A. Merkys buvo kosminės augalų biologijos tyrimų  pradininkas Lietuvoje. Apie akademiko darbus yra publikuota nemažai literatūros, jo indėlis į kosminės augalų biologijos tyrinėjimus pateiktas plačiajai visuomenei Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje, Enciklopedijoje Lietuvai ir pasauliui ir kituose leidiniuose.

Taigi Lietuvą galima vadinti ir astrobotanikos šalimi. Tai prisiminus, rugsėjo 10 d. galima tapti naujo eksperimento liudininkais. Tądien tarptautinis landšafto dizaino festivalis „Magenta“ ir „Kaunas 2022“ kviečia į Kauno rajone esantį Raudondvario dvaro parką, kur bus atidaryta technologinio meno instaliacijų paroda „Wild Bits“. Ji rengiama bendradarbiaujant su Estijoje veikiančio Meno ir technologijų ūkiu „Maajaam“ ir yra programos „Tartu – Europos kultūros sostinė 2024“ dalis.

Lietuvai šioje parodoje atstovaus Julijonas Urbonas, pristatysiantis „Vejos centrifugą“. Kaip juokauja mūsų šaliai ir Venecijos architektūros bienalėje atstovavęs kūrėjas, šį objektą galima vadinti ir nežemiškos floristikos pavyzdžiu.

– Julijonai, ar „Vejos centrifuga“ yra būtent Raudondvario dvaro parkui pritaikytas kūrinys?

– Viskas prasidėjo nuo diskusijų Meno ir technologijų ūkio „Maajaam“ atstovais – svarstėme, kas galėtų 2024 m., kai Tartu bus Europos kultūros sostinė, vykti pas juos. Kalbėjome apie didelio mastelio, kompleksišką kūrinį. Kai į diskusiją įsitraukė ir „Magenta“, supratau, kad jo metu galiu sukurti savotišką prototipą ir patikrinti idėją mažesniu masteliu. „Vejos centrifuga“ Raudondvaryje veiks dvi savaites, tai gana trumpas laikas, todėl projektą vadinu paroda-testu.

Nežinau, kas iš to išeis, koks raštas susiformuos, ar traumuosiu augalus. Tai ir etinis klausimas – kaip galiu augalų atsiklausti, ar galiu su jais taip elgtis?

2024 m., galbūt, Estijoje turėsime visą besisukantį kalną. Vis dėlto viena yra įsivaizduoti, kita – iš tiesų pasukti kalną ar veją. Testą Raudondvaryje visų pirma laikys pati gyvoji terpė, augalija. Mėginsime vis didinti centrifugos greitį, kol išcentrinė jėga pradės veikti žolę ir ši pradės linkti išorėn. Fizika lemia, kad kuo objektas arčiau besisukančios ašies, tuo išcentrinė jėga silpnesnė, kuo toliau – stipresnė. Manau, reikėtų gero mėnesio, kad žolė, augdama išorėn, iš tiesų pradėtų formuoti specifinį raštą ir taip iliustruoti pasikeitusias gravitacines jėgas. Tai gali priminti net laukuose NSO paliktus ženklus! Arba tapti instrukcija, kaip tuos ženklus palikti.

– Iki šiol eksperimentavai tik skaitmeninėje aplinkoje, ar vis dėlto turėjai galimybę kurti dar mažesnius centrifugos modelius?

– Tai greičiausiai įmanoma, bet ne, modelių nedariau. Manau, tai duotų visai kitokius rezultatus, nes vejai reikia tam tikros terpės – dirvos, laistymo. Iš pradžių svarstėme apie 3 m skersmens velėnos diską, bet, įvertinę Raudondvario parko erdvę, apsistojome ties 5 m. Patys lankytojai galės užlipti ir įvertinti, ką jaučia žolė.

– Vadinasi, sukimosi greitis nebus labai didelis, pavojingas žmogui?

– Iš pradžių – taip, vėliau žiūrėsime, galbūt teks lankytojų atsiprašyti ir didinti greitį, siekiant užsibrėžtų rezultatų. Tai bus gyvas eksperimentas. Dar vienas nežinomasis, kurį reikės ištirti, – kaip į išcentrinę jėgą reaguos dirva, į kurią žolė dar nebus pakankamai įaugusi. Ar viskas neištrūks į išorę? Tuomet meno kūrinys imtų atrodyti lyg iš siaubo filmo. „Žolinis siaubiakas“.

