Visuomenėje didelį rezonansą sukėlė Vilčinskų istorija, kai tėvai savo penkerių, septynerių ir devynerių metų vaikus pagrobė iš vaikų globos įstaigos, kurioje jie buvo apgyvendinti teismo sprendimu.
Kokia dalis mūsų vaikų dar nesaugūs savo pačių šeimose, kiek jų patiria artimųjų, ir ne tik, smurtą, kaip juos apsaugoti, – „Kauno dienos“ interviu su Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos (VVTAĮT) direktore Ilma Skuodiene.
Prioritetas – šeima
– Kur dabar Vilčinskų vaikai? Ar mama juos lanko? Kaip žinoma, tėvas yra suimtas.
– Šiuo metu visais trimis vaikais yra rūpinamasi Vaikų gerovės centre „Pastogė“. Mama buvo paleista, pateikė prašymą dėl bendravimo su vaikais ir susitikimai vyksta. Tikrai sudarysime sąlygas bendrauti, susitikti, jei reikės, įtrauksime ir psichologų pagalbą. Mūsų siekis – kad tėvai palaikytų ryšį su vaikais, bendrautų net ir jiems esant valstybės globoje, tėvai priimtų pagalbą ir šeimoje vyktų pozityvių pokyčių.
Keisti nuostatas, kad smurtauti prieš vaiką negalima tiek fiziškai, tiek ir psichologiškai, užtrunka.
– Kai kam kilo klausimų, ar galima laikyti vaikų pagrobimu, jei juos iš globos namų pasiėmė abu tėvai, ir apskritai, kur baigiasi tėvų teisė auklėti vaikus taip, kaip jiems atrodo teisinga?
– Svarbu pasakyti, kad iki Vilčinskų vaikų paėmimo iš šeimos šį birželį buvo gauti septyni pranešimai dėl galimų jų teisių pažeidimų. Pirmą pranešimą apie šią šeimą gavome pernai liepą, ši informacija buvo susijusi su smurtu artimoje aplinkoje, tėvų neblaivumu. Tad būtinybė pasirūpinti vaikų saugumu ir juos perkelti į saugią aplinką įvyko tikrai ne po pirmojo vaiko teisių gynėjų apsilankymo šeimoje.
Į visus pranešimus reagavome, kalbėjomės, bandėme įvertinti situaciją. Išsiaiškinome, kad šeimai tikrai reikalingos kompleksinės paslaugos, keturis kartus inicijavome atvejo vadybą, kurios specialistų koordinacinė grupė – socialinis darbuotojas, psichologas, vaiko teisių gynėjas – kartu su šeima sudėlioja individualizuotą paslaugų, pagalbos vaikams ir tėvams planą, kad tikrai būtų atliepti vaikų poreikiai šeimoje.
Kadangi šeima nepriėmė pagalbos – tėvai nebuvo linkę bendradarbiauti, keisti situaciją, atliepti vaikų poreikius – ir įvertinus, kad kilo reali grėsmė vaikų gerovei – jie nelankė mokyklos, neturėjo asmens dokumentų, nesilankė pas gydytojus – buvo kreiptasi į teismą. Teismas priėmė sprendimą vaikus atskirti nuo tėvų. Kai pagal įstatymą teismas vaikams paskiria kitą atstovą, o tėvai iš jo savavališkai paima savo vaikus, tai yra laikoma pagrobimu.
Svarbu: iki Vilčinskų vaikų paėmimo iš šeimos šį birželį buvo gauti septyni pranešimai dėl galimų jų teisių pažeidimų (Justinos Lasauskaitės, T. Biliūno/BNS, Laimio Steponavičiaus nuotr.)
– Kokios dažniausios konkrečios priežastys ir aplinkybės lemia, kad vaikai atskiriami nuo tėvų?
– Noriu akcentuoti, kad pagrindinė vertybė, kuria vadovaujamės ir kuri įteisinta mūsų įstatymuose, – vaiko prigimtinė teisė augti su savo tėvais, o esant krizinei situacijai visuomet prioritetas yra skirti kompleksines paslaugas – konsultacijas, mokymus tėvams, vaikų priežiūros pagalbą ir padėti šeimai įveikti sunkumus.
