Stebino gausa ir kokybe

Vilniuje dirbanti kaunietė – su projektu „Kaunas 2022“ nesusijęs žmogus, todėl į šį projektą, kaip ir kitus kultūros įvykius, galėjo pažvelgti iš šalies. Vis dėlto kaip svarbiausius metų kultūros įvykius ji vardijo būtent programos „Kaunas 2022“ renginius.

I. Veliutė atkreipė dėmesį, kad šiemet kultūros įvykiai Kaune ir pakaunėje stebino gausa ir kokybe. „Vidinė ramuma, kai bet kuriuo metu atvažiavusiems draugams gali pasiūlyti kokybišką veiklą, išties buvo labai svarbi kultūros srities žmonėms. Neįmanoma šių metų renginių apibūdinti kategorijomis geras ar blogas, nes kiekvienas atvejis labai subjektyvus, skyrėsi tiek dydžiu, tiek paveikumu. Man svarbiausia, kad atsirado naujų ir Lietuvoje dar retai praktikuojamų reiškinių“, – pabrėžė kultūros sektoriaus atstovė.

Vienu įdomiausių ji pavadinimo vandens industrijos ir kultūros santykį pristatantį projektą „Nemuno7“. Šis „Kaunas 2022“ projektas seną žemsiurbę Nemune ties Zapyškiu pavertė kultūros objektu.

„Ten lankėmės, kai laikinai buvo nuardyti laiptai ir potvynis buvo  nunešęs pontoninį priėjimą. Vietinių paskolinta valtis, kuria su draugais patekome į žemsiurbę, tik sustiprino vaikų ir suaugusiųjų įspūdį. Įvairūs renginiai Zapyškyje, stiprų įspūdį kelianti Antano Sutkaus galerija po atviru dangumi, naujas restoranėlis – reiškiniai, kurie Kauno rajone apėmė ne tik lokalią bendruomenę, bet ir suformavo platų nuolat grįžtančių kultūros klientų ratą“, – pastebėjo I. Veliutė.

Paklausta apie stipriausią įspūdį palikusius miesto kultūros įvykius, ji pirmiausia įvardijo Willliamo Kentridge’o parodą „Tai, ko nepamename“. Anot pašnekovės, menininko diskusija su savimi priminė, koks prasmingas yra Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Kita jos išskirta svarbi paroda – vienu metu Kaune ir sostinėje vykusi „Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus“, pabaksnojusi į šių miestų panašumus ir skirtumus.

„Pirmoji Yoko Ono parodos dalis Lietuvos banke tik sukėlė gailestį skurstantiems sodinukams. Masiniai Šiuolaikinio Kauno mito trilogijos renginiai neabejotinai buvo skirti plačiam gyventojų ratui. Po šiek tiek karantininės pirmosios dalies antroji jau stebino savo prabanga, šviesų, judesio gausa, o trečioji šalia išskirtinės scenografijos buvo konceptualiausia turinio prasme. Mainai, bendravimas, bendradarbiavimas, savanorystė buvo svarbi proceso dalis, o kodėl senjorai Vienybės aikštėje nelabai suprato, kaip Mitinis Kauno Žvėris susijęs su P. Mažylio gimdymo namais, turbūt liks tarp neatsakytų klausimų“, – I. Veliutė atkreipė dėmesį į tai, kad projekto „Kaunas 2022“ pristatyto Mitinio Kauno Žvėries koncepcija kėlė abejonių.

Man svarbiausia, kad atsirado naujų ir Lietuvoje dar retai praktikuojamų reiškinių.

Tarsi nupuošus eglutę

Ji įspėjo, kad ateinančiais metais, t. y. metais po didžiulio tarptautinio kultūros projekto, miesto kultūros lauko atstovams iššūkių kels tam tikras nuosmukis.

„Prieš keletą metų teko klausyti tarptautinių pranešimų apie buvusių Europos kultūros sostinių nuosmukius ir sąstingius, kurie ištinka pasibaigus šiems projektams, nes tai ne tik kultūra, bet ir investicijos, turizmas, ekonomika, politika. Nors Kaune ilgalaikių investicijų į kultūros infrastruktūrą, atrodo, nebuvo planuojama, tačiau po kurio laiko bus galima vertinti, kokios nematerialios naudos atnešė šis projektas, kiek miestas ir rajonas investavo į ilgalaikius projektus būtent dėl šio statuso ir t. t.“, – apie ateityje laukiantį darbą užsiminė I. Veliutė.

Pasak jos, neteko girdėti, kad vien dėl kultūros sostinės Kaune būtų susikūrusi išskirtinė turizmo infrastruktūra, atsidarę kavinių ar nuomojamų butų, kurie, pasibaigus projektui, būtų priversti bankrutuoti.

„Ateinančiais metais įvažiuojamasis turizmas neabejotinai susitrauks, o kultūros lauke atsiras tam tikras vakuumas, koks ištinka po švenčių nupuošus Kalėdų eglutę. Specialiai tam niekas neruošė, bet būtent šis vakuumas, manau, leis perdėlioti idėjas, persigrupuoti kūrybinėms komandoms ir vėl pajudės įvairių kultūros reiškinių karuselė. Reikia tikėtis, kad neužsidarys visos finansinės galimybės kultūrai, o projekto „Kaunas 2022“ komandos įgytos patirtys atsispindės tolesniame miesto kultūriniame gyvenime“, – vylėsi pašnekovė.

Pagal šį teisės aktą, jei per pastaruosius vienus metus einant pareigas valstybinėje tarnyboje asmuo tiesiogiai rengė, svarstė ar priėmė sprendimus dėl juridinio asmens priežiūros, kontrolės, finansavimo ar turto, tuomet šis asmuo vienus metus negali eiti pareigų minėtajame juridiniame asmenyje.

VTEK nustatė, kad, eidama viceministrės pareigas, pernai nuo vasario iki rugsėjo I. Veliutė vizavo keturis kultūros ministro įsakymus, kuriais Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai buvo skirta lėšų iš valstybės biudžeto. O šiemet sausį I. Veliutė šioje bibliotekoje įsidarbino Kultūrinės edukacijos plėtros veiklų koordinatore.

Atliekant tyrimą I. Veliutė prašė VTEK taikyti išimtį dėl įpareigojimo „atvėsti”, kaip tai numato minėtas įstatymas. Tačiau VTEK pabrėžia, kad dėl išimties taikymo asmuo gali kreiptis prieš įsidarbindamas juridiniame asmenyje, dėl kurio rengė, svarstė ar priėmė atitinkamus sprendimus, o ne po to.

Atlikdama tyrimą, VTEK taip pat išsiaiškino, jog būnant kultūros viceministre pernai rugpjūtį I. Veliutės pasirašytas raštas su pastabomis bei pasiūlymais dėl bibliotekos vidaus administravimo akto, koreguojančio bibliotekos organizacinę struktūrą, nelaikytinas sprendimu dėl šios biudžetinės įstaigos kontrolės ar priežiūros. Tokiu sprendimu nelaikytinas ir I. Veliutės pernai lapkritį vizuotas kultūros ministro įsakymas dėl bibliotekos nuostatų pakeitimo – jis priskirtinas prie administracinio reglamentavimo funkcijos vykdymo. Atsižvelgiant į tai, VTEK nusprendė konstatuoti, jog I. Veliutė šiuo atveju nepažeidė ribojimo įsidarbinti ir reikalavimo „atvėsti“.

Etikos sargų teigimu, sprendimo priėmimas atidėtas, norint įvertinti trečiadienį per posėdį gautus paaiškinimus.

VTEK tyrimo metu aiškinosi, ar buvusi viceministrė nepažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo reikalavimų vienus metus „atvėsti”.

