Pirmoji pažintis su Pietryčių Azija klaipėdietei Indrei Pužaitei pažėrė prieštaringų emocijų. Įprastas egzotiškų šalių, kuriuose viešėjo mergina, įspūdžių "paketas" – užburianti gamta, nuostabus maistas, draugiški žmonės. Tačiau kai kurių vaizdų klaipėdietė prisipažino nesapnavusi nė baisiausiame košmare.
Visa manta – kuprinėse
Tarptautinių ryšių skyriaus koordinatore Socialinių mokslų kolegijoje dirbanti I.Pužaitė kelionės, kurios metu turėjo aplankyti Tailandą, Vietnamą bei Kambodžą, laukė ir su nekantrumu, ir su nerimu.
Viena vertus, nemažai keliaujančiai merginai tai buvo pirmoji išvyka į Azijos šalis. Kita vertus, pasirinktos kelionės maršrutui įveikti Indrė ir jos vaikinas Nerijus Augaitis nusprendė skirti nemažą laiko tarpą – mėnesį atostogų.
"Į kelionę išsiruošėme visus būtinus daiktus susikrovę į porą kuprinių – nenorėjome apsisunkinti ir apsikrauti nereikalingais daiktais. Todėl tokį bagažą galėjome paprasčiau transportuoto iš taško A į tašką B", – pasakojo Indrė.
Daug naudingų patarimų mergina sulaukė iš savo draugo, kuris prieš tai buvo keliavęs po Pietų Ameriką, kurios metu aplankė Kostą Riką, Panamą.
"Man tai buvo savotiškas iššūkis, nes į keliones mėgstu pasiimti daug daiktų. Tiesą sakant, ir taip prisikroviau visko per daug", – šyptelėjo pašnekovė.
Anot klaipėdietės, iš tiesų patekus iš žiemos į vasarą pakako simbolinio garderobo – kelerių marškinėlių, patogių batų, vieno kito šiltesnio drabužėlio, nes vakarop oras atvėsdavo.
Drakono pėdsakais
Išvyką pora neatsitiktinai suplanavo Naujųjų metų išvakarėse. Pašnekovės teigimu, šia proga norėjosi pasprukti kažkur toli ir patirti ypatingų įspūdžių.
Didžiąją metų šventę klaipėdiečiai sutiko aukščiausiame Bankoko pastate. "Pasielgėme labai turistiškai – užsidėjome varnelę privalomų aplankyti objektų sąraše", – šmaikštavo Indrė.
Tailando sostinė klaipėdietei paliko gyvybingo, spalvingo, modernaus miesto įspūdį – pasitaikius galimybei, simboliškai Bankoke viešėjusi mergina čia būtinai apsilankytų dar kartą.
Indrė prisipažino, kad Vietname labiausiai troško aplankyti Halongo įlanką. "Pasakiau sau, kad jei jos nepamatysime, kelionė bus perniek", – kalbėjo pašnekovė.
Anot legendos, šį pasakišką gamtos kampelį sukūrė drakonas, skridęs virš užutekio – esą toje vietoje, kur jo uodega paliesdavo vandenį, atsirasdavo sala.
Po visą įlanką, kuri yra įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, išsibarstę daugiau nei 3 tūkst. salų ir įvairių formų uolų. Didžioji dalis salų – negyvenamos. Keliautojai užsisakė dviejų dienų kruizą laivu, jo metu aplankė negyvenamąsias saleles, urvus, iki kurių yrėsi kanojomis.
"Draugai patarė netaupyti, pasirūpinti geru laivu, ir tikrai neprašovėme, pasirinkę 5 žvaigždutes – puikios apgyvendinimo sąlygos, aukščiausio lygio virtuvė ir aptarnavimas. Teko girdėti, kad už menką kainą "gerais" pasiūlymais susivilioję turistai gauna kajutes su tarakonais", – kalbėjo keliautoja.
Patogumams netaupė
Vis dėlto šių gyvių ir kitokių parazitų merginai kelionės metu teko pamatyti apsčiai. Indrė iki šiol su siaubu prisimena tuntus tarakonų traukinyje, kuriuo klaipėdiečiams teko keliauti naktį.
"Šis vaizdas mane iš tiesų šokiravo – su siaubu galvojau, kaip tokiame traukinyje reikės miegoti. Tai buvo baisiausia kelionės patirtis", – prisipažino pašnekovė.
Indrė svarstė, jog turbūt daugeliui vakariečių pirmoji artima pažintis su šiomis Azijos šalimis – ypač Vietnamu ar Kambodža – sukelia lengvą kultūrinį šoką.
"Kelionę skrupulingai suplanavome, perskaičiau nemažai informacijos įvairiuose forumuose, bloguose, tad tikrai žinojau, ko tikėtis. Tačiau realybė pranoko mano įsivaizdavimą. Kadangi esu pedantiška švarai ir tvarkai, turbūt sunkiausia buvo susitaikyti su antisanitarinėmis sąlygomis", – šypsojosi klaipėdietė.
Ne atsitiktinai keliautojai apsisprendė netaupyti poilsio ir aptarnavimo sąskaita.
"Tikrai nesiekėme pakeliauti kuo pigiau, rinkomės ne nakvynės po 5 dolerius, o gerus viešbučius. Tiesiog per dieną gavus dozę nuovargio bei įspūdžių, be to, ne visada pačių nuostabiausių, norisi normaliai pailsėti, galiausiai – elementarios švaros", – pripažino pašnekovė.
