Racione netrūksta daržovių

Išlaikyti subalansuotą mitybą nesunku: Ineta ir Ąžuolas Žvaguliai savo namuose yra atidarę darželį, o jame vaikams tiekiamas sveikas ir įvairus maistas.

„Žinoma, neapsieiname be iššūkių: kartais nelengva atsisakyti greitojo maisto restoranų. Kai vaikai prašo, norisi jiems viską ir duoti, ir leisti, kad tik jie būtų laimingi. Tačiau viskas yra kompromiso reikalas – su vaikais sutariame, kad greitojo maisto užkandžius ir gėrimus valgysime retai, ypatingomis progomis“, – pasakoja jauna mama.

Kasdieniame vaikų racione netrūksta daržovių – jiems labai patinka avokadai ir brokoliai – šias daržoves valgo tiesiog vienas, užkandžiaudami.

„Barbora, kaip ir aš, yra salotų mėgėja, todėl dažnai pagrindiniam patiekalui renkasi būtent jas. Bernardas pamėgo valgyti ankštines daržoves. Dabar, prasidedant didžiųjų pupų sezonui, sūnus kasdien pagrindiniam patiekalui jas ir renkasi.“

Tokio ugdymo paslaptis – pirmą kartą tinkamai ir skaniai jas pagaminti. Tai labai paprasta, tereikia išvirti su ankštimis, o paskui ir skanu, ir smagus tampa lukštenimo procesas.

Vertinga: Barboros ir Bernardo kasdieniame racione netrūksta daržovių. / I. Puzaraitės-Žvagulienės asmeninio archyvo nuotr.

Įsitraukia į maisto ruošimą

Svarbiausia, teigia I. Puzaraitė-Žvagulienė, kad vaikai pajaustų, koks yra natūralus maisto produktų skonis.

„Dažniausiai su vaikais pavyksta susitarti dėl sveikatai palankių patiekalų valgymo, jie neatsisako to, ką pagaminame. Be to, ir patys labai noriai įsitraukia į maisto gamybą, – džiaugiasi I. Puzaraitė-Žvagulienė. – Žinoma, ne visada, bet jeigu tik gaminame kažką, prie ko jie taip pat gali prisidėti, tai būtinai gaminame kartu. Ir laiką smagiai leidžiame, ir rezultatas puikus. Gamindami pasikalbame apie skirtingus produktus ir jų naudą.“

Barboros ir Bernardo mama įsitikinusi, kad parduotuvėse maisto produktus svarbu rinktis atsakingai.

„Retai perku pusfabrikačius, todėl labai nesivarginu skaitydama etiketes, tačiau jeigu tenka – visada pažiūriu cukraus ir druskos kiekį produktuose. Mano pirkinių krepšelyje visada yra šviežios mėsos, vaisių, daržovių, pieno produktų“, – teigia jauna mama.

Mokosi ir žaisdami

Pasak I. Puzaraitės-Žvagulienės, geriausias metodas atpratinti vaikus nuo nemaistingų užkandžių – jų nepirkti ir neturėti namuose, kad nebūtų pasiekiami ranka.

„Mūsų namuose labai retai būna saldainių. Dažniausiai jų atsiranda tik tada, kai kas nors padovanoja. Esu visiškai nesaldaininė. Na, o vaikams, žinoma, norisi to saldumo, – pripažįsta pašnekovė. – Saviškiams esu parodžiusi, kad švieži agurkai su medumi yra labai skanu ir sveika. Ir ką jūs manote, jie šitą desertą renkasi mieliau nei kokius nors guminukus ar šokoladą. Be to, dukra dažniausiai geria vandenį, sunkiau tik sūnui – jis labai mėgsta sultis ir kakavą. Kaip minėjau, pirktinių sulčių stengiuosi namuose neturėti. Kai nėra prieš akis, tada ir nereikia, tinka vanduo. Žinoma, būna visko, tačiau kiek įmanoma labiau stengiamės galvoti apie tai, kokią naudą mums teikia maistas“, – sako I. Puzaraitė-Žvagulienė.

Anot jos, įdiegti vaikams žinias apie sveikatai naudingus produktus praverčia žaidimai.

„Šaldytuve ir ant stalo reikėtų turėti tik sveikų produktų, o jeigu patys tėvai smaližiai – savo saldumynus laikyti vaikams nematomoje vietoje. Taip pat vertinga nuolat kalbėti su vaikais, kas yra sveika, o kas – ne. Pavyzdžiui, mes turime savo žaidimą: kai vaikštome parduotuvėje, aš vaikų klausiu apie įvairius produktus ir patiekalus, o jie turi pasakyti, ar tai sveika, ar ne. Vaikams labai patinka tokia žaidimo forma“, – teigia išradinga mama.

„Tai, kas vyksta dabar su manimi, aš savęs tokios nemyliu, aš neturiu jokios saviraiškos, neturiu tam erdvės. Čia yra mano dugnas visom prasmėm. Vyras išėjo į darbą, likau viena su vaikais. Nebeturiu kuo juos sudominti, mūsų namų sienos – ne guminės. Šitas karantinas man davė suprasti, kad ir aš neturiu auksinės kantrybės. Visą gyvenimą galvojau, kad mane išvesti iš kantrybės faktiškai yra neįmanoma. Pasirodo, ir dar kaip“, – širdį atvers I. Puzaraitė-Čepononienė. 

I. Puzaraitė-Čepononienė prabils ir apie tai, kad nuo tos pačios buities, pasirodo, net ir labai vienas kitą mylinčiose porose galimi barniai.