„Pagal šį teisės aktą, jei per pastaruosius vienus metus einant pareigas valstybinėje tarnyboje asmuo tiesiogiai rengė, svarstė ar priėmė sprendimus dėl juridinio asmens priežiūros, kontrolės, finansavimo ar turto, tuomet šis asmuo vienus metus negali eiti pareigų minėtajame juridiniame asmenyje“, – teigia VTEK.

Tyrimas atliktas gauto pranešimo ir papildomai surinktos informacijos pagrindu.

Anot VTEK, pranešime teigiama, kad šiuo metu Nacionalinėje bibliotekoje dirbanti I. Veliutė pernai gruodį dar dirbo kultūros viceministre ir kuravo šios bibliotekos veiklą, taip pat šiuo metu I. Veliutė bibliotekoje koordinuoja Kultūrinės edukacijos plėtros veiklas projekte, kurio finansavimo klausimus sprendė kultūros ministro politinė komanda.

Kultūros ministerija, pasak etikos sargų, teigia, kad, eidama viceministrės pareigas, I. Veliutė pernai dalyvavo skiriant lėšas bibliotekai bei sprendžiant dėl šios įstaigos nuostatų patvirtinimo pakeitimo bei organizacinės struktūros projekto suderinimo.

BNS vasario pabaigoje skelbė, kad I. Veliutei pernai gruodį baigus darbą Kultūros ministerijoje, Nacionalinė biblioteka su ja sudarė terminuotą darbo sutartį koordinuoti projektą „Kultūrinės edukacijos sistemos modernizavimas“.

Šį 2,5 mln. eurų vertės projektą inicijavo Kultūros ministerija, kai joje dirbo I. Veliutė. Juo siekiama patobulinti Kultūros paso paslaugas ir sukurti specialią administravimo platformą.

Šiame projekte tuo metu taip pat dirbo buvusi ministro Mindaugo Kvietkausko patarėja Gabija Čepulionytė bei ministerijos atstovė spaudai Jana Mikulevič.

Buvusi viceministrė I. Veliutė anksčiau BNS teigė prie projekto rengimo neprisidėjusi, nes tai buvo ne jos atsakomybių sritis.

„Nedirbau nei dėl pačios koncepcijos kūrimo, nei prie finansavimo gavimo ir nepriėmiau sprendimų dėl įstaigos, kurioje bus įgyvendintas projektas, pasirinkimo. Tai buvo ne mano atsakomybių sritis. Šiuo metu pareigos tikrai ne vadovaujančios, o su buvusių mano, kaip viceministrės, atsakomybių sritimi iš esmės nesusijusios“, – teigė ji.

I. Veliutė tvirtino ministerijoje kuravusi kultūros paveldo ir atminties institucijų politikos, kultūros turinio skaitmeninimo ir sklaidos klausimus.

„Komisija tirs, ar buvusi viceministrė nepažeidė įstatymo reikalavimo pasibaigus tarnybai vienus metus „atvėsti“, – BNS sakė VTEK atstovė spaudai Eglė Ivanauskaitė.

Tyrimą nutarta pradėti atsižvelgus į pranešimą apie viceministrės įsidarbinimą ir Kultūros ministerijos pateiktą informaciją.

Anot E. Ivanauskaitės, pranešime teigiama, kad dirbdama Kultūros ministerijoje I. Veliutė kuravo bibliotekų veiklą, tarp jų ir – Nacionalinės bibliotekos.

„Be to, teigta, kad ji šiuo metu dirba programoje, kurios finansavimo klausimą sprendė buvusio kultūros ministro politinė komanda, kuriai ir ji pati priklausė“, – sakė E. Ivanauskaitė.

Kultūros ministerija savo ruožtu informavo VTEK, jog buvusi viceministrė dalyvavo skiriant lėšas M. Mažvydo bibliotekai, taip pat sprendžiant dėl jos nuostatų pakeitimo patvirtinimo ir organizacinės struktūros projekto suderinimo.

„Pagal įstatymą, jeigu per pastaruosius vienus metus einant pareigas valstybės tarnyboje asmuo tiesiogiai rengė, svarstė ar priėmė sprendimus dėl juridinio asmens priežiūros, kontrolės, finansavimo ar turto, tuomet šis asmuo vienus metus negali eiti pareigų tame juridiniame asmenyje“, – sakė VTEK atstovė.

„Tyrimo pradėjimas savaime nereiškia pažeidimo nustatymo“, – pridūrė ji.

I. Veliutei pernai gruodį baigus darbą Kultūros ministerijoje, Nacionalinė biblioteka su ja sudarė terminuotą darbo sutartį koordinuoti projektą „Kultūrinės edukacijos sistemos modernizavimas“.

Šį 2,5 mln. eurų vertės projektą inicijavo Kultūros ministerija, kai joje dirbo I. Veliutė. Juo siekiama patobulinti Kultūros paso paslaugas ir sukurti specialią administravimo platformą.

Šiame projekte taip pat dirba buvusi ministro Mindaugo Kvietkausko patarėja Gabija Čepulionytė bei Ryšių su visuomene ir strateginės komunikacijos skyriaus vedėja Jana Mikulevič.

Buvusi viceministrė I. Veliutė anksčiau BNS teigė prie projekto rengimo neprisidėjusi, nes tai buvo ne jos atsakomybių sritis.

„Nedirbau nei dėl pačios koncepcijos kūrimo, nei prie finansavimo gavimo ir nepriėmiau sprendimų dėl įstaigos, kurioje bus įgyvendintas projektas, pasirinkimo. Tai buvo ne mano atsakomybių sritis. Šiuo metu pareigos tikrai ne vadovaujančios, o su buvusių mano, kaip viceministrės, atsakomybių sritimi iš esmės nesusijusios“, – teigė ji.

I. Veliutė tvirtino ministerijoje kuravusi kultūros paveldo ir atminties institucijų politikos, kultūros turinio skaitmeninimo ir sklaidos klausimus.

VTEK šią savaitę gavo pranešimą ir dėl kitos buvusios kultūros viceministrės – Reginos Jaskelevičienės – darbo direktoriaus pavaduotoja ministerijai pavaldžiame Kultūros infrastruktūros centre.

Projektą inicijavo Kultūros ministerija, kai joje dirbo I. Veliutė, jį įgyvendina Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka.

Kaip nurodo biblioteka, I. Veliutė koordinuos „kultūrinės edukacijos plėtros veiklas“ projekte, kuriuo siekiama patobulinti Kultūros paso paslaugas ir sukurti specialią administravimo platformą.

Buvusi viceministrė BNS teigė, kad dirbdama ministerijoje prie projekto rengimo neprisidėjo, nes tai nebuvo jos kuruojama sritis.

Ji pripažino, kad būdama viceministrė bendradarbiavo su Nacionaline biblioteka ir kitomis ministerijai pavaldžiomis įstaigomis kaip ir visa buvusi ministerijos vadovybė.

Daugiau buvusių ministerijos darbuotojų

Be viceministrės su projektu „Kultūrinės edukacijos sistemos modernizavimas“ dirba ir buvusi ministro Mindaugo Kvietkausko patarėja Gabija Čepulionytė bei Ryšių su visuomene ir strateginės komunikacijos skyriaus vedėja Jana Mikulevič.

G. Čepulionytė koordinuos „kultūrinės edukacijos intervencijas“, o J. Mikulevič bus atsakinga už viešuosius ryšius.

J. Mikulevič po darbo ministerijoje taip pat įsidarbino ministerijai pavaldžiame Lietuvos kino centre ir ten vadovauja Filmų sklaidos, informacijos ir paveldo skyriui. Šiam centrui vadovauja buvęs ministerijos kancleris Laimonas Ubavičius.

Už projekto įgyvendinimą atsakinga bibliotekos Projektų valdymo skyriaus vadovė Giedrė Čistovienė informavo BNS, kad buvusios ministerijos darbuotojos įdarbintos šių metų sausį, su jomis sudarytos terminuotos darbo sutartys.

