esate atlikusi ne tik kaip styginių kvartetų primarijus, bet ir kaip solistė ar kitų ansamblių narė.
– Taip, man yra tekę atlikti ne vieną lietuvišką premjerą. Nors savo repertuare esu turėjusi nemažai sudėtingų kūrinių, niekuomet nepamiršiu Dalios Kairaitytės "Monochrominės sonatos" smuikui solo, nes tai buvo pirmas man dedikuotas kūrinys, kurį parengiau savarankiškai, o jį atlikusi tapau Kauno kamerinės muzikos festivalio laureate. Taip pat pirmoji į gyvenimą išleidau Dariaus Lapinsko, Zoltano Almashi, Vlado Švedo, Zitos Bružaitės, Loretos Narvilaitės koncertus smuikui ir orkestrui. Buvo ir begalė kamerinių kūrinių, kuriuos teko įrašyti ar groti festivaliuose. O 1996-aisiais su kompozitore Zita Bružaite jos iniciatyva subūrėme naujos muzikos kamerinį ansamblį "Collegium", kurio pagrindas buvo styginių kvartetas. Išvystėme tikrai plačią tarptautinę veiklą: kūrėme projektus, atlikome daug naujos lietuvių, kitų Baltijos šalių kompozitorių muzikos, bendradarbiauti kvietėme įvairius muzikantus – dirigentus, vokalistus, pučiamuosius instrumentus, perkusininkus, kompozitoriai specialiai mums rašė muziką. Kūrybiniai ryšiai siejo ir su Mindaugu Urbaičiu, Vidmantu Bartuliu, Antanu Jasenka ir daugeliu kitų. Žinoma, daug mums kūrė ir pati Zita, kuri pradžioje ansamblyje pati skambino fortepijonu. Su ja iki šiol mane sieja ne tik muzikinė, bet ir asmeninė draugystė – žaviuosi jos gyvybinga kūrybine versme. Po kelerių intensyvių metų iš didelio ansamblio liko tik kvartetas "Collegium", su kuriuo grojame iki šių dienų.
– Kuo lietuviška muzika jums įdomi kaip atlikėjai?
– Lietuviška muzika mane domino dar mokykloje. Ypač ta, kurioje atsispindi mūsų tautos muzikai būdingos intonacijos ar idėjos. Esu didelė folkloro mylėtoja, nuo vaikystės labai mėgstu dainuoti. Įtariu, kad tai atėjo iš mamos ir senelio, turėjusių gerus balsus ir puikią muzikinę klausą. Pamenu, mūsų solfedžio mokytoja vienais metais rengė muzikos pamokas Lietuvos televizijoje ir kartą jai prireikė sutartinės. Išrinko tris mergaites, tarp kurių buvau ir aš. Išmokė sutartinę, ir... mus filmavo! Labai patiko. Dabar lankau sutartinių giedotojų grupę "Gaudė" ir mėgaujuosi ta zvimbiančia disonansų harmonija.
Dar M.K.Čiurlionis rašė, kad profesionalioji muzika turi semtis įkvėpimo iš tautos meno. Kiek daug tų atgarsių yra Broniaus Kutavičiaus, Felikso Bajoro, Vytauto Paltanavičiaus kūriniuose. O Juozo Pakalnio, Juozo Gruodžio, Balio Dvariono, Osvaldo Balakausko ir daugybės kitų mūsų kompozitorių kompozicijos! Kas gi atliks šitą grožį, jei ne mes – lietuviai? Kaip ir pareigą turime... Pastebiu, kad koncertų salėse lietuviškos muzikos skamba vis mažiau, nes išgyvename kultūrai ne itin gerą laikotarpį – daug ką darome tam, kad patiktų publikai. Įdomu, ar galėtų vėl atsirasti toks kaip Robertas Schumannas, kuris išjudintų miesčioniškas mases? Vertybių sistema labai stipriai persiorientavo į materialinio gyvenimo gerovę.
– Kas, jūsų manymų, lėmė šią tendenciją, privertusią koncentruotis į materialesnius dalykus, ne į patį meną?
