Iš vienos pusės, ypač, kai tuo nori tikėti, aplink – vien neteisybė, žiaurumas ir blogis. Žmonės, dusinantys plastikiniuose maišuose kačiukus ir kūdikius. Buka alkoholinė agresija. Akla neapykanta, nukreipta į kiekvieną vos ryškesnį vidumi ar išore. Dėl kelių eurų smaugiamos babytės. Į save riesti nagai, plėšiant paskutinius marškinius nuo kito. Visuomenės patikėtiniai, dangstydamiesi garbingomis pareigomis, kenkiantys, užuot padėję. Abejingumas, nesvarbu, išvežant šiukšles į mišką ar praeinant pro užrakintas kaimyno duris, nors viduje girdi dūžtančius indus. Patyčios. Ne tik tarp bedančių mokyklinukų, bet ir aštresnės – išsilavinusių suaugėlių, kurie, atrodo, tik ir varžosi, kas labiau apdirbs kitą. Vien tam, kad save trumpam įtikintų, jog patys nėra tokie jau ir apgailėtini. Atvejai, kai nelaimingi sau savo nelaimingumo nepripažįsta, bet išsijuosę trukdo laimės ieškoti kitiems. Kartais labai tiesiogiai, o kartais ciniškomis replikomis, gesinančiomis svajones ir gimdančiomis baimes. Tie atvejai, kai gyvenimas išties gerus žmones baudžia ir nelabai aišku, už ką. O tų, kurie gyvena batų kulniukais trypdami svetimas galvas, atrodo, joks velnias neima. Nelaimės, pasiglemžiančios geriausius smarkiai per anksti. Vaikai onkologijos skyriuose. Ir dar visi tie Alanis Morissette apdainuoti "Isn‘t it ironic?" momentėliai, įtikinantys, kad ir pati visata mūsų nekenčia.

Jei galėtume visiškai užsimerkti prieš vieną ar kitą pusę, tam tikra prasme turbūt taptume neregiais. Atimtume iš savęs būtinąją karuselę, be kurios gyventume nedžiaugsmo karalystėje ar nuolatinėje eurofiškoje isterijoje.

Kita vertus, būna juk ir dienų, kai nesiseka, o paskui staiga, atrodo, pats likimas nusprendžia iš sidabrinių debesų nuleisti ranką ir truktelėti viršun už pakarpos. Tada tik, žiūrėk, reikalai ima kone stebuklingai tvarkytis patys. Žmonės maloniai šypsosi ir užleidžia vietą eilėje, nors vėluodamas nedrįsai paprašyti. Netikėtoje vietoje, netikėtu laiku, su netikėtu žmogumi užmezgi pokalbį, po kurio dar porą dienų jautiesi įsikrovęs pozityvios energijos. Ir tas nepaaiškinamas fenomenas, kai lyg iš dangaus nukrenta TAS filmas ar TA knyga, kurios dabar kaip tik ir reikėjo. O kur dar visi tie supermenai, nesirengiantys mėlynos ir raudonos spalvų kostiumais? Tai ir pasiaukojantys gydytojai, ir mamos, prieš sapną apklostančios svetimus vaikus, ir ežeran kito gelbėti šokantys drąsuoliai. Ir dešimt nepažįstamųjų, trumpam krūvon susibėgančių, kad ištrauktų purve įstrigusį svetimą automobilį. Ar šiaip pasisiūlymas padėti vien tam, kad kitam būtų geriau, nors tau pačiam nuo to nieko nenukris. Kad ir tie 10 eurų, kuriuos šimtai šaunuolių paskiria ne Cezario salotoms kavinėje, o paaukoja kažkieno sudegusio namo remontui. Nors tas namas ir stūkso miestelyje, kuriame jie nė karto nesilankė. Nes naštomis pasidalijant jų mažėja. Dar tas nuoširdus: "Kaip jautiesi?", kai jo labiausiai reikia. Draugai. Tie tikrieji, kurie ištiesę ranką kantriai lauks, kol sukaupsi pakankamai jėgų ją sučiupti ir atsikelti net iš giliausios duobės. Ir iš tiesų mandagūs žmonės. Geros dienos linkintys ne norėdami prisigerinti ir sulaukti naudos, o dėl to, kad nuoširdžiai jums linki sėkmės. Nes pasidalijus šiluma su kitu, pats šalti neimsi, kaip tik – atvirkščiai.

Jei galėtume visiškai užsimerkti prieš vieną ar kitą pusę, tam tikra prasme turbūt taptume neregiai. Atimtume iš savęs būtinąją karuselę, be kurios gyventume nedžiaugsmo karalystėje ar nuolatinėje eurofiškoje isterijoje. Kita vertus, kad ir kaip tamsa kartais užniaukia akis, amerikietiškiems kalneliams ilgiau slenkant pažeme, švenčių proga linkiu dažniau patikėti gėriu. Stebuklais. Šviesa. Juk jos nuo ilgiausios metų nakties, turėtų daugėti. Ne tik už lango. Ir – svarbiausia – kuo dažniau patiems būti gėriu, šviesa ir stebuklais. Nes antraip mes – pražuvę.