Ji taip pat teigė, kad I. Veliutė, G. Čepulionytė ir J. Mikulevič projekte įdarbintos pagal kompetencijas ir patirtį.

„Darbuotojos buvo įdarbintos į nekonkursines pareigybes vadovaujantis Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos darbuotojų atrankos tvarkos aprašu, įvertinus kandidatų kompetencijas ir profesinę patirtį“, – teigė G. Čistovienė.

Klausimų kilo Seimo komitetui

Šią savaitę projektas pristatytas ir Seimo Kultūros komitete, jo nariams kilo klausimų dėl galimo etikos pažeidimo.

„Aš tik noriu paklausti, ar tame projekte nėra kokių nors buvusių politinio pasitikėjimo pareigūnų, ministerijos darbuotojų? Ar tai nėra užslėpta forma koks nors savo įtakos arba darbo kultūros srityje pratęsimas?“ – klausė komiteto pirmininkas Vytautas Juozapaitis.

„Kas dirba šitame projekte? Kokia pinigų suma skiriama atlyginimams?“, – pridūrė jis.

Parlamentaras buvo informuotas, kad prie projekto dirba buvusi viceministrė I. Veliutė, tačiau tikslesnis projekto darbuotojų sąrašas komitete neatskleistas.

Nuotoliniame posėdyje dalyvavęs kultūros ministras Simonas Kairys teigė žinantis  situaciją.

„Taip, turime tokią situaciją, kad prie šio projekto randame tris asmenis, iš kurių buvo politinio pasitikėjimo, vienas – ne, bet akivaizdu, kad jie tame projekte dalyvauja“, – teigė S. Kairys.

Situaciją aiškinasi ir etikos sargai

Vyriausiosioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) dėl I. Veliutės įsidarbinimo bibliotekoje yra gavusi pranešimą, šiuo metu renkama informacija, tačiau tyrimas dar nėra pradėtas.

„Komisija yra gavusi pranešimą dėl buvusio viceministrės I. Veliutės ir pranešime teigiama, kad viena iš jos kuruojamų sričių dar pernai gruodį buvo bibliotekų veikla, o šiuo metu ji dirba Nacionalinėje bibliotekoje“, – BNS sakė VTEK atstovė spaudai Eglė Ivanauskaitė.

„Keliamas klausimas dėl vadinamojo atvėsimo laikotarpio“, – pridūrė ji.

VTEK atstovės teigimu, apie situaciją pranešęs asmuo taip pat svarsto, kad I. Veliūtė galėjo susikurti sau darbo vietą.

„Pranešime taip pat teigiama, kad buvusi viceministrė galbūt susikūrė sau darbo vietą, nes koordinuoja projektą, kuris buvo sukurtas buvusios Vyriausybės kaip vienas iš Ateities ekonomikos DNR plano veiksmų, bet pranešimą pateikęs asmuo teigė nežinantis, kiek tiesiogiai buvusi viceministrė buvo įsitraukusi į to projekto rengimą“, – tvirtino VTEK atstovė.

Ji taip pat pridūrė, kad šiuo metu Kultūros ministerijos paprašyta papildomų dokumentų, klausimą etikos sargai ketina svarstyti kitą savaitę.

„Komisija paprašė Kultūros ministerijos pateikti papildomos informacijos apie pranešime nurodytas aplinkybes ir tą klausimą nagrinės kitą savaitę posėdyje“, – kalbėjo E. Ivanauskaitė.

VTEK atstovės teigimu, reikalavimus vienus metus „atvėsti“ taikomas, jeigu „asmuo per pastaruosius vienus savo darbo metus tiesiogiai rengė, svarstė ar priėmė sprendimus dėl veiklos priežiūros ar kontrolės, finansavimo ar turto to juridinio asmens, kuriame ketina dirbti“.

Nacionalinės bibliotekos atstovė G. Čistovienė sakė, kad nė viena iš buvusių ministerijos darbuotojų prie projekto kūrimo neprisidėjo.

„Mūsų žiniomis, nė viena iš išvardytų darbuotojų Kultūros ministerijoje tiesiogiai nebuvo atsakingas už kultūrinių edukacijų kuravimą ir DNR veiksmo koncepcijų kūrimą bei lėšų skyrimą, t. y. projekto tikrai nekūrė“, – sakė Nacionalinės bibliotekos Projektų valdymo skyriaus vadovė.

„Ne mano atsakomybių sritis“

Buvusi viceministrė I. Veliutė BNS teigė prie projekto rengimo neprisidėjusi, nes tai buvo ne jos atsakomybių sritis.

„Nedirbau nei dėl pačios koncepcijos kūrimo, nei prie finansavimo gavimo ir nepriėmiau sprendimų dėl įstaigos, kurioje bus įgyvendintas projektas, pasirinkimo. Tai buvo ne mano atsakomybių sritis. Šiuo metu pareigos tikrai ne vadovaujančios, o su buvusių mano, kaip viceministrės, atsakomybių sritimi iš esmės nesusijusios“, – teigė ji

I. Veliutė tvirtino, kad dirbdama ministerijoje glaudžiai bendradarbiavo su visomis be išimties ministerijai pavaldžiomis įstaigomis, tarp jų – ir Nacionaline biblioteka, tačiau tą darė visa buvusi ministerijos vadovybė.

„Galiu tik priminti, jog nacionalinių įstaigų veikla yra labai kompleksiška, jos dirba su visa ministerijos vadovybe ir specialistais, priklausomai nuo sprendžiamo klausimo, o nacionalinių įstaigų vadovai yra tiesiogiai pavaldus kultūros ministrui“, – teigė buvusi viceministrė.

„Aš, kaip ir visa buvusi ministerijos vadovybė, glaudžiai bendradarbiavome su visomis be išimties Kultūros ministerijos pavaldumo įstaigomis, tarp jų – ir Nacionaline biblioteka, kitaip būtų neįmanoma pergyventi pirmojo karantino ir sukurti naujos teisinės bazės, kad įstaigos galėtų kiek įmanoma sklandžiau veikti“, – pridūrė ji.

Viceministrė ministerijoje kuravo kultūros paveldo ir atminties institucijų politikos, kultūros turinio skaitmeninimo ir sklaidos klausimus.

I. Veliutė taip pat teigė, kad turima patirtis ir kompetencijos leis kokybiškai prisidėti prie vykdomo projekto.

„Neabejoju, jog turimomis kompetencijomis ir turima patirtimi projektų bei rizikų valdymo srityje galiu prisidėti prie kokybiško kultūrinės edukacijos platformos modernizavimo, tai svarbiausia priežastis, dėl ko sutikau jame dirbti, tikiuosi, jog tai įvertins ir ministerijos vadovybė“, – tvirtino buvusi viceministrė.

Ji sakė jautriai vertinanti viešųjų ir privačių interesų konfliktus, tačiau priminė, kad VTEK dėl jos elgesio tyrimo dar nepradėjo.

„Iki šiol manęs niekas apie jokį tyrimą oficialiai neinformavo, todėl prašyčiau elgtis diskretiškai ir nedaryti skubotų išvadų (...) Nebesu viešas asmuo“, – sakė I. Veliutė.

Projekto derinimas užtruko

G. Čistovienės teigimu, minėtas projektas turėjo prasidėti pernai rugsėjį, tačiau „dėl užsitęsusio tarpinstitucinio sutarties derinimo“ sutartis pasirašyta tik praėjusių metų pabaigoje.

Bibliotekos atstovės teigimu, dėl neapibrėžtos projekto pradžios, komandos formavimas užtruko, tačiau buvo suorganizuotas „atrankinis kandidatų susitikimas“.

„Labiausiai kompetencijas atitinkantys kandidatai buvo pakviesti dirbti projekte, atsižvelgiant į turimas patirtis projektų ir rizikų valdyme“, – teigė G. Čistovienė.