– Kūrinio pristatymo tekste yra viliojanti frazė „astrobotaninė mašina“. Kaip paaiškintum terminą „astrobotanika“, ką XXI a. žmogus turėtų apie tai žinoti?

– Kai atsiranda priešdėlis astro-, vadinasi, turime reikalų su kosmosu – bet kurioje srityje. Kartais tai vyksta perkeliant tam tikrus konkrečios srities instrumentus, o kartais – konceptualiai įsivaizduojant, kaip ta disciplina pasikeistų, jei ją kildinsime į kosmosą. Taip ir su astrobotanika – čia atliekami įvairūs tyrimai su augalija, perkeliant ją į tam tikras kosmoso aplinkybes dažniausiai čia, Žemėje. Kartais – atliekant simuliuotos žemės tyrimus kosmose. Dažnai astrobotanikoje naudojami instrumentai, kurie padeda kurti pakeistas gravitacines aplinkybes. Jose augalas kitaip augs, maitinsis, santykiaus su kitomis gyvybėmis – vabzdžiais ar kitais augalais. „Vejos centrifugos“ atveju aš tiesiog padidinau gravitacinę jėgą. Šį astrobotaninį instrumentą galima pavadinti hipergravitaciniu daržu ar hipergravitacine pievute. Ji kosminė tik gravitacinės jėgos kontekste. Žemiškoji gravitacija išlieka, bet jėga veikia ir kitomis kryptimis, tai turi įtakos tiek įsisavinant vandenį, tiek gravitropijai – augalų gravitacijos pojūčiui. Mat jie turi polinkį augti prieš gravitaciją. Šiuo atveju augimas turėtų pasiskirstyti skirtingomis kryptimis. Iš tiesų nežinau, kas iš to išeis, koks raštas susiformuos, ar traumuosiu augalus. Tai ir etinis klausimas – kaip galiu augalų atsiklausti, ar galiu su jais taip elgtis? Vadinasi, sukursime ir bioetikos terpę.

– Išties, galbūt kai kam gali pasirodyti, kad tai per įžūlus kišimasis į gamtos procesus. Kodėl nepakanka tokia gamta, kokia ji yra, gėrėtis per atstumą? T.y. kodėl tokie eksperimentai svarbūs?

– Tam tikra prasme tai yra mūsų ateities gyvenvietė čia ir dabar. Kalbu apie tokią gyvenvietę, kuri greičiausiai bus nebežemiška. Galbūt toje pačioje Žemėje, tik jau suformavus dirbtinę ekosistemą, nes pasieksime tokį tašką, kad nebegalėsime išgyventi dabartinėje. O gal ir kitoje planetoje ar kosminėje stotyje. Dažnai tos simuliuotos kosminės gyvenvietės, daržai, virtuvės ar kitos terpės vyksta gana sumokslintoje, net sukarintoje ir sukomercintoje aplinkoje čia, Žemėje. Po truputį įsitraukia kultūra ir menininkai.

Man įdomios ir mokslinė, ir meninė perspektyvos. Galime šį kūrinį vertinti kaip nežemiškos floristikos pavyzdį. Sakyčiau, tai pasiruošimas labai tolimai ateičiai. Kviečiu pamąstyti, ką ir kiek galime aukoti ir aukotis, jei norime išlikti ir išlaikyti tam tikrą gyvąją terpę. Tikiuosi, žolė ateityje sutiktų persikelti į kitą ekologinę sistemą ir paaukoti save šiam tikslui.

– Ar meniniai sprendimai, kurie savyje turi ir įtraukties elemento, taip pat – smagumo, gali padėti skeptikams priartėti prie technologijų?

