„Įstatymo  „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nuostatos tiek, kiek pagal jas visi prieglobsčio prašytojai privalo būti apgyvendinti nurodytose vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos teritorijoje, kai toks apgyvendinimas gali trukti iki šešių mėnesių, prieštarauja Lietuvos Konstitucijai“, – nutarimą paskelbė KT pirmininkas Gintaras Goda.

Pasak nutarimo, Seimas turėjo teisę nustatyti tam tikrus ribojimus neteisėtiems migrantams, bet „visiems prieglobsčio prašytojams taikant tą pačią priemonę, tai yra visus prieglobsčio prašytojus laikinai apgyvendinant nurodytose vietose be teisės judėti Lietuvos teritorijoje, nebuvo sudaryta prielaidų individualiai vertinti kiekvieno asmens situaciją, keliamą grėsmę valstybės ir visuomenės interesams“.

KT nutarime taip pat pažymėjo, kad migrantai buvo apgyvendinami šešiems mėnesiams nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti, nepriėmus jokios kompetentingos institucijos sprendimo, remiantis vien faktu, kad kirto Lietuvos sieną ir pateikė prieglobsčio prašymą, tad jiems nebuvo sudaryta teisė skųsti sulaikymą.

„Įstatymų leidėjas, nors ir siekė teisėtų tikslų ir galėjo nustatyti asmens laisvę varžantį teisinį reguliavimą, šiuo atveju nesilaikė iš Konstitucijos kylančio reikalavimo asmens teisės nevaržyti labiau nei būtina teisėtam tikslui pasiekti“, – konstatavo teismas.

Įstatymų leidėjas, nors ir siekė teisėtų tikslų ir galėjo nustatyti asmens laisvę varžantį teisinį reguliavimą, šiuo atveju nesilaikė iš Konstitucijos kylančio reikalavimo asmens teisės nevaržyti labiau nei būtina teisėtam tikslui pasiekti.

KT bylą nagrinėjo pagal Irako piliečio individualų konstitucinį skundą. Užsieniečių registracijos centre apgyvendintas prieglobsčio prašytojas prašė įvertinti atitinkamas įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėties nuostatas.

Skundą pateikęs Irako pilietis nurodė, kad negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris leistų apriboti asmens laisvę be teismo sprendimo neapibrėžtam laikui, be procedūrinių garantijų, užtikrinančių teisminę peržiūrą ir teisinio tikrumo principo įgyvendinimą.

KT nutarime nurodė, kad kad asmens laisvė nėra absoliuti ir esant būtinybei gali būti ribojama, bet tai gali būti daroma laikantis iš Konstitucijos kylančių ribojimo sąlygų ir įstatyme aiškiai, suprantamai nustačius tokio ribojimo pagrindus, sąlygas, taikymo tvarką ir procedūrą.

„Institucijoms, sprendžiančioms dėl asmens laisvės ribojimo, turi būti sudarytos sąlygos kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens padėtį ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas jo laisvę ribojančias priemones. Taikant tokias priemones visais atvejais turi būti siekiama, kad jos būtų suderinamos su pagarba žmogaus orumui“, – pažymi teismas.

KT taip pat pasisakė, kad nepaprastosios padėties paskelbimas savaime nėra pagrindas riboti asmens laisvę, bet tai daryti galima siekiant apsaugoti valstybės konstitucinę santvarką, taip pat viešosios tvarkos užtikrinimo, valstybės gynimo ir saugumo tikslais.

„Tačiau net ir siekiant šių tikslų asmens laisvė negali būti ribojama ar varžoma remiantis bendro pobūdžio pagrindais, neįvertinus realios asmens keliamos grėsmės Konstitucijos saugomoms vertybėms, dėl kurios reikėtų apriboti asmens laisvę“, – sakoma nutarime.

Irako piliečio pasą turintis vyras 2021 metų liepos 31 dieną buvo sulaikytas neteisėtai kirtęs sieną ir apgyvendintas užsieniečių registracijos centruose, nustatant teisę judėti tik apgyvendinimo vietai priklausančioje teritorijoje.