Gyvenimo istorijų būna įvairių. Krizinė situacija šeimoje gali susidaryti ir dėl sutuoktinio ar kito artimo žmogaus mirties, dėl įvairių priklausomybių, psichikos ligų ar sutrikimų, vykstančių skyrybų, socialinių įgūdžių stygiaus ir pan. Esame susidūrę su situacija, kai vienas iš tėvų dirba užsienyje ir sako negalįs grįžti, o likęs Lietuvoje yra krizinėje situacijoje, tad nutaria priimti pagalbą ar net sutinka, kad, kol įveiks sunkumus, vaikams būtų skirta laikina globa.
Vienos pagrindinių situacijų, kai vaikas paimamas iš šeimos, – smurtas, pasikartojantis netinkamas tėvų elgesys vaiko atžvilgiu. Būna, kad tėvams tampa sudėtinga tinkamai atliepti vaiko poreikius dėl nepakankamos mitybos, kasdienės priežiūros, gydymo, pavyzdžiui, vaikas serga onkologine ar kita sunkia liga, o tėvai vengia kreiptis į gydytojus. Pasitaiko, kad neparuošia vaiko į mokyklą ar visai į ją neleidžia. Tad visuomet matydami sunkią situaciją šeimoje inicijuojame reikalingas paslaugas, tačiau jeigu tėvai nesutinka priimti pagalbos arba net ir ją priėmus situacijos nepavyksta keisti teigiama linkme, kreipiamės į teismą.
Svarbu paminėti, kad tai yra kraštutinė priemonė – iki jos dar siūloma laikinoji priežiūra, kai emociniais ar giminystės ryšiais susiję žmonės gali atvykti į šeimą pagyventi ir padėti pasirūpinti vaikais. Be to, tėvai kartu su vaikais turi galimybę apsigyventi savivaldybės krizių centre, kur jiems teikiama intensyvi pagalba ir paslaugos, padedančios kuo greičiau sustiprėti ir įveikus sunkumus visiems sugrįžti namo.
Priimti pagalbą
– Kiek vaikų paimama iš šeimos? Kokios tendencijos?
– Skaičiai kasmet panašūs – apie 900 vaikų, per šių metų pirmą pusmetį valstybės globon buvo paimti 537 vaikai.
Didžioji jų dalis grįžta pas savo tėvus. Laikinosios globos tikslas ir yra laiku suteikti pagalbą ir vaikui, ir tėvams, kad kuo greičiau vaikas grįžtų į šeimą. Jei situacija keičiasi į gera, vaikas per kelias dienas grąžinamas tėvams. Tuo laikotarpiu, kai vaikui skirta laikinoji globa, šeimai padedame visapusiškai. Laikinųjų globėjų vienas iš tikslų – sudaryti sąlygas tėvams palaikyti ryšį su vaikais, o šiems – padėti bendrauti su tėvais.
– Kokias sąlygas reikia išpildyti, kad tėvai susigrąžintų vaikus?
– Visų pirma, tėvai turi bendradarbiauti su vaiko teisių gynėjais ir kitais specialistais, dirbančiais vaiko gerovės srityje, – priimti paslaugas, užtikrinti vaikams saugią aplinką, ugdymą. Vilčinskų atvejis buvo išskirtinis tuo, kad tėvai kategoriškai atsisakė priimti paslaugas ir bendradarbiauti.
– VVTAĮT kreipėsi į teismą, kad būtų apribota šių tėvų valdžia jų vaikų atžvilgiu. Kokia situacija dabar?
– Sprendimas kreiptis į teismą buvo priimtas po ilgų bandymų suteikti šeimai pagalbą. Džiugu, kad mama jau priėmė jai siūlomą pagalbą, bendradarbiauja ir stengiasi keisti situaciją. Šiuo metu mama su vaikais susitinka ir bendrauja kiekvieną dieną. Artimiausiu metu vaiko teisių gynėjai peržiūrės ir iš naujo įvertins situaciją, jeigu teigiamas pokytis vyks ir toliau, siūlymas riboti teises mamai gali keistis.
