600 ha žemės valdanti ūkininkė žemdirbystės ėmėsi įkvėpta tėvo pavyzdžio ir norėdama išbandyti save, o dabar be šios veiklos savęs net neįsivaizduoja. Nuolat savo pasėlių plotus plečianti moteris sako, kad nors į žemdirbystę ateina vis modernesnės technologijos, ūkininkavimas niekuomet nebus vien tik verslas. Jos įsitikinimu, žemę dirbti turi ją mylintys žmonės.
Mokėsi iš tėvo
J. Kelpšaitė pasakoja, jog ūkininkavimas buvo jos šeimos tradicija. Moters tėvai taip pat profesionaliai ūkininkauja, su jais ji turi ir bendrų pasėlių. Nors, kaip pati sako, buvo auginta miestietiškam gyvenimui, visada žinojo, kad ūkis ir žemė šeimai yra didelės vertybės. Nieko keisto, kad vieną dieną ji pati apsisprendė išbandyti save būtent šioje veikloje.
Rugiai tikrai nėra pati pelningiausia kultūra. Tačiau žemdirbystėje ne viską galima vertinti vien tik iš verslo perspektyvos.
„Tuomet daviau sau metus. Nusprendžiau, kad toks bandomasis laikotarpis man padės suprasti, ar tinku šiam darbui, o darbas man. Per metus tikėjausi pamatyti visą ūkininkavimo procesą. Pradėdama dirbti sau kėliau labai aukštus reikalavimus. Visada taip darau. Šią savybę paveldėjau iš tėčio. Jis visada buvo labai reiklus tiek sau, tiek aplinkiniams“, – pasakoja pašnekovė.
Taip prieš ketverius metus ji pradėjo savo ūkininkės karjerą. Tuomet jos dirbamos žemės plotas buvo pakankamai nedidelis – 40 ha. Tačiau labai greitai suprato, kad žemdirbystė yra ta veikla, kuriai norisi pašvęsti gyvenimą. Per kelerius metus ūkis išsiplėtė iki 600 ha.
J. Kelpšaitė prisimena, jog tik pradėjusi ūkininkauti labiausiai pasikliovė savo tėvo pagalba. Be jo patarimo ir patvirtinimo ji nedarydavo nieko. Tačiau atkakliai dirbdama ir pati sukaupė pakankamai žinių, pradėjo pasitikėti savo jėgomis. Šiandien patarimų jai jau beveik nebereikia. Ūkininkė tikisi, kad jos pačios vaikai irgi pratęs šeimos tradiciją.
„Nors mano vaikai gimė ir auga mieste, jau dabar žino, kad vieną dieną turės perimti ir valdyti ūkį. Kol kas jie dar tik moksleiviai, tačiau vasaromis jau padeda mums ūkyje. Man tai labai svarbu. Tikiu, kad į žemdirbystę turi ateiti nauja karta su nauja energija ir idėjom. Vyresniosios kartos užduotis yra perduoti jiems savo žinių ir patirties bagažą bei įskiepyti meilę žemei“, – teigia J. Kelpšaitė.
Rugiams – išskirtinis dėmesys
Savo pasėliuose ūkininkė augina žieminius ir vasarinius kviečius, avižas, žieminius ir vasarinius rapsus bei rugius. Pastarieji Kaišiadorių ūkininkei ypač svarbūs. Rugiams daug dėmesio skiria tiek ji, tiek jos tėvas. Moteris skaičiuoja, auginanti apie 100 ha rugių. Jos tėvas – dvigubai daugiau.
„Rugiai tikrai nėra pati pelningiausia kultūra. Tačiau žemdirbystėje ne viską galima vertinti vien tik iš verslo perspektyvos. Rugiai man visada asocijavosi su Lietuvos žeme ir drįsčiau teigti, kad nėra nieko lietuviškesnio už rugius“, – sako ji.
Ūkininkė lietuviškumą stengiasi puoselėti tiek dirbdama, tiek pati pirkdama maisto produktus. Ji sako besilaikanti požiūrio, kad, esant galimybei, reikėtų rinktis vietinius gaminius.
„Juk į juos įdėta tiek daug žmogaus darbo. Be to lietuviški gaminiai labai kokybiški, natūralūs, be jokių GMO. Be to, pirkdami ir taip palaikydami vietinius gamintojus, prisidedame prieš šalies ekonomikos gerėjimo, didesnio BVP“, – dėsto pašnekovė.
Nors, anot jos, sentimentai ir nepadeda sumokėti algų ar mokesčių valstybei, ūkininkas privalo išmokti mylėti žemę, kurią dirba, dalintis derliumi su gamta, tausoti ją taip, kad galėtų su pasididžiavimu palikti ateities kartoms.
„Mano tėtis mane išmokė vadovautis tausojančios žemdirbystės principais. Mūsų žemės plotai išsibarstę po tris rajonus, todėl turime didelį žemės įvairovės pasirinkimą. Visas kultūras, kurias auginame, atsirinkome per eilę metų, stengdamiesi suderinti naudą ir žemei, ir verslui“, – teigia J. Kelpšaitė.
Nori išsaugoti paveldą
Ūkininkė pabrėžia savo auginamai produkcijai kelianti labai aukštus reikalavimus, todėl nenaudoja jokių augimo reguliatorių ar glisofatų. Žinoma, toks rugių ir kitų grūdinių kultūrų auginimas yra pakankamai sudėtingas procesas, reikalaujantis nuolatinio įsitraukimo ir daugiau darbo.
„Grūdus sėjame atsižvelgdami tiek į savo, tiek į supirkėjų poreikius. Tai ilgas ir nuoseklus darbas. Jau rudenį su supirkėjais suplanuojame, kiek ir ko sėsime, įvertiname, kas šiuo metu paklausiausia rinkoje, numatome priemones, užtikrinsiančias pasėlių kokybę. Pats pardavimo procesas sukelia bene mažiausiai rūpesčių, nes visada sudaromos išankstinės sutartys“, – pasakoja ji.
Nors rugių auginimui jos žemė yra labai tinkama, ši kultūra sukelia bene daugiausiai problemų dėl realizavimo. Kaip teigia J. Kelpšaitė, rugių rinka Lietuvoje nuolat traukiasi, trūksta užtikrintumo, ar įdėtas darbas atsipirks. Todėl ūkininkė įsitikinusi, kad greičiausiai situaciją gali pakeisti miltų gamintojai bei maisto pramonės atstovai. Kaip tik prie vienos tokios iniciatyvos J. Kelpšaitė neseniai ir prisijungė. Didžiausias šalies duonos kepėjas „Vilniaus duona“ ir miltų gamintojas „Malsena“ ėmėsi iniciatyvos „Lietuvoje užauginta duona“, kuria gamintojai įsipareigojo iš žemdirbių supirkti jų užaugintus grūdus, taip padrąsindami juos ateityje skirti šiai kultūrai daugiau dėmesio.
„Labai sveikintina, kad didžiausi šalies gamintojai nuolat auga, tobulėja ir ne tik kelia aukščiausius reikalavimus kokybei, bet ir imasi socialiai atsakingų sprendimų, padedančių išsaugoti mūsų visų paveldą“, – teigia J. Kelpšaitė.