Pareiškėjas prašė pripažinti, kad nuo 2021 metų rugpjūčio 1 dienos iki 2022 metų vasario 3 dienos jo sulaikymas buvo neteisėtas.

Vyras teigė, kad jis buvo de facto sulaikytas, nes jo laisvė buvo suvaržyta nesant jokio nacionalinio teismo ar kitos Lietuvos institucijos sprendimo, ir jam nebuvo žinoma nei kiek laiko, nei dėl kokių priežasčių jo laisvė ribojama.

Įstatyme numatyta, kad prieglobsčio prašytojai, kol nepriimtas sprendimas įleisti juos į Lietuvą, laikinai apgyvendinami specialiuose centruose be teisės laisvai judėti, jeigu dėl masinio užsieniečių antplūdžio šalyje yra paskelbta ekstremalioji situacija. Šis terminas negali būti ilgesnis nei šeši mėnesiai.

2021 metais iš Baltarusijos į Lietuvą iki pradedant neteisėtus migrantus apgręžti pasienyje neteisėtai atvyko beveik 4,2 tūkst. migrantų.

Jie buvo sulaikyti ir apgyvendinti užsieniečių registravimo centruose. Dabar dauguma jų yra išvykę ar išsiųsti iš šalies arba turi judėjimo laisvę.

Teismas nagrinėjo bylą pagal individualų konstitucinį skundą, kuriuo užsieniečių registracijos centre apgyvendintas prieglobsčio prašytojas prašė įvertinti atitinkamas įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėties nuostatas.

Skundą pateikęs asmuo laikosi pozicijos, kad negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris leistų apriboti asmens laisvę be teismo sprendimo neapibrėžtam laikui, be procedūrinių garantijų, užtikrinančių teisminę peržiūrą ir teisinio tikrumo principo įgyvendinimą.

Pareiškėjas sako, kad jis buvo de facto sulaikytas, nes jo laisvė buvo suvaržyta nesant jokio nacionalinio teismo ar kitos Lietuvos institucijos sprendimo, ir jam nebuvo žinoma nei kiek laiko, nei dėl kokių priežasčių jo laisvė ribojama.

Įstatyme numatyta, kad prieglobsčio prašytojai, kol nepriimtas sprendimas įleisti juos į Lietuvą, laikinai apgyvendinami specialiuose centruose be teisės laisvai judėti, jeigu dėl masinio užsieniečių antplūdžio šalyje yra paskelbta ekstremalioji situacija. Šis terminas negali būti ilgesnis nei šeši mėnesiai.

2021 metais iš Baltarusijos į Lietuvą iki pradedant neteisėtus migrantus apręžti pasienyje neteisėtai atvyko beveik 4,2 tūkst. migrantų.

Jie buvo sulaikyti ir apgyvendinti užsieniečių registravimo centruose. Dabar dauguma jų yra išvykę ar išsiųsti iš šalies, arba turi judėjimo laisvę.

Byla bus nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Fizinis asmuo prašo išaiškinti, ar kai kurios įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nuostatos neprieštarauja Konstitucijoje garantuojamai asmens laisvei – kad jos apribojimas leistinas tik tuomet, kai tai yra būtina ir neišvengiama, griežtai laikantis įstatymo reikalavimų.

Pareiškėjo teigimu, negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris leistų apriboti asmens laisvę be teismo sprendimo neapibrėžtam laikui, be procedūrinių garantijų, užtikrinančių teisminę peržiūrą ir teisinio tikrumo principo įgyvendinimą.

Įstatyme numatyta, kad prieglobsčio prašytojai, kol nepriimtas sprendimas įleisti juos į Lietuvą, laikinai apgyvendinami specialiuose centruose be teisės laisvai judėti, jeigu dėl masinio užsieniečių antplūdžio šalyje yra paskelbta ekstremalioji situacija. Šis terminas negali būti ilgesnis nei šeši mėnesiai.