– Manau, nepriartėsime prie to arčiau, nei esame (juokiasi). Esame tokie, o ne kitokie, būtent dėl technologijų. Patys esame technologinės būtybės. Net nusirengę nuogi ir pažvelgę į veidrodį pamatysime unikalią biologinę mašiną. Ji yra gravitacinė mašina, ji vedė darybas su žemiškąja gravitacija nuo nulinių metų, nuo pat Didžiojo Sprogimo iki vandens gyvūnų mutavimo į žemišką gyvybę, tuomet – iki primatų išlipimo iš medžio. Vis šie žmonijos istorijos etapai, evoliucijos įvykiai, turėjo įtakos ne tik medžiagiškajai mūsų būčiai – kaulams, mėsai, bet ir tam, kas žmogų daro žmogumi. Tai savivoka, sąmonė, ateities planavimas, kultūra ir gebėjimas ją mentališkai atskirti nuo gamtos. Pakartosiu – esame iš prigimties technologiški ir, užlipus ant hipergravitacinės vejos, niekas nepasikeis. Nebent, užsibuvus ilgiau, apsisuktų galva. Ištiktų pilvosūkis, kartu ir galvosūkis – kas mes esame tokiomis aplinkybėmis, kai prarandame santykį su savimi ir aplinka? Kai nebegalime orientuotis, kai pakrinka santykis su erdve, tuomet ir suvokiame, kokia gravitacija yra svarbi. Tai kritinė platforma, kurioje per savo patirtį galime suprasti, kad esame ne tiek technologiški, kiek gravitaciški, ir kad pusiausvyra yra integrali mūsų dalis. Argi pusiausvyra ne per retai aptariama kalbant apie juslyną?

– Kuo naujasis tavo kūrinys, kurį išvysti Raudondvario parke galėsime nuo rugsėjo 10 d., yra julijoniškas, turint omenyje ankstesnius tavo darbus, įskaitant pasaulį apskriejusius „Eutanazijos kalnelius“ ar Venecijos architektūros bienalėje Lietuvai atstovavusią interaktyvią instaliaciją „Planeta iš žmonių“?

– Atsakymas tiesmukas, jis iš dalies įkvėpė šį kūrinį! Meno kritikė Jogintė Bučinskaitė yra dviprasmiškai pasakiusi: „Julijonas bet ką prasuka, ir jau menas.“ Manau, tai ir yra julijoniškoji linija (juokiasi). Išties prasukimas yra lengvai įgyvendinamas, nesunkiai prieinamas metodas, leidžiantis sukurti kitokias aplinkas, tad visai natūralu, kad pastaruoju metu mano kūryboje dažnai kažkas prasisuka.

J. Urbono kūryba pristatoma Melburno mokslo galerijoje „Science Gallery“ veikiančioje parodoje „Swarm“ (liet. „Spiečius“). Evoliucinės biologijos mokslininko Marko Elgaro, mokslinės fantastikos rašytojos Amie Kaufman ir spekuliatyviosios architektūros atstovės Rachel Armstrong kuruota paroda gilinasi į žmogaus elgesio esmę ir kelia klausimą, kas skatina mus būti socialiais. Kvietimo savo kūrybą pristatyti Australijoje lietuvis menininkas sulaukė, kai „Planetą iš žmonių“ prieš kelis metus „formavo“ Dublino mokslo galerijoje, priklausančioje „Science Gallery“ tinklui.

„Šįkart sudėtingą lankytojus skenuojantį įrenginį teko konstruoti per atstumą. Įdomu tai, kad 15 000 kilometrų distanciją nuo Vilniaus iki Melburno transportuojamas kūrinys jūros konteineryje įveikė beveik per tiek pat laiko, kiek kosminėms misijoms trunka pasiekti artimiausius Lagranžo taškus. Tai specifinės vietos kosmose, į kurias šiose vaizduotės pratybose ir siūlau katapultuoti žmones. Dėl unikalių ten tvyrančių gravitacinių sąlygų ilgainiui kūnai imtų vienas kitą traukti ir formuotis į naują kosminį darinį“, – pasakoja J. Urbonas.

Per pirmąsias parodos Melburne savaites į astrofizikinę simuliaciją perkelti keli tūkstančiai specialaus skaitytuvo nuskenuoti lankytojai. Šalia eksponuojamas kitas, dar 2010 m. menininko sukurtas projektas „Eutanazijos kalneliai“. Tai hipotetinis linksmųjų kalnelių atrakciono ir eutanazijos mašinos hibridas, sukurtas elegantiškai ir maloniai nutraukti žmogaus gyvenimą. Pagal kūrinio idėją vienvietis mirties vagonėlis pirmiausia pakiltų į 500 metrų aukštį, o vėliau jame esantis žmogus leisdamasis laisvuoju kritimu patirtų seriją intensyvių pojūčių, kurie baigtųsi euforija ir sąmonės netekimu. Šalia „Eutanazijos kalnelių“ pateikiama išsami studija apie šio kūrinio sukeltą rezonansą žiniasklaidoje ir populiariojoje kultūroje, įtakas meno ir mokslo projektams, net tatuiruočių idėjoms.

