Apie tai – pokalbis su būsimais Vytauto Didžiojo universiteto Vaidybos studijų programos ketvirto kurso absolventais: Migle Janutėnaite (M.J), Rugile Tamošauskaite (R.T), Mindaugu Gargasu (M.G) ir Arvydu Šaučiūnu (A.Š).

– Viename iš interviu režisierius Oskaras Kuršunovas yra pasakęs: "Teatras man visuomet buvo kaip kelionė į dar nepažintas ir neatrastas šalis." Į kokią kelionę teatras veda jus?

– M.J.: Gal tai veda į savęs pažinimo kelionę, į tas stebuklingas ir nežinomas šalis, kurios yra manyje ir apie kurias sužinojau per šiuos studijų metus. Pagalvojus, kad čia yra daug psichologijos ir per tai išsiaiškini galbūt ne tik savo, bet ir kitų žmonių poelgius.

– M.G.: Galbūt tai veda į žmogaus pažinimą, į tai, kas yra žmogus. Joks spektaklis nėra be žmogaus ir jo konflikto su kažkuo, su kitu žmogumi, su aplinka, gamta. Su kiekvienu personažu atrandi ne tik save, bet ir naują požiūrį į gyvenimą.

– R.T.: O man tai lyg kelionė į magišką pasakų sodą, kuriame pilna durų, o jas atidarius tavęs laukia vis kažkas kito, nežinomo ir paslaptingo.

– Kuo jus vilioja aktorystė?

– R.T.: Yra tokia frazė "Išgyvenk daug gyvenimų, gyvendamas vieną gyvenimą", manau tuo aktorystė ir žavi.

– M.G.: Gali pasimatuoti gyvenimus.

– M.J.: Tiesa! Atvilioja, tas, kad tu galvoji, jog tu galėsi patirti tai, ko galbūt negalėtum patirti savo gyvenime.

– Kaip jūs tvarkotės su emocijų antplūdžiu, kurį tenka išgyventi lipant ant scenos, galbūt turite savo ritualų?

– A.Š.: Prieš spektaklį visada padarau apšilimą, prajudinu visą kūną, bet kažkokių individualių, asmeninių ritualų kol kas neturiu. Nebent dar pasėdžiu ramiai ir susikaupiu savo vaidmeniui, manau, kad svarbiausia užlipti ant scenos, o tada jau įvyks, kas turi įvykti.

– M.J.: Yra dalykai, kuriuos aš darau kiekvieną dieną, kartais tai pasimiršta, bet, pavyzdžiui, prieš kokį spektaklį ar egzaminus tai būtinai turiu ryte pamedituoti, giliai pakvėpuoti ir padaryti jogos pratimus.

Man tai lyg kelionė į magišką pasakų sodą, kuriame pilna durų, o jas atidarius tavęs laukia vis kažkas nežinomo ir paslaptingo.

– R.T.: O aš pastebėjau, kad, prieš lipdama ant scenos, tris kartus giliai pakvėpuoju ir tada, ketvirtąkart įkvėpus, žengiu į sceną, taip dingsta jaudulys.

– M.G.: Kai lieka valanda iki spektaklio atrodo, kad viskas gerai, bet likus 5 minutėms jauti susikaupusį emocijų ir jėgų perteklių, kartais net silpna pasidaro. Manau, kad ta baimė nemažėja, ji lieka, tik su ja reikia mokėti susitvarkyti, nes, žengus pirmą žingsnį į sceną, kelio atgal nebėra.

– Kas teikia labiausiai džiaugsmo: pats spektaklio kūrimo procesas, jaudulys prieš jį ar kaip tik emocijos po jo?

– M.J.: Šiuo metu labiausiai džiaugiuosi būdama ant scenos, kai vyksta paskutinės repeticijos, perbėgos be stabdymų. Tuo metu esi atsipalaidavęs, nėra įtampos, viskas sekasi, būni tik šiuo momentu. Nes vis tiek su žiūrovais yra jau kitaip.

– R.T.: O aš kaip tik mėgaujuosi repeticijomis, kai dar nėra viskas aišku. Atrodo, tuo metu galva sproginėja nuo minčių, idėjų, tada net nesitveri kailyje...

– A.Š.: Man pora momentų patinka, kai pirmą kartą repeticijų metu pradeda dėliotis bendras vaizdas, viskas susijungia į vieną visumą ir, aišku, tie pirmieji žingsniai spektaklio pradžioje. Tuo metu susikoncentruoji, apie nieką kitą negalvoji, tik apie tai, kas vyksta ant scenos.