Pasak pareiškėjo, tokiu būdu jo laisvė buvo suvaržyta nesant jokio nacionalinio teismo ar kitos Lietuvos institucijos sprendimo. Be to, jam nebuvo žinoma nei kiek laiko, nei dėl kokių priežasčių jo laisvė ribojama, taip pat nepaaiškinta, kaip jis gali apskųsti savo sulaikymą.

2021 metais iš Baltarusijos į Lietuvą neteisėtai atvyko beveik 4,2 tūkst. migrantų.

Jie buvo sulaikyti ir apgyvendinti užsieniečių registravimo centruose. Dabar dauguma jų yra išvykę ar išsiųsti iš šalies, arba turi judėjimo laisvę.

Byla bus nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Į KT su individualiu skundu kreipėsi fizinis asmuo, atkreipdamas dėmesį, kad įstatyme nenustatyta, kurio laikotarpio duomenys apie galimą asmens grėsmę turi būti vertinami išduodant leidimą ginklui.

Šiam asmeniui policija nutarė neperregistruoti leidimo laikyti ginklą, jo skundą atmetė ir administraciniai teismai. Jie konstatavo, kad policijos įstaiga padarė teisingą išvadą, jog pareiškėjas kelia ar gali kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei, sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

Skundo autorius teigia, kad asmens teisių ribojimas turi būti aiškus, konkretus ir trukti apibrėžtą terminą, asmuo turi teisę žinoti, kada jis bus laikomas atitinkančiu įstatymo reikalavimus tam, kad įgytų tam tikrą teisę. Anot jo, asmuo privalo žinoti, kada jo teisių suvaržymai baigsis.

Nenustačius tokio termino, anot skundo, sudaromos prielaidos policijos įstaigai savo nuožiūra spręsti, kokio laikotarpio ir kokius duomenis vertinti.

Be to, vadovaujantis tokiu teisiniu reguliavimu, policijos įstaiga nėra įpareigojama įvertinti asmens pastangų pasitaisyti.

Pareiškėjo manymu, toks neapibrėžtumas sudaro prielaidas atsirasti situacijoms, kai leidimas laikyti ginklą bus panaikintas net ir tuomet, kai kitose įstatymo nuostatose įtvirtinti terminai yra pasibaigę ir asmuo gali būti laikomas esančiu nepriekaištingos reputacijos.

KT nutarimu, Administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimas, kad teisinio išsilavinimo neturinčio asmens prašymą dėl proceso atnaujinimo privalo surašyti advokatas, prieštarauja Konstitucijai.

Anot teismo pranešimo, įstatymų leidėjas, nustatydamas reikalavimą, kad prašymą dėl proceso atnaujinimo surašytų advokatas, privalo atsižvelgti į proceso atnaujinimo pagrindų teisinę prigimtį.

Šią bylą KT išnagrinėjo pagal individualų skundą, pareiškėja savo konstitucinių teisių pažeidimą siejo su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, kuria jis atsisakė priimti skundą tuo pagrindu, kad jis buvo surašytas ne advokato.

Anot KT, įstatymų leidėjas negali dirbtinai suvaržyti asmens teisės išimtiniais atvejais kreiptis į teismą dėl bylos atnaujinimo, kai jis šią teisę galėtų veiksmingai įgyvendinti ir be advokato pagalbos, pvz., paaiškėja nagrinėjant konkrečią bylą padaryti procesiniai pažeidimai.

Teismas pažymi, kad tais atvejais, kai proceso atnaujinimo pagrindai sietini su akivaizdžiomis aplinkybėmis, pvz., melagingi liudijimai, padaromi akivaizdūs procesinių reikalavimų pažeidimai, jų buvimui pagrįsti nebūtina aukšta teisinė kvalifikacija ir atitinkami teisinio darbo įgūdžiai.