Iki gruodžio veiksiančioje parodoje J. Urbono kūriniai eksponuojami greta tokių menininkų kaip legendinis žmogaus kūno ir technologijų sankirtas tyrinėjantis australų kūrėjas Stelarc, interaktyvių ir skaitmeninių instaliacijų pradininkas Scottas Snibbe, parodoje pristatantis bendrą projektą su dainininke Björk, taip pat biomedicinos animatorius Drew Berry ar vos prieš kelis metus MO muziejuje Vilniuje kūrinį „Drozofilų karaokė“ pristačiusi ir parodą kuravusi Ursula Damm.

J. Urbono kartu su tarptautine komanda plėtotą interaktyvią instaliaciją „Planeta iš žmonių“ Lietuvoje planuojama pristatyti kitąmet. Šį kūrinį po atstovavimo Venecijos architektūros bienalėje bendru menininko ir paviljoną organizavusio meno, rezidencijų ir edukacijos centro „Rupert“ sutarimu nuspręsta padovanoti Lietuvos Nacionaliniam dailės muziejui. J. Urbono kūrybos pristatymą Australijoje kofinansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus dailės akademija.

Iki lapkričio 21 d. vyksiančio svarbiausio tarptautinio architektūros renginio lankytojai Lietuvos paviljone kviečiami tapti naujo architektūros darinio bendrakūrėjais. Šiųmetės bienalės tema – "Kaip mes gyvensime kartu?" Užsukusieji į Julijono Urbono įkurtos Lietuvos erdvės agentūros laboratoriją gauna bilietą, kuris veikia ir kaip informacinis bukletas, ir kaip skenavimo procedūros numeris. Specialiame šešių kamerų įrenginyje lankytojas nuskenuojamas jo pasirinkta poza, o trimatis jo kūno atvaizdas perkeliamas į čia pat ekranuose simuliuojamą, kosmoso jėgų gludinamą planetą iš žmonių.

"Tai trikdantis, erzinantis, abejonių sukeliantis ir provokatyvus minties eksperimentas", – projektą "Planeta iš žmonių" apibūdina J.Boelenas ir priduria, kad lietuvių menininko vizionieriška idėja yra taikli ir reikalinga kritika šiandien taip aktyviai veikiantiems kosmoso kolonizatoriams, turistams ir teršėjams.

Iš Belgijos kilęs dizaino, architektūros ir šiuolaikinio meno kuratorius pasakoja, kodėl sutiko kuruoti Lietuvai atstovaujančio menininko idėją, ką naujo galime pasiūlyti architektūros laukui ir kodėl bandymai apibrėžti architekto vaidmenį šiandien neproduktyvūs.

– Dažniausiai esate pristatomas kaip dizaino, architektūros ir šiuolaikinio meno kuratorius, tačiau tik kuravimu jūsų veikla neapsiriboja. Kokias svarbiausias šiandienos atsakomybes, darbus ir interesus išskirtumėte?

– Kuruoju daug parodų skirtingose šalyse ir institucijose, kviečiu jose dalyvauti dizainerius, architektus ir kitų disciplinų kūrėjus, kuriems įdomu ieškoti šiandienos problemų sprendimo būdų. Mano interesų laukas platus ir apima aplinkosaugos, technologijų, socialinius ir daugelį kitų klausimų. Šias temas stengiuosi paliesti ir dėstydamas, dirbdamas su studentais. Man įdomu procesus tyrinėti dirbant skirtingose srityse, vykdant skirtingus projektus. Taigi, užuot užsiimdamas akademiniais ar vadinamaisiais popieriniais tyrimais, aš mieliau tyrinėju per praktiką, mąstydamas čia ir dabar, bandydamas, klysdamas ir eksperimentuodamas.

