Mažame miestelyje prie Frankfurto apsigyvenusiai moteriai prireikė net septynerių metų, kad vėl atsidurtų ant to paties laiptelio, ant kurio buvo gyvendama Kaune.

Jeigu tik galite neemigruoti – neemigruokite, nesivelkite į šitą košę, pataria karčios patirties prikaupusi dvi dukras auginanti Jolita.

„Mama pirmoji išvažiavo, o aš sakiau, kad nevažiuosiu į Vokietiją. Mama po mėnesio ėmė kviesti, sakė, kad čia tikrai rasime darbus, galime atvažiuoti porai metų, kol dukrai reikės eiti į mokyklą. Ilgai šnekėjome, buvo abejonių“, – prisimena lietuvė.

Pasak Jolitos, tie, kurie sugalvoja išvykti iš Lietuvos, dažnai linkę negirdėti perspėjimų, o kitų emigrantų problemomis ir sunkumais netiki. Mano, kad, jeigu kitam buvo sunku, kodėl jam taip turėtų nutikti. Moters teigimu, visi be išimties naujokai išgyvena sunkų, juodą laikotarpį.

„Emigrantų“ pašnekovė ragina labiau vertinti tai, ką turite susikūrę Lietuvoje: namus, darbą, net jeigu ir negaunate labai didelio atlyginimo. Kartais didesni pinigai būna neverti to, ką dėl jų tenka iškentėti.

„Lietuvoje dirbau auklėtoja vaikų darželyje Kaune. Kaip ir nenorėjau bėgti, man patiko darbas, patiko kolektyvas, viskas buvo gerai. Atlyginimas, aišku, nebuvo stebinantis, bet direktorė sakė, kad, jeigu eisiu dar kažkur studijuoti, jis pakils. Aš pradėjau nuo auklėtojos asistentės, paskui man davė pusę auklėtojos etato. Sakė, kad, jeigu išsilavinimas bus pedagoginis, tada galėsiu dirbti auklėtoja pilnu etatu. Bet kadangi už mokslus reikėjo mokėti – ir dar didelius pinigus, tai nusprendžiau bandyti važiuoti – kas bus, tas bus. [Jei nepasiseks], grįšime į Lietuvą ir toliau gyvensime. [...] Vyras Lietuvoje dirbo autoservise, tai vieną mėnesį gerai būdavo, kitą – prasčiau“, – pasakoja Jolita.

Į darbą skalbykloje – sukąstais dantimis

Emigruoti Jolita su vyru sugalvojo tada, kai visoje Europoje buvo labai sunku – per 2010-ųjų finansų krizę. Jiems buvo vos per 20 metų, abu turėjo didelių tikslų, tačiau juos sunkiai sekėsi įgyvendinti. Jolita prisipažįsta, kad nuo paauglystės ją traukė dirbas su vaikais – jautė pašaukimą šiai profesijai, bet nežinojo, kad tai taip mažai apmokama profesija.

„Mama sakė, kad, jeigu kartais sugalvosiu čia dirbti auklėtoja, tai reikėtų pasiimti rekomendaciją. Direktorės gražiai paprašiau, parašė, na, ir atvažiavome čionai. Aišku, nemokant kalbos, niekas nepriima dirbti auklėtoja“, – kalbėdamasi su „Emigrantais“ prisimena moteris.

Nesvarbu, ką darėte Lietuvoje, kokie geri specialistai buvote, naujoje šalyje jūsų istorija rašoma iš naujo. Viskas, kas buvo anksčiau, čia lengva ranka užbraukiama. Jolitai teko visa tai pereiti. Ji, kaip vaikų auklėtoja, čia niekam nebuvo reikalinga. Tačiau sunkaus darbo pramonės srityje atvykėliams Vokietijoje rasti nesunku.

„Pradėjau nuo skalbyklos. Nešdavo žmonės marškinius, kostiumus, patalynę, rankšluosčius, reikėjo lyginti. Skalbdavo didžiausios skalbimo mašinos. Aišku, labai nepatiko, ėjau sukandus dantis“, – pasakoja Jolita.

