Apie ką rašė "Lapas"
KAVB Senųjų ir retų spaudinių skyriuje į rankas pateko 1932–1934 m. ėjęs laikraštis "Lapas". Jo redakcija, vaikydamasi sensacijų, kartais prasilenkdavo su tiesa, bet šalia kriminalinių žinių ir sensacijų rasdavo vietos ir rimtiems straipsniams istorijos, kultūros temomis, pasižymėjo šmaikštumu, skandalingomis antraštėmis ir net pretendavo į bulvarinės spaudos lyderius. Tiesa, toks netapo, nes nepajėgė konkuruoti su panašios pakraipos laikraščiais "Diena", "Sekmadienis", kuriuose dirbo labiau patyrę redaktoriai.
Štai ne viename "Lapo" numeryje buvo rašoma apie keturis garsiausius Lietuvoje banditus, tarp kurių minimas Stukas. Ten pat pateikiama įdomios informacijos apie plėšiko tėvą, dirbusį policininku. Rašoma, kad jį, budėjusį gatvėje per Velykas ir smarkiai sušalusį, vienas Kauno žydas pavaišino spiritu, kurį išgėręs policininkas staiga mirė. Toliau rašoma apie policininko Stuko sūnų Joną, 1919 m. ar 1920 m. neva dirbusį prezidento vairuotoju, kuris išgarsėjo kaip plėšikas.
Įdomu, bet...
"Lape" rašoma, kad policininko Stuko sūnus Jonas 1919 m. ar 1920 m. yra buvęs Lietuvos Respublikos prezidento (niekur nenurodoma, kurio – A.Smetonos ar A.Stulginskio) vairuotojas. Kaip žinome, A.Smetona prezidentavo iki 1920 m. birželio 19-osios, nes 1920 m. birželio 10-ąją paskelbta Laikinoji Konstitucija įtvirtino nuostatą, kad prezidentą renka Seimas. Kol buvo išrinktas prezidentas, jo pareigas ėjo Seimo Pirmininkas Aleksandras Stulginskis, prezidentu išrinktas 1920 m. gruodžio 21-ąją. Taigi iš to meto spaudos neįmanoma nustatyti, kurį prezidentą vežiojo J.Stukas.
Pasak "Lapo", prezidentūroje visi labai mylėjo J.Stuką, nes šis buvo paklusnus ir sumanus vyras. Tačiau jis išgarsėjo kuo kitu – pirmasis apiplėšė Kaune banką, padarė daug kitų garsių nusikaltimų, už kuriuos buvo suimtas ir nuteistas 15 metų sunkiųjų darbų kalėjimo. Tačiau apsukrus plėšikas sugebėjo iš kalėjimo pabėgti.
Pirmasis apiplėšė Kaune banką, padarė daug kitų garsių nusikaltimų, už kuriuos buvo suimtas ir nuteistas 15 metų sunkiųjų darbų kalėjimo.
Nepilnametis plėšikas
Šios istorijos pėdsakai atvedė į 1924 m. "Ryto" laikraštyje paskelbtą straipsnį "Plėšikų vado išpažintis". Jame rašoma apie žinomą to meto nepilnametį plėšiką Artūrą Techlerį, kuris už vieną žiaurų nusikaltimą buvo nuteistas myriop, tačiau nepilnamečiui bausmė buvo sušvelninta – jis turėjo kalėti iki gyvos galvos.
Kalėjime jis visą laiką ieškojo draugų, su kuriais veikdamas išvien galėtų pabėgti iš kalėjimo į Rusiją. Beieškodamas bendrininkų, vienoje kameroje aptiko 15 metų nuteistą Stuką (kaip įprasta anuomet, vardas nenurodytas), kilusį iš Šančių. Tarp savęs šie kaliniai susirašinėjo tik jiems vieniems įskaitomais šifruotais laiškais.
Kadangi Stukas kalėjime lankė mokyklą, jam buvo nesunku ten surinkti pabėgėlių grupelę ir surengti pabėgimą.
Plėšikai pabėgo iš kalėjimo
Patį vidurvasarį, kai Sunkiųjų darbų kalėjimo sargai atėjo paleisti iš kelių kamerų kalinius į mokyklą, šie juos puolė, nuginklavo, ir keturiolika kalinių išsiveržė į laisvę. Miško gatvėje jie atėmė pirmą pasitaikiusį fajetoną, nurūko Petrašiūnų link, persikėlė per Nemuną ir pasislėpė miške, prieš tai apiplėšę kelis pasitaikiusius kaimo gyventojus.
