TV laidos, filmai, projektai, serialai, aiškiai, vaizdingai ir įdomiai iliustruojantys istorinius įvykius, yra išties laukiama ir sveikintina mokytojo darbo priemonė. Tuo įsitikinusi ir Vilniaus Jono Basanavičiaus progimnazijos istorijos mokytoja metodininkė Simona Stankutė, viena iš naujos kartos serijos „Atrask“ istorijos vadovėlio komplekto 6 klasei kūrėjų. Jie spalį Frankfurto knygų mugėje Lietuvai pelnė leidėjų „oskarą“ – prestižinį sidabrinį Geriausių Europos mokymo(si) priemonių apdovanojimą (BELMA).

„TV dienos“ skaitytojams – S. Stankutės istorijos pamokų atradimai televizijoje.

– LRT istorinis serialas „Laisvės kaina. Savanoriai“, pasakojantis apie nepriklausomybės kovas XX a. pradžioje ir Lietuvos Nepriklausomybės Akto pasirašymą, mokinių entuziastingai sutiktas – kaip galimybė neskausmingai, be kalimo išmokti minimo laikotarpio faktus. O kaip tokį kūrinį vertinate jūs – iš mokytojų tribūnos?

– Pas mus vis dar gaji mintis, kad istorija turi būti sausa, statiška, tiksli, retai kada įdomi. Dėl šios priežasties bet koks istorijos pagyvinimas filmu, dainomis, pilietinėmis akcijomis, spektakliu susilaukia entuziazmo ir palaikymo. Tai yra sveikintina ir pagirtina. Šie netradiciniai istorijos pažinimo metodai mums suteikia tiek pat (neretai ir daugiau) žinių apie praeitį.

LRT istorinis serialas „Laisvės kaina. Savanoriai“ – puikus pilietinės visuomenės pavyzdys. Jis įkvepia mylėti, ginti savo žemę, artimą, save. Šis serialas itin palankiai sutiktas ne tik mokinių, bet ir kolegų mokytojų. Galime tik pasidžiaugti, kad lietuviai ima kurti geros kokybės istorinį kiną. Mums, dalykininkams, itin svarbu, kad turėsime naujos medžiagos nepriklausomybės kovų laikotarpiui iliustruoti.

– Populiarios LRT nacionalinės ekspedicijos „Nemunu per Lietuvą“ tikslas – patraukliomis priemonėmis papasakoti sudėtingą Lietuvos istoriją, supažindinti su Lietuvos regionų etnokultūrinėmis tradicijomis. Ar manote, kad tai pavyko?

Istoriniai serialai, TV laidos mums padeda susikurti istorinį vaizdinį apie laikus, kurių plika akimi niekada nepamatysime. Šie vaizdai plečia mūsų istorinį žinojimo lauką.

– Mano manymu, nacionalinė ekspedicija „Nemunu po Lietuvą“ pasiekė savo tikslą ir viršijo skeptikų lūkesčius. Šios kelionės tiek pati idėja, tiek jos pateikimas skatina domėtis šalies vietovėmis, kultūriniu palikimu, istorinėmis asmenybėmis ir pastarųjų indėliu į šalies istoriją.

– Šiemet ši ekspedicija keliavo į Baltarusiją, kur ieškojo senosios Lietuvos paribių ir ištakų. O kur pasiūlytumėte jai išsiruošti kitąmet ir kodėl?

– Pažintinių kelionės maršrutų gali būti įvairių. Viskas priklauso nuo domėjimosi sričių ir turimų šaltinių bazių. Galima išbandyti teminius maršrutus „Senosiomis Lietuvos sostinėmis“, „Gediminaičių keliais“, „Nuo Baltosios iki Juodosios: Vytauto LDK takais“. Šiuo metu labai populiarus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kulinarinis paveldas, todėl galima sudaryti maršrutus remiantis kulinarine patirtimi.

– Istoriniai serialai ar laidos kartais pavadinami tokia pat subjektyvia, menkaverte interpretacija kaip, pvz., negalimo versti Korano vertimas į lietuvių kalbą. Ką atsakytumėte taip teigiantiesiems?

– Nesutikčiau su šia nuomone, kadangi istoriniai serialai, TV laidos mums padeda susikurti istorinį vaizdinį apie laikus, kurių plika akimi niekada nepamatysime. Šie vaizdai plečia mūsų istorinį žinojimo lauką.