„Vadinasi, tokiais akivaizdžiais atvejais prašymas dėl proceso atnaujinimo (be kita ko, jame nurodant proceso atnaujinimo motyvus, prašymo esmę) galėtų būti surašomas ir nepasitelkiant advokato“, – konstatuoja KT.

Savo nutarime KT pažymėjo, kad bylų nagrinėjimas kasacinės instancijos, t.y. Lietuvos Aukščiausiame Teisme, yra išskirtinis teismo procesas, svarbus viešajam interesui bei turintis įtakos iš šio teismo praktikos formavimui, o jo negalima lyginti nei su pirmosios instancijos teismų procesais, nei su apeliacine teismų instancija, kur ištaisomos bet kurios fakto ar teisės klaidos.

„Konstitucinis Teismas padarė išvadą, jog nėra konstitucinių argumentų teigti, kad reikalavimu kasacinį skundą surašyti advokatui, kurio teikiama teisinė pagalba kaip tik ir prisideda prie asmens teisių veiksmingo gynimo kasacinės instancijos teisme, būtų paneigta ar neproporcingai apribota asmens teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą esmė“, – teigiama teismo pranešime spaudai.

Pasak KT, įstatymų leidėjas, nustatydamas, jog kasacinį skundą gali surašyti tik advokatas, be kita ko siekia sudaryti prielaidas užtikrinti „veiksmingą teisės į teisminę gynybą, o kartu ir teisingumo principo įgyvendinimą kasaciniame procese“.

Teismas pažymi, kad Konstitucija įtvirtina kiekvieno asmens teisę į teisminę pažeistų konstitucinių teisių ir laisvių gynybą.

„Vis dėlto įstatymų leidėjas turi diskreciją, laikydamasis konstitucinio teisinės valstybės principo, nustatyti, kokia tvarka asmuo gali kreiptis į teismą dėl jo manymu pažeistų teisių ir laisvių gynimo, jis gali nustatyti konstitucinės teisės kreiptis į teismą sąlygas, terminus, įgyvendinimo būdus“, – tvirtina KT.

Byla dėl Civilinio proceso kodekso straipsnio dalies, kad kasacinį skundą privalo surašyti advokatas, atitikimo Konstitucijai, nagrinėta pagal individualius skundus.

Pareiškėjai savo konstitucinių teisių pažeidimą sieja su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo atsisakymu priimti kasacinius skundus jų bylose, konstatavus, jog šie neatitiko minėto Civilinio proceso kodekse nustatyto reikalavimo.

Pareiškėjų teigimu, toks reikalavimas ribojama asmens teisę kreiptis į teismą.

Anot jų, asmuo, privalėdamas samdyti advokatą, kad šis surašytų kasacinį skundą civilinėje byloje, patiria papildomų išlaidų. Tokiu būdu gali būti užkertamas kelias arba itin pasunkinama galimybė kreiptis į teismą ir ten ginti savo pažeistas konstitucines teises.

„Negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti būtų prilygintas tarnybos Sovietų Sąjungai laikas, kai objektyviai buvo įmanoma tarnauti Lietuvos valstybei“, – sakė KT pirmininkė Danutė Jočienė.

Nutarimą pristačiusi Konstitucinio Teismo vadovė pažymėjo, kad „toks pensinis aprūpinimas negalėtų būti pagal Konstituciją ginamas“.

„Lietuvos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas tiek, kiek pagal jį tarnybos laikui pareigūnų pensijai skirti neprilyginamas faktinis tarnybos SSRS kariniuose ar kituose padaliniuose laikas po 1990 kovo 11 dienos, kai asmuo tokią tarnybą atliko galimai pagal Lietuvos pareigūnų nurodymus, neprieštaravo Konstitucijai“, – nutarimą paskelbė D. Jočienė.

KT bylą dėl pensijos skaičiavimo už tarnybą sovietų kariuomenėje, Vidaus reikalų ministerijos ar kituose padaliniuose nagrinėjo pagal individualų konstitucinį skundą. KT pirmininkė D. Jočienė pristatydama nutarimą pagarsino, kad byla nagrinėjama pagal Algirdo Matonio skundą.