Anot jos, nusikėlus sutarties pasirašymui dalis kviestų kandidatų dirbti projekte atsisakė, todėl atlikta pakartotinė atranka.

„Iš viso atrankoje dalyvavo 16 pretendentų, iš kurių septyni praėjo. Visi šiuo metu projekte dirbantys darbuotojai yra aukštos ir tokio lygio projektui suvaldyti būtinos kompetencijos“, – sakė bibliotekos atstovė.

Pasak jos, tokio lygio projektui reikalingi profesionaliausi specialistai, kurie turėtų reikiamos patirties, nes projektą reikia įgyvendinti iki šių metų pabaigos.

„Projektas labai rizikingas dėl veiklų apimčių ir trumpo įgyvendinimo laikotarpio – iki šių metų gruodžio 31 dienos. Dėl projekto kompleksiškumo nėra laiko mokytis, būtina iš karto veikti“, – tvirtino G. Čistovienė.

„Bet kuris patyręs projektų vadovas patvirtintų, kad tokio lygio projektui reikalingi patys profesionaliausi, turintys pakankamai vadybos patirties kultūros ir švietimo politikos sektoriuje“, – pridūrė ji.

Kultūros edukacijos sistemos modernizavimo projektu siekiama tobulinti Kultūros paso programą ir sukurti kultūrinės edukacijos administravimo platformą, kuria naudojantis būtų teikiamos Kultūros paso paslaugos.

Projektas yra Ateities ekonomikos DNR plano dalis, tam numatyta 2,5 mln. eurų. Tai – daugiau nei pusė tiek, kiek suplanuota visai Kultūros paso programai. Jai šiemet skirta 4 mln. eurų.

Šioje generalinėje asamblėjoje, kaip nurodoma Kultūros ministerijos pranešime, tvirtinama ICCROM veiklos ir biudžeto programa 2020–2021 metams. Joje išskirtos šios prioritetinės ICCROM programos: „Pirmoji pagalba ir atsparumas kultūros paveldui krizės metu“, „Pasaulio paveldo lyderystė – gamtos ir kultūros integracija“ ir „ATHAR“ archeologijos ir architektūros paveldo išsaugojimas ir tvarkymas arabų regione. Dėmesys taip pat skiriamas regioninėms Afrikos, Lotynų Amerikos ir Karibų jūros programoms, su tvarumu susijusiai veiklai. Ši programa parengta atsižvelgiant į ICCROM Tarybos nustatytas ir 30-osios ICCROM generalinės asamblėjos patvirtintas strategines gaires 2018-2023 metams. Programa taip pat grindžiama ICCROM pastangomis atkreipti dėmesį į Jungtinių Tautų darnaus vystymosi darbotvarkės iki 2030 m. įgyvendinimo tikslus.

Komentuodama programos projektą, kultūros viceministrė I. Veliutė pabrėžė, kad vienas programos siekių „Nulis atliekų“ akimirksniu nesustabdys klimato pokyčių, tačiau tai labai aiški žinutė visuomenei.

„Svarbu suvokti, kad paveldas yra mūsų gyvenamoji aplinka, ir žmonės ja privalo atsakingai naudotis. Tam itin tinka ICCROM rengiamos mokymų programos, kuriomis siekiama kelti visuomenės suvokimą aktualiais klausimais paveldosaugos srityje“, – sakė viceministrė. Ji pridūrė, kad viena pagrindinių šios generalinės asamblėjos temų – programa jaunimui Afrikoje, ir pabrėžė, kad labai svarbu parengti ir įgyvendinti programą, vienijančią jaunimą Afrikoje su jaunimu iš kitų šalių. „Galime ir turime skatinti jaunimą labiau įsitraukti į paveldo apsaugos procesus, nes aktyvus jaunų žmonių dalyvavimas šiame procese yra esminė darnios ir tvarios ateities dalis“, – įsitikinusi I. Veliutė.

Šioje asamblėjoje taip pat vyko diskusija „Paveldo dekolonizacija“, kurioje keturi pagrindiniai pranešėjai pasidalijo mintimis apie tai, kaip bendruomenės ir kitos suinteresuotos šalys gali dirbti kartu, siekdamos kovoti su istorinėmis neteisybėmis, tebesitęsiančia nelygybe, skatinti „dekolonijinio“ paveldo praktikos atsiradimą. Ankstesnė ICCROM generalinė asamblėja, vykusi 2017 metais, buvo skirta karų, konfliktų ir gamtos stichijų sugriautų kultūros paveldo objektų atstatymo klausimams aptarti.

Šioje generalinėje asamblėjoje Lietuva kartu danais, švedais, estais, latviais, suomiais ir norvegais parengė bendrą pareiškimą, kuriame padėkojo ICCROM už pasiektus reikšmingus rezultatus gerinant organizacijos darbą, tačiau atkreipė dėmesį, kad centras galėtų tapti dar šiuolaikiškesnis, kad reikėtų sumažinti biurokratiją. Viena iš 12-os naujųjų ICCROM Tarybos narių tapo Švedija, atstovaujanti Šiaurės-Baltijos subregionui.

31-oji (ICCROM) generalinė asamblėja įtraukta į Lietuvos Respublikai 2019 metais prioritetinių tarptautinių organizacijų komitetų, komisijų, sesijų, konferencijų ir darbo grupių sąrašą. ICCROM yra viena iš trijų UNESCO Pasaulio paveldo komiteto patariamųjų organizacijų ir pagrindinė organizacija, sukaupusi pasaulinę patirtį kultūros paveldo apsaugos ir restauravimo bei pasaulio paveldo objektų valdymo srityje. Ji siekia gerinti kultūros paveldo išsaugojimo kokybę, didinti supratimą apie kultūros paveldo apsaugos svarbą. Pagrindinės centro veiklos sritys – mokymai, informacija, moksliniai tyrimai, bendradarbiavimas ir atstovavimas. ICCROM šiuo metu priklauso 137 valstybės. 2017 m. išrinktas naujasis ICCROM generalinis direktorius dr. Weberis Ndoras. Lietuva prie šios tarptautinės organizacijos prisijungė 1991 m., primenama Kultūros ministerijos pranešime.

Nuo 1979 m. ICCROM apdovanoja asmenis, kurie svariai prisidėjo prie šios organizacijos plėtros ir (arba) pasižymi ypatingais nuopelnais kultūros paveldo išsaugojimo, apsaugos ir atkūrimo srityje. 2011 m. apdovanojimas – bronzinė skulptoriaus Peterio Rockwello skulptūra „Conservation“ skirtas Herbui Stovelui, kuris įnešė reikšmingą indėlį į Lietuvos paveldosaugos situacijos gerinimą po nepriklausomybės atkūrimo.

– Kaip reagavote į pasiūlymą tapti kultūros viceministre? – pasiteiravome I.Veliutės.

– Sprendimas eiti šias pareigas nebuvo spontaniškas, žinant, kokios sudėtingos ir visiems aktualios kuruojamos sritys. Kita vertus, labai vertinu ministro pasitikėjimą ir jaučiu didelę atsakomybę dėl kiekvieno priimamo sprendimo ar teikiamo pasiūlymo.

– Kokios pagrindinės priežastys, dėl kurių sutikote? Kuo jus labiausiai sudomino šios pareigos?

– Paveldo problemų analizė, mokslinės ir akademinės veiklos metai iš metų sukosi būtent apie kultūros paveldo politiką. Taip atsirado galimybė kartu su visa ministerijos komanda prisidėti sprendžiant įvairiausius iššūkius – nuo kultūros paveldo paminklų problemų sprendimo iki paprastučio medinio namo išsaugojimo klausimų. Būtų keista, jeigu tuo nesusidomėčiau. Juo labiau kad jaučiu didelį kolegų palaikymą.

– Kokia patirtis jums labiausiai pravers šiame darbe?