– Tokie istoriniai serialai kaip turkų pažiba „Didingas amžius“ apie Osmanų imperiją, „Tiudorų dinastija“ apie Anglijos monarcho Henriko VIII gyvenimą ir valdymą, „Bordžijos“ apie XV a. įtakingą popiežiaus Rodrigo Bordžijos šeimą sulaukia stulbinamo populiarumo. Kuo, jūsų nuomone, tokios, rodos,  senienos traukia lietuvius?

– Populiarių istorinių serialų yra ir daugiau. Kiekvienais metais jie tendencingai populiarėja. Istorinis kinas, TV serialai šiuo metu yra populiarūs kaip niekada anksčiau, kadangi žiūrovai vertina profesionalius filmų pastatymus, aktorius, autentiškas dekoracijas. Geras istorinis kinas šiuos kriterijus puikiai sujungia. Pastebima – kuo senesnis vaizduojamas istorijos laikotarpis, tuo didesnis populiarumas. Kodėl? Todėl, kad autentiškai senesnių istorinių epochų realizacijai reikalingos įspūdingos dekoracijos, kostiumai, specialios manieros, žodynas. Jų įtaiga kartais būna stipresnė už paties filmo siužeto liniją. Geras istorinio filmo sukūrimas taip pat reikalauja milžiniškų finansinių išteklių – žiūrovai tai irgi vertina.

Istoriniais motyvais besiremiantys filmai „Titanikas“, „Žiedų valdovo“ trilogija, „Hobito“ trilogija, Hario Poterio kolekcija dar ir šiandien masina žiūrovus. Filmai turi ne tik istorinę, bet ir savo meninę vertę.

– 1969-aisiais pasirodęs JAV mokomasis ikimokyklinio amžiaus vaikams skirtas TV serialas „Sezamo gatvė“ sukėlė tikrą perversmą vaikų švietimo sistemoje – pasitelkus televizijos galią vaikai sėkmingai mokyti raidžių, skaičių, spalvų. Mūsų laikais pasaulio nebestebina mokyklos ir išmaniųjų technologijų vienybė. O ko šiandien vaikus gali pamokyti televizija?

– Televizijos atradimas tapo revoliucija ne tik buityje. Šis atradimas stipriai paskatino žmonijos švietimą. Dėl televizijos  naujienas galime gauti ypač greitai ir tiksliai.

Vaikai iš televizijos šiandien gali išmokti neįtikimai daug. Mažieji gali ne tik mokytis raidžių, skaičių, spalvų, bet ir suprasti gyvūnijos, augalijos pasaulį, gali išmokti užsienio kalbų, lavinti meninį skonį. Šiandienos televizijos laidų pasirinkimas leidžia vaikui lavinti(s) tiek protinius gebėjimus, tiek emocinį intelektą.

Šiandienos televizijos laidų asortimentas leidžia vaikui lavinti(s) tiek protinius gebėjimus, tiek emocinį intelektą.

– Šiuolaikiniams vaikams sunku suprasti, kad vos prieš 26 metus jų bendraamžiai gyveno nejausdami laisvės – nei šalies, nei asmeninės, o už bananą galėdavo parduoti sielą. Ar jiems gali būti aktuali ir pajaučiama tokia laida kaip LRT „Laisvės vėliavnešiai“ ar „Istorijos detektyvai“?

– Istoriją apskritai nėra lengva suvokti. Ją sudėtinga priimti visiems, kurie ankstesnių laikų nematė ir nepatyrė. Dėl šio potyrio stokos, istorijos mokomasis dalykas susiduria su aktualumo problematika. Mes dažnai mokome vaikus apie laikus, kurie praėjo ir nebegrįš. Vaikai dažnai teiraujasi: „kam to reikia?“, „kodėl buvo pasielgta būtent šitaip?“, „kodėl anuo metu žmonės galvojo primityviai?“

Suvokti istorinių faktų priežastis ir rezultatus yra sudėtinga. Dar sudėtingiau yra juos įsisamoninti ir mokėti vertinti pagal to meto sąlygas. Dideliu iššūkiu tampa šiandienos mokiniui paaiškinti, kodėl prieš 600 metų buvo normalu fiziškai žaloti mokinį, jeigu pastarasis ne ten pažiūrėdavo. Mokiniams svetimas prievartos, totalitarizmo, teisių suvaržymo suvokimas. Jiems sudėtinga suprasti, kodėl viduramžių karalius savo sosto paveldėtoju paskirdavo protiškai atsilikusį sūnų, o ne protingą ir išsilavinusią dukrą. Tiek mergaitėms, tiek berniukams nelengva suvokti, kodėl moterys iki XX a. neturėjo balsavimo teisės, kodėl joms buvo draudžiama nešioti kelnes, kodėl sovietmečiu dėl šventinių mandarinų tekdavo eilėje pralaukti keletą valandų arba kodėl už asmeninę nuomonę galėjai nemokamai iškeliauti į tremtį amžinojo įšalo žemėje.