– M.G.: Repetuoti nelabai patinka... Kartais spektaklio metu būna akimirka, kurios metu pajauti nuo scenos pasklidusį lengvą pliūpsnį kažkokios energijos, va, tada supranti, kad ten įvyko gyvenimas! Va, dėl tokių retų momentų atrodo verta.

– R.T.: Ir tam net nereikia žodžių, pažiūri į kito aktoriaus akis ir supranti, kad tai vyksta.

– Ko nori aktoriai?

– A.Š.: Man norisi, kad žiūrovai spektaklyje dalyvautų kartu su pačiu aktoriumi, kad jie nebijotų. Kartais būna nemalonu, kai žiūrovas atsiriboja nuo scenos, jis ateina tik pažiūrėti.

– M.G.: Kartais atrodo, kad yra atvestų žiūrovų, atsisėda ir matai, kad jau reikės kažką bandyti įrodyti.

– R.T.: Taip, norisi gyvo žiūrovo! Gražiausia, kai jie susijungia ir gyvena su tuo, kas vyksta scenoje, kartu juokiasi, verkia, išgyvena.

–  Kokį teatrą norėtumėte matyti ateityje?

– M.G.: Norėtųsi, kad teatre vyrautų gyvas ryšys, tarpusavio energija ir, aišku, kad jis liktų ir būtų reikalingas. Kartais atrodo, kad abiem pusėms nelabai jo reikia, bet gal tai priklauso nuo spektaklio ir žmonių požiūrio.

– Ką reiškia būti jaunam aktoriui?

– M.G.: Gal šitų studijų vienas iš pranašumų yra tai, kad, stebint gyvenimą esant vienoms ar kitoms situacijoms, galiu pasitelkti kūrybiškumą, žaismingumą, pažvelgti į jas kitaip nei visada. O kalbant apie dabartį, tai gąsdina nežinomybė ir pojūtis, kad tu gali būti nereikalingas, bet tai  žmogiškas dalykas.

– M.J.: Nors šiuo metu truputį gyvename nežinybėje, tikrai yra žmonių, kurie mumis rūpinasi ir nepalieka. Baigę studijas, planuojame neišsiskirstyti, taip tikrai nebus, turime ateities planų, dėl to džiaugiamės. Yra tekę girdėti, kad dabar žmonėms nelabai reikia teatro, todėl tikriausiai reikės susidoroti su tuo, kad būtų tas žiūrovas, kad būtų, kas eitų ir žiūrėtų.

– R.T.: Dabar vyrauja mąstymas, kad aktorius sėdi ir laukia, kol jį pakvies. Taip, režisierius renkasi trupę, bet labai daug priklauso, nuo paties tavęs, kaip tu save pateiksi ir parodysi. Kiek darbo į tai įdėsi – tiek ir gausi.

– Rugpjūčio 24–26 d. vyks jūsų bakalauriniai baigiamieji spektakliai. Kaip jaučiatės?

– R.T.: Va, kas yra baimė! Visą laiką atrodė, kad jie taip toli, o jau tuoj.

– M.G.: Ir jau žiūri, kad ateina tos 5 minutės iki išėjimo į sceną ir viskas taip greitai praeina.

– A.Š.: Susimąsčiau, atrodo, jau norisi padėti tašką, tiems keturiems studijų metams. Ne, gal labiau dvitaškį.

– Ko iš jūsų spektaklių gali tikėtis žiūrovai?

– R.T.: Kviečiame tiesiog ateiti ir pabūti kartu. Baigiamųjų spektaklių metu pristatysime septynis darbus ir jie bus labai įvairūs.

– M.J.: Tikėtis netikėtumo!

Pažintis su jaunaisiais

VDU Vaidybos studijų programos IV kurso studentų baigiamieji spektaklius galima pamatyti:

rugpjūčio 24 d. 11 val. – "Natašos svajonė" prie VDU teatro (S.Daukanto g. 27), 13 val. – "Menas" VDU teatre, 18 val. – "Kaip kine" Kauno valstybiniame lėlių teatre;

rugpjūčio 25 d. 11 val. – "Peržengimas" Kauno miesto kameriniame teatre, 13 val. – "Dviese supuoklėse" VDU teatre, 17 val. – "Ponas Kolpertas", VDU teatre;

rugpjūčio 26 d. 11 val. – "Palik mane vien" VDU teatre.