„Su vyru diskutuoju, sakau, kas yra geriau, išeiti į darbą dienai ir grįžti vakare pas šeimą, ar visą dieną būti tame pačiame veiksme ir vakare būt tokiai pavargusiai, kad nieko nebenori. Nei to vyro lauki, nei tu tuos vaikus nori glostyti ir čiūčiuoti, nes per dieną visko būna tiek daug. Tarkim, vyro atveju, dirbi, bet vis tiek ne taip pavargsti namuose. Čia kyla pagrindiniai ginčai, nes jis sako, juk ir aš turiu dideles atsakomybes, ir visa kita, o aš sakau, o tu žinai, kaip man nelengva. Ir prasideda...“

Irūna Puzaraitė-Čepononienė, LNK nuotr.

Vyrai ir moterys, nepamirškit savęs, nepamirškit vienas kito, nes vaikai mums lipa ant galvos ir noras viską daryti dėl vaikų, viską tik dėl vaikų, gali išdraskyti labai daug šeimų.

Vis tik moteris džiaugiasi, kad jiedu su vyru nėra nauja pora. Daug metų praleidę kartu ir išgyvenę įvairius etapus, ne kartą sprendė problemas. Todėl, kad ir kaip bebūtų sunku, žino, kaip visa tai ištaisyti.

„Vyrai ir moterys, nepamirškit savęs, nepamirškit vienas kito, nes vaikai mums lipa ant galvos ir noras viską daryti dėl vaikų, viską tik dėl vaikų, gali išdraskyti labai daug šeimų“.

Ineta Puzaraitė-Žvagulienė, LNK nuotr.

Apie karantiną prabils ir Žilvino Žvagulio marti I. Puzaraitė, kuri prieš keletą metų su savo vyru Ąžuolu Žvaguliu nusipirko namą, nutolusį 30 km nuo Vilniaus ir tam, kad nereiktų vaikų vežioti į darželį, savo namuose įkūrė darželį. Tačiau pirmojo karantino metu mokymo įstaigas ir darželius teko uždaryti, todėl buvo daug nežinios, ar turės pinigų, už kuriuos galės mokėti atlyginimus, ar valstybė teiks kompensacijas. Vis tik moteris džiaugiasi, jog priėmė sprendimą palikti miestą ir persikraustyti į kitus namus bei atsisakyti visų Vilniaus senamiestyje esančių restoranų ir barų verslų, kurių turėjo ne vieną. Šiandien barus turintys ir su karantinu kovojantys savininkai per šį karantiną prikaupė šimtatūkstantines skolas už nuomą, mat kai kurių vietų mėnesinė nuomos kaina siekia net 15 tūkst. eurų.

„Ačiū Dievui, mes dabar restoranų nei vieno neturime, nes būtų tikrai bankrotas. Kaip išgyventi? Ir patalpos, ir visa kita, o pagrindinio pajamų šaltinio tai nėra. Kitas dalykas, kad ta sritis, kurioje aš dirbu – atlikėjai, renginių organizavimas, – lygiai taip pat užsidarė. Tai jeigu būtų užsidariusios ir vienos, ir kitos durys, nežinau, turbūt būtų ir asmeninis bankrotas, ir įmonės bankrotas“

Net ir sukūrusios šeimas, augindamos vaikus, viena nuo kitos toli nepabėgo – laukimo mėnesius išgyveno kartu, o dabar draugauja šeimomis ir vyrai randa bendrą kalbą. Ateityje planuoja gal net uždainuoti kartu, nes tokių pasiūlymų jau sulaukia.

– Ar jūsų šeimos gerai sutaria, ar vyrai susibėgę randa bendrą kalbą?

Ineta: Žinoma, kad draugaujame, tik karantino metu retai matomės. Smagu, kad paaugę vaikai ėmė vis daugiau bendrauti – ypač gerai sutaria Irūnos Toras su mano Bernardu, jų amžiaus skirtumas – tik vienas mėnuo. Kai aš laukiausi antrojo vaikelio, Irūna nešiojo savyje pirmagimį Torą. Abi vaikštinėjome su pilvukais. Pasirodo, daug ką reiškia amžius: reikėjo išlaukti, kol berniukai paaugs ir taps neišskiriamais draugais. Irūnos Glorija dar nelabai linkusi leistis į kalbas, bet neprabėgs nė metai, kaip ji irgi lakstys drauge su visais vaikais.

Irūna: Jeigu ne karantinas, draugautume dar labiau. Man sesuo yra pagrindinė patarėja bet kokiais klausimais. Esu už ją vyresnė metais ir dviem mėnesiais, bet dabar to visiškai nesijaučia kaip vaikystėje. Tuomet buvo laikas, kai ji manęs klausydavo kaip vyresnės (juokiasi). Džiugu, kad ir mūsų vyrai randa bendrą kalbą. Kad susitikus nereikia jų užimti, nes su sesute ir taip turime reikalų.

– Ir dabar nuotraukose judviejų akys žiba, kibirkščiuoja, matau tarsi kokius velniukus juose. Ar pasiutusios buvote, kai augote pas mamą? Kokią didžiausią šunybę viena kitai esate iškrėtusios vaikystėje?

Ineta: Nežinau… Nedaug tų šunybių krėsdavome viena kitai. Didžiausia, kurią prisimenu, tai Irūnos darbas (juokiasi). Mokykloje Užgavėnių šventei ji darė kaukę. Reikėjo iš kojinės iškirpti akis. Tai ji užmaukšlino man tą kojinę ant galvos ir kažkodėl tik tada kirpo… Aišku, įkirpo man! Nieko labai baisaus ir skausmingo neįvyko, bet prisiminimas įstrigo.

Irūna: Visko būdavo senais laikais – esame ne sykį ir susimušusios, ir apsispjaudžiusios, ir su mėlynėmis abi namo parėjusios. Bet ta patirtis su Užgavėnių kojine, kurią labiausiai prisimenu, ir man nemaloni.

Bendra gal tai, kad abi esame be proto jautrios: vienas, du – ir jau bliauname kaip maži vaikai. Abi labai šeimiškos. Tos dvi savybės mus išties vienija.