– Kas priima sprendimą, ar grąžinti vaikus?
– Įprastai tėvai ar vienas jų turėtų pateikti prašymą teikti šeimai paslaugas. Tada bus inicijuota atvejo vadyba – specialistai kartu su tėvais sudėlios paslaugas, reikalingas tiek vaikams, tiek tėvams. Jei šie jas priima ir išnyksta rizikos veiksniai, vaikai gali grįžti į šeimą.
Sprendimas, ar galima grąžinti vaikus, yra kolegialus: atvejo vadybos metu įvairių sričių specialistai, dirbantys vaiko gerovės srityje, visuomet įvertina, ar situacija šeimoje išties keičiasi, – jeigu tėvai bendradarbiauja ir priima siūlomą pagalbą, o vaikų saugumui nebelieka grėsmės, pritariama, kad vaikai grįžtų į šeimą.
Be nusiskundimų nesikiša
– Ar šeimos, iš kurių buvo paimti vaikai, paskui stebimos, norint įsitikinti, kad situacija pasikeitė? Štai prieš penkerius metus visuomenėje didelio ir nevienareikšmio rezonanso buvo sulaukusi kitos kauniečių šeimos istorija, iš kurios buvo paimti vaikai.
– VVTAĮT šeimų stebėjimo nevykdo. Įprastai, jei būna inicijuota atvejo vadyba, mes dalyvaujame pirmame posėdyje ir paskutiniame, kuriame nutariama grąžinti vaiką tėvams, nebent prireikia mūsų nuomonės ar vertinimo ir kituose. Pagalbą pagal šeimos individualius poreikius teikia socialinių paslaugų centrai, padeda socialiniai darbuotojai, konsultuoja psichologai. Mes, vaiko teisių gynėjai, be naujo gauto pranešimo apie galimus vaiko teisių pažeidimus į šeimą nevykstame, jos nestebime. Jei gauname pakartotinį pranešimą, tuomet reaguojame ir apsilankome šeimoje, iš naujo vertiname situaciją.
– Minėtoje istorijoje prieš penkerius metus vaiko teisių gynėjai iš visuomenės ir politikų sulaukė kritikos dėl neva neadekvačių situacijai veiksmų, nors teismas pripažino kitaip. Ar daug tokių skundų dėl vaiko teisių gynėjų veiksmų sulaukiate dabar?
– Net ir pačiose sudėtingiausiose situacijose vaiko teisių gynėjai stengiasi ne tik vadovautis teisės aktais, bet ir nepamiršti žmogiškųjų savybių – empatijos, supratingumo, rūpinimosi. Žinoma, kaip ir kiekviename darbe pasitaiko situacijų, kai sulaukiame neigiamų vertinimų, kritikos, skundų. Tokie atvejai ne itin dažni, tačiau kiekvienas jų priverčia peržiūrėti ir įvertinti savo veiksmus, pastebėjus klaidų – iš jų pasimokyti ir nuolat ieškoti galimybių, kaip tobulėti ir stiprinti savo kompetencijas.
– Vis dėlto yra vaikų, kurių tėvams tėvystės teisės atimamos. Buvo toks šūkis „Lietuva – be vaikų namų“. Kiek vaikų įvairiose globos įstaigose laukia, kad juos šeima paimtų nuolatinei globai ar įvaikintų?
– Įvaikinamų vaikų ir galimų įvaikinti skaičius nuosekliai mažėja, nes mūsų prioritetas – vaikui augti su savo tėvais, tad, kilus problemų šeimoje, visų pirma, bandome padėti jas įveikti.
Šūkis „Lietuva – be vaikų namų“ tebėra, to siekiame, bet per 1 tūkst. vaikų vis dar auga vaikų globos namuose. Tai vyresni, nuo aštuonerių–dešimties metų vaikai. Visuomenėje vis dar gajus požiūris, kad tokio amžiaus vaikai yra susiformavusios asmenybės su savo pasaulėžiūra, įsitikinimais, todėl suaugusieji baiminasi, kad jiems gali nepavykti sukurti ir išlaikyti su vaikais šiltą, tvirtą ryšį.