– Kaip įsivaizduoji, kas yra aktorius?

– Žadėjai, kad nebus sudėtingų klausimų... Tai ir profesija, ir sveikas požiūris į tai, ką darai. Žinoma, dar yra pašaukimas, motyvacija, mažai pinigų. Šiandien man tai ir yra aktorius.

– Kas yra pašaukimas, apie kurį dažnai girdime kalbėdami apie menininkus? Kas tave pašaukė į teatrą?

– Mane pašaukė galimybė kalbėtis su daugybe žmonių įvairiausiomis temomis, prisidengiant kažkuo kitu. Mokykloje neidavo dažnai išsakyti savo minčių svarbiomis temomis, tiesiog nerasdavau tam tinkamų būdų ir žodžių, o teatre pajutau galimybę perteikti viską, ką galvoju ir kaip galvoju.

– Kas nutinka, jei spektaklis tavęs nedomina, o tu teatre, kaip sakai, dėl galimybės nešti žinutę žiūrovams, ar ji teikia malonumą?

– Manau, aktorius turi teisę ir galimybę atrasti spektaklyje, ką jis nori pasakyti, kokią tą žinią nešti. Bet jei ten nieko nėra, tegul geriau atsisako. Galų gale, gali pabandyti daryti, ieškoti ir žinutės supratimas gal ateis po penkerių metų...

– Aktorius – profesija ar gyvenimo būdas?

Tikrai nevaidinčiau nuoga. Man šiuo metu teatre pritrūksta argumentų, kodėl aktoriai turi būti nuogi.

– Persekioja ta profesija mane net ir laisvu mano laiku, bet mokinuosi atsiriboti nuo jos, kad ji kuo labiau supanašėtų su paprastai suvokiamu darbo režimu. Stengiuosi, kad mano darbas nebūtų apsėdimas. Norėčiau, kad tai būtų tiesiog mano darbas.

– Aktoriai, kalbėdami apie savo darbą, dažnai kitas profesijas apibūdina žodžiu "normalus" darbas. Tai norisi tavęs paklausti, kiek aktorius yra "normalus"?

– Aš labai tikiuosi, kad visiškai... Aktoriai žaismingi. Per Repeticijas yra daug visokiausių žaidimo formų, gal dėl tos žaismės mes save laikome kitokiais, bet mes tikrai esame normalūs. Aš taip tikiuosi (juokiasi).

– Jei teatre neliktų tos žaismės, gal tada aktorius supanašėtų su biuro darbuotoju?

– Gal. Ta žaismė, galbūt, labiau įpareigoja būti laisvesniems, drąsesniems. Darbo grafiko keistumas ir pastovus mokymasis iškreipia mūsų normalumą. Svarbiausia, kas mus išskiria iš kitų, yra tai, kad nėra aiškių nurodymų kaip dirbti. Nėra programos, kuri padės vaidinti. Žinoma, visuomet yra nežinia, kas bus po to...

– Kalbama, kad teatras laužo asmenines aktoriaus ribas, jo įsitikinimus. Ar esi pasiekus savo ribą, kurios neperlipai?

– Esu. Aš tikrai nevaidinčiau nuoga. Man šiuo metu teatre pritrūksta argumentų, kodėl aktoriai turi būti nuogi.

– Ar nemanai, kad tai užsilikęs bandymas šokiruoti publiką nuogu kūnu?

– Nuogas kūnas nebėra kažkoks dalykas, kuris stebina žmones šiais laikais. Bet, manau, kiekvienas aktorius turi turėti teisę pasirinkti, ar jis nori būti nuogas, nepriklausomai nuo darbo.

– Kaip pati prisijaukini vaidmenis, kas padeda juos perprasti?

– Filmai. Nes filmas padeda susikurti tos geros vaidybos poveikį, užsikreti noru padaryti taip gerai savo personažą, kad žmogus galėtų pasijusti taip, kaip aš pasijutau žiūrėdama filmą, kuris mane paveikė.

– Kokios asmenybės tave įkvepia?

Man labai patinka tai, ką aš darau. Man gera atsikelti ryte ir žinoti, kad aš aktorė.

– Bijau minėti pavardes. Atrodo, spektaklyje pamatai aktorių, ten jis pasirodo vienoks, o pabendravus už scenos ribų – kitoks, ta susikurta iliuzija subliūkšta ir supranti, kad nebenori iš jo semtis nieko. Šiaip man tikrai labai patinka Algirdas Latėnas.