– Ne šventieji puodus lipdo – ne šventos ir seserys būna, kol užauga, subręsta, surimtėja. Ar tarp jūsų vaikystėje egzistavo,  tarkim, pavydas?

Ineta: Niekada nieko Irūnai nepavydėjau ir nieko nepavydžiu. Kad ir kiek, kad ir kokių pranašumų sesuo turėtų – man vis tiek didelis džiaugsmas, kai jai sekasi.

Irūna: Šiaip mokykloje aš buvau visai nebloga mokinė, bet, prasidėjus paauglystei, viskas apsivertė aukštyn kojomis. Mokslai ėmė neberūpėti, pradėjau maištauti. Kadangi mokėmės toje pačioje klasėje ir dažnai sėdėjome tame pačiame suole, maždaug nuo aštuntos klasės ėmiau pavydėti sesei sėkmės moksluose. Ypač to stropumo ir loginio mąstymo, kuris ir dabar jai dažnai padeda gyvenime. Šiuo metu irgi pavydžiu Inetai (tik jau baltu pavydu) užsispyrimo ir kategoriškumo tam tikrose situacijose. Nes aš esu iš tų, plaukiančių pasroviui. Jei ne mano vyras, dar nežinia, kur nuplaukčiau. Man reikia kitų nuomonės, kitų paskatinimo, o štai Ineta – labai stipri asmenybė. Su tokiu tvirtu ir nepalenkiamu charakteriu net Lietuvos prezidente galėtų būti.

Jubiliejus: kovo 9-ąją Ineta Puzaraitė-Žvagulienė (kairėje) atšventė 30-metį. Geriausia dovana jubiliatei – sesės buvimas šalia.

– Esate panašios, bet vis dėlto ne dvynės. Ar mokykloje jus dažnai painiodavo, juolab kad ir vardai – Ineta ir Irūna – skamba panašiai?

Ineta: Mokykloje mūsų niekada nepainiodavo. Esame panašios tik tiems, kurie mus mato pirmą kartą. Visi kiti žino, kad esame be galo skirtingos tiek išvaizda, tiek vidumi. Dažniausiai mus supainioja tik dėl vardų.

Irūna: Mus reikia pažinti, kad suprastum, kokios mes skirtingos. Todėl mokykloje niekas ir niekada mūsų nepainiojo. Nebent gatvėje kažkas per klaidą apsipažindavo. O "Mokinukių" laikais tikrai supainiodavo. Jei pamenate, mes po tomis savo koncertinėmis kepurėlėmis slėpdavomės. Tad, kol neišlindom iš po jų abi kaip asmenybės, tol ir painiodavo. Ir dabar esame absoliučiai skirtingos – kaip diena ir naktis. Bendra gal tai, kad abi esame be proto jautrios: vienas, du – ir jau bliauname kaip maži vaikai. Abi labai šeimiškos. Tos dvi savybės mus išties vienija.

– Abi esate atlikėjos. O ar žinote, kokia šiuo metu mėgstamiausia jūsų sesers muzika? Beje, kokie jausmai užplūsta prisiminus "Mokinukių" laikus?

Ineta: Aš manau, kad Irūnos mėgstamiausia muzika yra ta, kurią ji pati kuria. O apie "Mokinukių" laikus dažniausiai kalbame tik tada, kai susitinkame su kitomis grupės merginomis. Jos visos – Lietuvoje, tik dar ne visos mamytės.

Irūna: Hmm… Manyčiau, kad Ineta klauso įvairios muzikos. Kai buvome paauglės, turėjome bendrą draugų ratą, tai ir tas muzikinis skonis buvo panašus. Šiandien net bijau ir spėlioti. O "Mokinukių" laikus primename su didžiule nostalgija. Tas ryšys su grupės merginomis labai stiprus iki šiol. Štai kad ir bet kokia mūsų repertuaro daina – tiek žodžius visos mokėsime, tiek ir choreografijos nebūsime pamiršusios. Nors rytoj galime eiti į sceną ir dainuoti (juokiasi). Iš tiesų buvo tokių minčių – atgaivinti mūsų grupę ir surengti "Mokinukių" turą per Lietuvą. Bet surink, kad geras, šešis suaugusius žmones. Sudėtinga. O važiuoti į koncertą trims ar keturioms, kai kadaise buvome šešių merginų grupė, tikrai nesinori.

Niekada nieko Irūnai nepavydėjau ir nieko nepavydžiu. Kad ir kiek, kad ir kokių pranašumų sesuo turėtų – man vis tiek didelis džiaugsmas, kai jai sekasi.

– Kertu lažybų, kad "Mokinukių" laikais abi turėjote įdomių, o gal net įkyrių gerbėjų?

Ineta: Turėjome, ir tikrai daug. Buvo net tokių, kurie sekiodavo iš vieno koncerto į kitą, iš ledo pjaustė širdis. Vieną tokį gerbėją turėjau, kuris net dvejus metus į visus "Mokinukių" koncertus važiuodavo. Ir kiekvienąsyk – su didžiausiomis puokštėmis gėlių ir dovanų. Buvo ir įkyruolių, kurių elgesys kartais net gąsdindavo.