– Nebus nieko nauja, jeigu pasakysiu, kad šiandien mūsų mąstyseną formuoja verslas, taip pat kai kuriuose visuomenės sluoksniuose paplitęs neribotas pinigų siekimas. Tiesiog gyvename tokiu metu, kai klesti didžiulės, perpildytos prekių parduotuvės, išmetamos tonos maisto. Žemei tai yra žalinga ir kažkada ji viso to pradės purtytis. Reikia tik melstis, kad visai nesusinaikintume. Vis dėlto optimistiškai tikiu, kad materializmo epocha baigsis ir ateis dvasinės kultūros svarbos laikotarpis.
Savo gyvenimą suvokiu kaip tam tikrą misiją skleisti žinias.
– Ką labiausiai mėgstate groti pati, kai galite groti sau, o ne publikai?
– Johanną Sebastianą Bachą. Kuo toliau, tuo labiau. Jo muzikoje randu visko – melodingumo, ritmikos, dramatizmo. Ji kupina išminties, ramybės, dieviškumo, tiesiog fiziškai mėgaujuosi ta polifonija. J.S.Bachas man visuomet patiko, net ir mokykloje. Kai grįžtu namo išsekusi po dienos įvykių, paimu į rankas smuiką arba sėdu prie pianino ir groju J.S.Bacho kūrinius – man ypač patinka Prancūziškos siuitos fortepijonui, Partitos smuikui solo, atradau ir puikią Siuitų violončelei solo aranžuotę smuikui. Pagroju pusvalandį ar valandą kokią alemandą, sarabandą ar preliudą ir visas blogis tarsi nusiplauna – jaučiu, kaip toji muzika mane įtraukia, nuramina, pakylėja. Sakoma, kad J.S.Bachas yra sielos gydytojas, netgi antžmogis. Su tuo visai sutikčiau.
– Ar muzikantui būtina repertuaro įvairovė? Dabar daugelis jų teigia, kad universalumas nėra paslankus, darant karjerą svarbu atrasti savą nišą.
– Aš manau, kad universalumas yra labai geras dalykas. Man patinka toli gražu ne vien klasika – labai mėgstu džiazą, tik gaila, kad vėlai prie jo prisiliečiau. Tam tikras sąlytis su juo buvo kvarteto "Collegium" projektas "Astor Piazzolla – Tango Nuevo", kur netikėtai į vientisą skambesį susiliejo styginiai, akordeonas, saksofonas ir fortepijonas. Sudėtingos tuomet buvo kūrinių paieškos, bet labai dėkinga esu akordeonistui Gintarui Balčiūnui, pasidalijusiam pluoštu natų. Labai mielas širdžiai buvo visas darbas repeticijų ir įrašų metu su džiazo meistrais Petru Vyšniausku ir Sauliumi Šiaučiuliu – išleidome kompaktinę plokštelę tuo pačiu pavadinimu:
"Astor Piazolla – Tango Nuevo". Atmintin įsirėžė ir pirmasis projekto koncertas pilnutėlėje Nacionalinio Kauno dramos teatro didžiojoje salėje, kurio vedėjas buvo architektas Audrys Karalius. Vėliau kartu grojome netradicinėse erdvėse – klube "Los Patrankos", Pociūnų oro uoste, Seinų "Baltojoje sinagogoje" – su šiuo projektu apvažiavome kone visą Lietuvą. Jeigu būtume buvę drąsesni, tikriausiai ir tolėliau būtume išlėkę, ne tik į Lenkiją. Klausytis man patinka irgi ne vien klasikos – mėgstu grupių "Pink Floyd", "Queen" muziką, senąjį džiazą ir operų arijas. Neseniai užtikau įdomią "Bohemijos rapsodijos" aranžuotę kvartetui ir tikriausiai, jeigu pasiseks įsigyti natas, mes ją atliksime. Dabar žanrai ir stiliai yra susipynę – netgi garsūs orkestrai atlieka Lady Gagos dainas. Įvairovė plečia akiratį, taip pat atspindi skirtingus mūsų veidus – juk žmogus yra labai įvairus.
– Gana ilgą laiką buvote ir Kauno miesto simfoninio orkestro narė. Kodėl vis dėlto ryžotės išeiti?