– Koks teatras tau patinka?

– Man patinka teatras. Tiesiog teatras. Stengiuosi pamatyti viską. Bet labiausiai žavi maišytų žanrų ir raiškos priemonių teatras. Pavyzdžiu galėtų būti Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis "Lokis", bet man ten buvo per daug garsu...

– Aktoriai dažnai kalba, kad labai smagu jausti vaidmens kūrimo kančią. Jei grįžtume prie termino "normalu", tai kas tokio "normalaus" yra kankintis ir dar mėgautis kančia?

– Tada ir pradedi galvoti per tą kančią, kaip čia padaryti tą vaidmenį, stebi aplinką, ir smagu, nes žinai, kad vieną dieną ateis nušvitimas. Čia kaip sporte, tu kankiniesi treniruodamasis tam, kad laimėtum rungtynes.

– Nesigaili sprendimo tapti aktore?

– Visiškai. Man labai patinka tai, ką aš darau. Man gera atsikelti ryte ir žinoti, kad aš aktorė.

– Pažaiskime. Aš užduosiu tau kelis klausimus su variantais, o tau teks greitai ir argumentuotai pasirinkti. Amplua ar klišė?

– Klišė, nes jos kartais labai juokingos ir geros.

– Komedija ar tragedija?

– Komedija, nes kiekvienoje tragedijoje yra komedijos.

– Jaunas personažas ar senas?

– Šiandien – jaunas personažas.

– Režisierius: diktatorius, ar suteikiantis visišką laisvę?

– Suteikiantis visišką laisvę, nes tada nebijai kurti, eksperimentuoti.

– Kamerinė aplinka ar didžioji scena?

– Kamerinė, nes tada esi arčiau žmonių.

– Daug aktorių ar pora spektaklyje?

– Pora, nes viskas aiškiau.

– Gera žinutė ar kvietimas susimąstyti?

– Gera žinutė, nes labai trūksta pozityvumo.

– Šokiruoti ar paveikti?

– Paveikti, nes tai turi išliekamąją vertę.

– Prisiminiau, kaip aktorius pradeda ruošti ir liepia suvaidinti gyvūną, tad noriu paklausti, kokį gyvūną pasirinkai tu?

– Tinginį ir grifą. Pasirinkau juos nes jie visiškai skirtingi. O tinginį naudojau net stojamųjų egzaminų metu.

– Yra tokia teorija, kad aktoriai personažams įkvėpimo gali pasisemti iš gyvūno – jo elgsenos, instinktų, charakterio. Ar pats naudoji tokį metodą?

– Iš tiesų niekada apie tai nepagalvojau. Gal kartą esu pagalvojęs, bet manau, kad tai būtų labai tikslinga. Bet tuo keliu aš neinu. Pamenu, kaip vieną savo kurtą vaidmenį gretinau su šunimi.

– Kaip yra su vaidybos sistemomis, įvairiais metodais. Ar yra laiko vaidinant galvoti apie visą tai?

– Galvojau, kad nėra laiko, o pasirodo, kad jo atrasti įmanoma. Asmeniškai aš negalvoju apie sistemą, kaip apie formulę, kurios privalu laikytis, norint sukurti vaidmenį, bet labiau naudoju jas intuityviai. Ateina mintis, kad dabar padarysiu taip arba kitaip, ir žinodamas priemonę bandau pasinaudoti proga. Atsiranda terpė laviravimui tarp vaidmens atlikimo, laisvė. Galbūt sistema yra ne tai kas suteikia impulsą kurti, o laisvė, kai tu pagavai vaidmens esmę. Bet jai pagauti privalai suvokti aktorinio meistriškumo priemones

– Kada laviravimas galimas spektaklyje?

Svarbiau kurti, o ne rezultatyviai naudoti save ir bandyti parduoti savo pavardę.

– Labai priklauso nuo režisieriaus. Jis turi duoti aiškius rėmus, kuriuose gali improvizuoti. Pats blogiausias dalykas, kas gali nutikti, – tai juokas, kuris užvaldo improvizuojant, nes tada pradedi juokinti publiką, o ne vystai ir tęsi vaidmenį.

– Ar teko dirbti su režisieriumi, kuris visiškai neleidžia improvizuoti?