Irūna: Pasitaikydavo ir keistų atvejų. Tarkim, važiuojame visos vienu autobusiuku po koncerto namo, o kažkokia mašina taranuoja mūsų automobilį. Rodo, kad sustotume. Vairuotojas pamano, kad kažką pamiršome ar kažkas jo mašinai atsitiko… Stabteli. O tada į mūsų autobusiuką sušoka būrys gerbėjų, kurie sako, kad tik nori pamatyti mūsų akis. Ne girti ir ne kokie asocialūs. Kiti laikai buvo, gerbėjai kultūringai elgdavosi, jokių blogų minčių tuomet mums nei dėl jų, nei dėl savęs nekildavo… O vieną gerbėją turėjau maždaug 60-ies. Jis važinėdavo į visus mūsų koncertus. Sykį pakvietė "Mokinukes" padainuoti savo gimtadienio šventėje, po kurios atbėgo uždusęs pas mus į autobusiuką ir klausia (buvo jau vakaras, prieblanda): "Kuri čia Irūnos ranka?" Iškišau savo ranką ir pajutau, kaip jis įspraudė į ją kažin kokį popieriuką. Na, galvoju sau, koks nors meilės raštelis (tokių gaudavau išties nemažai). O išlanksčiusi pamačiau, kad ten 200 litų! Bet vienas atvejis vos nesibaigė tragiškai. Tais laikais koncertuodavome be jokios apsaugos. Atrodė, kad nieko negali atsitikti. Bet po vieno koncerto, jo vedėjui paskelbus, kad tai buvo paskutinė "Mokinukių" daina, keli šimtai vaikų puolė ant scenos ir ėmė spausti mus prie sienos. Ne juokais išsigandome. Ir vairuotojas, ir vadovė Laima, tai išvydę, puolė mūsų gelbėti. Ačiū Dievui, viskas gerai baigėsi, bet galėjome būti sutryptos minios.

– Kai vykstate viena pas kitą į svečius, turbūt dar telefonu užsisakote, kokių vaišių norėtumėte. Tad paatviraukite, ką skaniausiai gamina jūsų sesė?

Ineta: Irūna labai skaniai gamina makaronus. Ir su mėsa, ir su daržovėmis. Tai aš jau dabar norėčiau jos makaronų. Kai pagalvoju, net seilės kaupiasi.

Irūna: Ineta – tobula šeimininkė. Ir jos vyras Ąžuolas labai skaniai gamina. Kad ir kada atvažiuosi, skanumynų bus pilnas stalas. Ji nerealiai kepa picas. Inetos gaminamos burokėlių, fetos, saulėgrąžų ir gražgarsčių salotos – pačios gardžiausios! Žodžiu, viską toji mano sesė moka. Ir kugelį kepti, ir vėdarų pagaminti, ir cepelinų išvirti greita. O aš tokia truputį tinginė – man tik kad greičiau ir paprasčiau. Bet jei niekas netrukdo (vaikai ant sprando nesikaria), tai ramiai gaminti aš irgi mėgstu: turiu jausti to kūrybinio proceso malonumą.

– Kokios trys sesės savybės labiausiai patinka? Ir viena – kuri labai nepatinka?

Irūna: Pirma savybė – užsispyrimas. Jei jau ką Ineta nusprendė – nepajudinsi: savo gyvenimą ji tvarkosi pati. Antra – šeimiškumas. Trečia – barbiškumas šimtadarbiškumas (juokiasi). Vienu metu Ineta gali daryti daugybę darbų. Aišku, ji dėl to pervargsta ir dažnai pamiršta save. Štai ši savybė man labai nepatinka. Kartais tokią išsekusią aš ją surandu. Bet argi klausys mano patarimo? Turbūt ne... Ineta turi amžiną pasiteisinimą, kad darbai patys nepasidarys ir už ją niekas tų darbų nepadarys.

Ineta: Mane žavi Irūnos atsakingumas, talentas ir kantrybė. Tokios savybės, kad labai jau nepatiktų, net nežinau...

– Ar mokykloje turėjote pravardes? O grupėje "Mokinukės"?

Irūna: Aš Inetą iki šiol dienos vadinu Junioru (Mažąja). O mokykloje turėjau vardo trumpinį: draugai mane vadindavo arba Ire, arba Irute. Bus liuks, kai tapsiu močiute – močiute Irute!

– Kad jau prakalbome apie močiutes, sakykit, ar mokate daug pasakų, kurias dabar sekate savo vaikams, o kada nors gal seksite ir savo anūkams?

Ineta: Vaikiškų pasakų moku labai daug. Populiariausia turbūt – kaip melagiams auga nosis… Nors tas vaikiškas melas, manau, yra nekaltas. Ne visada tie vaikai supranta, ką ir kodėl meluoja.

Irūna: O man Toras neleidžia pasakų iš knygos sekti – visuomet prašo mintinai! Gal dėl to, kad jau be galo daug tų pasakų iš knygų esame perskaitę. Tenka jas kurti ekspromtu. Paprašau, kad Toras pasakytų man vieną žodį, ir tuomet jau fantazuoju. Kartais ir apie zombius tenka pripaistyti, tik būtinai apie gerus. Kartais save pagaunu, kad vos ne miegodama šneku bet ką, bet įvykių siužetams kol kas nepritrūkstu.

– Velykos – gražiausia pavasario šventė. Kaip jas švęsdavote dar tais laikais, kai abi su seserimi gyvenote pas tėvus?

Irūna: Verbų sekmadienį eidavome į bažnyčią su verbomis ar kadagių šakelėmis. Su mama, su močiute. Kiaušinius margindavome svogūnų lukštais – senoviškai. Piešdavome ant kiaušinių vašku, baksnodavome vinukais, įsmeigtais į pieštukų galus.

Ineta: Velykos, visų pirma yra šeimos šventė. Ir tas kiaušinių marginimas vienija, ir laukimas – kokie jie bus, kai ištrauksi iš dažų? Ir dar labai įstrigę į atmintį, kad antrą Velykų dieną abi eidavome į sodą ieškoti tėvų paslėptų saldainių. O dabar jau savo vaikams prislapstome šokoladinių zuikučių ir kiaušinių.

Trumpai – apie save

Ineta Puzaraitė-Žvagulienė: šiuo metu dirbu leidybos-prodiuserių kompanijoje. Administruoju ne vieną įmonę, dirbu prie įvairių projektų. Esu įkūrusi privatų vaikų darželį. Bet svarbiausia – esu žmona ir mama. Per karantiną dirbti namie, kai aplink sukiojasi mažamečiai vaikai: penkerių Barbora ir trejų Bernardas – tikrai nemažas iššūkis. Kai sėdi namuose ir visos darbo priemonės tau po ranka, viršvalandžiai tampa įprasti. Tad vyrui Ąžuolui tenka ne tik užsibūti su vaikais kieme, bet ir pasirūpinti ūkiu. Pernai vasarą pradėjom žengti pirmuosius ūkininkavimo žingsnius. Įsigijome vištų, ančių, net avį ir ožkytę.