Sprendimas yra sprendimas, ir mes jį gerbiame. Jei kitaip nebūčiau tikėjęsis, nebūčiau kreipęsis į Konstitucinį Teismą.

Buvęs Kriminalinės policijos biuro vadovas, šiuo metu Lietuvos kriminalinės policijos veteranų asociacijai vadovaujantis A. Matonis BNS patvirtino kreipęsis į Konstitucinį Teismą su individualiu skundu.

Jis sakė paskelbtą sprendimą gerbiantis, nors ir tikėjosi kitokio įvertinimo.

„Sprendimas yra sprendimas, ir mes jį gerbiame. Jei kitaip nebūčiau tikėjęsis, nebūčiau kreipęsis į Konstitucinį Teismą, bet daugiau nėra ką komentuoti, viskas suprasta, aišku. Doktrina yra tokia ir viskas suprantama“, – sakė A. Matonis.

Jis savo teisių pažeidimą siejo su sprendimais, kuriais, apskaičiuojant jam skiriamą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, į tarnybos laiką šiai pensijai skirti neįskaitytas laikotarpis nuo 1990 metų kovo 11 dienos iki 1991 metų rugpjūčio 31 dienos.

A. Matonis kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti šiuos sprendimus, įpareigoti „Sodros“ teritorinį skyrių perskaičiuoti jo tarnybos stažą ir iš naujo apskaičiuoti jam skiriamą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

Šis teismas skundą patenkino, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas patenkino „Sodros“ teritorinio skyriaus apeliacinį skundą ir priėmė naują sprendimą – skundą atmetė kaip nepagrįstą.

A. Matonis laikėsi pozicijos, kad taip pažeidžiamas konstitucinis teisingumo principas, nes šis darbas neprilyginamas tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti tik dėl to, kad neatitinka sąlygos būti pašauktas atlikti prievartinę būtinąją karo tarnybą. Jis pažymėjo, kad minėtą tarnybą po 1990 metų kovo 11 dienos atliko Lietuvos pareigūnų nurodymu ar pavedimu, jos metu vykdė Lietuvai svarbias funkcijas, veikė Lietuvos interesais ir jos naudai, taigi buvo lojalus Lietuvos valstybei.

Pareiškėjas savo teisių pažeidimą sieja su sprendimais, kuriais, apskaičiuojant jam skiriamą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, į tarnybos laiką šiai pensijai skirti neįskaitytas laikotarpis nuo 1990 metų kovo 11 dienos iki 1991 metų rugpjūčio 31 dienos.

Jis kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti šiuos sprendimus, įpareigoti „Sodros“ teritorinį skyrių perskaičiuoti jo tarnybos stažą ir iš naujo apskaičiuoti jam skiriamą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

Šis teismas skundą patenkino, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas patenkino „Sodros“ teritorinio skyriaus apeliacinį skundą ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Vyro teigimu, taip pažeidžiamas konstitucinis teisingumo principas, nes šis darbas neprilyginamas tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti tik dėl to, kad neatitinka sąlygos būti pašauktas atlikti prievartinę būtinąją karo tarnybą. Pareiškėjas teigia, kad minėtą tarnybą po 1990 metų kovo 11 dienos atliko Lietuvos pareigūnų nurodymu ar pavedimu, jos metu vykdė Lietuvai svarbias funkcijas, veikė Lietuvos interesais ir jos naudai, taigi buvo lojalus Lietuvos valstybei.

Pasak pareiškėjo, ginčijamoje nuostatoje nurodytos garantijos gali ir turi būti taikomos tiems asmenims, kurie po 1990 metų kovo 11 dienos atlikdami tarnybą SSRS kariniuose, Vidaus reikalų ministerijos ar kituose padaliniuose vykdė Lietuvos valstybei svarbias funkcijas bei veikė Lietuvos interesais ir Lietuvos labui, taip, kaip tos garantijos yra taikomos SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės padaliniuose, vykdžiusiuose Lietuvos Respublikos teritorijoje veikusių pataisos reikalų sistemos įstaigų apsaugą ir kontrolę, tarnybą atlikusiems asmenims.

