„Tai, kas vyksta dabar su manimi, aš savęs tokios nemyliu, aš neturiu jokios saviraiškos, neturiu tam erdvės. Čia yra mano dugnas visom prasmėm. Vyras išėjo į darbą, likau viena su vaikais. Nebeturiu kuo juos sudominti, mūsų namų sienos – ne guminės. Šitas karantinas man davė suprasti, kad ir aš neturiu auksinės kantrybės. Visą gyvenimą galvojau, kad mane išvesti iš kantrybės faktiškai yra neįmanoma. Pasirodo, ir dar kaip“, – širdį atvers I. Puzaraitė-Čepononienė.
I. Puzaraitė-Čepononienė prabils ir apie tai, kad nuo tos pačios buities, pasirodo, net ir labai vienas kitą mylinčiose porose galimi barniai.
„Su vyru diskutuoju, sakau, kas yra geriau, išeiti į darbą dienai ir grįžti vakare pas šeimą, ar visą dieną būti tame pačiame veiksme ir vakare būt tokiai pavargusiai, kad nieko nebenori. Nei to vyro lauki, nei tu tuos vaikus nori glostyti ir čiūčiuoti, nes per dieną visko būna tiek daug. Tarkim, vyro atveju, dirbi, bet vis tiek ne taip pavargsti namuose. Čia kyla pagrindiniai ginčai, nes jis sako, juk ir aš turiu dideles atsakomybes, ir visa kita, o aš sakau, o tu žinai, kaip man nelengva. Ir prasideda...“
Irūna Puzaraitė-Čepononienė, LNK nuotr.
Vyrai ir moterys, nepamirškit savęs, nepamirškit vienas kito, nes vaikai mums lipa ant galvos ir noras viską daryti dėl vaikų, viską tik dėl vaikų, gali išdraskyti labai daug šeimų.
Vis tik moteris džiaugiasi, kad jiedu su vyru nėra nauja pora. Daug metų praleidę kartu ir išgyvenę įvairius etapus, ne kartą sprendė problemas. Todėl, kad ir kaip bebūtų sunku, žino, kaip visa tai ištaisyti.
„Vyrai ir moterys, nepamirškit savęs, nepamirškit vienas kito, nes vaikai mums lipa ant galvos ir noras viską daryti dėl vaikų, viską tik dėl vaikų, gali išdraskyti labai daug šeimų“.
Ineta Puzaraitė-Žvagulienė, LNK nuotr.
Apie karantiną prabils ir Žilvino Žvagulio marti I. Puzaraitė, kuri prieš keletą metų su savo vyru Ąžuolu Žvaguliu nusipirko namą, nutolusį 30 km nuo Vilniaus ir tam, kad nereiktų vaikų vežioti į darželį, savo namuose įkūrė darželį. Tačiau pirmojo karantino metu mokymo įstaigas ir darželius teko uždaryti, todėl buvo daug nežinios, ar turės pinigų, už kuriuos galės mokėti atlyginimus, ar valstybė teiks kompensacijas. Vis tik moteris džiaugiasi, jog priėmė sprendimą palikti miestą ir persikraustyti į kitus namus bei atsisakyti visų Vilniaus senamiestyje esančių restoranų ir barų verslų, kurių turėjo ne vieną. Šiandien barus turintys ir su karantinu kovojantys savininkai per šį karantiną prikaupė šimtatūkstantines skolas už nuomą, mat kai kurių vietų mėnesinė nuomos kaina siekia net 15 tūkst. eurų.
„Ačiū Dievui, mes dabar restoranų nei vieno neturime, nes būtų tikrai bankrotas. Kaip išgyventi? Ir patalpos, ir visa kita, o pagrindinio pajamų šaltinio tai nėra. Kitas dalykas, kad ta sritis, kurioje aš dirbu – atlikėjai, renginių organizavimas, – lygiai taip pat užsidarė. Tai jeigu būtų užsidariusios ir vienos, ir kitos durys, nežinau, turbūt būtų ir asmeninis bankrotas, ir įmonės bankrotas“