Kai "yes" reiškia "no"
Šiandien Indrė su šypsena prisimena dirgiklius, kurie ėmė kartinti kelionę jau pirmosiomis dienomis.
"Pavyzdžiui, Hanojų ir Halongo miestelį skiria apie 150 km atstumas. Tačiau mes juos įveikėme per daugiau nei 4 valandas. Be to, reikia nusiteikti, kad autobusas niekada neišvažiuos laiku. Tarkime, jei turi išvykti pusę dešimtos, pajudėsi tik dvyliktą. Vairuotojas laukia, kol susirinks daugiau žmonių, kol kažkas atveš kažkokį siuntinį. Absoliutus chaosas, – patyrė keliautoja. – Nors mes ir atostogavome, norėjosi daug visko nuveikti, kiekviena minutė atrodė brangi, o čia turi tuščiai laukti. Galiausiai nusprendėme į tai žiūrėti filosofiškai – gali nervintis kiek nori, bet vis tiek nieko nepakeisi."
Užmerkę akis į sanitarijos reikalus, keliautojai neatsisakė paskanauti ir gatvėje gaminamų valgių. Indrė juokavo, jog pavyko išlikti gyviems ir sveikiems, be to, pripažino, kad maistas labai gardus.
Kaip susikalbėti su vietiniais, anot pašnekovės, – atskira tema.
"Forumuose buvau skaičiusi, kad keliaujant nesunku susišnekėti angliškai. Tačiau iš tiesų – be šansų. Kai kokio nors vietinio paklausi, ar kalba angliškai, jis visada atsako: "yes". Bet tuo viskas ir baigiasi, nes daugiau nesugeba pasakyti nieko. Gal kai kurie žmonės ir kalba angliškai, bet mums su tokiais susidurti laimė nenusišypsojo", – prisiminė pašnekovė.
Miestas – tarsi siuvykla
Keliautojų Vietnamo maršrute buvo numatytas ir dar vienas objektas, priklausantis pasauliniam UNESCO paveldui – Hojano miestas.
Anot pašnekovės, ši vieta turistus traukia ne tik tradicine medine architektūra, bet ir savotiška atrakcija. Mieste veikia gausybė siuvyklų, kuriose svetimšaliai siūdinasi ne tik įvairiausius apdarus, bet ir avalynę. Tokiomis lauktuvėmis apsirūpino ir klaipėdiečiai, iš Hojano išvykę jau su specialiai tam įsigytu lagaminu. Pasiekę Fukuoko salą, klaipėdiečiai laiką skyrė aktyviai pramogai – nardymui rifuose. Didžiausia Vietnamo sala garsėja nuostabaus grožio balto smėlio paplūdimiais.
Net ketvirtadalį kelionės laiko pora skyrė poilsiui Kambodžai priklausančioje Koh Rongo Samloemo saloje.
"Užburianti laukinė gamta ir jokio ryšio su aplinkiniu pasauliu. Gyvenome viloje vos 10 metrų nuo jūros. Tokio žydrumo vandens dar nebuvau mačiusi. Iš pradžių atrodė, kad trūksta veiklos, judesio, o po to atsipalaidavome ir mėgavomės absoliučia ramybe, šiluma, saule, nieko neveikimu bei puikiu maistu", – šypsojosi Indrė.
Saulėtekis šalia šventyklos
Pašnekovė prisipažino, jog į Kambodžą vargu ar dar ryžtųsi grįžti.
Nyku, netvarkinga, skurdu – Indrės akimis, be nuostabių salų šioje šalyje būtų verta išvysti nebent tokius didingus žmogaus kūrinius kaip Angkore stūksančios šventyklos. Ankoras laikomas didžiausiu religinių statinių kompleksu pasaulyje, kurio pagrindinė puošmena – dievui Šivai skirta Angkor Vato šventykla.
"Tai užburiantis įspūdingo dydžio ir grožio kūrinys. Prie šios šventyklos tradiciškai žmonės pasitinka saulėtekį. Galiu patikinti – nerealus jausmas", – šypsojosi Indrė.
Klaipėdietė apgailestavo, jog dėl laiko stokos Saigone nepavyko išbandyti trumpų maisto gaminimo kursų.
"Tiems, kurie keliaus į Vietnamą, labai rekomenduočiau sudalyvauti tokiose kulinarinėse pamokose. Tai ir smagi atrakcija, ir galimybė sužinoti kažką naują, ypač jei mėgstate gaminti", – patarė pašnekovė.
Leidžia įvertinti, ką turime
Indrė prisipažino, jog bene labiausiai grįžusi į Lietuvą pasiilgta tenykščio maisto ir, žinoma, šilumos.
"Manau, vien dėl to vietiniai gyventojai yra labai laimingi žmonės. Tik labai gaila, kad turėdami tokią gražią gamtą, jie jos netausoja, nemyli, nes tiek tam tikrose vietose pačiose salose, tiek miestuose stūkso gausybė šiukšlių", – pasakojo mergina.
Vis dėlto Indrė neneigė, jog nešvara ir skurdas nublanksta prieš nuoširdaus bendravimo bei naujų potyrių džiaugsmą.
"Grįžęs iš tokių kelionių suvoki, kaip mes gerai gyvename. Mums tikrai nėra dėl ko dejuoti. Ten žmonės nieko neturi, jie gyvena baisiai, bet yra nuoširdūs, draugiški ir niekuo nesiskundžia", – įvertino pašnekovė.
