Parlamentarai pažymi, kad Konstitucijos 52 straipsnyje dabar vartojamas menkinantis ir įžeidžiantis negalią turinčius žmones apibūdinantis invalidumo terminas.

„Sovietų Sąjungoje vadinti žmogų invalidu buvo teisėta ir normalu. Šiandien Lietuvoje invalidumo sąvoka yra įgavusi stiprią neigiamą konotaciją – žmogus yra tarsi klasifikuojamas kaip netinkamas“, – sakoma projekto aiškinamajame rašte.

Konstitucijos pataisą parengė Seimo Neįgaliųjų teisių komisijos pirmininkė, Laisvės frakcijos atstovė Monika Ošmianskienė ir dar kelios dešimtys skirtingoms frakcijoms priklausančių parlamentarų.

Seime yra pradėtas svarstyti panašus projektas, tačiau terminologijai vėl pasikeitus pataisa perregistruota iš naujo, nes Seime pradėtos svarstyti Konstitucijos pataisos formuluotės iš esmės nebegalima keisti.

„Aš buvau registravusi pataisą, naudodama žodį  „neįgalumas“, bet per tą laiką buvo priimtas naujas Žmonių su negalia integracijos įstatymas, kuriame „neįgalumo“ sąvoka keičiama „negalios“ sąvoka. Suprasdama, kad Konstitucijos dažnai keitinėti nereiktų, parengiau naują projektą“, – paaiškino M. Ošmianskienė.

Dabartiniame Konstitucijos variante yra nuostata, kad „valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės ir kitais įstatymų numatytais atvejais“.

Pradėtame svarstyti projekte žodis „invalidumo“ buvo keičiamas į „neįgalumo“ pensijas, o naujausiame variante – į „negalios“.

Ketvirtadienį parlamentarai po pateikimo pritarė tokiai Seimo Neįgaliųjų teisių komisijos pirmininkės Monikos Ošmianskienei pateiktai Konstitucijos pataisai. Už ją po pateikimo balsavo 90 Seimo narių, 1 buvo prieš. Į Seimo salę projektas sugrįš birželio 28 d.

Konstitucijoje siūloma numatyti, kad "valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir neįgalumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais.“

Anot parlamentarės M. Ošmianskienės, šiandien Lietuvoje invalidumo sąvoka yra įgavusi stiprų neigiamą atspalvį – žmogus yra tarsi klasifikuojamas kaip netinkamas. Ji pastebėjo, kad Vakarų Europos šalyse, rūpinantis žmogaus teisėmis, invalidumo sąvokos atsisakyta.

M. Ošmianskienės teigimu, šiuo metu invalidumo sąvoka dažnai sutinkama Lietuvos įstatymuose.

Konstitucijos pataisą parėmę Seimo nariai sakė, kad reikėtų keisti šią sąvoką ne tik Konstitucijoje, bet ir kituose teisės aktuose.

"Pakeitus  Konstituciją, bus galima pakeisti ir  įstatymus",- sakė M. Ošmianskienė.

Kai kuriems parlamentarams nepatiko ir neįgalumo sąvoka. Seimo narys Kęstutis Masiulis tvirtino, kad siūlomas  netinkamas terminas. "Blogas terminas, reikėtų atrasti normalų terminą. Konstatuoju, kad mes neturime to termino", - mano jis.

"Reikėtų padirbėti su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, su kalbininkais",- patarė  Seimo narys  Stasys Tumėnas.

Nuo 2005 m. liepos 1 dienos įsigaliojus atnaujintam Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymui, sąvokos „invalidas“, „invalidumas“ nebevartojamos. Jas pakeitė naujos – „neįgalusis“, „neįgalumas“, „neįgalumo lygis“, „darbingumo lygis“.          

Šiuo metu Konstitucijos 52 straipsnyje apibrėžiant valstybės socialines garantijas yra vartojama invalidumo sąvoka.

Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais.

Tai numatantį Konstitucijos 52 straipsnio pakeitimo projektą  įregistravo Seimo Neįgaliųjų teisių komisijos pirmininkė Monika Ošmianskienė kartu su kitais įvairioms Seimo frakcijos atstovaujančiais Seimo nariais.

Jos teigimu, projektas parengtas atsižvelgiant į tai, kad Konstitucijos 52 straipsnyje vartojamas menkinantis ir įžeidžiantis negalią turinčius žmones apibūdinantis invalidumo terminas.

