– Dėl kokių priežasčių gali sutrikti kraujotaka?

– Įsivaizduokime, kad mūsų kraujotaka yra lyg sudėtingos struktūros vamzdynas, kuris paklūsta hidrodinaminiams dėsniams. Šie dėsniai susiję su vamzdyno pralaidumu, jo išsišakojimu, įvairių vamzdžių spindžiu. Daug lemia skysčio klampumas, tirštumas, takumas, sudėtis ir kitos savybės.

Kraujo tėkmei gali būti svarbus ir kraujagyslės standumas, elastingumas, jos gebėjimas susitraukti ir atsipalaiduoti. Kraujas teka arterijomis ne kaip vandens srovė, o pliūpsniais. Tuo galime įsitikinti, čiuopdami pulsą kakle, ties miego arterija, ar rankoje.

Kartais kraujotaka sutrinka dėl to, kad kraujas nepriteka iki organo. Jei kraujagyslė plyšta ir išsilieja kraujas, tokiu atveju susidaro hemoragija. Tai reti atvejai. Kur kas dažniau pasitaiko išemija, kai kraujas nepasiekia svarbių organų, susiaurėjus kraujagyslės spindžiui. Ją gali užkimšti trombas.

Išemija gali išsivystyti įvairiuose organuose, pavyzdžiui, žarnyne, širdyje, odoje, galvos smegenyse. Jei kraujas nepriteka iki tam tikros galvos smegenų dalies, tai sukelia išeminį insultą, jei užkemšama širdies vainikinė kraujagyslė – kyla infarktas, o jei trombas nukeliauja su krauju ir užkemša plaučių arteriją, išsivysto plaučių tromboembolija.

– Ir tokiu atveju žmogaus gyvybei iškyla pavojus?

– Šios grėsmingos gyvybei komplikacijos neatsiranda per vieną dieną, jos bręsta pamažu, o žmogus gali nieko neįtarti. Įsivaizduokite, atėjote į operos spektaklį, iš pradžių scenoje mirtina tyla, nuleista uždanga, tamsu, orkestras negroja, bet staiga įsižiebia prožektoriai, dirigentas mosteli lazdele ir su trenksmu pasigirsta fanfaros. Taip ir insultas gali smogti visa jėga. Bet tai jau komplikacija, nėra jokių abejonių, kad ligos procesas pradėjo vystytis gerokai anksčiau.

Yra daug įvairių teorijų apie ligų kilmę. Svarbu suprasti, kad ne tik neurologinių, bet ir kitų ligų priežastis yra pakitusi kraujo sudėtis. Dėl to gali sulipti kraujo kūneliai trombocitai, eritrocitai, išopėti kraujagyslių sienelės, atsirasti aterosklerotinių plokštelių. Tos plokštelės gali atplyšti, nukeliauti su kraujo tėkme ir užkimšti kraujagyslę.

Manoma, kad kraujo sudėties pakitimai sukelia daugelį neurologinių ligų. Netgi tokių, kaip Alzheimerio ar Parkinsono.

– Kaip išgelbėti nervines ląsteles nuo žūties?

– Jei kraujagyslė užsikemša, apmiršta galvos smegenų audinys, o tai reiškia, kad pranyksta ir tam tikrai smegenų zonai būdinga funkcija. Laimė, neuronai gali kurį laiką atrodyti tik kaip mieganti gražuolė, bet vėliau jų funkcija gali atsikurti. Ši nervinio audinio savybė vadinama neuroplastiškumu, ji yra labai svarbi. Siekiant, kad atsigautų smegenų ląstelės, reikia kuo skubiau atkurti kraujo tėkmę. Gydant išeminį insultą brangi kiekviena minutė.

Dar svarbesnė yra profilaktika. Yra svarbu, kad pacientas ateitų pas gydytoją pajutęs pradinius ligos simptomus. Mes turime šalinti priežastį, kuri sukėlė šiuos negalavimus. Kai įvyksta katastrofa, gydymas būna kur kas sudėtingesnis. Rodos, Kinijoje buvo taikoma tokia praktika: imperatoriaus rūmų gydytojas gaudavo algą tik tada, kai imperatorius būdavo sveikas. Kai jis susirgdavo, gydytojas likdavo be pinigų. Manau, ir dabar medikų uždavinys – užtikrinti, kad žmonės būtų sveiki.

Kinijoje buvo taikoma tokia praktika: imperatoriaus rūmų gydytojas gaudavo algą tik tada, kai imperatorius būdavo sveikas.

– Kokie negalavimai gali liudyti, kad sutriko kraujotaka?

– Jų yra labai daug. Mes simptomus klasifikuojame į sindromus: galvos svaigimas, koordinacijos sutrikimai, trumpalaikės atminties spragos, mirguliavimas akyse, galūnių, veido ar kitos kūno vietos tirpimas. Tai rodo, kad pagrindinis mūsų kūno kompiuteris – galvos smegenys – ėmė prasčiau veikti. Taip gali atsitikti, jei žmogaus kraujas yra pernelyg tirštas, prasti jo rodikliai, jei mažai geriama skysčių. Ilgainiui tai gali prišaukti insultą.

Kad taip neatsitiktų, būtina gydyti padidėjusį kraujospūdį, reguliuoti kraujo sudėtį. Šios medikamentinės priemonės veikia kaip insulto prevencija.

– Sergamumas širdies ir kraujagyslių ligomis didėja visame pasaulyje. Pasigirsta nuomonių, kad Vakarų medicina bejėgė kovoti su šiomis blogybėmis.

