Greitieji ispanų kurtai tinka tiems, kam nerūpi visiškas šuns paklusnumas, o namuose nori santūraus ir tylaus individualisto.

„Tai nėra tas šuo, kuris iš karto atsisėstų liepus. Būna, kad tiesiog nenori ateiti pas šeimininką ir dar pasiginčija – ar tikrai man reikia pas tave čia dabar ateiti, aš nenoriu“, – juokiasi ispanų kurto šeimininkė Sitora Šlauterytė.

Šios veislės šunys – aukšti, liekni, būna švelnaus arba šiurkštaus kailio. Šiurkštus kailis gali būti pešamas.

„Ispanų kurtai – protingi šunys, individualistai. Jų nereikia mokyti jokių ypatingų komandų ar specialiai užsiimti“, – sako S. Šlauterytė. 

Ispanų kurtai – santūrūs, tylūs šunys, kurie gerai sutaria su kitais gentainiais, dauguma – net su katėmis. Dėl gero būdo tokie keturkojai labai kantrūs su vaikais. Be to, jie esti drovūs, tad ispanų kurtams būtina socializacija.

Kurto savininkė juokauja, kad parsivežė namo graužiką, mat paliktas vienas namuose, ne narve, mažas šuniukas imdavosi veiklos.

„Didžiausias nuostolis, kurį padarė, – iškasė kiaurai lovą. Batų porų, kurias sugraužė, galiausiai nebeskaičiavau“, – prisimena ji.

Ši šunų veislė atsirado Ispanijoje, į Europos žemės persikrausčius keltams. Ji išpopuliarėjo, nes galėjo gaudyti kiškius ir labai greitai bėgti.

Nuo IX iki XII a. ispanų kurtai buvo taip vertinami, kad jų vagys bausti mirtimi.