– Ne, nėra tekę, visi suteikia kažkokią laisvę. Kartais spektaklis gali būti techniškai tikslus, kuriame erdvės laviravimui yra mažiau, bet jos vis tiek yra.

– Pats užsiimi ne tik vaidyba, muzika tavo gyvenime – taip pat svarbus dėmuo.

– Keturiolikto gimtadienio proga tėvai padovanojo gitarą. Pradėjau groti, pasidarė neįdomu, tada pradėjau dainuoti, vaidinti teatro būrelyje. Ir ilgainiui tiek teatras, tiek muzika pradėjo vesti į vieną tikslą, pintis tarpusavyje.

– Aktorius šiomis dienomis yra simbolis. Jis nešą žinutę. Koks, tavo nuomone, šiandien yra reikalingas aktorius?

– Jis turi išnaudoti visus įmanomus savo įrankius: vokalą, judesį, vaidybos gebėjimu. Privalu juos lavinti visą laiką. Bet, manau, labai svarbu aktoriui suprasti kodėl jis yra viename ar kitame projekte. Tai yra varomoji jėga. Dirbti iš reikalo yra sunku.

– Nuo ko priklauso vaidmens suvokimas?

– Nėra vieno kelio. Režisierius ir aktorius turi bendradarbiauti, siekdami atrakinti vaidmens paslaptis, diskutuoti, bet būna, kai vizijos prasilenkia, tada aktorius mėgina prisitaikyti arba gražiai atsisako.

– Kaip elgtis dirbant iš reikalo?

– Per repeticijas būna minčių nesigilinti ir tiesiog tai padaryti. Bet artėjant premjerai kyla noras nemeluoti sau ir žmonėms, tada stengiesi nuoširdžiai padaryti kaip įmanoma geriau ir nuoširdžiau. Svarbiausia yra supratimas – ką aš duosiu žiūrovui ir pats gausiu iš šio vaidmens.

– Aktorius sako, kad visą gyvenimą mokiniesi. Kaip vyksta tobulėjimas, uždarius akademijos duris?

– Niekada nematysi akivaizdaus profesionalumo lygio kylimo, kaip kokiame kompiuteriniame žaidime. Tai labiau patirties, suvokimo dalykas, kuo daugiau, įvairiau dirbi, tuo darosi lengviau ieškoti, bandyti, prisiversti dirbti ir eksperimentuoti su savimi, savo vaidmeniu.

–  Kokį savo personažą labiausiai brangini šiandien?

– Pats pirmasis mano vaidmuo spektaklyje "Idiotai". Bet galbūt dar neturiu TO vienintelio vaidmens.

Žinoma, aktorių kiekis didiną konkurenciją. O tai yra gerai, nes tai varo aktorius į priekį.

– Turi personažą, kurį vieną dieną norėtum suvaidinti?

– Aš norėčiau suvaidinti boksininką. Su visu fiziniu pasirengimu, kaip rodo per filmus. Iššūkis būtų suvaidinti Romeo.

– Turi Lietuvos teatre mėgstamą režisierių?

– Manau, kad Oskaras Koršunovas. Man atrodo, kad aš jį suprantu kaip žmogų, man patinka jo stilius, energija. Man reikia jo spektaklių šiame gyvenimo etape.

– Iš kurių aktorių semiesi patirties, įkvėpimo juos stebėdamas?

– Dainius Kazlauskas, Valentinas Masalskis, Mantas Zemleckas, Martynas Nedzinkas, jie mane įkvepia. Pastaruoju metu mane žavi visi aktoriai, kurie sugeba vaidinti natūraliai ir paprastai – be formos, pompastikos ir teatrališkumo. Labiausia vertinu juos už jų gebėjimą įtikinti.

– Aktorius kartais kuria ne personažus, o žaidžia savo charakteriu, savo pavarde, populiarumu. Kaip vertini aktoriaus, kaip prekės ženklo strategiją?

– Aš manau, kad svarbiau kurti, o ne rezultatyviai naudoti save ir bandyti parduoti savo pavardę, ir visur naudoti savo atrastus dalykus scenoje. Galų gale, tada tu tampi visur vienodas. Nesvarbus yra populiarumas, svarbiau, mano galva, bėgti nuo savęs ir stebinti kitus bei save savo darbais. Aš norėčiau nematyti scenoje aktorių asmens, norėčiau matyti jų sukurtus personažus, bet kartais juos atskirti vieną nuo kito yra sudėtingas dalykas...