Emigrantė sako, kad labiausiai jai nepatiko vadovės elgesys: „Ji [iš anksto] nepasakydavo, kad šiandien reikės dirbti viršvalandžius. Už 5 minučių mano darbas baigiasi, ir ji sako: tai dar valandą reikės tau pasilikti, pažiūrėk, dar nespėjai padaryti darbo iki galo. O dukra darželyje ir ją turiu pasiimti. Negaliu ateiti valanda vėliau ir pasakyti, kad reikėjo dirbti.“

Įpratę gyventi nelaužydami taisyklių vokiečiai labai kritiškai žiūri į tuos, kurie tinginiauja ar bando įvesti savo tvarką. Lietuviams dažnai tai tampa peiliu po kaklu. Tokia griežta tvarka daugelį labai erzina.

„Aš tikrai labai daug nusileisdavau ir, sukandusi dantis, darydavau, ką sakydavo. Dabar, po 7 metų, jau pradėjau atsikirsti“, – sako Jolita.

Pasiliko dėl dukros

Anot Jolitos, melas, kad Vokietijoje lengva gyventi ir kad čia daug darbo. Tūkstančiai žmonių gyvena iš pašalpų nieko neveikdami, nes, jeigu svajoji rasti ką nors normalesnio, atsitrenki į sieną.

„Susiklostė taip, kad mane atleido iš darbo, džiaugėmės, kad vyras dirba, uždirba ir galime išsilaikyti. Bet pareina vieną dieną ir sako: nebeturiu ir aš darbo. Norėjosi tą pačią dieną susikrauti daiktus ir išvažiuoti. Bet dukra ėjo į mokyklą, ir dabar viską mesk ir grįžk į Lietuvą. Aišku, būtų sunku. Kalbos... Lietuviškai ji šneka, bet jei reikėtų rašyti, skaityti, vaikui būtų stresas“, – pasakoja lietuvė.

Nerašyta taisyklė tarp emigrantų Vokietijoje – visi turi skųstis, kad labai sunku. Čia niekas jūsų nesupras, jeigu viskuo džiaugsitės ir girsitės, kad jums sekasi. Darbininkų pasaulyje įprasta visada nutaisyti rūškaną veidą, dejuoti, kaip sunku, kaip niekas jūsų neįvertina. Nors skamba keistai, tačiau taip gyvena daugelis.

Kadangi daugelis uždarbiauti į Vokietiją atvyksta iš provincijos, žmonės atsiveža mažų miestelių tradiciją – skleisti gandus apie aplink esančius. Jeigu tik parodai, kad gyveni geriau už kitus, tave suės, perspėja Jolita.

„Mašinos tikrai nepirkom greitai, bet kad ir geresnį rūbą nusiperki arba skanesnio maisto... Taigi mato viską ir pavydas kyla. Tarp lietuvių konkurencija irgi didelė. Labai didelis pavydas. Apkalbos. Į akis nesako, bet išgirstu per kitus“, – „Emigrantams“ pasakoja lietuvė.

Jolita teigia, kad jos šeima tarp kitų lietuvių greitai tapo nemėgstama, nes ji su vyru nuolat stengėsi ieškoti ko nors geresnio, įdomesnio nei darbas skalbykloje. Ir kai Jolita pranešė bandysianti laimę vaikų darželyje, kur ir svajojo patekti nuo pat atvykimo į svetimą šalį, daugelis tautiečių moterų jai nepagailėjo šlykščių žodžių.

„Buvo apkalbų, kad susiradau auklėtojos darbą per greitai. Kaip čia taip viskas? Per pažįstamus, per kažką tai. [...] Iš tiesų aš tiesiog ėjau ir beldžiausi į duris. Ir sakydavau: taip, mano kalba nėra puiki, bet kas su manimi šneka – susišneka; aš noriu dirbti, tai mano svajonių darbas. Atėjusi į darbo pokalbį pasakiau, ką maždaug Lietuvoje veikiau su vaikučiais, ką dabar galėčiau daryti, kokios mano idėjos. Direktorius man pasakė, kad jam patinka tokie žmonės, gerai, bandom. Pasirašiau sutartį, dirbu auklėtoja pusę metų. Šis darželis gana naujas, lapkritį buvo metai, kai įkurtas. Vedu kaip ir fizinio lavinimo pamokėles, vaikučiai sportuoja“, – pasakoja Jolita.