Irūna Puzaraitė-Čepononienė: šiuo metu esu šimtaprocentinė mama ir namų šeimininkė. Mano pirmagimiui Torui – treji su puse, o dukrelei Glorijai greitai bus dveji. Pastaruoju metu jau pradėjau rodytis viešumoje – TV laidų filmavimuose. Stebiuosi, kad ne vienos laidos prodiuseriai kviečia dalyvauti abi su sese, to anksčiau niekada nebūdavo. Tad kyla visokiausių minčių dėl bendrų projektų, bendrų su Ineta dainų. Juolab kad su vyru Roku pradėjome patys kurti muziką, ją programuoti. Nors Rokas – karininkas, bet labai meniškos sielos žmogus. Kurti muziką jam tarsi hobis. Prieš keturiolika metų susipažinome viename vakarėlyje irgi per muziką. Įsikalbėjome, kad abu mėgstame tą patį muzikos stilių ir net ta pačia muzikos kūrimo programėle darome pirmuosius muzikinius bandymus.

„Dėl savo berniukiškos figūros niekada nekompleksavau, tačiau po nėštumų ir gimdymų atsirado noras susitvarkyti krūtinę, – atvirauja Irūna, o jai pritaria sesė Ineta. – Vis dėlto du gimdymai padarė savo, ir buvo tik laiko klausimas, kada kreipsiuosi į plastikos chirurgą“.  

Prieš metus abi moterys, atvykusios į „Gijos Klinikų“ plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojo Dariaus Bagdanavičiaus konsultaciją, tarėsi, kada būtų tinkamiausias metas pasikoreguoti krūtinės formas. „Matavomės įvairių dydžių krūtų implantus, kalbėjomės apie operacijos eigą, pooperacinį laikotarpį. Kadangi tuo metu dar krūtimi maitinau savo mažąją, planus teko nukelti gerokai į priekį, nes, visų pirma, norėjau ramiai palaukti, kol natūraliai baigsis šis mano kaip mamos etapas. Labai svarbu gyvenime teisingai susidėlioti prioritetus pagal tai, kas svarbiausia, prieš ką nors nusprendžiant – gerai apmąstyti, kad paskui nereikėtų gailėtis. Tai va, aš ir nusprendžiau – pirmiausia yra motinystė, o grožis gali ir palaukti. Kadangi mūsų su sese gyvenime daug sutapimų, net vaikelių vienu metu kartu laukėmės, tiesa – aš laukiausi pirmagimio, o Ineta jau – antrojo, norėjome ir šį gyvenimo etapą kartu patirti, viena kitą palaikyti, todėl teko ir jos operacijos datą nukelti“, – šypsosi Irūna.

Pašnekovės pasakoja, kad į konsultaciją atvyko vedamos teigiamų atsiliepimų apie gydytoją ir visą „Gijos Klinikų“ personalą, o pažintis tai tik patvirtino: „Šiltas priėmimas, nuoširdus ir betarpiškas bendravimas, kada tik beatvyktum. Galima ir pajuokauti, ir net keisčiausias smulkmenas aptarti“, – komplimentų negaili Irūna su Ineta.

Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojo D. Bagdanavičiaus nuomone, visuomenėje vis dar gausu mitų apie plastinės chirurgijos operacijas ir motinystę: „Vienas iš populiariausių mitų, kad moteris, pasididinusi krūtis implantais, negalės žindyti naujagimio, nors tai – netiesa. Motinystė ir plastinė chirurgija yra  suderinami dalykai, tik kartais, kaip nutiko šiuo atveju, svajonės įgyvendinimas reikalauja daugiau laiko ir kantrybės. Daug gimdžiusių moterų atvyksta pas mane į konsultaciją dėl nėštumo metu prasiskyrusių pilvo raumenų, pakitusios krūtų išvaizdos, nepageidaujamų riebalų sankaupų ir kt.“, – pasakoja gydytojas.

Kadangi mūsų su sese gyvenime daug sutapimų, net vaikelių vienu metu kartu laukėmės, tiesa – aš laukiausi pirmagimio, o Ineta jau – antrojo, norėjome ir šį gyvenimo etapą kartu patirti, viena kitą palaikyti, todėl teko ir jos operacijos datą nukelti.

Kadangi abi pašnekovės neatmeta galimybės ateityje susilaukti daugiau vaikų, aktualiausias abiem iškilęs klausimas buvo panašus – ar operacija nepažeis pieno latakėlių ir ar galima bus ateityje žindyti vaikelį. Tačiau gydytojui D. Bagdanavičiui pavyko nuraminti ir padrąsinti moteris, paaiškinant, jog krūtų implantai neturės įtakos žindymui.

Kadangi Irūnos ir Inetos pirmoji konsultacija „Gijos Klinikose“ įvyko prieš metus, rimtai apsvarstyti priimtą sprendimą dėl krūtų formos koregavimo, įvertinti visus „už“ ir „prieš“ buvo pakankamai laiko. „Niekada neturėjom itin išraiškingų, moteriškų kūno formų, o kai gali palyginti, kaip atrodo krūtinė žindymo metu ir kaip subliūkšta po to... iki nėštumo 100 proc. netenkinęs vaizdas veidrodyje dabar yra dar nepatrauklesnis“, – tvirtina pašnekovės.