– Manau, laikas atsigręžti į Rytų mediciną, ypač dėl sukauptos ligų prevencijos patirties. Šiuolaikinė medicina daug pasiekė, ji pranoko indų, japonų, kinų, Tibeto mediciną (tai rodo sudėtingos chirurginės operacijos, gebėjimas persodinti donoro organus), bet trūksta patirties, kaip apsisaugoti nuo įvairių lėtinių ligų. Rytų medicina sukaupė daug žinių apie natūralias prevencijos priemones, kurios gali apsaugoti nuo kraujotakos sutrikimų, taip pat nuo insulto ir infarkto.

– Kodėl mokslininkai susidomėjo fermentais?

– Yra žinoma, kad tam tikros bakterijos gamina svarbų fermentą natokinazę. Ištyrus šią biologiškai aktyvią medžiagą, paaiškėjo, kad ji mažina kraujo klampumą. Pavyzdžiui, nuo seno japonai fermentuoja virtas sojų pupeles, šis populiarus patiekalas vadinamas natu.

Sojų pupelėms rauginti naudojamos bakterijos atlieka svarbų darbą – mažina kraujo klampumą. Jei kraujas nėra klampus, mažiau ir įvairių kraujotakos komplikacijų. Japonija neatsitiktinai garsėja pasaulyje savo ilgaamžiais. Pagal tikėtiną vidutinę gyvenimo trukmę Japonijos moterys užima pirmą vietą pasaulyje, nuo jų nedaug atsilieka ir vyrai. Tyrinėdami šį reiškinį mokslininkai rėmėsi prielaida, kad tai galėjo lemti Japonijos gyventojų mitybos tradicijos.

Iš tikrųjų svarbu ne tik tai, kiek ilgai gyvena žmogus, svarbu, kad jo nevargintų silpnaprotystė, atminties spragos, kad jis galėtų judėti ir būti savarankiškas.

Natokinazės atradėjas – japonų mokslininkas Hiroyuki Sumi, 1980 m. atlikęs eksperimentus Čikagos universitete, JAV. Ieškodamas kraujo krešulius trombus tirpdančių savybių, jis tyrė šimtus natūralių medžiagų. Valgyti fermentais papildytą maistą nėra pagrindinis jo patarimas, bet vienas iš jų. Mes, medikai, turime įsiklausyti į šį patarimą. Ypač tie, kurie užsiima ligų profilaktika.

– Ar tikrai natokinazė gali įveikti senstant vis labiau tirštėjantį kraują?

– Tai įrodo klinikiniai tyrimai. Yra keli kraujo rodikliai. Natokinazė neskystina kraujo kaip medikamentai, vadinamieji tiesioginiai antikoaguliantai, kuriuos skiriame dėl širdies ritmo sutrikimų ar patyrus miokardo infarktą. Antikoaguliantai gelbsti įvykus katastrofai, pavyzdžiui, ištikus insultui suleidžiama tam tikrų preparatų, todėl apmirusi smegenų zona atsigauna. Tai rimtas gydymas, kuris taikomas pacientui patekus į specializuotą kliniką, kurioje įmanoma atlikti sudėtingus šiuolaikinius tyrimus.

Kiti vaistai, kuriuos žinome kaip gerinančius kraujo tėkmę, pavyzdžiui, aspirinas, varfarinas, skystina kraują (tai netiesioginiai antikoaguliantai). O fermentas natokinazė veikia kitą kraujo rodiklį – jo klampumą. Tai reiškia, kad kraujyje nesukimba nei eritrocitai, nei trombocitai. Eritrocitai pasidaro plastiški, gali susiploti ir pralįsti pro smulkiausią kapiliarą, jie neįstringa ir jo neužkemša.

– Ar neįmanoma paveikti kraujotakos maisto produktais? Juk kai kurie jų tirština kraują, todėl galbūt jų vertėtų atsisakyti?

– Reikia atkreipti dėmesį į antioksidantus. Yra žinoma tokia laisvųjų radikalų koncepcija. Dėl jų kyla įvairūs uždegimai, išsivysto vėžys, insultas, išsėtinė sklerozė ir kitos ligos. Antioksidantai naikina laisvuosius radikalus. Hidroksitirozolis yra viena pagrindinių Viduržemio jūros regiono dietos dalių. Šio regiono žmonės gyvena ilgai ir kokybiškai. Pasirodo, jų maiste gausu antioksidantų. Natūralus antioksidantų šaltinis – tai jūrų gėrybės, alyvuogių aliejus, šviežios daržovės ir vaisiai.

Natokinazės fermentas su hidroksitirozoliu naudingas daugeliu atveju ir kaip sveikatos stiprinimo, ir kaip ligų profilaktikos priemonė. Žinoma, norint būti sveikam, būtina daugiau dėmesio skirti ir fiziniam aktyvumui, dietai, teigiamoms emocijoms, poilsiui, miegui.

– Ar natokinazės fermentas saugus? Ar yra duomenų apie nepageidaujamą poveikį?

– Saugumas – esminis dalykas. Juk nesvarbu, kokia liga serga žmogus, pagrindinis gydytojo darbo principas – nepakenkti, net jei nieko negali padėti. Dar neteko susidurti su pacientais, kuriems išsivystė koks nors šalutinis poveikis dėl natokinazės. Labai svarbu, kad gydytojas bendrautų su pacientu, įgytų jo pasitikėjimą, išsklaidytų visas abejones. Tai kasdienis mūsų darbas.