– Tai išskirtinai kompleksinis darbas – nuo susitikimų su didžiausių Lietuvos muziejų vadovais ir stambiausių projektų įgyvendintojais iki labai lokalių klausimų. Todėl darbas keliuose universitetuose ir Kauno miesto muziejuje, visuomeninė veikla Tarptautinės paminklų ir paveldo vietovių tarybos (ICOMOS) Lietuvos nacionaliniame komitete ir pareigos Lietuvos, ypač Regioninėje kultūros taryboje, pravers modeliuojant kiekvienos intensyvios dienos sprendimus.

Per pirmąsias tris darbo dienas jau turėjau įvairiausio pobūdžio veiklų ir galiu tik pasidžiaugti ministerijos kolegomis ir visais kitais, kurie negaili savo laiko ir padeda.

– Minėjote, kad antradienį su ministru praleidote Kaune. Kokie buvo šio vizito pagrindiniai akcentai?

– Antradienio ministro darbotvarkė buvo labai įtempta, todėl teko apsilankyti ir Kauno miesto savivaldybėje bei susitikti su meru dėl UNESCO ir Kauno centrinio pašto klausimų. Padiskutuoti apie Nacionalinio Kauno dramos teatro idėjas ir lūkesčius su teatro direktoriumi E.Stanciku. Na, ir pabendrauti su broliais ir restauratorių bei tyrėjų komanda Kauno Šv.Jurgio Kankinio (pranciškonų) bažnyčioje ir pagerbti vyskupo Pauliaus Antano Baltakio OFM atminimą. Man puikiai žinomos ir pažįstamos vietos, todėl iš tiesų buvo malonu nuo Kauno pradėti pirmąjį oficialų vizitą.

– Kaip praėjo kitos pirmosios jūsų, kaip viceministrės, darbo dienos?

– Tiesą sakant, vos pravėrus Kultūros ministerijos duris, akimirksniu paaiškėjo, kad adaptacijos periodo nebus, todėl pradėjau dirbti intensyviai nuo pirmos darbo valandos. Per pirmąsias tris darbo dienas jau turėjau įvairiausio pobūdžio veiklų ir galiu tik pasidžiaugti ministerijos kolegomis ir visais kitais, kurie negaili savo laiko ir padeda netikėčiausiais dalykiniais bei techniniais klausimais.

– Kaip vertinate dabartinę situaciją jums patikėtose srityse? Tapote atsakinga už kultūros paveldą, atminties institucijų politiką, kultūros turinio skaitmeninimą ir sklaidą.

– Prieš apsispręsdama kuruoti šią sritį jau žinojau, kad problemų čia gerokai daugiau, nei galima išspręsti per tokį trumpą laiką. Daugelis iš jų yra gerai pažįstamos ir besitęsiančios, kitos – gal mažiau žinomos ir eskaluojamos, bet irgi reikšmingos. Čia negali būti vieno vertinimo, nes sritis labai įvairi ir kiekvienas atvejis individualus. Nuo pat pradžios stengiuosi burti apie save kuo didesnį būrį skirtingų kompetencijų žmonių, kurie žino didžiausius skaudulius ir gali padėti juos identifikuoti. Kuo atsakingiau kiekvienas pilietis ir bendruomenės narys įsitrauks į mus supančios aplinkos saugojimą ir puoselėjimą, tuo geresnių rezultatų pasieksime.

– Kaip įvertintumėte, ką valstybė, gyventojai laimėtų, jeigu šios sritys būtų kuruojamos itin atsakingai ir kūrybiškai?

– Dar būnant Lietuvos kultūros tarybos nare teko neblogai susipažinti su regionų kultūros politikos klausimais, pažįstu daugybę žmonių visoje Lietuvoje ir man atrodo, kad kultūros sektoriuje kaip niekur kitur dirba išskirtinai daug filantropų ir atsakingų žmonių, iš kurių ta valstybė ir formuojasi. Reikia sutikti, kad Lietuvoje jaučiamas kultūrinis netolygumas, tačiau neretai pamirštama, kad greta neatsakingo elgesio ir negrįžtamų naikinimo procesų yra ir daug pozityvių kultūrinių proveržių – Rotušės bokšto atvėrimas, žaisloteka Vinco Kudirkos bibliotekoje, šimtmečio knyga "Prezidento rūmai Kaune", netrūksta ir privačių iniciatyvų, kai tų paties paveldo specialistų klausiama, kaip teisingai išsaugoti autentą privačiuose namuose – vos keli pavyzdžiai iš Kauno, kurių yra tikrai gausu. Man atrodo, kad reikėtų kuo dažniau džiaugtis tokiomis gerosiomis praktikomis ir kelti autentiškų objektų vertę bei prestižą tol, kol pasidarys nebemadinga jį naikinti.

– Ar jau turite kokių nors konkrečių idėjų, planų dėl jums patikėtų sričių, pavyzdžiui, dėl kurių nors Kauno objektų?

– Ministro Mindaugo Kvietkausko vizitas antradienį kaip tik ir buvo orientuotas į Kauno centrinio pašto panaudos galimybių aptarimą su Kauno miesto meru ir jo komanda. Kaune rengiama UNESCO paraiška dėl Kauno modernizmo architektūros, čia yra nemažai muziejų, tarp jų ir nacionalinių, ir t.t., todėl ir būsimos veiklos įvairialypės. Jeigu miestas tik norės bendradarbiauti, galimybių tam tikrai atsiras.

– Ar bus tęsiami jūsų pradėti užmojai dėl Kauno pilies, kai dirbote Kauno muziejaus Pilies skyriuje? Kurie tų užmojų reikšmingiausi piliai ir kauniečiams?

– Su Kauno miesto muziejaus kolegomis išsiskyrėme labai draugiškai, tai buvo viena netikėčiausių mano darbo vietų, kurioje per labai trumpą laiką pavyko sužinoti daug mūsų valstybės ir miesto tapatumo simbolius lydinčių kasdienių problemų ir kartu kūrybiškai pasižiūrėti į reprezentavimo galimybes. Vien tai, kad per Muziejų naktį susitikau su daugiau nei 2 tūkst. miestiečių tose ankštose bokšto erdvėse, leido pajusti tikrąją pilies kaip simbolio trauką. O išeidama palikau ilgą idėjų ir kontaktinių duomenų sąrašą, jeigu tik bus noro ir galimybių, jas galės įgyvendinti naujas pilies vadovas.

"Nėra nieko blogiau už nuobodžiaujantį vaiką", – iš savo patirties kalbėjo kaunietė vadybininkė Ramunė Juknienė, auginanti vienuolikmetę dukrą. Pastarosios žodžius "Kokios atostogos, jeigu negalima žaisti telefonu, kiek tik nori" tikriausiai yra ištaręs kiekvienas vaikas. Ir ne kartą.

Ramunės ir jos vyro taktika – laisvalaikiu visiems trims leistis į kelionę – pasiteisina su kaupu. Gelbsti ir trumpa komandiruotė pas senelius.

Ramunei visiškai pritaria ir dviejų sūnų mama, mokslininkė, visuomenininkė, alpinistė Ingrida Veliutė. Pernai sausį ji su vyru ir abiem sūnumis įveikė 18 km partizano Juozo Vitkaus-Kazimieraičio keliais. Keliaudami dainavo partizaniškas dainas, stiprinosi naminėmis kaimiškomis bandelėmis, dalyvavo  šv.Mišiose, nepabūgo stingdančio šalčio.

Vasario 16-ąją vyresnysis sūnus Meritas dalyvavo Tatrų ekspedicijoje su 100 trispalvių. Ši narsuolių iniciatyva buvo apdovanota Prezidentės D.Grybauskaitės vėliava.