„O aš noriu atrodyti gražiai, noriu jaustis moteriška!“ – pasiryžusi Ineta, o Irūna priduria: „Daug mamyčių turi įvairių bėdų, bet nedrįsta apie tai kalbėti. Kviečiu visas mamytes, ir ne tik mamytes, visas moteris, nieko nelaukti ir pildyti savo svajones jau dabar. Man asmeniškai – gražesnės kūno formos reiškia didesnį pasitikėjimą savimi. Jeigu galima pasikoreguoti tai, ko gamta nedavė, tai kodėl gi ne?“

Išklausiusios D. Bagdanavičiaus „paskaitos“ apie krūtų implantus, kurių pasirinkimas išties didelis, abi sesės pasirinko „Motiva“ ergonominio gelio krūtų implantus, kurie pripažinti vieni patikimiausių pasaulyje dėl unikalių nano paviršių „SilkSurface“, pasižyminčių geresniu biologiniu suderinamumu, t.y. natūralesne sąveika tarp implanto ir jį gaubiančių audinių: „Jokio nerimo, kai klinika ir plastikos chirurgas – vieni geriausių Lietuvoje, o krūtų implantai – vieni saugiausių pasaulyje! Tik truputis jaudulio, nes visgi – operacija“, – atvirauja pašnekovės.

Operacijos metu chirurgas naudos vieną pažangiausių šiuo metu pasaulyje naudojamų „no-touch“ techniką: krūtų implantai įvedami specialia „Keller Funnel“ rankove – toks metodas lemia daug mažesnį nei įprastai operacinį pjūvį (2.5-3 cm), taigi, tuo pačiu ir mažesnį randelį bei greitesnį gijimą po operacijos. Taip pat, krūtų implantams nesiliečiant su pacientės oda, lieka ženkliai mažesnė infekcijų ir komplikacijų (pavyzdžiui, kapsulės kontraktūros) susidarymo galimybė.

Pasak „Gijos Klinikų“ plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojo D. Bagdanavičiaus, siekiant kuo geresnio pageidaujamo operacijos rezultato, būtinas sąžiningas pooperacinių nurodymų laikymasis. Apie du mėnesius po operacijos rekomenduojama miegoti tik ant nugaros, riboti fizinę veiklą: luktelti su sportu, nebėgioti, nekelti daiktų, sunkesnių nei 5 kg, nekilnoti aukštai rankų; tačiau pasistengti – verta!

Parduotuvėje beveik nebeperka

Lietuvos lengvaatletė, septynkovininkė Austra Skujytė juokiasi, kad vis dar nemoka virtuvėje improvizuoti. Jai reikia tikslių gaminamo patiekalo normų ir proporcijų.

"Jei parašyta recepte, kad turi būti nubrauktas šaukštelis druskos, – vadinasi, reikia nubraukti!" – sako ji, pastaruoju metu beveik neperkanti duonos parduotuvėje, o kepanti ją pati namuose.

Duonos receptą ir raugą garsioji olimpietė gavo iš savo geros draugės, lengvaatletės Evelinos Auželytės mamos. O paprašė jo dėl to, kad sykį paragavus jai labai patiko. Taip stiklainėlis su duonos raugu atsirado Austros šaldytuve, ir sportininkė pradėjo ją kepti kas savaitę. Kol vieną sykį duonelė ėmė ir nebeiškilo. Raugas sugedo, ir Austra nuleido rankas.

Ilgą laiką jos nebekepė, kol pagaliau vieną sykį – tai įvyko per karantiną – vėl užsimanė pamėginti. Susirado Beatos Nicholson knygą, paskaitė, kaip pasigaminti raugo pačiai, ir pabandė. Pirmas kepimas buvo nesėkmingas – tešla neiškilo. Antrą sykį išėjo truputį geriau, trečiąsyk – dar geriau, o dabar Austra kepa savo duoną ir netgi dovanoja ją draugams.

Kai duonos pritrūkstame, dieną, kitą gyvename ir visai be jos, kol aš susiruošiu pati iškepti.

"Tik iškepusios, dar karštos duonos valgyti nerekomenduojama – žarnos sulips (juokauja), bet kai tik ji truputėlį pravėsta, puolame su visa šeima kaip smakai. Gardžiausia ji mums su sviestu", – atvirauja garsi sportininkė, šiuo metu kepanti duoną kas savaitę, o kartais ir kas dvi.

Anot jos, kai anksčiau kas nors namuose pasigesdavo duonos, bėgdavo pirkti į parduotuvę, o dabar net minties tokios nėra. "Kai duonos pritrūkstame, dieną, kitą gyvename ir visai be jos, kol aš susiruošiu pati iškepti", – atvirauja ji.

Austra pasakoja, kad 2013 m., kai skrido į Airiją švęsti brolio 40 metų jubiliejaus, dovanų vežė ne ką kitą, bet… savo keptos duonos kepaliuką ir, žinoma, gimtadienio tortą.

Garsi moteris, dabar treniruojanti jaunąją kartą, prisipažįsta, kad kol nekepė duonos, manė, kad duonai kepti reikia specialių įgūdžių ir technikos virtuvėje.

"Labai nustebau sužinojusi, kad šiais laikais duonai iškepti užtenka orkaitės ir nereikia sukti galvos dėl specialios duonkepės ar kaimiškos krosnies. Pamenu, sykį viešėjome Švedijoje pas draugus, tai teko matyti, kaip jų močiutė triūsia prie tikros kaimiškos krosnies", – sako moteris.

Lengvaatletė pasakoja, kad prieš eidama į virtuvę ką nors gaminti (nebūtinai duoną) iš pradžių stengiasi nusiraminti, mintis nukreipti teigiama linkme.

"Neleidžiu sau gaminti maisto, kai esu susinervinusi, – atvirauja ji. – Bet turbūt kaip ir visiems, taip ir man gyvenime pasitaiko visokių situacijų, kai tenka greitai net iš kirvio košę virti."