Ilgą laiką dirbdamas skirtingose vietose, pastaruoju metu įsižeminau Vokietijoje, kur esu Karlsrūhės menų ir dizaino universiteto (HfG) rektorius, čia kuruoju ir atlieku tyrimus. Visai šalia universiteto veikiantis gerai pasaulyje žinomas Karlsrūhės meno ir medijų technologijų centras (ZKM) taip pat turi mokyklą, kurioje norėčiau įgyvendinti keletą projektų. Be kita ko, tęsiu darbus kaip kolektyvo Atelier LUMA kūrybos vadovas Prancūzijoje, tačiau jau kurį laiką atsitraukiau nuo šiuolaikinio meno ir dizaino centro Z33-House, kurį įkūriau Haselte, veiklos. Visada sakau, kad vykdau vieną didelį projektą, bet skirtingas jo dalis vystau skirtingose vietose ir su skirtingomis komandomis.

– Kaip nutiko, kad įsižeminęs ėmėtės dar vieno tarptautinio projekto ir sutikote tapti Lietuvos paviljono Venecijos architektūros bienalėje kuratoriumi?

Mane sužavėjo Julijono darbai, buvo įdomu ne tik tai, ką jis daro, bet ir tai, ko pats galiu išmokti iš šio projekto.

– Esu labai smalsus žmogus, manau, kad smalsumas yra kertinė savybė, be to, iki šiol nesu buvęs Lietuvoje ir neturėjau galimybių dirbti su lietuvių kūrėjais. Mane sužavėjo Julijono darbai, buvo įdomu ne tik tai, ką jis daro, bet ir tai, ko pats galiu išmokti iš šio projekto. Būsiu atviras – esu oportunistas, daug tokių projektų imuosi dėl asmeninės naudos. (Juokiasi.)

Pamenu, kad Julijonas kreipėsi į mane rengdamas projekto paraišką. Gerai žinau jo profesorius iš Londono karališkojo meno koledžo, kur jis studijavo doktorantūroje, todėl Julijono laiškas mane suintrigavo. Jo idėjos nėra tokios, su kuriomis susiduri kasdien, todėl iš karto atsakiau, kad mano pavardę į paraišką įrašyti gali, lauksiu daugiau informacijos, o tuomet pažiūrėsime. Šį pasiūlymą priėmiau kaip komplimentą, nes nesu žmogus, su kuriuo lengva dirbti. Pirmaisiais kartais man apsilankius Vilniuje Julijonas papasakojo ne tik apie savo kūrybą, bet ir apie vaikystę Klaipėdos atrakcionų parke, sovietinį kontekstą, kosmoso tyrimų industrijos Lietuvoje likučius. Tai man pasirodė ir kaip linksma, ir kaip sunki istorinė patirtis vienu metu, supratau, kad aš šiame kontekste galiu žaisti tik kaip autsaideris.

– Bet gal šis jūsų įvardyto autsaiderio žvilgsnis tapo kuravimo pranašumu?

– Susitikimuose su komanda bandžiau iškristalizuoti pagrindinius raktažodžius, kuriais būtų patogu įvardyti Julijono idėją. Labai greitai tapo aišku, kad tai gravitacija, choreografija, kūnai, mokslas, technologijos, ironija, pramoga, spekuliacija. Kiekvienas iš komandos narių šį žodynėlį interpretavo savaip. Nuolatos tyrinėjau Lietuvos istoriją ir jos meno sceną, kosmoso agentūrų estetiką ir supratau, kad visas šis procesas artėja prie laboratorijos sampratos.

Julijono projektas vienu metu yra ir kritinis, ir spekuliatyvus, jis pasiūlo naują požiūrį į tai, kiek architektūra, dizainas ir menas yra pajėgūs kažką keisti ir formuoti. Būsiu nuoširdus – rasti tinkamiausią kuratorinį šio tiršto ir sofistikuoto projekto sprendimą man buvo tikras intelektualinis iššūkis. Dažnai bienalėse galima pamatyti projektų, kurie yra labai aiškūs redukuotos realybės pristatymai, tad sunkiausia buvo Julijono pasakojimą pateikti taip, kad jis neprarastų vidinės poezijos.

– Ar manote, kad pavyko? O gal projekto poetiką sustiprino bažnytinė aplinka, kurioje įrengta instaliacija?