Šiandien yra per 200 laukiančių įsivaikinti šeimų, bet jų poreikis – vaikai nuo gimimo iki dvejų trejų metų. Tokio amžiaus vaikų, laukiančių galimybės būti įvaikintiems, pasitaiko, bet retai.
Seksualinis smurtas
– Jūsų skelbiama statistika rodo, kad kreipimųsi į VVTAĮT dėl galimų vaiko teisių pažeidimų daugėja. Ar daugėja tokių atvejų ar auga visuomenės netolerancija jiems?
– Per pirmąjį šių metų pusmetį vaiko teisių gynėjai sulaukė per 27 tūkst. pranešimų dėl galimai pažeistų vaiko teisių, apie 17 proc. daugiau nei tokiu pačiu laikotarpiu pernai. Vidutiniškai per parą gaunami 152 pranešimai.
Didžioji dalis – per 20 proc. – gautų pranešimų yra dėl fizinio, seksualinio ir psichologinio smurto atvejų, palyginti su pernai metų pirmuoju pusmečiu smurto atvejų padaugėjo per 30 proc.
Tačiau jų gali būti dar daugiau: mūsų apklausos duomenimis, beveik 50 proc. apklaustų Lietuvos gyventojų vaikams linkę taikyti fizines bausmes. Jie aiškina, kad, pavyzdžiui, ar nusukti vaikui ausį, priklauso nuo aplinkybių.
Pranešimų ir skambinančių į Vaiko teisių liniją skaičius rodo, kad ir mūsų netolerancija smurtui, skriaudžiamam vaikui žymiai didėja.
– Didelį rezonansą visuomenėje sukėlė atskleisti seksualinio smurto prieš vaikus atvejai. Ar šių nusikaltimų daugėja, ar tik daugiau jų atskleidžiama?
Užkardymui: šiuo metu darbo grupė svarsto, kaip dar labiau įgalinti darbdavius tikrinti, ką samdo dirbti su vaikais ir kokia turi būti atsakomybė už tokių reikalavimų nesilaikymą. (J. Kalinsko/BNS nuotr.)
– Tai labai jautri sritis, ir, kaip rodo tarptautiniai tyrimai, seksualinio smurto atvejų gali būti ir dar daugiau, nukentėjęs gali būti net kas penktas vaikas. Lietuvoje praėjusiais metais fiksavome 300 galimo seksualinio smurto atvejų, bet šiais metais matome augantį gaunamų pranešimų skaičių – per pirmąjį pusmetį gavome jau 201 pranešimą. Dažniausiai, paviešinus seksualinio smurto atvejį, kyla rezonansas, žmonės tampa atidesni, skambina mums, konsultuojasi.
– Ar dėl seksualinio smurto vaikai dažniau nukenčia nuo šeimos narių, giminaičių, artimos aplinkos ar nuo svetimų asmenų?
– Apie 80 proc. seksualinio smurto nusikaltimų padaromi žmogaus, kurį vaikas pažįsta, juo pasitiki. Vaikas pagal savo raidą, amžių, kai jam tik septyneri ar dešimt metų, negali vertinti atliekamų veiksmų, o smurtautojas gali sakyti, kad tai – meilės išraiška, taip visi daro. Dažniausiai vaikai apie patirtą seksualinį smurtą ima kalbėti tik sulaukę paauglystės, kai jau supranta, kas tai yra, kas buvo ar yra su jais daroma.
Sprendimas kreiptis į teismą buvo priimtas po ilgų bandymų suteikti šeimai pagalbą. Džiugu, kad mama jau priėmė jai siūlomą pagalbą, bendradarbiauja ir stengiasi keisti situaciją.
– Ką dar reikėtų daryti, kaip keisti įstatymus, kad padėtų užkardyti šiuos nusikaltimus?
– Vienas iš prioritetų – daugiau dėmesio skirti švietimui. Tėvams, artimiesiems, mokytojams reikia šviesti vaikus, koks elgesys yra netinkamas, priminti apie kūno ribas ir kad niekas negali liesti tam tikrų kūno vietų, jų nurengti, išskyrus, kai tai daro tėveliai ar reikia pasirodyti gydytojui. Apie tai vaikui suprantama kalba reikėtų pradėti kalbėti jau darželyje.