Austros duonos receptas

Reikės:

900 g miltų (550 g ruginių ir 350 g kvietinių),

1 puodelio (250 ml) saulėgrąžų sėklų,

1 puodelio traiškytų linų sėlenų,

1 puodelio sėmenų,

1 saujos kmynų,

1,5 šaukštelio druskos,

1 puodelio (galima ir gerokai mažiau) cukraus,

šiek tiek gliaudytų kanapių sėklų,

1 puodelio 7 grūdų košės mišinio.

Visus grūdus ir sėklas reikia užpilti puodeliu (250 ml) karšto vandens. Naudoju patį karščiausią vandenį tiesiog iš čiaupo, nevirintą. Viską gerai išmaišau. Sudedu savo raugą. Vėl išmaišau. Tuomet beriu miltus. Anksčiau dėdavau 600 g kvietinių miltų ir 400 g ruginių. Dabar, kadangi padidinau sėklų ir kruopų kiekį, miltų dedu truputį mažiau – apie 900 g. Iš jų – 550 g sudaro ruginiai miltai ir apie 350 g kvietiniai. Viską gerai išmaišau ir palieku nakčiai kur nors šiltai pastovėti, kad tešla iškiltų. Dvi kepimo formas (jose kepu ir bananų duoną) iškloju kepimo popieriumi, supilu iškilusią tešlą, pašaunu į orkaitę ir kepu 200 °C temperatūroje apie 50–55 min.

Duonai nereikia miltų

Atlikėja Ineta Puzaraitė-Žvagulienė mielai išduoda savo sveikuoliškos duonutės receptą, kurį sužinojo iš vieno vaiko, lankančio jų privatų darželį, mamytės.

"Prisipažinsiu, iš pradžių tas receptas atrodė man be galo keistas – be jokių miltų ar kiaušinių... – juokiasi Ineta. – Pabandžiau pagal jį išsikepti duoną ir su visu tešlos paruošimu užtrukau tik valandą. O paskui, kai visi jos paragavome... Niam, vos nesusipešėme dėl paskutinės riekelės. Tai tokia sveikuoliška duona iš avižinių dribsnių, klevų sirupo ir džiovintų spanguolių", – dalijosi receptu garsioji mama, kepanti avižinę duoną savo vyrui Ąžuolui ir dviem išdykėliams – Bernardui ir Barborai.

Moteris džiaugiasi, kad jei ant stalo yra tokios ką tik iškeptos, dar garuojančios duonos, – nei pusryčių, nei pietų jos šeimynai nereikia. "Tepame sviestą ir smaližiaujame", – sako Ineta, besirūpinanti savo šeimos sveikuoliška mityba. Anot jos, nors ir be priedų, ši duonutė gali ilgai išsilaikyti šviežia, tik reikia laikyti ją šaldytuve.

Niam, vos nesusipešėme dėl paskutinės riekelės. Tai tokia sveikuoliška duona iš avižinių dribsnių, klevų sirupo ir džiovintų spanguolių.

Šią vasarą penktąsias savo vedybų metines su vyru Ąžuolu atšventusi Ineta pasakoja, kad anksčiau yra turėjusi raugo ir kepdavusi šeimai duoną su juo. O dar – kaip važiuodavo pas močiutę, kuri turėjo lauko virtuvę ir kepdavo ant senoviškos krosnies bulvinius blynus anūkams.

"Jei turėčiau tokią krosnį, galbūt ir aš kepčiau tikrą duoną, o dabar orkaitėje gerai ir tokia – nelabai tikra iš avižinių dribsnių", – juokiasi ji.

Su savo uošviais atlikėjais Žilvinu Žvaguliu ir Irena Starošaite bendrą šeimos verslą – šakočių kepimą – turinti Ineta atvirauja, kad avižų duonutę iškepti yra kur kas lengviau nei šakotį.

"Su tais šakočiais daug reikalų. Štai Starošaitė tai daryti jau išmoko, o aš dar ne. Kai būna daug užsakymų, Irena ir mano vyras Ąžuolas eina kepėjams padėti. Žinokite, šakotį iškepti galima bet kaip – o štai kad išeitų rageliai gražūs... Čia jau menas, kurį reikia išmanyti", – dalijasi darbo subtilybėmis Ineta.

Inetos avižų duonos receptas

Reikės:

400 g avižinių dribsnių,

400 g (didesnio indelio) natūralaus jogurto,

1 saujelės džiovintų spanguolių (arba kitų mėgstamų džiovintų vaisių, uogų),

2–3 kupinų šaukštų medaus arba klevų sirupo (pagal savo skonį),

200 g moliūgų sėklų,

200 g saulėgrąžų sėklų.

Dribsnius užpilu jogurtu ir truputį palaukiu, kad išbrinktų. Suberiu ir išmaišau kitus ingredientus. Pasiruošiu kepimo formas. Prieš dėdama į jas duonutės tešlą, iš pradžių formuoju kepalėlius ant duonos pjaustymo lentelės, uždengtos folija. Suspaudžiu tešlą, o tada dedu ją į paruoštas formeles. Prieš pradėdama kepti duonutės viršų uždengiu folija. Prieš baigdama kepti ją nuimu, kad duonos paviršius gražiai apskrustų. Kepu orkaitėje, 180 °C temperatūroje apie 40 min. Siūlau patikrinti su mediniu iešmeliu, ar duona jau iškepusi, nes kiekvienos šeimininkės orkaitė kepa vis kitaip.

Kepa tik malkinėje duonkepėje

Knygos "Natūralus rauginimas" autorė Ieva Šidlaitė pasakoja, kad toji diena, kai jų namuose kepama duona, yra ypatinga. Pasak jos, kvietinės kepaliuką galima išsikepti ir orkaitėje, bet užtai ilgai rauginta ruginė duona kepama tik malkinėje duonkepėje krosnyje. Todėl ir jos skonis būna kitoks. Kaip ir išvaizda. Ir kvapas, tvyrantis namuose duonos kepimo dieną.