Policininkai surengė miške pabėgėlių gaudynes. Tik po mėnesio Techlerį pavyko sučiupti Kaune. Suėmus gaujos vadą, policijai buvo lengviau susidoroti su likusiais laisvėje pabėgusiais iš kalėjimo kriminaliniais nusikaltėliais.
Abu plėšikai žuvo
"Mėnraštyje "Policija" rašoma, kad 1925 m. vasarį Kaune budėjęs policininkas Serafinas Stukas vijosi seniai ieškomus keturis plėšikus. Vienas iš plėšikų atsisukęs šovė į policininką ir mirtinai jį sužeidė. Tas įvykis sukėlė ant kojų visą policiją, ir tos pačios dienos vėlų vakarą policija nukovė plėšikų gaujos vadą Stasį Stuką (šį kartą vardas buvo nurodytas). Tad ligoninės lavoninėje tą pačią dieną atsidūrė du bendrapavardžiai – policininkas ir plėšikas.
Tas įvykis sukėlė ant kojų visą policiją, ir tos pačios dienos vėlų vakarą policija nukovė plėšikų gaujos vadą Stasį Stuką (šį kartą vardas buvo nurodytas). Tad ligoninės lavoninėje tą pačią dieną atsidūrė du bendrapavardžiai – policininkas ir plėšikas.
"Dienos" laikraštyje ir kituose leidiniuose rašoma ir apie 1930 m. iš kalėjimo pabėgusį ir susektą plėšiką Joną Stuką. Apsuptas viename kaime netoli Kazlų Rūdos ir teturėdamas vieną šovinį, jis nepasidavė gyvas – nusišovė. Ar tai galėjo būti 1919 ar 1920 m. prezidentūroje vairuotoju dirbęs Jonas Stukas?
Išnarpliojo Gordijo mazgą
"Iš tikrųjų tas plėšikas Jonas Stukas niekada nedirbo prezidentūroje ir nebuvo jokio prezidento vairuotoju. Pirmais ar antrais A.Smetonos prezidentavimo metais prezidentūroje šveicoriumi dirbo Jono Stuko tėvas milicininkas. Mat iš pradžių Lietuvoje buvo milicija, o ne policija. Prezidentūroje už paklusnumą ir sumanumą buvo mylimas ne plėšikas Jonas Stukas, o jo tėvas. Tad "Lapo" žurnalistas J.Gylevičius nemažai pripainiojo", – kraipė galvą KAVB Senųjų ir retų spaudinių skyriuje dirbantis istorikas Alvydas Surblys.
Pasak A.Surblio, tyrinėjusio to meto spaudą, plėšikas A.Techleris laikraščio "Rytas" žurnalistui pasakojo apie Stasio Stuko pabėgimą iš kalėjimo 1924 m., o ne apie 1930 m. pabėgusį Joną Stuką. Būtent Stasys Stukas, o ne Jonas, buvo nuteistas už Svirskio bankinės kontoros Kaune apiplėšimą – tai buvo vienas pirmųjų bandymų apiplėšti banką Kaune.
Trys plėšikai Stukai
"Stasys Stukas, pabėgęs su minėtu A.Techleriu, slapstėsi, bet buvo susektas 1925 m. vasario 18-osios naktį Edmundo Boriso bute Šančiuose. Nors "Lapo" laikraštyje rašoma, kad Stasį išdavė mylimoji, pas kurią jis slapstėsi, bet tai nepanašu į tiesą, nes pati plėšiko meilužė buvo sužeista susišaudymo metu", – aiškino A.Surblys.
Jis pastebėjo, kad 1926 m. spaudoje minimas dar vienas plėšikas pavarde Stukas, bet spauda greitai išsiaiškino, kad jis nėra Jono ir Stasio Stukų giminaitis. Tuo tarpu Jonas Stukas, 1929 m. negavęs iš Vyriausiojo tribunolo bausmės sušvelninimo, pabėgo iš kalėjimo. Spauda rašė, kad tai atsitiko 1930 m. rugsėjo 19 d., kai iš Kauno IX forto pabėgo septyni kaliniai, tarp kurių buvo ir Jonas Stukas. "Jis iš pradžių slapstėsi Raudondvario miškuose. Po to buvo susektas Marijampolės apskrityje, Gudelių valsčiuje, Kirsmaviznos kaime, ir, persekiojamas šaulių, sužeidė šaulių vadą Mališauską. Matydamas, kad nepaspruks nuo šaulių, pats nusišovė. Tad tokia tikroji plėšikų Stukų ir jų gyvenimo pabaigos istorija, neturinti nieko bendra su kurio nors iš jų darbu prezidentūroje", – patikino A.Surblys.