Tam, kad suvoktume šiuos praeities kasdienybės momentus, turime labai gerai išmanyti aptariamo laikotarpio gyvenimo sąlygas ir pažinti to meto žmogaus pasaulėvaizdį. To nemokėdami negalėsime suprasti istorijos dėsningumo.

– Z karta auga ir mokosi tarp išmaniųjų technologijų. Vaizdo pamokos internete – itin populiarios. Štai „Šventinio Bankucheno“ daina „Lietuvos istorijos repas“ jau peržengė 2 mln. peržiūrų. Mokykloje vaizdumo vis dar trūksta. Kaip realu, kad bent televizijos laidų reportažai taptų istorijos pamokos priemone mokykloje?

– Šiandienos mokykla skendi technologijų tamsoje. Dažna mokykla yra modernizuota, tačiau retai kada šios technologijos yra tinkamai naudojamos. Z kartos vaikai yra išmanūs, greitai mąstantys, imlūs, mėgstantys iššūkius, išbandymus. Jiems reikalingas mokymasis per savo patirtį, neįprastų būdų išbandymas. „Šventinio Bankucheno“ hitas šiai kartai yra priimtinas dėl savo tinkamo pateikimo. Jis atitinka šių vaikų poreikius – dinamiška, traukia dėmesį, ritminga. Vaikai suvokia, kad dainos žodžiai yra vertingi – juos galima panaudoti rašant istorijos kontrolinį darbą.

– Ne paslaptis, kad istorijos politikai formuoti yra pasitelkiama ir filmų industrija, o, pvz., Rusijoje tai tarnauja ir kaip valstybinės propagandos įrankis. Esate susidūrusi su tokiais filmų pavyzdžiais, kai patriotizmas nuslysta į nacionalizmą, o šis – į propagandą? Kokie to priešnuodžiai?

– Istorija yra įstabiai lankstus sąmonės formavimo įrankis. Politikai tą supranta ir naudoja formuodami visuomenės matymo horizontus. Valstybėse, kuriose stokojama demokratinio valdymo, istorija dažnai tampa propagandos plėtimo įrankiu. Kaip nuo to apsisaugoti? Mano manymu, išeitis viena – ugdyti kritinį mąstymą ir aklai nepriimti visko, kas yra duodama.

– Kokių patarimų, pasiūlymų duotumėte istorinių TV laidų, serialų kūrėjams?

– Visų pirma, nuspręsti kokiai auditorijai skirtas produktas. Antra, orientuotis į emocijas. Žiūrovui labai svarbu jausti susidomėjimą ir su nekantrumu laukti kitos serijos dalies / sezono.

– Kokie istoriniai reportažai, laidų ar serialų epizodai jums pačiai paliko paliko / palieka didžiausią įspūdį?

– Mėgstu kūrinius su nenuspėjama pabaiga, kai iki paskutinės minutės tenka sukti galvą, kaip viskas išsispręs.

– Kokią TV dokumentiką (ciklą / filmus ir kt.) pasiūlytumėte vietoje namų darbų skaitinių ar pasiruošimui pamokoms / egzaminams?

– Prieš porą metų esu sudariusi rekomenduotinų istorinių filmų sąrašą. Šiuos filmus suklasifikavau pagal istorijos epochas. Esu tikra, kad antikos laikotarpį puikiai iliustruoja filmas „Agora“, viduramžius – „Popiežė Joana“, „Herkus Mantas“, Naujuosius laikus – „12 vergovės metų“, „Tadas Blinda“, XX a. – „Pianistas“, „Berniukas dryžuota pižama“, „Šindlerio sąrašas“, „Nematomas frontas“, „Apokalipsė“.

Šie filmai tinkami įvairaus amžiaus mokiniams ir suaugusiesiems.

Esu parengusi ir geriausių istorinių serialų tryliktuką. Sąrašo viršuje – „Sostų karai“, „Roma", „Vikingai“. Rimti istoriniai filmai dažnai turi amžiaus ribojimo cenzą, tad ne visiems mokiniams yra prieinami.

– Kokias nuorodas duotumėte žmogui, kuriam televizija – ne laisvalaikio praleidimo būdas, o galimybė pasisemti žinių?

– Rekomenduočiau protų mūšių laidas ir specializuotą dokumentiką.