– Ne per daug aktorių Lietuvoje, ar užteks jiems personažų?

– Niekada nesusimąsčiau. Yra kiek yra. Čia nuo jų priklauso, kiek jie dirbs, tiek ir turės darbo. Žinoma, aktorių kiekis didiną konkurenciją. O tai yra gerai, nes tai varo aktorius į priekį. Teatre, kaip ir visur, kuo daugiau draugų, tuo daugiau darbų... Natūralu...

– Ar tai pirmieji jūsų vaidmenys kine? Kur jau esate vaidinę?

Paulina: Iki „Pelėdų kalno“ filmavausi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) studentų filmuose, dalyvavau kuriant filmo „Escaping Sunshine“ tyzerį, Belgijoje filmavausi seriale „The Team“.

Arnas: Turėjau keletą epizodinių vaidmenų trumpametražiuose filmuose, studentų darbuose, „Pelėdų kalnas“ kol kas yra didžiausias mano darbas kine.

Aidas: Šis vaidmuo man taip pat pats didžiausias. Pagrindinius vaidmenis atlikau dviejuose trumpametražiuose filmuose, daugiau – epizodinius vaidmenis: Roberto Mullano filme „Mes dainuosim“, BBC seriale „Karas ir taika“. Kol kas daugiausia istoriniuose filmuose tenka dirbti. Netrukus filmuosiuosi viename projekte Latvijoje.

– Kaip patekote į „Pelėdų kalną“?

Paulina: Kvietė visus, kurie tuo metu mokėsi vaidybos ar teatro režisūros.

Arnas: Kai vyko atranka, mokiausi trečiame kurse. Džiugu, kad atranką praėjo ir būrys mano bendrakursių: A.Jurgaitis, K.Kasperavičius, R.Šmergelytė.

Aidas: Irgi dalyvavau aktorių atrankoje, kurią organizavo Dalia Survilaitė. Tikrai nesitikėjau, kad po to paskambins, bet paskambino. Vyko normali atranka, kuriai reikėjo ruoštis. Norėčiau, kad daugiau tokių atrankų būtų – tiek filmams (nors suprantu, kad režisieriai dažnai iš karto žino aktorių, kurį norėtų matyti, atliekantį tą vaidmenį) tiek teatrui. Čia ypač labai trūksta atrankų – Nacionalinis dramos teatras tik porą jų darė, bent kiek aš atsimenu.

– Kokie jūsų kiekvieno personažai? Kuo jūs panašūs, skirtingi? Paulina, tavo herojė griežtai visad sąžininga sau, kokia esi tu?

Paulina: Taip, ryškiausias Ritos bruožas sąžiningumas sau. Aš labai vertinu tai kaip savybę ir stengiuosi pati taip gyventi.

Arnas: Šmelingas tvirtai jaučia žemę po savo kojomis ir nedvejoja dėl savo veiksmų prasmės bei padarinių. Aš atvirkščiai – visad abejoju, kol priimu sprendimą.

Kurdamas personažą niekada negali nuo savęs pabėgti, nes bet kokio personažo kūrimas prasideda nuo savęs.

Aidas: Tadas yra iš inteligentiškos šeimos, mama – mokytoja, tėvas – dirigentas. Jis irgi norėtų būti partizanu, eiti ginti Lietuvos, bet kažkas jam neleidžia... Jis augęs kultūringoje šeimoje. Jam svarbiau gyvenimas. Jis pacifistas, tačiau dėlto išgyvena. Kadangi yra proto ir širdies įkaitas, pasirenka kitaip kovoti. Tadas taip pat šiek tiek užsidaręs, nerodo emocijų. Jis žino, kad jei parodys tikras emocijas, gali būti smerkiamas valdžios ar draugų. Tuo mes panašūs – aš irgi ramesnio būdo, racionalus. Kai kūriau vaidmenį, Tadas nenužengė toli nuo manęs. Kurdamas personažą niekada negali nuo savęs pabėgti, nes bet kokio personažo kūrimas prasideda nuo savęs. Semiesi iš savęs.

– Kai kurie aktoriai teigia, kad bent dalis personažo visad lieka tavyje, perimi tam tikras jų savybes. Ar jūsų vaidmenys kaip nors jus pakeitė? Ko nors išmokote iš savo personažų?