"Vyresnįjį sūnų į kalnus pirmąkart išsivežėme trejų, jaunėlį – pusės metų. Tai, ką gražiausio esame atradę patys, norime parodyti ir savo vaikams, tačiau viską darome atsakingai. Traumos neišvengiamos užsiimant bet kokiu sportu. Kartais patiriame jų ir mes, tačiau be aktyvių užsiėmimų berniukų gyvenimo neįsivaizduoju", – dalijosi mintimis I.Veliutė.

I. Veliutės asmeninio archyvo nuotr.

Vyresnysis sūnus – profesionalus salės laipiotojas, dukart savo amžiaus čempionas. Treniruočių ir varžybų metu susitinka su žmonėmis, mylinčiais kalnus, todėl, tėvų teigimu, net nekyla diskusijų dėl atostogų krypties.

"Mažasis žaidžia futbolą ir ištvermės turi pakankamai, o jei pritrūksta motyvacijos, tenka paskatinti papildoma ledų porcija", – dėstė Vytauto Didžiojo universiteto atstovė, humanitarinių mokslų daktarė, pernai įkopusi į Elbruso viršūnę.

– Ką jūs su šeima planuojate šių metų žiemos atostogoms? –  pasiteiravome I.Veliutės.

– Kalėdinis šurmulys ir visas šis laikas – gana įtemptas tiek dėl gausybės renginių, tiek dėl aktyvios Kalėdų dovanų paieškos, todėl keliauti galima nebent ten, kur šito galima išvengti. Mūsų tradicija – per Kūčias susirinkti pas vienus ar kitus senelius, jei pavyksta – visi vienuose namuose ir bent trumpam nurimti, pabūti kartu ir pasidžiaugti tomis retomis bendrystės akimirkomis.

Žinoma, mes vis dar puoselėjame įgyvendinti svajonę surengti žygį per Kalėdas pas Kalėdų senelį, kuriuo visi labai tikime ir žinome, nes jis kolekcionuoja geriausių mūsų minčių ir darbų kolekciją. Tačiau tam, kad galėtume ją pamatyti, norime išskirtinės kelionės, kuriai reikia kruopščiai pasirengti.

– Per mokinių žiemos atostogas jūs dažniausiai atostogaujate ar tenka dirbti? Jeigu tenka dirbti, ką tuomet per atostogas veikia vaikai?

– Vaikai labai užimti, prie jų stengiamės prisitaikyti mes patys. Bet pasitaiko įvairiausių situacijų, todėl jeigu būna darbingos atostogos, tuomet vaikai renkasi: gali keliauti į blynais kvepiančius senelių namus ir ten padėti nudirbti smulkius buities darbus, o už tai sulaukti visokių pramogų. Arba susiplanuoja įvairiausių stovyklėlių ir renginių, kad per atostogas pernelyg neaptingtų.

– Kaip leidote praėjusias ir dar kelias ankstesnes mokinių žiemos atostogas?

– Mes nesame nusistatę, kad žiemos atostogos yra vienintelis laikas, per kurį galima keliauti. Žiema juk nesibaigia ties metų sandūra, todėl labiau mėgstame išnaudoti savaitgalius ar vasarį vaikams duodamas kelias laisvas dienas. Praėjusiais metais per laisvą Trijų Karalių savaitgalį visai netyčia pakliuvome į lenkišką šios šventės šurmulį. Buvo smagu stebėti, kaip visi miestai ir miesteliai užsipildę karališku šurmuliu, minios persirengėlių ir siaučiančių vaikų puikiai pakėlė nuotaiką.

Vyresnėlis jau kelerius metus iš eilės kartu su tėčiu ir narsuoliais keliauja į Vasario 16-osios žiemos ekspediciją. Jam patinka tikroji žiema su didžiulėmis pusnimis ir per laipiojimo treniruotes įgytų gebėjimų patikrinimas kalnuose su žvarbaus vėjo ir akinančios saulės prieskoniu.

Pernai per mažojo sūnaus gimtadienį buvome trumpam ištrūkę ir į Pietų Europą – vienam iš mūsų šeimos narių tai buvo proga užbaigti kelionių po Europą kolekciją, o visi kiti tikėjosi ramaus pasivaikščiojimo senamiesčių gatvelėmis. Tačiau ten per kelias dienas suradome visus keturis metų laikus: San Marine teko išbandyti giliausias pusnis, dėl kurių vietiniai gyventojai net nėjo į darbą. O automobilio padangas apavėme grandinėmis, ir tai buvo viena keistesnių patirčių.

Romoje mus išskalbė šaltas rudeninis lietus, laimė, kad yra daugybė veiklos po stogu. Vaikams iš knygų pažįstamas antikinis menas, kurio šedevrų ten gausu, tačiau smagiausia buvo Leonardo Da Vinci muziejuje, kur eksponuojami puikūs išradimai. Vėliau, dideliam visų džiaugsmui, turėjome galimybę sugauti mieguistą vasarą Maltoje ir pasišildyti tuščiose pakrantėse bei susipažinti su Maldos riterių ordinu. Didžiausias tokių kelionių iššūkis – lagaminas, nes keliaudama pietų kryptimi retai kada tikrinu orų prognozę ir mažai kas tikisi, kad pietuose teks kovoti su speigu. Tačiau kaip tik tokios kontrastingos kelionės geriausiai įsimena.

– Ką patartumėte kitoms šeimoms, kaip leisti šias atostogas, kad vaikai pasikrautų jėgų, pailsėtų?

– Man rodos, neretai mes sau išsikeliame pernelyg didelius reikalavimus labai skubėdami ir primiršdami, kad svarbiausia yra pati šeima ir buvimas kartu. Kartais bendros vakarienės gaminimas, stalo žaidimai ir pasivaikščiojimas gamtoje gali būti kaip tik tai, ko trūksta, kad įgimtas ryšys tarp šeimos narių dar labiau sustiprėtų.

Svarbiausia, kad kiekvienas jaustųsi svarbus, reikalingas ir saugus savo šeimos rate. O pasirinkimų – gausybė. Žinoma, aktyvus sportas, toks, kaip slidinėjimas ar išvykos į vasarą puikiai papildytų mažųjų keliautojų įgūdžių bagažą, tačiau jei nėra galimybės, nes tai išskirtinai brangu šventiniu laikotarpiu, galima tai atidėti pigesniam pavasario metui. Tarpušvenčiu pravartu pamatyti tikrai unikalias Lietuvos miestų ir miestelių Kalėdų eglutes, aplankyti draugus ar artimuosius arba nukeliauti į visada meilės ir globos stokojančių gyvūnų prieglaudą, kur tikrai bus surasta daug įvairiausios aktyvios veiklos. Svarbiausia, kad vaikai dalyvautų planuojant poilsį ir kartu nuspręstume, ką įdomaus nuveikti.

– Ar, jūsų nuomone, vaikams mokykloje reikalingos žiemos, rudens, pavasario atostogos, jeigu jie ilgai atostogauja vasarą?

– Produktyvus poilsis yra labai svarbus. Mokymo programos pas mus išskirtinai intensyvios, o jeigu dar prisideda muzikos, dailės mokyklos, būreliai, tikrai nelieka laisvo laiko. Mažieji negali sukaupti tiek daug energijos vasarą, kad vėliau per visus metus plušėtų be poilsio. Be to, visos trumposios atostogos – itin parankus metas aplankyti šiltus kraštus ir prisigaudyti saulės arba kaip tik pasukti į miestus ir muziejus. Būtent ramiuoju metų laiku muziejuose daug edukacijų, miestai neperkrauti turistų srautų, todėl trumpos išvykos gali būti labai turiningos žinių prasme. Sūnus jau minėjo, kad istorijos vadovėlyje dominuoja Prancūzija ir Anglija, turbūt reikės ieškoti palankių skrydžių.

– Kaip manote, koks per atostogas turi būti tinginiavimo, fizinės ir protinės aktyvios veiklos santykis?