Antra, tokių atvejų atpažįstamumas ir neignoravimas. Raginame mokytojus, gydytojus, žmones, kurie dirba su vaikais, vaikų artimuosius atkreipti dėmesį į vaikų elgesį, jei jis tampa seksualizuotas, pastebėti vaiko žaidimus, užduodamus klausimus, piešinius ar rašinius. Buvo atvejis, kai mokytoja atkreipė dėmesį ant kurių kūno vietų uždėtos rankos mokinio piešiniuose, konsultavosi su specialistais ir pasitvirtino, kad vaikas patiria seksualinį smurtą artimoje aplinkoje. Toks suaugusiųjų dėmesys gali greičiau atskleisti situaciją, ją užkardyti ir kuo operatyviau suteikti vaikui profesionalią pagalbą, kad pavyktų kuo greičiau įveikti trauminę patirtį.
– Ar yra užtektinai priemonių, kad asmenys, padarę seksualinių nusikaltimų, nebegalėtų taip lengvai prieiti prie vaikų, ar pakankamos bausmės?
– Darbdaviai, kurie įdarbina dirbti su vaikais mokyklose, būreliuose ar stovyklose, turi būti atsakingi už tai, ką priima dirbti. Darbdavys gali kreiptis į Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registrą su prašymu išduoti pažymą, kuri patvirtintų, kad tas žmogus ne tik nebuvo nuteistas, bet ir nėra įtariamasis ar kaltinamasis byloje dėl tokių nusikaltimų, arba reikalauti, kad tokią pažymą gautų ir pateiktų pats asmuo. Tėveliai, leisdami vaiką į stovyklą ar būrelį, taip pat gali domėtis, ar yra pateiktos tokios pažymos. Visi turime būti budrūs, jei norime apsaugoti savo vaikus.
Šiuo metu dirba Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) inicijuota darbo grupė, kuri svarsto, kaip dar sugriežtinti šią tvarką, dar labiau įgalinti darbdavius tikrinti, ką samdo dirbti su vaikais, kokios galėtų būti atsakomybės už tokių reikalavimų nesilaikymą.
Dar viena naujovė – nuo spalio pasirašytas penkiašalis susitarimas tarp SADM, VVTAĮT, vaiko teisių kontrolieriaus, prokuratūros, policijos, kad nuo spalio 1 d. dėl kiekvieno seksualinio smurto prieš vaiką atvejo susirinks vaiko teisių gynėjas, prokuroras, policijos atstovas, jei reikės, bus pakviestas ir kitų institucijų atstovas ir stebėsime, kaip vyksta tyrimas, kokios pagalbos reikia, kad tas atvejis būtų išspręstas kuo operatyviau, kad kuo greičiau informacija keliautų į teismą ir būtų įvykdytas teisingumas ir, žinoma, kad būtų kuo greičiau suteikta vis reikalinga pagalba vaikui ir jo tėvams.
Visuomenė nebesitaiksto
– Kokia dalis pranešimų apie nederamą tėvų elgesį nepasitvirtina?
– Bendras pranešimų skaičius kasmet auga apie 15–16 proc., bet kasmet mažėja tokių, kurie nepasitvirtina, ir tai rodo, kad žmonės labiau gilinasi į šias problemas, labiau atpažįsta vaiko teisių pažeidimus. Per pirmą šių metų pusmetį nepasitvirtino 31 proc. pranešimų, 9 proc. mažiau nei pernai per tą patį laikotarpį.
– Ar vaikų kreipimaisi Vaikų linijoje dažniau nepasitvirtina nei suaugusiųjų?
– Vaikų skambučių skaičius nuosekliai auga, vadinasi, didėja pasitikėjimas vaiko teisių gynėjais. Vaikai iš prigimties nemeluoja, jų pranešimai dažnai pasitvirtina. Jie labai saugo savo tėvus, vertina anonimiškumą, jie išsiaiškina situaciją, papasakoja, kas vyksta, ieško sprendimų. Klausimų būna visokių, vienas jautriausių, kurio sulaukėme, – ar galite parekomenduoti kokius kursus ar mokymus, kad mano tėvai taptų geresni man, kad man skirtų daugiau dėmesio, mažiau ant manęs šauktų, kad santykis ir ryšys būtų stipresnis.