„Sovietų Sąjungoje vadinti žmogų invalidu buvo teisėta ir normalu. Šiandien Lietuvoje invalidumo sąvoka yra įgavusi stiprią neigiamą atspalvį – žmogus yra tarsi klasifikuojamas kaip netinkamas. Vakarų Europos šalyse, rūpinantis žmogaus teisėmis, invalidumo sąvokos atsisakyta būtent dėl žmonių klasifikavimo netinkamais“, –  sako  M. Ošmianskienė.

Šiandien Lietuvoje invalidumo sąvoka yra įgavusi stiprią neigiamą atspalvį – žmogus yra tarsi klasifikuojamas kaip netinkamas.

Ji primena, kad nuo 2005 m. liepos 1 dienos įsigaliojus atnaujintam Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymui, sąvokos „invalidas“, „invalidumas“ nebevartojamos. Jas pakeitė naujos – „neįgalusis“, „neįgalumas“, „neįgalumo lygis“, „darbingumo lygis“.

„Terminai yra istoriškai determinuotos realybės ir kolektyvinės sąmonės atspindys. Todėl šio projekto uždavinys yra pakeisti dar sovietmečiu vartotą menkinantį invalidumo terminą, pagarbesniu – neįgalumo terminu. Orumas prasideda pagrindiniame šalies įstatyme – Konstitucijoje“, – sakoma dokumento aiškinamajame rašte.

Jame cituojamas ir popiežius Pranciškus: „žmogaus orumas yra vienodas visiems žmonėms: kai trypiu kito orumą, trypiu savąjį“.

Šiuo metu Konstitucijos 52 straipsnyje apibrėžiant valstybės socialines garantijas yra vartojamas invalidumo terminas:

„Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais.“

Portalo teigimu, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, be kita ko, siūlo neįgaliųjų pensininkų nepriskirti socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinėms grupėms, tai reiškia, kad priėmus teisės aktus jie nebebus priskaičiuojami prie darbuotojų, kurių darbo užmokestis subsidijuojamas.

Taip pat siūloma nustatyti, kad viena subsidija vienam darbuotojui negali būti didesnė, nei minimali mėnesinė alga, šiuo metu siekianti 400 eurų. Ministerija siūlo ir daugiau ribojimų. Naujajai tvarkai numatomas pusės metų pereinamasis laikotarpis.

Portalas nurodo, kad šiuo metu socialinėse įmonėse dirba apie 8,4 tūkst. įvairaus laipsnio neįgalumą turinčių darbuotojų. Biudžeto lėšos pagal dabartinę tvarką skiriamos subsidijuoti darbo užmokestį, valstybė padeda įkurti darbo vietas neįgaliesiems, įsigyti darbo priemones, kompensuoja dalį išlaidų neįgaliųjų mokymui, poilsiui.

"Mano mamą kamuoja reumatoidinis artritas, ji sunkiai vaikšto. Bijau, kad man irgi gali prasidėti skausmai, nors dar esu jauna", – rūpinasi 34 metų Rūta.

Laiku nustatyta autoimuninio artrito pradžia – lemiamas dalykas siekiant išvengti pacientų invalidumo. Tada dar yra galimybių suspėti sustabdyti procesą.

Atsako specialistė

Santariškių klinikų Reumatologijos centro vadovė prof. Irena Butrimienė:

- Autoimuniniai artritai yra labiausiai invalidizuojančios sąnarių ligos, tačiau šiuolaikinės modernios gydymo technologijų, biologinės terapijos taikymas leidžia sumažinti iki invalidumo privedančių atvejų skaičių.

Priešingai nei kai kurie mano, amžius nėra lemiamas tokių artritų (ankilozinio spondilito, reumatoidinio, psoriazinio artrito) atsiradimo veiksnys, ligos gali užklupti ir jauną žmogų. Nors genetika turi nemažai įtakos šių ligų vystymuisi, sutrikimų priežastys dažniausiai yra kompleksinės – veikia tokie dalykai, kaip persirgtos įvairios ligos, infekcijos, išorės veiksniai, žalingi žmogaus įpročiai. Be to, esama ir dar nežinomų, nenustatytų priežasčių.

Pagrindiniai negalavimą lydintys simptomai – sąnarių skausmas, patinimas, sąnario funkcijos sutrikimas, ankilozinio spondilito atveju – ir uždegiminis nugaros skausmas.

Žmogus gali sau pagelbėti stengdamasis vengti peršalimų, atsisakydamas žalingų įpročių, stebėdamas savo sveikatos būklę ir, žinoma, nevėluodamas kreiptis medikų pagalbos.