– Tai visiškai antagonistiškos idėjos, nes Renesanso laikais, kai ir statyta Santa Maria dei Derelitti bažnyčia, Vitruvijaus žmogus buvo tapęs visa ko matu. Julijonas apverčia šią sampratą – nebėra standarto, kas yra žmogus. Čia išnyksta lytis, bet kokia tapatybė ir kultūrinis palikimas. Įdomu tai, kad projekte nuskenuotas žmogaus atvaizdas taip pat nėra tobulas, o sudarytas iš neapdorotų duomenų taškų debesies (angl. point cloud). Neturėjome tikslo kūnus vaizduoti būtent taip, tiesiog nenorėjome, kad jie būtų realistiški, kad išliktų anonimiškumas, bet kartu – kad technologija būtų atvira, fiksuojanti skirtingą ir laisvą žmonių choreografiją. Manau, kad tai puikiai pavyko.

– Šių metų Venecijos architektūros bienalė siekė ne tik apmąstyti ateities gyvenimo kartu scenarijus, bet ir iš naujo įvertinti architekto vaidmenį. Ar jums ši pastanga atrodo produktyvi?

– Bandymas iš naujo apibrėžti architektūrą reiškia, kad mes ir vėl nurodome fiksuotą architektūros ir architekto apibrėžimą. Man tai nelabai įdomu. Architekto vaidmuo keičiasi bet kokiu atveju ir tai priklauso nuo daug ko: nuo to, kurioje pasaulio dalyje gyveni, kokią reikšmę tau suteikia visuomenė ir architektūros bendruomenė. Taigi, apibrėžimus matau kaip takius, o vaidmenis – kaip daugiabriaunius. Manau, kad apie vaidmenis turėtume pasvarstyti ne formaliuose apibrėžimuose, bet per asmeninius architektų ir architekčių interesus – kuo jie nori būti ir ką jie nori kurti. Tad tai labiau apie požiūrį, apie tai, kaip tavo formuojama architektūrinė aplinka dera erdvėje ir su žmonėmis, kaip ji juos įgalina kartu kurti. Architektūrą matau kaip į procesą, o ne į produktą orientuotą praktiką. Julijono idėja tai puikiai atspindi ir dar sujungia su radikalia vaizduote.

– Užsiminėte apie tai, kad architekto vaidmuo kinta priklausomai nuo vietos, kurioje jis gyvena ir ką jis kuria. Bet štai kad ir dabar – kalbamės MO muziejuje Vilniuje, kurį suprojektavo pasaulyje gerai žinomas architektas Danielis Libeskindas. Ar nėra taip, kad tam tikra vieta jau seniai nebeformuoja specifinės architektūros, kai architektai kuria globaliai, o labiausiai nutolę miestai gali virsti vienas kito klonais?

– Nematau to kaip problemos. Kol pastatai ir objektai yra profesionaliai sukurti ir dera su aplinka, tol toks architektų darbas turi prasmės. Kuo pasaulis darosi tarptautiškesnis ir keičiasi šiomis idėjomis, tuo tai tik geriau pačiai architektūrai. Daug dirbu su skirtingais vietiniais kontekstais ir pastebiu, kad griežta tapatybės politika kelia didelę grėsmę. Tautybė, lytis, rasė, griežtas skirstymas pagal šiuos ir kitus parametrus yra tik priedanga nuo realių diskusijų, kurių turėtume imtis. Kalba eina ne apie tai, iš kur architektūra ateina, bet apie principus, kaip turėtume vesti derybas su pasauliu. Juk nėra skirtumo, iš kur atvyko žmogus, svarbu susitarti, kaip vienas su kitu elgsimės, įskaitant ir kitas gyvybės rūšis. Privalu rūpintis Žeme, o tai turėtų tapti pagrindine sąlyga ką nors statant ir visai nesvarbu, ar tai daro architektas iš Honkongo, ar Lubumbašio, nes tai tikrai praturtina ir įkvepia. Lietuvos architektai taip pat sėkmingai gali siūlyti savo kūrybą pasauliui, bet tai turi būti atliekama su rūpesčiu ir atida, o ne pagal copy paste požiūrį, nes tai vyksta, ir tai yra liūdniausia dalis. Kita vertus, kai esame prieš kažką nusiteikę, užkertame kelią tam, ką potencialiai tai galėtų duoti.