"Iš literatūros ir etnografinių receptų atrodo viskas aišku, – sako ji, – kad prireikus kepti duoną prieš kelias dienas užraugiamas raugas, suminkoma tešla, iškūrenama krosnis, įkišamas kepalas, iškepama duona, kuri paskui ištraukiama ir valgoma. Tačiau iš tiesų, kai pagyveni su malkomis, viskas yra dar šiek tiek kitaip."

Ieva pasakoja, kad jos naujųjų namų lauko virtuvėje yra dvi krosnys – duonkepis ir paprasta malkinė viryklė – kaip ir beveik visose kaimiškose lauko virtuvėse, pritaikytose maistui virti ir šeimynai, ir gyvuliams. Duonos jų šeima niekada neperka. Todėl maždaug kas 2–3 savaites tenka palaukti kiek vėsesnės dienos ir kurti duonkepį.

Ir net nebandykite krosnyje kepti vienišo kepalo. Nieko gero iš to nebus. Krosnis turi būti prikišta sausakimšai.

"Ilgainiui pastebėjau, – sako ji, – kad tas duonkepio kūrimas tampa ne toks jau ir paprastas dalykas. Kodėl? Ogi todėl, kad kai tau pačiam reikia ruošti malkas, jas nešioti, kūrenti, tada pradedi rūpintis ir kitais – tarkim, eko dalykais. O kai du eko (t. y. ekonomika ir ekologija) sueina į vieną vietą, smegenyse staiga kažkas trakšteli ir atsikuria seniai atjungta jungtis", – juokiasi ji ir sako, kad duonos kepimo dieną ji išsikepa visas duonas – ruginę, kvietinę ir netgi pyragą.

Duonkepis laikomas tinkamai iškūrentu tada, kai nudega visi suodžiai nuo viršaus, o įkištas į krosnį popieriaus lapelis iš lėto paruduoja.

Krosniai išbandyti I.Šidlaitė kepa lietuviškas picas – raugintos tešlos, su žuvimi, raugintais kopūstais ir varškės sūriu. Ievos vaikams patinka su dešra, pomidorais ir kitomis, anot jos, nesąmonėmis.

Po picų žarijos vėl paskleidžiamos ant dugno ir paliekamos, kol padas vėl įkais. Tada į krosnį keliauja 2–3 kg juodos duonos kepalas, keli kvietiniai kepaliukai ir saldus pyragas. Juoda duona dedama pačiame karščiausiame taške, po jos ateina eilė kvietinėms, o jau prie angos pūpso pyragas, kuriam reikia mažiau karščio.

"Ir net nebandykite krosnyje kepti vienišo kepalo, – perspėja Ieva. – Nieko gero iš to nebus. Krosnis turi būti prikišta sausakimšai. Tada joje atsiranda pakankamai drėgmės, duonos pluta gražiai apskrunda, o kvietinukės ir pyragas išsipučia. Vienišas kepalas, kaip ir vienišas žmogus, tiesiog akyse džiūsta…"

Duonai iškepus duonkepėje lieka dar labai daug karščio, kurį gaila palikti tuščiai išsivadėti. Tuomet į krosnį keliauja rytdienos pietūs – troškiniai, višta, šaltiena, paštetai, apkepai, kugeliai ir kiti ilgo nestipraus karščio reikalaujantys lėti patiekalai. Po jų dar galima visą naktį šutinti kruopas, obuolienes, sriubas, kitą dieną – džiovinti grybus, vaisius ar raugti jogurtą.

Ieva kviečia ūkiškai gyvenančias moteris į duonos kepimą žiūrėti tiek ekologiškai, tiek ir ekonomiškai. "Prieš užkurdamos krosnį pasiplanuokite, ką dar ant tos pačios kaitros galėsite pagaminti. Visos malkinės krosnys išmoko taupyti energiją gaminant maistą", – dalijasi patirtimi archajiškojo lietuvių gyvenimo būdo šalininkė, ateityje svajojanti visko savo ūkyje užsiauginti ir pasigaminti pati.

Verta žinoti

* Norint gauti duonai kepti tinkamos konsistencijos tešlą labai svarbu miltus su vandeniu maišyti reikiamu santykiu. Dažnai receptuose miltų kiekis nurodomas stiklinėmis. Dėl to pravartu pasimatuoti, kiek vidutiniškai sveria viena stiklinė naudojamų miltų, ir tešlai paruošti tikslų miltų kiekį gramais.

* Viena iš dažnesnių klaidų – miltų padauginimas. Dažnai net ir tinkamomis proporcijomis sumaišę miltus su vandeniu mėgėjai kepėjai neatsispiria pagundai į mišinį įpilti dar kiek daugiau miltų, nes atrodo, kad tešla per skysta ar per lipni. Tačiau ji ir neturi būti labai tiršta. Iš tirštos tešlos duona iškepama ne tokia minkšta, skani ir išvaizdi, kokia galėtų būti nepadauginus miltų.

* Nepatariama tešlos minkyti ant miltuoto paviršiaus, nors neretai taip siūloma receptuose. Kad tešla lengviau minkytųsi, vietoje miltų jos paviršių galima sutepti alyvuogių aliejumi ar ištirpdytu sviestu. Nedidelis riebalų kiekis ne tik padarys tešlą vientisą, bet ir leis iškeptai duonai ilgiau išlikti šviežiai.

* Naminės duonos skonis priklauso ir nuo to, kaip greitai tešlai leidžiame iškilti prieš ją kepant. Aukštesnėje temperatūroje mielės yra aktyvesnės, todėl tešla šilumoje iškyla sparčiau. Vis dėlto duona bus skanesnė, kai mielės kils vėsiai.

* Prieš dedant duonos kepalą į orkaitę, jo paviršiuje reikia padaryti keletą negilių įpjovimų. Jie ne tik papuoš duoną, bet ir leis išvengti po kepinio pluta dažnai susidarančios oro ertmės.