„Tai daugiau paminklas ne J. Salingeriui, o jo romanui „Rugiuose prie bedugnės“, nes tai viena geriausių knygų pasaulyje“, – BNS sakė vienas iš idėjos autorių, televizijos prodiuseris Rolandas Skaisgirys.

Iš Sudargo yra kilęs J. Salingerio senelis, todėl skulptūrai pasirinkta būtent ši vieta.

Nerijaus Ermino sukurta skulptūra – tuščiaviduris žmogaus siluetas – stovi lyg ant bedugnės krašto.

„Skulptūra stovi prie piliakalnių pradžios, nuo jo atsiveria vaizdas į Nemuną. Ta vieta yra kerinti. Knygoje yra toks sakinys: „Aš labai norėčiau stovėti ant bedugnės krašto ir gaudyti vaikus, kurie bėga ir krenta į bedugnę“, – paminklo idėjos sumanymą aiškino R. Skaisgirys, pats irgi kilęs iš Sudargo.

Paminklo atidaryme dalyvavęs kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas idėją Sudargo krašte įamžinti romaną „Rugiuose prie bedugnės“ pavadino netikėtu žingsniu.

„Būtent tokie kūrybingi sprendimai pritraukia visuomenės dėmesį. Manau, kad tai gali paskatinti tiek pačios bendruomenės domėjimąsi savo vieta, praeitimi ir kūrybingumu, tiek ir viso pasaulio. (...) Vienas iš geriausių XX amžiaus kūrinių. Skaitytų jį paauglys ar vyresnis žmogus – kiekvieną jis paskatina pasitikėti savimi, ieškoti savęs, nebijoti būti kitokiu. Tas savitumo, saviraiškos ieškojimas yra svarbus kiekvienam žmogui bet kuriuo gyvenimo momentu. Šis kūrinys skatina kovą už laisvę“, – kalbėjo M. Kvietkauskas. 

Būtent tokie kūrybingi sprendimai pritraukia visuomenės dėmesį. 

Pasak R. Skaisgirio, skulptūros sukūrimą parėmė per 200 žmonių – 8 tūkst. eurų jis surinko per savo 50-ąjį gimtadienį, o kitą pusę sumos sumokėjo asmeninėmis lėšomis.

J. Salingeris (1919 – 2010) – amerikiečių rašytojas, kūręs filosofinę, psichologinę, paslėptos potekstės prozą. Vienintelis jo romanas „Rugiuose prie bedugnės“ išleistas JAV 1951 metais.

Pasak profesorės Marijos Aušrinės Pavilionienės, šio romano herojaus Holdeno Caulfieldo (Holdeno Kolfildo) paveikslu autorius įkūnijo jaunuolio intuityvųjį pažinimą, kurį priešino suaugusiojo loginiam pragmatizmui, ir maištingą protestą prieš suaugusiųjų netikrų vertybių, merkantilišką ir miesčionišką pasaulį.

Komentaruose, penktadienį paskelbtuose britų dienraštyje „The Guardian“, Mattas Salingeras (Metas Selindžeris) patvirtino, kad romano „Rugiuose prie bedugnės“ („The Catcher in the Rye“) autorius rašė dar dešimtmečius po to, kai nustojo leisti knygas. Vyras sakė, kad jis ir rašytojo našlė Colleen (Kolyn) „ketina kiek pajėgdami greičiau“ paruošti medžiagą išleisti.

„Jis norėjo, kad viską surinkčiau, tačiau žinojo, kad dėl darbo apimties gerokai užtruksiu“, – kalbėjo M. Salingeris apie savo tėvą, kuris mirė 2010-aisiais, o knygų nebeleido nuo 7-o dešimtmečio vidurio.

„Tėvas 50 metų rašė nieko neišleisdamas, todėl medžiagos yra daug. Taigi, tai nėra susiję su nenoru ar bandymu apsisaugoti: kai tik medžiaga bus parengta, mes ja pasidalysime“, – pridūrė jis.