Paulina: Dar prieš pradedant filmuoti, manyje ėmė užgimti patriotiniai jausmai. Nežinau, ar tai susiję su Rita, manau, labiau apskritai su pačiu filmavimų procesu. Kur daug žmonių, kur viskas taip greitai verda, kad sunku susigaudyti, kur reikia stovėti šaltyje, laukti. Ir tada iš kažkur ant tavo kupros atsiranda paltas. Brolis lietuvis atnešė. Pajutau vienybės galią. Patikėjau, kad galiu kažką pakeisti. Viskas arčiau, nei atrodo.

Arnas: Tikriausiai tai buvo labiau svajonė negu pamoka, pirmą kartą perskaitęs „Pelėdų kalno“ scenarijų buvau labai susižavėjęs Šmelingu. O tai, kad šis darbas vyko su tokia profesionalia komanda, draugais ir kolegomis, buvo tikrai nepamirštamas nuotykis ir gausybė vertingų pamokų, neabejotinai tai yra didelė inspiracija ateities darbams.

Aidas: Aš anksčiau galvodavau, kokio tipo aš aktorius. Ar vienas iš tų, kuriuose pasilieka vaidmens, ar iš tų, kurie sugeba juos palikti. Vis dar nežinau, kuriam tipui priklausau. Vis dar mokausi. Nemanau, kad Tadas mane pakeitė. Galbūt pabudino. Tapau atviresnis, empatiškesnis. Kartais užsisklendžiu savyje ir tada personažas ar įvykis vėl mane atveria.

– Kaip ruošėtės vaidmenims?

Paulina: Išmokstu tekstą, tada, kad pavyktų organiškai suvaidinti, bandau jį pamiršti. Tada praeinu tekstą su partneriu ir einame atsigerti kavos.

Arnas: Dažnai užmigdavau apsikabinęs scenarijų besiruošdamas kitai pamainai (šypsosi). Dar vyko susitikimai su režisieriumi, vaikščiodavau po Senamiestį mokydamasis tekstą, su „Rammstein“ muzika, kurios mums davė klausytis režisierius, kad geriau pajustume niūrią pokario nuotaiką. Taip pat žiūrėjau dokumentinius filmus, skaičiau amžininkų dienoraščius, artimųjų pasakojimai taip pat buvo labai svarbūs. Vis dėlto atrodo, kad viskas į vietas sukrisdavo filmavimo aikštelėje.

Aidas: Ėjau į Genocido aukų muziejų, kalbėjausi su tėvais, prisiminiau močiutės istorijas apie jos jaunystės laikus, apie slogią atmosferą, bet pagrindinė inspiracija vaidmeniui man buvo scenarijus. Jeigu geras scenarijus, jame gali viską rasti. Taip pat ruošėmės kartu su Paulina ir Aleksandra Metalnikova. Kartu turėjome keletą scenų. Aš paskambindavau joms ir mes susitikdavome, apie scenas pakalbėdavome, išsidėliodavome jas, bet svarbu būdavo tiesiog kartu pabūti, iš anksto pradėti kurti santykį. Dėl to aikštelėje mums nebuvo baisu.

– Ar bandėte suprasti, kokie buvo pokario žmonės, kaip jie mąstė, elgėsi, atrodė, kokios buvo jų vertybės, kuo jie skyrėsi nuo šiuolaikinių žmonių? Kokius atradote skirtumus?

Paulina: Žmonės visais laikais buvo žmonės. Vienintelis pastebėjimas, kad mūsų karta bręsta vėliau. Vėlyvoji paauglystė atrodo baigiasi tik po universiteto. Šeimos kuriasi vėliau, nes ilgą laiką labai baisu prisiimti atsakomybę už bet ką.

Arnas: Režisieriaus pozicija buvo, kad filmas yra kuriamas šiandien, ir aš labai su juo sutinku. Žinoma, filmavimo aikštelę dailininkai apipavidalindavo taip, kad aš tam tikrų daiktų net nebuvau iki šiol matęs. Tikriausiai tai nuskambės ganėtinai abstrakčiai, bet manau, kad iš esmės gyvenimo skonis buvo daug aštresnis.

Aidas: Jausmai, mąstymas, norai – niekuo nesiskyrė, manau, kad skyrėsi tiesiog aplinkybės. Ta pati meilė, tos pačios išdavystės, apgaulės, pavydas. Tik viskas būdavo santūriau, pavyzdžiui, negali atvirai sakyti visko, ką galvoji, jauti ir pan. Bet visa tai vyko, tik paslapčia. Mūsų herojai – jauni žmonės.