Nors nėra daug žmonių, kurie ateina dėl tokių problemų, tačiau visi tokie atvejai yra labai rimti. Todėl svarbi užduotis – gebėti atpažinti autoimuninį artritą – tenka ir šeimos gydytojams. Jų švietimui, kad laiku atsiųstų mums tuos pacientus, skiriame daug dėmesio.

Laiku nustatyta autoimuninio artrito pradžia – lemiamas dalykas siekiant išvengti pacientų invalidumo. Tada dar yra galimybių suspėti sustabdyti procesą. Nors šios ligos kol kas nėra išgydomos, šiuolaikinio autoimuninių artritų gydymo tiklas – ilgailaikė remisija. Ji leidžia visiškai nejausti ligos ir gyventi gana pilnavertį gyevnimą.

Be to, gaila, kad medikai ir politikai šiuo klausimu turi skirtingą nuomonę. Valstybė turėtų nukreipti investicijas į tokių ligų gydymą, o ne į pašalpas negalios pakirstiems ligoniams. Esant deramai valstybės politikai galima būtų dar labiau minimalizuoti tokių susirgimų blogų išeičių kiekį.

Verta žinoti

Reumatoidinis artritas – viena dažniausių sąnarių uždegiminių ligų, kuria serga apie 1 proc. Lietuvos gyventojų.

Dažniausiai suserga vidutinio amžiaus, 30–50 metų, žmonės. Moterys serga dažniau.

Mūsų šalyje dėl kaulų-raumenų sistemos pažeidimų yra išrašoma net iki 49 proc. nedarbingumo pažymų. Pasak specialistų, blogas sveikatos priežiūros prieinamumas pacientams su kaulų-raumenų sistemos pažeidimais Lietuvai kasmet kainuoja iki 1,8 mlrd. litų.

Judėjimo atramos organų ligos vis dar yra viena dažniausių invalidumą nulemiančių priežasčių Europos Sąjungoje. Dėl šių negalavimų kenčia per 100 mln. Europos gyventojų, 30–40 proc. visų žmonių skundžiasi raumenų ir kaulų problemomis.

Pagal paplitimą judamojo aparato ligos yra trečioje vietoje tarp visų ligų – apie 24 proc. viso pasaulio gyventojų turi pažeistą griaučių, sąnarių ir raumenų sistemą.

Lietuvių kalboje apstu žodžių, dėl kurių vartojimo netyla diskusijos. Kaip sinonimai vartojami žodžiai "neįgalusis" ir "invalidas" – vieni tokių. Lituanistams jiedu lygiaverčiai, o žmonės pastarąjį norėtų ignoruoti.

Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne šie žodžiai traktuojami vienodai: "Kalbos požiūriu žodžiai "neįgalusis" ir "invalidas" vertinami kaip lygiaverčiai bendrinės kalbos normos variantai, tarp kurių gali būti funkcinis stilistinis skirtumas, todėl jie vartotini pasirinktinai."

Kad abu žodžiai tinkami vartoti, patvirtina ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos konsultantė Nomeda Šopauskienė. "Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne žodis "invalidas" apibūdinamas kaip visai ar iš dalies netekęs darbingumo žmogus, o "neįgalusis" – visai ar iš dalies negalintis dirbti. Vadinasi, abiejų reikšmės tokios pačios ir šie žodžiai gali būti vartojami sinonimiškai", – sakė ji.

VLKK atstovės teigimu, žodis "invalidas" neturi menkinančios reikšmės. "Prie menkinančią ar niekinančią reikšmę turinčių žodžių žodyne būna žyma "menk." ar "niek.", o prie žodžio "invalidas" nė vienos iš šių žymų nėra", – aiškino N. Šopauskienė. Jos žiniomis, dėl žodžio "invalidas" VLKK nėra gavusi jokių nusiskundimų.

Ne tik dabartiniame lietuvių kalbos žodyne, bet ir Europos terminų žodyne "Eurovoc" abu terminai pateikiami kaip tinkami vartoti: "Neįgalusis (angl. disabled person, vok. Behinderter, pranc. handicapé) ir invalidas (angl. invalid)".

Tiesa, viena iš angliško žodžio "invalid" reikšmių yra "negaliojantis, netinkamas" ir vartojant  žodį "invalidas" galima įžvelgti menkinimo ženklų. Suklusti priverčia ir į lietuvių kalbą išversto lotyniško žodžio "invalidus" reikšmė – "bejėgis", "liguistas".