– Dažniausias vaikų prašymas atostogų pradžioje – leisti išsimiegoti. Todėl neilgas tinginiavimas visai atleistinas. Tačiau pagal galimybes visuomet stengiamės, kad atsirastų ir aktyvesnės veiklos. Vaikai neretai renkasi įvairias sporto stovyklas, kartais tiesiog seneliams padeda nuvalyti kiemą ar, jei tinkamas oras, pasiausti su rogutėmis ant artimiausio kalniuko.

Dėl labiausiai nerimą tėvams keliančių kompiuterinių žaidimų – viskas labai individualu. Neilgas žaidimas skatina daug įvairiausių gebėjimų, moko anglų kalbos ir gali būti intelektualus pomėgis. Per pastarąsias atostogas sūnus dalyvavo "Gameon" renginyje, bet ne tam, kad pažaistų, o išklausė daugybę pranešimų ir susitiko su internetiniais nuomonės formuotojais (influenceriais), kuriuos mėgsta. Todėl pusiausvyra visur yra svarbi.

– Ar sunkiai po atostogų jūsų vaikai sugrįžta į mokyklinį ritmą?

– Į šį klausimą atsakymus geriausiai žino mokytojai. Be abejo, pirmaisiais rytais būna mieguisti, tačiau vaikai turi unikalių savybių greitai prisitaikyti, jiems paprasčiau prisitaikyti prie  laiko juostų, klimato pasikeitimo, net ir miego pokyčių režimo. Laikui bėgant šias savybes prarandame, todėl jei tik yra proga – keliaukime kartu su mažaisiais ir jaunaisiais tyrinėtojais bei mėgaukimės mažytėmis šeimos paslaptimis.

Kompiuterio alternatyva

Anot psichologų, siekiant išvengti pykčių su vaikais, norinčių ilgiau, nei rekomenduojama, leisti laiką su išmaniaisiais telefonais, planšetėmis ar kompiuteriais, reikėtų ne pykti ir moralizuoti, o pasiūlyti jums priimtiną ir vaikus dominantį užsiėmimą.

Sakysite, šiuolaikinius vaikus domina tik telefonas, kompiuteris ar televizija? Netiesa. Tereikia paieškoti užsiėmimo, kuris patenkintų tuos pačius vaiko poreikius, kuriuos tenkina minėti įrenginiai. Pavyzdžiui, žaidžiant kompiuterinius žaidimus, bendraujama su bendraminčiais, o kai įveikiami iššūkiai, patiriamas malonus sėkmės jausmas.

Internete sekdamas įvairius muzikinius kanalus ar pats kurdamas filmukus vaikas mokosi save išreikšti ir būti pastebėtas. Neretai telefonas, kompiuteris ar televizija vaikui yra ne būtinybė, o tiesiog tik priemonės nemirti iš nuobodulio, kai sunku sumąstyti, ką veikti.

Radus veiklų, kurios padėtų vaikui jaustis svarbiam, sulaukti pripažinimo, jaustis vertingam, sugebančiam, padedančioms patenkinti smalsumą, pasijusti komandos dalimi, nebeliks visai ar bus mažesnė trauka telefonui, kompiuteriui, TV.

Psichologai atkreipia dėmesį, kad virtuali erdvė kartais yra tarsi prieglobstis nuo slegiančių problemų, sunkumų, rūpesčių, konfliktų su tėvais, broliais, seserimis ar bendraamžiais.

Ne visada tėvai patys gali atostogauti tuo pat metu, kaip ir vaikai, arba nesiseka patiems rasti vaikams įdomios veiklos. Tuomet gelbsti stovyklos, būreliai, savaitgalio mokyklėlės. Jų tikslas – ne tik vaikus užimti, išmokyti naujų dalykų, bet ir padėti lavinti socialinius įgūdžius.

Patarimų įvairiais vaikų auginimo ir užimtumo klausimais tėvai gali gauti nemokamu tel. 8 800 900 12 darbo dienomis nuo 17  iki 21 val. ir internetu www.tevulinija.lt.

Duomenys – virtualioje erdvėje

Prieš porą dešimtmečių už Atlanto prasidėjęs judėjimas yra įtraukęs 191 pasaulio valstybę, jose paslėpta 6 mln. lobiukų. Lietuvoje galima rasti daugiau nei 6 tūkst. geoslėptuvių, Kaune – 250.

Tradicinė geoslėptuvė yra dėžutė, paslėpta konkrečioje vietoje ir atrandama naudojantis GPS sistema pagal nurodytas koordinates bei užuominas. Jų gali būti įvairaus dydžio, kartais neįprastų, maskuojamosios formos. Viduje būtinai turi būti užrašinė arba lapelis, skirtas ją radusių lobiautojų įrašams. Geoslėptuvės gali būti randamos įveikiant tam tikrus etapus, sprendžiant įvairius galvosūkius, kurių atsakymai susiję su galutinėmis koordinatėmis.

Kartais lobiukai slepiami sunkiai prieinamose vietose: aukštai medžiuose, kalnų viršūnėse, požeminiuose tuneliuose ir pan. Lobiukų suslėpta beveik prie visų žymiausių lankytinų vietų.

Kiekviena geoslėptuvė turi atskirą puslapį internete, kuriame paprastai surašyta informacija ne tik apie slėptuvę, bet ir jos aplinką, vietos patrauklumą. Atradus geoslėptuvę, dėžutė paliekama toje pačioje vietoje, kad vėliau ją galėtų rasti ir kiti. Radybos registruojamos internetinėje geoslėptuvių platformoje. Kiekvienas lobiukas turi savo šeimininką, kuris ją prižiūri, reaguoja į jį radusių lobiautojų pastabas. Sistema veikia taip, kad kiekvienas gali kurti savo ir ieškoti kitų paslėptų lobiukų. Įspūdingiausioms geoslėptuvėms skiriami ieškotojų simpatijų balai, kyla jų reitingas, o ta vieta pritraukia dar daugiau žmonių.

Nėra amžiaus ribų

Kaune labiausiai pamėgtos slėptuvės yra Steigiamojo Seimo aikštėje ir prie Kauno pilies. Todėl neatsitiktinai su keliais aktyviausiais Kauno geoslėptuvių bendruomenės nariais susitikome ant tiltelio prie pilies, kurioje paslėpto lobio taip ir nepavyko apžiūrėti – buvo per daug žmonių. Radę geoslėptuvę lobiautojai turi būti atsargūs, kad nepritrauktų aplinkinių dėmesio. Į atsitiktinių praeivių rankas patekę lobiukai neretai būna sugadinami ar net išmetami.

"Šalyse, kur geoslėptuvių platforma įtraukta kaip metodas į ugdymo programas, pavyzdžiui, Vokietijoje ar D.Britanijoje, lobių dėžutės seniai niekam nekliūna. Lietuvoje žmonės smalsūs, todėl kartais netyčia, o kai kada iš neturėjimo ką veikti, lobių dėžutės būna apgadinamos ar tiesiog dingsta. Jų materialinė vertė nedidelė, tačiau galbūt kaip tik tuo metu kažkas specialiai važiuoja jos ieškoti, todėl neapgalvotas elgesys sugadina planus", – pasakojo architektūros paveldo tyrinėtoja, VDU dėstytoja, šįmet Metų kauniete išrinkta Ingrida Veliutė.

Aktyvi kaunietė kartu su vyru Dainiumi Babilu ir dviem sūnumis ne tik patys kuria geoslėptuves, bet ir ieško lobių visame pasaulyje. "Didysis sūnus atsakingas už aukščiau paslėptas dėžutes, jaunesnysis dairosi ten, kur reikalingos mažos rankelės, o tėvai tuo metu gali pasidomėti objektu ar vieta, kurioje yra geoslėptuvė", – Ingridos ir Dainiaus sūnūs dalyvauja ir geoslėptuvių bendruomenės renginiuose, kuriuose susitinka su kitais vaikais, nes toks laisvalaikio leidimo būdas neturi amžiaus ribų.