M. Salingeris, padedantis prižiūrėti savo tėvo literatūrinį palikimą, kalbėjo, kad iki naujo darbo paskelbimo gali praeiti ne vieneri metai, ir nenurodė jokių konkrečių pavadinimų ar siužetų. Tačiau jis paminėjo, kad vėl išgirsime apie Glassų šeimą, žinomą iš tokių grožinių kūrinių kaip „Franė ir Zujis“ („Franny and Zooey“).

„Jaučiu net didesnį spaudimą paruošti medžiagą nei jautė mano tėvas“, – pasakė rašytojo sūnus, pridūręs, kad neskelbtas darbas „tikrai nuvils tuos, dėl kurių jis nesuktų galvos, o tikrieji skaitytojai, manau, kūrinį sutiks labai gerai ir bus paveikti, kaip kiekvienas skaitytojas tikisi būti paveiktas atversdamas knygą. Nepakeistas, bet gavęs paskatą keistis.“

Ilgalaikė rašytojo leidėja leidykla „Little, Brown ir Company“ penktadienį nepateikė komentarų.

J. D. Salingeris per gyvenimą išleido tik keturias knygas: „Devyni apsakymai“ („Nine Stories”), „Rugiuose prie bedugnės“, „Franė ir Zujis“ bei tomą su dviem novelėmis „Aukščiau gegnes, dailidės“ („Raise High the Roof Beam, Carpenters”) ir „Susipažinkite: Simoras“ („Seymour: An Introduction“). Paskutinis rašytojui gyvam esant paskelbtas darbas buvo apysaka „Hepvortas 16, 1924“, kuri pasirodė žurnale „The New Yorker“ 1965 metais.

J. D. Salingeris retai bendraudavo su žiniasklaida ir ne tik liovėsi leisti naujus darbus, bet ir atsisakė pakartoti leidimus ar išleisti kūrinius elektronine forma. Šiemet sukanka šimtas metų nuo rašytojo gimimo dienos, o 2018 metais jo teisių perėmėjas parodė atviresnį nusiteikimą ir minėta proga leido išleisti dėžutėje supakuotą rašytojo knygų naujais viršeliais rinkinį. Šiemet Niujorko viešojoje bibliotekoje planuojama surengti J. D. Salingerio parodą, bus organizuojama ir kitų reklaminių renginių.

Pastarąjį pusę amžiaus sklandė vis daugiau gandų ir kalbų, ar egzistuoja dar nepaskelbtų J. D. Salingerio kūrinių ir ar jie yra pakankamai kokybiški, kad būtų galima juos išleisti. Buvusi mylimoji Joyce Maynard (Džois Meinard) ir rašytojo dukra Margaret (Margret) teigė, kad autorius ir toliau rašė knygas, kaip manoma, dabar laikomas saugykloje autoriaus namuose Kornvalyje, Naujajame Hampšyre.

2013 metais sukurtame Shane Salerno (Šeino Salerno) ir David Shields (Deivido Šyldo) dokumentiniame filme cituojami du „nepriklausomi ir atskiri šaltiniai“, kalbėję apie penkis naujus kūrinius. Vienos iš J. D. Salingerio knygų siužetas turėtų suktis apie romano „Rugiuose prie bedugnės“ personažą Houldeną Kolfildą ir jo šeimą. Kituose vaizduojami rašytojo išgyvenimai Antrojo pasaulinio karo metais ir jo panirimas į Rytų religiją. Mattas Salingeris paneigė šias kalbas, tačiau niekada nėra tvirtai pareiškęs, kad naujas darbas nebus išleistas.

S. Salerno penktadienį parašė elektroninį laišką naujienų agentūrai „The Associated Press“, kad „jis (J.D. Salingeris) visada troško – ir siekė – kad jo darbai būtų paskelbti po jo mirties“.

„Man malonu, kad Salingerio gerbėjai visame pasaulyje pagaliau gaus galimybę perskaityti vieno geriausių Amerikos rašytojų kūrinius, – pridūrė S. Salerno. – Su laiku, manau, pamatysite, kad visi mūsų pranešimai buvo teisingi.“