– Ką filmo kūrimo metu supratote apie Lietuvą, patriotizmą?

Paulina: Ne supratau, o pajutau.

Aidas: Tai, kad šnekos ir darbai – tai skirtingi dalykai. Nemanau, kad šis filmas manyje pagimdė patriotizmą, tą jausmą jau buvau pajutęs anksčiau. Prieš įstodamas į LMTA dvejus metus studijavau užsienyje, bet, nors ir turėjau galimybę pasilikti ten, grįžau į Lietuvą. Čia ir tėvai, ir draugai, ir kalba...

– Kodėl dabar svarbu kalbėti apie pokario laiką? Ką apie jį žinojote jūs? Kaip tai pasikeitė filmavimams pasibaigus?

Paulina: Todėl, kad neišmanantieji istorijos yra linkę ją kartoti.

Arnas: Dabar minimas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis. Džiaugiuosi, kad galiu savo vaidmeniu prie to prisidėti, tačiau, manau, kad apie pokario laiką reikėtų kalbėti ne tik dabar. Tai mūsų istorija. Pasibaigus „Pelėdų kalnui“ tas laikas tapo artimesnis, asmeniškesnis, ryškesnis.

Aidas: Tai mūsų palikimas. Ten prasidėjo dabartinė mūsų valstybė. Man kaip žmogui įdomu. Jeigu nebūčiau aktorius, tikriausiai būčiau istorikas. Man tai artima. Žmonės tampa daug sąmoningesni, jei nusimano, supranta, mėgsta istoriją.

– Aidai, Arnai, jūsų personažai personifikuoja dvi pasirinkimo galimybes – ginkluotą kovą su okupacinio režimo nešėjais arba slaptą priešinimąsi, prisitaikant prie išorinių sovietinės tikrovės reikalavimų. Kuris požiūris jums kiekvienam kaip žmogui artimesnis?

Arnas: Ko gero, slaptas, bet nenustočiau kurti, tai būtų mano pasipriešinimas ir manau, kad aš toks ne vienas.

Aidas: Man irgi artimesnis slaptas pasipriešinimas. Būtų gerai, kad nė vieno nereikėtų – nei slapto, nei atviro.

– Kaip sekėsi dirbti su ekscentriškumu garsėjančiu režisieriumi A.Juzėnu? Ko išmokote?

Paulina: Sunku. Į pamainą kaip į karą. Iš pradžių labai bijojau, bet kai supratau, kad jis linki gero, tik keliai to pasiekti kitokie... Tada atsirado susikaupimas, susikalbėjimas ir supratimas.

Ko gero, šis filmas man iš esmės tapo savotiška kino mokykla ir už tai esu labai dėkingas režisieriui.

Arnas: Darbas su režisieriumi tikrai nebuvo nuobodus. Kiekviena diena buvo naujas iššūkis, naujas nuotykis. Ko gero, šis filmas man iš esmės tapo savotiška kino mokykla ir už tai esu labai dėkingas režisieriui.

Aidas: Man su juo dirbti buvo fantastika. Jis buvo pirmas tikras mano kino mokytojas. Labai greitai išmokau techninių dalykų, pavyzdžiui, darbo su kamera. Aš jam taip pat labai dėkingas. Nesvarbu, kad jis kartais galbūt pakeldavo balsą. Tai smulkmena. Jis pavydėtinai degančių akių. Jis kūrėjas. Jis tuo dega. Viskas, ko jis nori iš aktorių, tai tokių pat degančių akių. Iki šiol susiskambiname, pasikalbame. Jam rūpi ateinanti jaunų aktorių karta.

– Ar buvote pažįstami su kitais „Pelėdų kalne“ vaidinančiais jaunais aktoriais anksčiau? Ar tai, kad esate skirtingų kursų, dėstytojų, teatro mokyklų mokiniai, netrukdė?

Paulina: Visus pažinojau. Su kai kuriais gyvenome viename bendrabutyje, o su Aidu – šalia vienas kito. Esame draugai.

Aidas: Su Paulina ne tik gyvenome šalia, bet ir mokėmės paraleliniuose kursuose, o su Arnu buvome kurso draugai. Pažinojau ir kitus jaunuosius aktorius. Mes visi labai susidraugavome. Apie ką ir yra filmas – apie tą draugų kompaniją.