Kūrybos procese formatas yra lemiamas veiksnys. Turėdami absoliučią laisvę pasirinkti raiškos priemones, kūrinių koncepcijas, menininkai jomis žongliruoja, reflektuodami skirtingas, individualiai suvokiamas supančios aplinkos ir joje vykstančių procesų briaunas, tačiau kūrinio formatas autoriaus kūrybinėje trajektorijoje išlieka daugmaž stabilus. Jis reprezentuoja menininką.

Galerijos "Meno parkas" ir meno fondo "Imago Mundi" (Luciano Benettono kolekcija, Italija) projektas – pakviesti skirtingų vizualaus meno rūšių kūrėjus pristatyti identiško formato, 10 x 12 cm, darbus tapo iššūkiu daugiau kaip 140 lietuvių menininkų. Parodai pasibaigus kūriniai perduoti meno fondui, – galerijos tęstinio tarptautinio kultūrinių mainų projekto "Meno linija" dalis.

Mažo formato drobių kolekcija – įvairialypė, autentiška, turinti su kūrybinio chaoso elementų. Nepaisant atsikartojančio formato, kuris įrėmina kiekvieno autoriaus saviraiškos galimybes, darbai vienas nuo kito skiriasi kardinaliai ne tik dėl raiškos priemonių ar idėjų. Tai lemia ekspozicijos gyvybingumą, nenutrūkstamą emocinį judėjimą einant nuo vieno kūrinio prie kito.

Pasiūlius dirbti įtalpinant save į kažkokius rėmus, pirmoji reakcija buvo neigiama. Bet kodėl gi ne? Rėmai disciplinuoja.

Kiekviena drobelė – maža misterija, suteikianti galimybę žiūrovui įžengti į skirtingų menininkų vidines erdves. Miniatiūrinės autorių pasaulių versijos sukabintos ant sienų, pastatytos ant pjedestalų – tarsi praviros burnos, šnabždančios tą pačią istoriją, tačiau jos eigą papildančios vis kitokiais įvykiais. Drobės tampa transformatyviu paviršiumi individualiems kūrybiniams užkalbėjimams kurti ir išreikšti save, kai riboja formatas. O gal ne visi menininkai pastebi ir paisoto tų ribų?

"Kuo aštresnės ribos, tuo įdomiau stebėti savo norų ir galimybių dialogą, – sako viena projekto dalyvių menininkių Eglė Babilaitė. – Ar reprezentuos šis formatas menininką? Buvusios dabarties akimirką – taip, esamos dabarties – ne. Suprasdama, kad nesutalpinsiu gausios, chaotiškos, subjektyvios patirties į 10 x 12 cm formatą, priėmiau dekoratyvų sieninio objekto sprendimą, kuriame dirbtinis bevardžio paukščio žvilgsnis yra maskuotės, leidžiančios likti stebėtoju, o ne stebimuoju, dalis."

Anot vaizdo menininko Andriaus Kviliūno, formatas ir riboja, ir pasiūlo naujų raiškos būdų. "Gavęs 10 x 12 cm drobelę galvojau, ką su ja darysiu, tačiau formatas padiktavo koliažo techniką ir sluoksnius, kurie papildo vienas kitą. Darbo nuotraukoje formato pojūtis pradingsta ir atrodo, kad žiūri į monumentalią drobę", – sprendimą atskleidžia kūrėjas.

Grafikas dr. Žygimantas Augustinas apie priimtą iššūkį sako: "Mažas drobės formatas manęs neriboja, tačiau paskatina susirasti mažus teptukus ir pasitikrinti, ar nedreba rankos."

Tapytojai Laimai Drazdauskaitei tai buvęs įdomus patyrimas todėl, kad reikėjo atsižvelgti į dvi sąlygas: formatą ir tai, kad būsimame parodos kataloge abiejų kūrinio pusių fotografijos bus atspausdintos viena šalia kitos. "Tačiau net ir turint idėją, sudėtinga buvo ją atskleisti tokio mažo formato drobėje ne imituojant savo stilistiką, o sukuriant autentišką išraišką", – teigia dailininkė.

Menininkė Aistė Kisarauskaitė atskleidžia, kad ribotas formatas tapo medžiaga kūrinio koncepcijai vizualizuoti. "Idėjų kūriniui pradžia gali būti bet kas: įvykis, patyrimai ar nedidelis baltas kvadratėlis – mažytė parodos organizatorių pasiūlyta drobė. Kol kas politikai nereglamentavo idėjų atsiradimo būdo, nes galbūt kas nors panūstų uždrausti tokias kaip manoji – atsiradusias iš ligos. Peršalus netikėtai ištikęs Belo paralyžius sukaustė man pusę veido. Sustingus nervui, judinančiam veido raumenis, jie netenka tonuso ir pusė veido tiesiog nuslenka žemyn kaip drobė, kurios pusės viršuje nebelaiko vinukai", – savo patirtimi dalijosi žinoma kūrėja.

Tapytojas Eimutis Markūnas, laikydamasis 10 x 12 cm formato apribojimų, paradoksalu, tačiau, atsiriboja nuo jo – menininko nuomone, formatas nėra reikšmingas. Esminiai dalykai vyksta neatsižvelgiant į jį: "Besikartojantis formatas, lyg erdvė, kurioje tveriasi mažai nuo manęs priklausantys vaizdiniai ar siužetai."

Turėdami centimetrais išmatuotą galimybę kurti, menininkai tapo tais, kuriuos ji prisijaukino ir sykiu tais, kurie transformavo ją – kiekvienas sau ir pagal save. Juk, kaip teigia skulptorius Leonas Strioga, dailininkui svarbiausia laisvė: daryti, ką nori ir kaip nori. "Sovietmečiu buvo atvirkščiai. Dabar, pasiūlius dirbti įtalpinant save į kažkokius rėmus, pirmoji reakcija buvo neigiama. Bet kodėl gi ne? Rėmai disciplinuoja. Ne kiekvienam turi pavykti", – sako jis.