Vaikų auklėjimas – jautri tema

Prireikė net septynerių metų, kad Jolita vėl atsidurtų ant to paties laiptelio, ant kurio buvo gyvendama Kaune. Pagaliau ji ir vėl dirba pedagoginį darbą. Deja, pagreitinti viso šito proceso neįmanoma, kiekvienas atvykėlis turi pereiti tą pradinį sunkųjį laikotarpį, tvirtina lietuvė.

Gyventi į šią šalį Jolita atvyko nemokėdama vokiškai, tai buvo viena svarbiausių priežasčių, kodėl apie darbą darželyje galėjo net nesvajoti. Sunkumų dėl kalbos jai kyla iki šiol.

„Aš atėjau mokėdama kažkiek tos kalbos, negali visai nemokėti, nes tavęs nepriims. Mano darbe yra gana nemažai rusų šeimų, yra ir turkų, ir iš Maroko. Mamos pačios irgi nemoka kalbėti [vokiškai]. Na, [bendraujame] gestais, rankomis. Nupieši ant lapelio, jeigu ko nors reikia. [...] Mokinuosi, stengiuosi ir susišnekam“, – sako Jolita.

Pati namuose dvi dukras auginanti emigrantė teigia, kad lietuviai savo vaikus auklėja daug griežčiau nei vokiečiai.

„Tarkim, bent kaip mes [Lietuvoje] dirbdavome, tai vaikai negalėdavo su žirklėmis kirpti lapo, o čia kad ir metų su puse vaikui duodi žirkles, sėdi šalia ir jis karpo tuos lapus, kad motorika lavintųsi. [...] Vaikams suteikiama didesnė laisvė ir pavojingo gyvenimo daugiau duodama,  kad išmoktų, žinotų“, – teigia emigrantė.

Vaikų auklėjimas Vokietijoje itin jautri tema. Jau daugybę metų bet koks smurtas šeimoje yra griežtai smerkiamas ir baudžiamas. Visi darželių darbuotojai privalo su vaikais būti itin jautrūs ir dėmesingi. Netoleruojamas net ir balso pakėlimas.

„Barti galima, bet ne šaukti. Jokių bausmių – turi aiškinti, kol supras. Jeigu suplėšė knygą, tai aš ateinu ir pasakau, kad negalima šitaip daryti: skauda tai knygutei, jeigu tau dabar kas nors atsitiktų, na, įsibrėžtum, tai irgi skaudėtų. Na, ir aiškini, žiūri, padedi tą knygą ir neleidi – bent jau aš neleidžiu – tuo momentu imti dar vienos. Tai kaip ir bausmė“, – pasakoja moteris.

Į žmones, dirbančius pedagoginį darbą, vokiečiai žiūri per didinimo stiklą. Tėvai nori kontroliuoti kiekvieną vaikų priežiūros specialistų žingsnį. Jolita sako, kad šioje šalyje dažnai kyla barnių tarp auklėtojų ir tėvų, tačiau jai į nemalonę situaciją teko patekti tik vieną kartą.

„Esu turėjusi vieną vienintelį konfliktą. Atvedė mama ryte vaiką į darželį ir tikrai matėsi, kad jis serga. Ji, aišku, melavo ir nesakė, kad davė vaistų nuo temperatūros, naktį jam buvo ta temperatūra. Vaikas sėdi „išleipęs“, ašaros bėga. [Bet ji pasakė:] ne, kol temperatūra neužkils, aš neateisiu jo pasiimti. [...] Tačiau aš jai pasakiau, kad tikrai nepriimsiu jo, nes jis nėra sveikas, paskui mes pačios susirgsim“, – prisimena Jolita.

Iš darbo darželyje neprasigyvensi

Lietuvė sako, kad vokiški darželiai ir mokyklos tampa panašūs į tautų mugę. Vokiečiai tarp vaikų jau mažuma, visi kiti – atvykusių emigrantų vaikai, kalbantys skirtingomis kalbomis, priklausantys skirtingoms bažnyčioms, turintys pačių įvairiausių papročių.