– Kauno miesto simfoniniame orkestre dirbau dvylika metų. Buvau koncertmeisterio padėjėja. Turėjome daug stambių projektų, ilgų gastrolių, tad buvo sunku gyventi atskirą muzikantės gyvenimą šalia orkestro. O dar dirbau dviejose mokyklose, dėsčiau VDU muzikos akademijoje. Visi mano darbai buvo labai rimti ir atsakingi. Vieną rytą prabudau su mintimi, kad man gyvenime reikia ne kolektyvinės, o asmeninės atsakomybės ir apsisprendžiau: dirbsiu pedagoginį darbą ir darysiu su smuiku, ką norėsiu – ar tai bus kvartetas, ar kokie nors kitokie ansambliai. Dabar žinau, kad tai buvo geras sprendimas, esu juo patenkinta.
– Didžioji dalis jūsų muzikinės veiklos – vienaip ar kitaip kolektyvinė. Ar nejaučiate nuoskaudos, kad neišvystėte solinės karjeros? Juk mokyklose lyg ir to siekiama.
– Solisto profesija yra ypač sunki. Savo repertuare jis nuolat privalo turėti bent dešimt sudėtingų virtuoziškų koncertų smuikui, labai daug sonatų smuikui ir fortepijonui, o prireikus greitai vykti koncertuoti ten, kur kviečia. Reikėtų nepamiršti ir fakto, kad solistams Lietuvoje išgyventi vien tik iš koncertų yra praktiškai neįmanoma. Tad manau, kad esu labai laiminga ja nebūdama, ir jokios nuoskaudos tikrai nejaučiu. Groti smuiku ansamblyje su gitaristu ar pianistu irgi yra solinė veikla, o miniatiūras pagroti kaip tik yra sunku, nes reikia kruopščiai nugludinti detales. Ir nepasakysi, kad grojant kvartete pirmuoju smuiku esi nematomas. Juk ne veltui Josephas Haydnas sakė, kad "Kvartetas – tai keturių protingų žmonių pokalbis".
– Regis, šalia kamerinės, simfoninės ar solinės jūsų veiklos visuomet šalia vienaip ar kitaip buvo ir teatras.
– Taip, dramos teatras visuomet būdavo šalia: nuo vaikystės mane ir sesę ten vesdavosi tėvai, ir mane jis nepaprastai žavėjo – prisimenu kvapą, kai nusileisdavo toji didžiulė užuolaida. Artimesnė profesinė draugystė su teatru prasidėjo Jono Jurašo spektaklyje "Mirtis ir mergelė", kuriame grojome su kvartetu. Spektaklio metu nuolat skambėdavo Franzo Schuberto to paties pavadinimo kvarteto antrosios dalies medžiaga, tad režisierius sugalvojo pasikviesti tikrą styginių kvartetą, kuris fojė po spektaklio grotų tą kūrinį gyvai. Publika, išėjusi iš salės, ne skubėdavo į drabužinę, o sustodavo aplinkui mus ir klausydavosi F.Schuberto "Mirties ir mergelės". Netrukus po to užsimezgė graži draugystė su aktoriais Nijole Narmontaite ir Egidijumi Stanciku, kurie tuo metu aktyviai reiškėsi ir atskirai nuo teatro, įkūrę "Džiūgeną". Šalia jų linksmų spektaklių "Pepė Ilgakojinė" ir "Brėmeno muzikantai" buvo ir mūsų trijulės bendra programa apie meilę "Kodėl Tavęs čia nėra?", su kuria apkeliavome visą Lietuvą, koncertavome įvairių miestų ir miestelių mokyklose, kultūros namuose. Išgyvenau labai šviesų gyvenimo etapą – mokiausi iš aktorių artistiškumo, veržlumo, pozityvumo, sėmiausi energijos.
Gerokai vėliau, 2014-aisiais, kilo sumanymas parengti trijų koncertų ciklą "Smuikas ir žodis Lietuvoje", pristatantį lietuvišką muziką smuikui ir skirtingų laikotarpių lietuvių poeziją. Pakviečiau puikią aktorę Daivą Stubraitę, mielai prisidėjo ir Henrikas Savickis, dalyvavo ir pianistės Daiva Stulgytė ir Goda Stanionytė. Kartu paruošėme tris skirtingus koncertus, kurių pirmame skambėjo profesionali muzika ir poezija su folkloro atspalviu, antrame – tarpukario poetų ir kompozitorių kūryba, o paskutiniame – šiuolaikinė muzika ir poezija.