KT vertinimu, Vidaus tarnybos nuostata, kad kaltu dėl bet kurio tyčinio nusikaltimo padarymo pripažintas asmuo niekada negali būti statutiniu valstybės tarnautoju – vidaus tarnybos sistemos pareigūnu, nepaiso konstitucinio proporcingumo principo.

Nutarime pažymima, kad negalima nustatyti didesnių konstitucinės teisės stoti į valstybės tarnybą ribojimų negu būtina valstybės tarnyboje einančių pareigas asmenų patikimumui užtikrinti.

Anot KT, ginčyto teisinio reguliavimo negalima pateisinti statutinės valstybės tarnybos ypatumais, nes juo paneigiama teisės stoti į tokią valstybės tarnybą esmė.

KT pažymi, kad draudimas galioja ne tik asmenims, padariusiems itin pavojingus nusikaltimus, be kita ko, Lietuvos valstybei ar valstybės tarnybai, bet ir visiems pripažintiems kaltais dėl bet kurio tyčinio nusikaltimo, neatsižvelgiant į padaryto nusikaltimo pavojingumą. 

Bylą dėl Vidaus tarnybos statuto nuostatos, ribojančios asmens teisę būti vidaus tarnybos pareigūnu, Konstitucinis Teismas nagrinėjo pagal individualų skundą.

Pareiškėjas į KT kreipėsi dėl statuto straipsnio, pagal kurį nesunkų tyčinį nusikaltimą padariusiam asmeniui neterminuotai ribojama teisė tapti vidaus tarnybos pareigūnu.

Pareiškėjas teigė, kad jo teisės buvo pažeistos Viešojo saugumo tarnybos vado įsakymu jį atleidus iš vidaus tarnybos kaip neatitinkantį nepriekaištingos reputacijos reikalavimo.

Vidaus tarnybos statuto straipsnyje, be kita ko, nustatyta, kad asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, jeigu jis pripažintas kaltu dėl tyčinio nusikaltimo padarymo.

Į KT kreipęsis atleistas pareigūnas ginčijo skirtingas teisines pasekmes padarius nesunkų tyčinį ir neatsargų nusikaltimą. Pirmuoju atveju asmuo visam gyvenimui negalėjo tapti vidaus tarybos pareigūnu, o padarius neatsargų nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą tai leidžiama praėjus 5 metams nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Pareiškėjas teigė, kad tarp nesunkų tyčinį nusikaltimą padariusio asmens ir neatsargų nusikaltimą padariusio asmens nėra tokių skirtumų, kad nevienodas jų traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.

Tai jau penkta byla, kurią KT išnagrinėjo pagal individualų konstitucinį skundą.

Ši byla pradėta gavus individualų skundą.

KT priėmė nagrinėti skundą dėl tvarkos, kai rinkimų plakate privalu nurodyti „Teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos“, nepaisant to, kad asmuo teistas dėl neatsargaus elgesio, nesunkaus nusikaltimo, jo teistumas yra išnykęs ir jis laikomas nepriekaištingos reputacijos.

Anot pareiškėjo, tokiu būdu dėl neatsargumo ar dėl nesunkaus nusikaltimo nuteisti asmenys prilyginami tiems, kurie pripažinti kaltais dėl tyčinių, apysunkių, sunkių ir labai sunkių nusikaltimų.

Jis teigia, kas negali būti nustatyta Vyriausiosios rinkimų komisijos pareiga iš esmės skirtingą informaciją leidžiamame kandidato plakate ar plakate su kandidatų sąrašu pateikti vienodai negatyviai juos apibūdinant.

Šis prašymas – vienuoliktasis individualus konstitucinis skundas, priimtas nagrinėti Konstituciniame Teisme. Juridinių ir fizinių asmenų teis kreiptis į KT įtvirtinta 2019 metais.