„Vienoje grupėje yra 11 vaikučių ir tik trys – vokiečiai. Viena šeima yra rusai, viena – maišyta: mama – vokietė, o tėtis – indas. Yra lenkų šeima, turkai, marokiečiai. [...]

Turkai, marokiečiai nevalgo kiaulienos. Tai pirmas klausimas, jeigu paskaito tos dienos meniu, kur, tarkime, bulvių košė su dešrelėmis, – ar dešrelės ne iš kiaulienos. Pas mus daržely nėra kiaulienos, mes neužsakinėjame. Vištiena. [Tada jie sako:] bet mes nevalgome vištienos namuose ir vaikui negalima. Na, tai įdedi tos bulvių košės, įdedi daržovių, vaikas sėdi ir žiūri gailiomis akytėmis. Ir nevalgo. [...] Dėl maisto būna toks labai didelis priekabumas, nors labai daug bendradarbiaujame su šeimomis. Tiesiog elektroninius laiškus direktorius siunčia, ir klausiame nuomonių, kai ateina vaikų pasiimti“, – pasakoja Jolita.

Didžiulis dėmesys vaikams ir jų tėvams – senos Vokietijos tradicijos. Tačiau už tokį smulkmeniškumą tenka susimokėti. Lietuvė sako, kad vaikų auklėjimas šioje šalyje yra gana brangi ir ne visiems prieinama paslauga.

„Mūsų darželyje kaina – beveik 250 eurų už mėnesį. Bet į tą kainą įeina ir sauskelnės, ir maistas. Bet būna ir brangiau. Kituose darželiuose net žiūri į tėvų pajamas. Atskaičiuoja procentą. Viena pažįstama už lopšelį moka 500 eurų per mėnesį. Lopšelis visada brangesnis, nes kainuoja sauskelnės ir priežiūra yra kitokia“, – sako emigrantė.

Darželiai kainuoja daug, tačiau tai nereiškia, kad juose dirbantys gauna didelius atlyginimus. Jolita aiškina, kad prasigyventi dirbant tokį darbą neįmanoma. Pradedantys darbuotojai, pagalbinės auklėtojos ir  šeimininkutės gauna tik vokišką minimumą: „450–600 eurų per mėnesį. [...] Auklėtojos, turinčios išsilavinimą, aišku, gauna daugiau, dar priklauso nuo stažo, kiek metų pradirbusios.“

Atostogauja tik Lietuvoje 

Nors pagaliau turi savo svajonių darbą, dabartinės situacijos Jolita neidealizuoja. Sako, kad Vokietijoje dabar ne patys geriausi laikai, čia būti darosi vis pavojingiau.

„Tikrai nėra labai didelio susižavėjimo. Dabar išvis visokie terorizmo aktai, išpuolimai, tai baisu. [...] Nesu nukentėjusi, bet nejauku gatvėse dabar vaikščioti. Ypač vakare, kai sutemsta. Taigi jie eina bandomis. Ir nužiūrinėja. Aišku, nesikabinėja, nieko, bet nejauku. Ir vaikų jau nebeišleidi“, – sako lietuvė.

Jolita su vyru jaučia, kad jau greitai bus tas laikas, kai teks pasukti atgal tikrųjų namų link. Lietuva – jiems pati gražiausia šalis, tik ten Kolesnikovai važiuoja atostogauti. Ne į Turkiją ar Tailandą, o būtent į savo mylimą Kauną.

„Stengiamės per metus bent kartą grįžti. Kai atostogų gaunam, mėnesį tai tikrai [praleidžiame Lietuvoje]. Lankome gimines, draugus, važiuojam poilsiauti. Atostogos yra atostogos.  Bet vis vien nevažiuojam į Turkiją ar kažkur kitur“, – sako „Emigrantų“ pašnekovė.

Jolita ragina labiau vertinti tai, ką turime. Mūsų šalies grožis ir ramybė yra didžiausias turtas, kurio daug kas nepastebi. „Vis tiek aš čia gimiau, užaugau. Kad ir niūru, ir tie žmonės pikti atrodo, bet vis tiek sava. Nors čia ir gyvename septynerius metus, vokiete nesijaučiu. Aš esu lietuvė. Tai ne mano šalis, kad galėčiau likti visam laikui“, – tvirtina Jolita.