Kartais jautiesi kaip juvelyras, šlifuojantis deimantą, – įsitraukęs, atsiribojęs, tarsi sustojusiame laike.
– Užsiminėte ir apie ypatingą draugystę su aktore Rūta Staliliūnaite.
– Kažkada viename laikraštyje buvo interviu su manimi, kuriame pasakiau, kad Rūta Staliliūnaitė man – etalonas. Aktorė, būdama labai kukli, kartą man prasitarė, kad jai toks įvertinimas buvo labai maloni staigmena. Visuomet ja žavėjausi, ypač puikiai sukurtu Barboros Radvilaitės vaidmeniu Jono Jurašo spektaklyje – mačiau jos vidinę inteligenciją, didelį talentą. Su šia aktore teko dalyvauti jos kuriamose programose "Skaitymai", o po to... groti jos laidotuvėse.
Nuolat sulaukiu kvietimų dalyvauti poezijos ir literatūros vakaruose, ir mielai sutinku, nes teatras, literatūra ir poezija mane auklėjo, augino, o draugystė ir bendravimas su kilniais meno žmonėmis brandino. Literatūrinius projektus, kuriuose teko dalyvauti, galėčiau vardyti ir vardyti. Ilgus metus draugavome su Maironio lietuvių literatūros muziejumi ir jo iškalbingąja direktore rašytoja Aldona Ruseckaite. Kauno viešojoje bibliotekoje vykdavo įsimintinas gyvojo žodžio almanachas "Ąžuolynas", rengiamas bibliografės Dainos Kazlauskienės. Dabar šioje bibliotekoje darbuojasi kita muzikos, poezijos ir dailės mylėtoja, širdingoji Rimantė Tamoliūnienė. Džiaugiuosi, kad mano gyvenimo kelyje pasitaikė labai daug aktyvių žmonių, su kuriais per kūrybą tapome labai artimi, tad iki šiol susitinkame ir vieni kitus palaikome.
– Šalia gausos išvardytų veiklų – dar ir pedagoginis darbas. Jau neklausiu, kaip viską spėjate. Bet jūsų pedagoginėje biografijoje gausu padėkų, tarp kurių – net ir kelios, gautos iš Lietuvos Respublikos prezidentų. Matyt, ir čia dirbate kruopščiai, atsidavusiai?
– Pedagoginis darbas šiuo metu užima didžiausią mano gyvenimo dalį. Myliu vaikus ir jaunimą, ir savo gyvenimą suvokiu kaip tam tikrą misiją skleisti žinias, juos šviesti. Jau du kartus mano iniciatyva buvo organizuoti Tarptautiniai Juozo Naujalio kamerinės muzikos kursai, kuriuos vedė mokytojai iš Lietuvos ir užsienio. Visiems šis projektas paliko didelį įspūdį, jį parėmė Lietuvos kultūros taryba. Galbūt kai kuriuos vaikus ta patirtis pastūmės eiti muzikos keliu, o kiti galbūt taps turtingesnėmis asmenybėmis. O prezidentų padėkos raštai buvo paskirti už tarptautinių konkursų laureatų, kurių mano biografijoje yra buvę nemažai, paruošimą. Dabar konkursuose dalyvaujame mažiau, nes jie reikalauja didelio ir nuoseklaus darbo. Be to, ir pats jaunasis muzikantas turi labai norėti. O kadangi šiuolaikiniai vaikai lanko daug būrelių, turi atlaikyti didelius krūvius mokykloje, jų vertybės labai pasikeitė – muzika dažnai lieka gal kokiame dešimtame plane, tad darosi sunku įtikinti vaikus ruoštis konkursams. Tokių, kurie tikrai nori groti smuiku ir tam skiria savo gyvenimą, yra vienetai.
– Kaip tuomet išauginti muzikantą, jeigu muzika lieka dešimtame plane?
– Reikia turėti stiprų kamieną su keliomis šakomis – turi būti pašaukimas, kurį puoselėja tėvai, mokytojas ir pats vaikas. Tik esant stipriai tokios sudėties komandai gali išaugti muzikantas.
– O kaip kartų kaitos ir technologijos, kuriomis šiandien skundžiasi dažnas pedagogas?
