Aktyvūs Lietuvos nepriklausomybės kovų kariniai veiksmai vyko 1919–1920 m., tačiau po to dar tris metus (iki 1923 m.) tesėsi partizanų, o kai kada ir Lietuvos bei Lenkijos reguliariųjų kariuomenių vienetų susirėmimai palei demilitarizuota zoną.

Tik 1923 m. buvo likviduota demilitarizuota zona ir nustatyta administracinė linija, taip užbaigti aktyvūs kariniai veiksmai. Tačiau prisimintinas ir kitas itin svarbus 1923 m. įvykis – Klaipėdos krašto užėmimo operacija, istoriografijoje bei visuomenėje dažnai vadinamas „Klaipėdos sukilimu“.

Šioje paskaitoje bus kalbama apie 1923 m. sausio mėnesio karinės operacijos Klaipėdos krašte eigą.

Šių susitikimų metu istorikai atskleis karių kasdienybės Nepriklausomybės karo metu aspektus, pristatys svarbiausias karines operacijas, apžvelgs Lietuvos visuomenės požiūrį į Lietuvos nepriklausomybę ir vykstantį karą dėl jos.

Paskaita vyks gruodžio 4 d. 17.30 val. Klaipėdos etnokultūros centre.

Įėjimas nemokamas.

Ne veltui Maironis yra pasakęs, kad po Vytauto mirties – penki amžiai nakties be aušros.

Tokiomis įžvalgomis dalijosi vienas įtakingiausių istorikų paskaitoje „Pramiegota Lietuvos istorija“, skaitytoje vasario 2–4 d. vykstančioje tarptautinėje mokymosi, žinių ir karjeros planavimo parodoje „Studijos“.

„Kodėl užmigome? Dėl to, kad mūsų tėvynės patriarchai Simonas Daukantas, Jonas Basanavičius ir Maironis taip norėjo. Jie sukūrė „užmigimo–atbudimo“ koncepciją, kuria siekta atsiriboti nuo lenkiškos kultūros. Iš to išeina, kad ir Vilniaus mums nereikia. Juozas Tumas-Vaižgantas jį net pavadinęs tautos gangrena. Taigi pramiegojom savo istoriją, kurios turėtų prireikti, nes be jos negalime adekvačiai ugdytis europietiškos ir kartu pilietinės tapatybės“, – įsitikinęs VU istorikas.

Kodėl užmigome? Dėl to, kad mūsų tėvynės patriarchai Simonas Daukantas, Jonas Basanavičius ir Maironis taip norėjo. Jie sukūrė „užmigimo–atbudimo“ koncepciją, kuria siekta atsiriboti nuo lenkiškos kultūros. Iš to išeina, kad ir Vilniaus mums nereikia.

Jo teigimu, Lenkija kartu su Lietuva XVII–XVIII a. Europai davė penkis dalykus: duoną, demokratiją, religinę toleranciją, baroką ir Konstituciją.

Minėtu laikotarpiu Vakaruose prasidėjo modernizacija. Nepaprastai spėriai augo miestai, Europos sostinės iš Italijos persikėlė prie Lamanšo sąsiaurio. Europos sostine tapo Amsterdamas. Javus jam tiekė ne tik Lenkija, bet ir Lietuva. „Tuo metu be Amsterdamo daiktų būtume nenumirę, bet jie be mūsų duonos – neaišku. Duona kartais tampa labai svarbiu dalyku“, – šypteli profesorius.

Komentuodamas bajorišką demokratiją, jis pabrėžia, kad didikai paprastai kuria arba oligarchinę, arba aristokratinę santvarką: „Pamažu bajoriškoji demokratija su antruoju Lietuvos Statutu per pavietus ir jų seimelius apėmė visą Lietuvą. Tai reiškia, kad į Seimą patekdavo po du deputatus nuo pavieto. Rusija tokią sistemą turi nuo 1905 m., taigi šią valstybę aplenkėm 250 metų.“

Prof. A. Bumblauskas atkreipia dėmesį, kad Vilniuje susidūrė dvi europietiškos civilizacijos –  lotynų ir rusėnų. Dėl to čia įsišaknijo dvi kultūros. Jos lėmė devynių konfesijų (graikų, katalikų, unitų, liuteronų, kalvinistų, arijonų, žydų, karaimų ir totorių) atsiradimą tiek Vilniuje, tiek likusioje Lietuvos dalyje. Tai, istoriko manymu, yra fenomenas, kuriuo pasigirti negali nė viena Europos sostinė.

Nors keramika į Lietuvą pavėlavo 3000 metų, plūgas – 800 metų, o krikščionybė – 400 metų, to nepasakytum apie baroko suklestėjimą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. „Jėzaus bažnyčia Romoje pastatyta 1584 m., tie patys Radvilų pasamdyti meistrai Nesvyžiuje Jėzuitų bažnyčią pastatė 1586 m. Pagaliau pasivijome pasaulį. Baroko architektūra užpildė visą LDK, o žymiausias jo architektas buvo Jonas Kristupas Glaubicas. Nors buvo liuteronas, tačiau kūrė katalikams, stačiatikiams, graikams katalikams, žydams“, – faktus dėstė VU istorikas.

Jo žodžiais, Abiejų Tautų Respublikos (ATR) 1791 m. gegužės 3-iosios Konstitucija yra miego, pavirtusio koma, pavyzdys. Jis išryškėjo ir dabartiniame Seime. „Daugiausia kartų yra keistas Atmintinų dienų įstatymas – net 800. Kai reikėjo įpaveldinti gegužės 3 d., jei neklystu, šis procesas atidėtas aštuonis kartus. Gegužės 3 d. yra Lenkijos ir Lietuvos aukso medalis Europos čempionate (finale aplenkėm prancūzus) ir sidabro medalis pasaulio čempionate (gavom „į kaulus“ tik nuo amerikiečių) pagal rašytinės konstitucijos sukūrimo laiką. Atrodo, reikėtų šią datą kaip nors pagerbti, tačiau tai iki šiol nepadaryta…“ – apgailestauja prof. A. Bumblauskas.

Tačiau 1792 m. liepos 23 d. ATR vadovas Stanislovas Augustas Poniatovskis atsimetė nuo šios Konstitucijos. Todėl 1794 m. Tado Kosčiuškos vadovaujamą sukilimą galima vadinti sukilimu už Gegužės 3-iosios Konstituciją. Taigi 1792 m. liepos 23 d. prof. A. Bumblauskas pavadino 1940 m. birželio 15 d. repeticija.