Kad žodis "invalidas" yra nepagarbus ir nuvertinantis žmogaus galimybes, mano ir Lietuvos žmonių su negalia sąjungos atstovė Elvyra Gančauskienė. Moteris patikino, kad jų įstaigoje žodžio "invalidas" nevartoja niekas. "Manau, kad šis žodis sumenkina ir žeidžia žmones. Kai patys neįgalieji tokį žodį išgirsta, tikrai būna nepatenkinti. "Neįgalusis" arba "žmogus su negalia" skamba švelniau ir maloniau", – sakė E.Gančauskienė.

Kauno miesto neįgaliųjų draugijos pirmininkas Ignas Mačiukas sutiko, kad žodis "neįgalusis" tinkamesnis, tačiau griežtai nepasisakė ir prieš žodžio "invalidas" vartojimą. "Gal "neįgalusis" tiesiog švelniau skamba, todėl tą žodį "invalidas" geriau pamiršti", – sakė jis.

I.Mačiukas prisiminė, kad vartojimo tendencija ėmė keistis maždaug prieš dešimtmetį. "Dar 2004 m. visos su neįgaliaisiais dirbančios įstaigos savo pavadinimuose turėjo žodį "invalidas". Buvo Lietuvos invalidų draugija, pavyzdžiui, mes vadinomės Lietuvos invalidų draugijos Kauno miesto skyrius ir panašiai. Nežinau, kas inicijavo, bet tada prasidėjo masinis perregistravimas ir žodis "invalidas" pakeistas į "neįgalusis". Manau, kad tiesiog tampa labiau priimtina vartoti žodį "neįgalusis", – samprotavo I. Mačiukas.

Beje, Lietuvos teisės aktuose ir dokumentuose pasirinkta vartoti terminą "neįgalusis". Nuo 2005 m. liepos 1 dienos įsigaliojus atnaujintam Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymui, nebevartojamos sąvokos "invalidas", "invalidumas". Jas pakeitė naujos – "neįgalusis", "neįgalumas", "neįgalumo lygis", "darbingumo lygis".

Komentaras

Jonas Ruškus, JTO Neįgaliųjų teisių komiteto narys

"Invalido" sąvoka yra visiškai nevartotina, nes ji žemina negalią turintį žmogų. Žemina, nes ši sąvoka yra įgavusi stiprų neigiamą atspalvį, dėl kurio žmogus yra klasifikuojamas į netinkamųjų, mažai kam tinkamųjų būrį. Invalido sąvoka atsirado po pirmojo pasaulinio karo, iš karo grįžus vyrams be rankų ar kojų, kai jie buvo pripažinti netinkamais karinei tarnybai. Vakarų Europos šalyse, rūpinantis žmogaus teisėmis, invalidumo sąvokos atsisakyta būtent dėl žmonių klasifikavimo netinkamais. Sovietų Sąjungoje vadinti žmogų invalidu buvo teisėta ir normalu. Deja, žmonės, turintys negalią, vis dar pavadinami invalidais. To tikrai nebederėtų daryti gerbiant bet kurį žmogų. Šiandien geriausia žmones, turinčius negalią, taip ir vadinti: žmogus, turintis judėjimo (psichikos, regos, klausos, kt.) negalią. 

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) rengia naują specialiųjų poreikių nustatymo neįgaliems asmenims tvarką.

Teigiama, kad ji leis labiau atsižvelgti į negalios žmonių interesus dėl slaugos, priežiūros ir pagalbos, taip pat užkirs kelią valstybės skiriamas lėšas naudoti sergančio asmens artimųjų reikmėms, rašo dienraštis „Lietuvos žinios“.

Planuojama, kad vietoj šiuo metu specialiųjų poreikių neįgaliems asmenims mokamų išmokų - nuolatinės slaugos (900 litų), priežiūros ir pagalbos (360 ir 180 litų), transporto išlaidų kompensacijos (32,50 lito), automobilio įsigijimo kompensacijos (4160 litų) - bus įtvirtinti keturi asmens funkcionalumo lygiai.

Nustačius pirmąjį išmoka sudarys 900 litų, antrąjį - 612 litų, trečiąjį - 360 litų, ketvirtąjį -180 litų. Taip pat siūloma palikti automobilio įsigijimo kompensaciją, kuri būtų mokama vieną kartą per šešerius metus.

Siūloma, kad išmokos, skiriamos už asmens funkcionalumo lygį, būtų naudojamos tik tam asmeniui, o ne vaikų, anūkų ar kitų artimųjų reikmėms, o prireikus išmokas būtų galima pakeisti socialinėmis paslaugomis.