– Technologijos muzikos mokymosi procesus veikia labai gerai. Visų pirma, man pačiai privalu nuolatos domėtis naujovėmis. Kaip ir visi, aš ne visuomet turiu tam energijos ir laiko. Dažniausiai iš mokinių gaunu gerą postūmį. Labai žaviuosi tais vaikais, kurie patys susiranda patinkančius įrašus, savarankiškai atsirenka kūrinius, kuriuos nori groti. Kai buvau mokinė, pirkdavau vinilines plokšteles, kurios buvo nepigios. Dabar internete yra neįsivaizduojamai daug muzikos, gali klausytis jos, kiek tik nori. Taip pat gali save įsirašyti telefonu ir pasiklausyti. Visa tai yra geras būdas greitai tobulėti. Tiesa, nesijaučiu pernelyg nutolusi nuo jaunimo ar vaikų, džiaugiuosi, kad jie mane priima į savo būrį.
– Ką mėgsta groti šiuolaikiniai vaikai? Ar nenori į savo repertuarą įtraukti to, ką klauso – pavyzdžiui, popmuzikos?
– Kai kurie nori, bet vis dėlto, parinkdami kūrinius, turime galvoti ir apie mokomąsias užduotis. Įsiminiau pokalbį su vienu gerbiamu smuikininku iš Didžiosios Britanijos, kuris pastebėjo, kad W.A.Mozarto ar J.Haydno muzika styginių kvartetui šiuolaikiniams vaikams yra įdomi, nes joje yra daug įvairovės – ritminės, tembrinės, dinaminės, melodinės. Ta įvairovė nenusibosta, lavina fantaziją, ji labai skiriasi nuo šiuolaikinės popmuzikos, kur visa kompozicija paremta ta pačia schema. Mano nuomone, yra labai gražių tos popmuzikos dainų, daug talentingų dainininkų. Pati prašau, kad vaikai pasidalytų su manimi jiems patinkančia muzika. Man įdomu.
– Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje pradėjote dirbti ką tik baigusi studijas LMTA, bet su šia mokykla jus sieja kur kas senesni ryšiai – čia ir mokėtės. Kodėl grįžote, užuot pasilikusi sostinėje?
– Buvo galimybių pasilikti Vilniuje, žavėjo Klaipėda ir Šiauliai, kur turėjau daug artimų draugų. Tačiau sprendimą nulėmė mano paskutinysis mylimas ir gerbiamas mokytojas Kęstutis Ivaškevičius, kuris pasakė, kad geriausia būtų grįžti į Kauną ir čia groti kvartete bei mokyti vaikus. Jis sakė tiesą. Čia muzikinis gyvenimas buvo gerokai skurdesnis ir galimybių reikštis buvo žymiai daugiau. Be to, čia gyveno mano šeima – tėvai ir sesė, čia buvo namai. Manau, pasirinkimas visai neblogas, nes neįsivaizduoju savęs gyvenančios kitur. Myliu savo miestą, savo darbą. Visa veikla, kuria užsiimu dabar, yra susijusi su Kaunu.
– O ar dabar turite mokytoją ar smuikininką, kuris būtų autoritetas?
– Mano studijų metu akademijoje dėstė smuikininkas Raimundas Katilius. Nors pas jį tiesiogiai ir nesimokiau, jis man buvo didžiulis autoritetas. Be abejo, esu labai dėkinga savo smuiko dėstytojai profesorei Undinei Jagėlaitei. Ir vis dėlto iki šiol žaviuosi R.Katiliaus meile smuikui ir dėmesiu lietuviškai muzikai – jis suvokė savo, kaip muzikanto, misiją, buvo labai principingas, griežtas, bet mylintis. Žodžiu, didis žmogus. Jau vien žinojimas, kad jis toks yra, visada buvo ir yra didžiulė atrama. Na, o profesine prasme visoje smuikininkų gausybėje pats pačiausias yra Davidas Oistrachas. Jo garsas – gyvas ir šiltas, grojimas – natūralus, virtuoziškas ir gilus. Labai imponuoja Joshua Bellas, Anne-Sophie Mutter, Hilary Hahn. Tačiau gerų muzikantų pasaulyje yra tokia gausa, o jų laisvai klausomų įrašų – tiek daug, kad kartais sunku ir apsispręsti.
– Na, o kuo jums žavus pats smuikas?