Pokyčiai: pasak I. Skuodienės, apklausose pusė respondentų prisipažįsta dar linkę vaikams taikyti fizines bausmes. Tačiau didėja ir visuomenės sąmoningumas pranešti dėl galimai pažeidžiamų vaiko teisių. (VVTAĮT nuotr.)
– Kaip vaikų teisių srityje atrodome ES kontekste? Ar kur nors iškrintame iš bendrų tendencijų?
– Mes vieni paskutiniųjų ES priėmėme vadinamąjį vaikų nemušimo įstatymą, tad šiuo aspektu nesame pirmaujantys. Tačiau matome vykstančius realius pokyčius: auga visuomenės netolerancija skriaudžiamam vaikui, aktyviau pranešama apie galimus vaiko teisių pažeidimus, mažėja vaikų globos sistemos įstaigų. Savivaldybės yra atsakingos už paslaugas vaikams ir šeimoms, nemažai jų deda daug pastangų, kad jos būtų kuo prieinamesnės, savalaikės, individualizuotos.
– Ar prieš trejus metus imdamasi vaiko teisių vyriausiosios gynėjos pareigų įsivaizdavote, kad Lietuvoje dar tiek daug smurto prieš vaikus?
– Įsivaizdavau. Tačiau ir atvejai, kurie mus pasiekia, tik ledkalnio viršūnė. Mūsų atliekamose apklausose pusė apklaustųjų prisipažįsta linkę taikyti fizines bausmes vaikams, o Lietuvoje – 0,5 mln. vaikų, vadinasi, apie 220–230 tūkst. jų gali patirti smurtą.
Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisos dėl vaikų nemušimo įsigaliojo tik prieš penkerius metus, o keisti nuostatas, kad smurtauti prieš vaiką negalima tiek fiziškai, tiek ir psichologiškai, užtrunka. Skandinavams prireikė apie 40 metų, tikiuosi, mums prireiks mažiau.
Džiugina, kad vis labiau vertiname vaiką kaip žmogų su jo poreikiais, savo nuomone. Žinoma, sprendimus priima tėvai, bet svarbu su vaikais tartis, informuoti juos apie pokyčius šeimoje. Džiaugiuosi, kad tėvai kreipiasi į mus patarimo, kokius kursus jie galėtų lankyti, kokią literatūrą skaityti, kad geriau sektųsi auklėti vaikus. Reikia ieškoti būdo, kaip bendrauti su vaikais, mokytis būti mama ir tėčiu.
Nors dar yra naratyvas, kad mane taip auklėjo ir aš taip auklėju, o beržinė košė niekam nepakenkė, ir aš gavau diržo, o štai koks žmogus išaugau, bet visuomenė keičiasi. Dar tikrai turime kur augti, bet esame gerame kelyje.
Smurto atvejų daugėja
Beveik 3 tūkst. – tiek vaikų pernai galimai patyrė smurtą. Vaiko teisių gynėjai dėl fizinio smurto gavo 2 216, dėl seksualinio – 300, psichologinio – 291 pranešimą.
Per pirmąjį šių metų pusmetį vaiko teisių gynėjai sulaukė apie 17 proc. daugiau pranešimų dėl galimų vaiko teisių pažeidimų nei tokiu pačiu laikotarpiu pernai. Vidutiniškai per parą buvo gaunami 152 (2022 m. – 125, o 2021 m. – 111).
Šiemet per pirmą pusmetį gauti 1 578 pranešimai dėl fizinio smurto, 201 – seksualinio, 197 – psichologinio. Palyginti su pernai pirmuoju pusmečiu, fizinio, seksualinio ir psichologinio smurto atvejų padaugėjo per 30 proc. Daugiausia smurtą prieš vaikus panaudojo artimiausioje aplinkoje esantys žmonės.
Per pirmąjį šių metų pusmetį valstybės globon buvo paimti 537 vaikai, kasmet vidutiniškai jų būna apie 900.
Šaltinis: VVTAĮT