"Etnografinių regionų metams teikėme projekto paraišką Lietuvos Mokslo tarybai. Projekto metu pavyko įrodyti, kad etnografijos tema gali būti inovatyvi ir geoslėptuvės nėra tik jaunimo pomėgis. Seminarų metu penkiuose etnografinių regionų centruose susirinko dalyviai nuo vos gimusių iki devintą dešimtį perkopusių senolių", – I.Veliutė džiaugėsi, kad universitetą pabaigę jos paveldosaugos studentai išvykę dirbti į regionus taip pat išnaudoja privalumus.

Skatina atrasti įdomių vietų

"Lietuvoje dar tikrai yra neatrastų vietų. Neseniai lankėmės apleistoje Daugirdiškių dvaro sodyboje. Pastatai visai sunykę, tačiau obelys svyra nuo obuolių, tikriausiai šiaip sau ten neužklystume ", – I.Veliutė su D.Babilu juokėsi prisimindami, kaip prieš kelis metus kartu su vaikais ieškojo lobių, paslėptų Neries salose, kurios pavadintos skirtingų istorinių piratų vardais. Kiek džiaugsmo buvo, kai visi šeimos vyrukai valtimi su iškelta piratų vėliava plaukė per Kauną.

Šiandien svarbiau paslėpti ne daiktą, o geoslėptuvę išnaudoti kaip priemonę parodyti kitiems savo mėgstamas vietas, kad žmonės geriau pažintų aplinką, kultūros ir gamtos objektus ar tiesiog pasigrožėtų peizažu.

"Gyvename ne XIX amžiuje, kai turtingesni Lietuvos grafai turėjo galimybę dalyvauti tikrose lobių paieškų ekspedicijose kur nors Egipte. Šiandien svarbiau paslėpti ne daiktą, o geoslėptuvę išnaudoti kaip priemonę parodyti kitiems savo mėgstamas vietas, kad žmonės geriau pažintų aplinką, kultūros ir gamtos objektus ar tiesiog pasigrožėtų peizažu. Be to, ne mažiau svarbi ir bendruomenė, kurią sudaro įvairiausių profesijų atstovai, aktyviai keliaujantys ir norintys pažinti kraštą", – šypsojosi I.Veliutė.

Kauno įvairių tautų kultūrų centro vadovas D.Babilas 2016-aisiais pasiekė tam tikrą rekordą: per vienus metus geoslėptuves surado 40 užsienio valstybių. "Geoslėptuvės yra tam tikra galimybė pamatyti labai įdomių vietų. Keliaudamas esu užtikęs labai unikalių vietovių, kurios nepažymėtos jokiuose turistiniuose vadovuose, o dar smagiau kai lankoma vieta pristatoma nestandartiškai", – pasak jo, kiekvienas šioje bendruomenėje atranda, kas jam įdomiausia: vieniems – keliauti, kitiems – slėpti, tretiems – ieškoti.

Medžioja ir naktimis

Dainiaus ir Ingridos tikslas niekada nebuvo kiekybė, todėl jie yra paslėpę nedaug, bet gerai apgalvotų ir kruopščiai prižiūrimų lobiukų. Priešingai, Gedeminas Grikietis su savimi visą laiką turi pasiruošęs dėžučių, kurias deda visur, kur tik pasitaiko įdomesnė vieta. Pagal sukurtų geoslėptuvių skaičių Lietuvos geolobiautojų bendruomenėje vyras užima trečią vietą. Jis yra paslėpęs 407 lobiukus, o suradęs daugiau nei 2 tūkst.

G.Grikiečio kelionių tikslas dažniausiai būna geoslėptuvės, bet net ir atsitiktiniuose maršrutuose jis tikrina žemėlapį ir pakeliui ieško lobių. Prieš trejus metus kartu su kitu lobiautoju Romu Luku ėjo 30 km Latvijos miškais ir pelkėmis, kol surinko 90 lobių, išdėliotų pagal Latvijos herbe pavaizduotas žvaigždes. Tokios geoslėptuvių kompozicijos labai populiarios JAV ir Kanadoje, o Lietuvoje žymiausias pavyzdys – Punios šile lobiais išdėliotas užrašas "LT 100".

Per geoslėptuvių bendruomenę susidraugavę G.Grikietis, R.Lukas ir Vytautas Pranaitis gali papasakoti ne vieną istoriją, į kurią buvo pakliuvę bandydami surasti lobiukus: kaip V.Pranaitis vidury nakties lėkė iš Kauno į Biržus, kad pirmasis surastų naują geoslėptuvę, kaip su R.Luku įklimpo miške, iš kurio juos ištempė G.Grikietis, kaip netikėtose vietose gedo jų automobiliai ir kiek daug kartų kažkur vedantis keliukas baigdavosi aklaviete.

Suburia renginiai

"Daugiausia kainuoja degalai, bet būtinai reikia ir automobilio keturiais varomaisiais ratais. Savo mašinai pasidariau net dugną iš metalo, kad galėčiau nuvažiuoti ten, kur kiti neprivažiuoja. Taip pat privalomas "Kasko" draudimas, kastuvas ir papildoma telefono baterija", – lobiautojo įrangą juokaudamas vardijo G.Grikietis.

Pamainomis dirbantis vyras džiaugiasi, kad savo hobiui turi laiko ir dienos metu, tačiau dėl tos pačios priežasties dažnai nepavyksta sudalyvauti bendruomenės renginiuose. Jau tradicinėmis tapusios pavasarinės talkos CITO, kai tvarkomi piliakalniai ar kitos primirštos vietos, kabinami inkilai. Kaune rudenį D.Babilas ir I.Veliutė organizuoja Tarptautinį geoslėptuvių filmų festivalį, Žagarėje bendruomenė susiburia per tradicinį Vyšnių festivalį. Žiemą organizuojami lobiavimo žygiai po salas.

"Šįmet esu išsikėlęs sau tikslą surinkti geoslėptuvių seriją "100 Lietuvos iškiliausiųjų". Šie lobiai padėti žymių žmonių gimtinėse, prie laidojimo vietų arba prie didžiausių jiems skirtų paminklų. Duriu pirštu ir nusprendžiu, kad, tarkime, šį savaitgalį važiuosiu ten", – pasak R.Luko, apskritai, dalis lobių būna kažkuo įdomūs, o kiti tik kviečia aplankyti žymias vietas.

Lobiukus sunaikina ir "Aras"

"Kur nors Vokietijoje, Italijoje ar Prancūzijoje nieko nestebina, kad žmogus kažko atidžiai ieško po suoliuku. Neretai tai puiki proga susipažinti su užsienio lobiautojais. Lietuvoje informacijos daugėja, tačiau yra buvę situacijų, kai dėl lobiukų buvo iškviečiamos specialiosios tarnybos", – D.Babilas pasakojo, kad prieš kelis metus jie buvo sugalvoję geoslėptuvę įrengti už stendo prie buvusios "Fluxus" ministerijos pastato, ant kurio nupieštas seneliukas su pypke.

"Į tą vietą buvo nukreipta policijos kamera, todėl važiavome į komisariatą, aiškinome, rodėme lobiuką, kuris buvo tik užrašinė su pieštuku, rašėme raštą, kad tai nepavojingas visuomenei daiktas", – anot D.Babilo, po tokio paaiškinimo, geoslėptuvė gyvavo policijos pareigūnų stebimoje vietoje.

Pasaulyje yra sukuriama sudėtingų, originalių, meniškų geoslėptuvių, kurioms įgyvendinti reikia tiek fizinių, tiek kūrybinių jėgų. Todėl pašnekovai sutinka, kad šio judėjimo žmonės yra ne tik smalsūs (jiems reikia važiuoti, tyrinėti, ieškoti, šniukštinėti ir pan.), bet ir kūrybingi – įdomu sukurti kažką naujo ir pasidalyti tuo su kitais.