– Smuikas rauda, gulėdamas žmogui prie pat širdies, tapdamas tarsi jo kūno dalimi. Smuikas gali būti intymus ir didingas, šelmiškas ir dramatiškas. Juo groti yra įdomu – begalinė pirštų formulių, štrichų įvairovė. Ilgos tikslaus garso paieškos primena meditaciją. Kartais jautiesi kaip juvelyras, šlifuojantis deimantą, – įsitraukęs, atsiribojęs, tarsi sustojusiame laike.
– Bet juk muzikantų gyvenimas ne visuomet toks malonus ir paprastas, kaip gali pasirodyti klausytojui.
– Tiesa, muzikanto profesija yra labai ypatinga. Mes turime būti disciplinuoti, net, sakyčiau, asketiški. Palyginčiau šią profesiją su sportu. Rimti sportininkai, savo gyvenimą skyrę sportui, privalo kasdien sportuoti, asketiškai prižiūrėti kūną. Mes, muzikantai, taip pat esame glaudžiai susiję su kūno veikla. Grojimas bet kuriuo muzikos instrumentu yra fizinis darbas, kuriame svarbi rankų koordinacija, raumenų ir sąnarių būklė, reakcijos greitis, stiprūs nervai ir panašiai, būtina aštri muzikinė klausa, geras ritmo pojūtis. Tačiau muzikantas šalia viso to yra ir menininkas – jis privalo būti mąstytojas, poetas, gebantis savo menu prasiskverbti į žmonių sielas. Publikos ovacijos ir gėlės po koncertų – tik išorinė pusė, o kita, nematomoji, yra atkaklus ir kruopštus darbas, nugalint abejones ir nusivylimus. Reikalingi stiprūs nervai, kad atlaikytum scenos jaudulį, kritiką, nesėkmes. Būtinas režimas ir racionali mityba. Gaila, kad ši profesija dabar tokia neprestižinė, mažai apmokama.
– Apie visą savo ilgą muzikinį gyvenimą kalbate labai šiltai. Ar niekuomet nebuvo ištikusi kūrybinė krizė, kai norėjosi muziką mesti ir veikti ką nors kita?
– Galbūt ir buvo, bet seniai, kai dar buvau mokinė. Norėjau eiti į žemės ūkį ir būti agronome. Labai patiko visokie augalai – mėgdavau žiūrėti, kaip jie išleidžia šakneles, kaip dauginasi ir auga ląstelės. Mėgau ir sėti, o po to žiūrėti, kaip dygsta. Bet šiuo keliu nepasukau. Ir ačiū Dievui, nes mano prigimtis kitokia: noriu būti scenoje, kurti, dalytis. Be šito jaučiuosi lyg stovintis vanduo.
– Sodininkystė juk iki šiol išliko labai mėgstama jūsų veikla. Ką dar mėgstate veikti, kai negrojate?
– Labai mėgstu keliauti. Manau, muzikantai sieloje turi būti keliauninkai, nes vienoje vietoje jie niekuomet nesėdi. Man labai patinka ir kelionės pėsčiomis su kuprine. Nuo studijų laikų tebeturiu būrį šaunių draugų, su kuriais nuolat keliaujame. Praeitą vasarą įveikėme rimtą maršrutą Dolomitų kalnuose Italijoje – kopėme į viršūnes. Ir lijo, ir snigo, ir galingas vėjas pūtė. Bet tokios kelionės mane žavi. Pavargsta kūnas, bet galva ir širdis išsivalo. Labai patinka ir kelionės po Lietuvą. Tiesiog patinka būti gamtoje, žygiuojant kartu dainuoti. Taip aš įsikraunu. Ir, taip, tiesa, jaučiu didelį malonumą kapstydamasi sode. Tik bandau saugoti rankas, nes padirbėjus būna sunkiau, jos tampa skaudžios, nelanksčios. Bet suleisti rankas į žemę vis tiek norisi.
– Kokia pati gražiausia vieta Lietuvoje, į kurią buvote nukeliavusi?
– Tai Kuršių nerija. Dabar uždrausta vaikščioti po Mirusias kopas, o kadaise mes ten keliaudavome. Tas gamtovaizdis – tarsi Mėnulio peizažas su smėlynų kanjonais, neaukštomis pušelėmis, jūra ir mariomis... Visa tai iš karto mane sužavėjo. Myliu vėją ir vandens platybes. Tai jėga, tai laisvė!