– O kaip šiame kontekste vertinate Julijono idėją sukurti hipotetinę planetą iš žmonių? Juk žvilgsnis nuo žmonių menuose vis dažniau nukreipiamas į kitas rūšis, o ir jo įkurta Lietuvos erdvės agentūra neišvengiamai kelia klausimų apie nacionalumą.

– Netikiu binarinėmis opozicijomis: kultūra ir natūra, vyras ir moteris, juoda ir balta, gera ir bloga... Tai nepadeda mums ir yra šiandienos problema, nes populizmas labai mėgsta šiuos skirstymus. Mes gyvename kartu su bakterijomis ir virusais, gyvūnais, oru, dirvožemiu, vandeniu, taigi, turime visa tai įskaičiuoti. Turime pagalvoti, ką su visu tuo darysime ateityje. Tai nieko bendro neturi su tautybėmis, greičiau su tuo, kaip organizuojame valstybes ir tam tikras teritorijas, kaip užtikriname gyvenimo sąlygas, kurios turi būti geresnės. Privalome rasti trečią kelią, naują būdą, kaip elgtis su Žeme, o Julijono idėja ir yra tokia. Esu didelis Bruno Latouro idėjų šalininkas. Jis yra sakęs, kad jei vienoje pusėje yra aplinkosaugininkai, tai kitoje atsiras tie, kurie neigia klimato kaitą. Kaip kad čia yra Donaldas Trumpas, o ten – Greta Thunberg, bet savo energiją turėtume nukreipti į sutarimą, o ne į priešpriešas.

Julijono projektas intriguojantis, labai šiuolaikiškas, atkreipiantis dėmesį į aspektus, kurie šiandien tikrai aktualūs. Tai trikdantis, erzinantis, abejonių sukeliantis ir provokatyvus minties eksperimentas. Jis atsiranda įdomiame kontekste, nes pati Venecijos bienalė yra didelio verslo modelis. Juk panašiai sukonstruotos NASA ar Europos kosmoso agentūra (ESA). Čia visada kalbama apie bendradarbiavimą (ypač kosmose), bet iš tikrųjų viską lemia konkurencija, siekis kažką padaryti pirmam. Lietuvos paviljone nacionalinis aspektas veikia kaip savotiška galios santykių dekonstrukcija. Čia atsiranda daug ironijos ir kritikos, kurią galime panaudoti kalbėdami apie pasaulį, apie tai, kaip menas, architektūra ir dizainas gali prisidėti kuriant šį suvokimą. Galų gale, šis projektas taip pat veikia ir kaip socialinis eksperimentas, nes į jį įsitraukė daug skirtingų disciplinų ekspertų. Tai labai sudėtingas procesas, bet man tai labai patinka.

Jo kūryba nėra apie dizainą, architektūrą ar vizualųjį meną per se, jo projektai yra apie pasaulių konstravimą. Nemanau, kad disciplinų ribų aptarimas gali būti įdomus.

– Gali atrodyti, kad Julijono kūryba architektūros bienalės kontekste pernelyg dizaineriška. Todėl įdomu paklausti apie konceptualią ribą, skiriančią dizainą nuo architektūros, ir kaip, jūsų nuomone, tai atsispindi Julijono kūrybos atveju?

– Jo kūryba nėra apie dizainą, architektūrą ar vizualųjį meną per se, jo projektai yra apie pasaulių konstravimą. Nemanau, kad disciplinų ribų aptarimas gali būti įdomus. Kitaip nei grynosiose disciplinose, būtent netvarkoje ir per klaidas formuojasi inovacijos, vyksta evoliucija. Nepaisant to, būtina atkreipti dėmesį, kad kiekviena disciplina turi savo logiką, architektūra imlesnė laikui, ji lėtesnė. Manau, kad pati architektūra gali tapti racionalaus ar kritinio pokalbio priemone. Nors ir neįmanoma išspręsti visų problemų, tačiau mums reikalinga vaizduotė, kad gebėtume suprasti, kas įmanoma, o kas ne, kad galėtume suformuluoti ir vizualizuoti galimos ateities scenarijus.

Mane suintrigavo Julijono požiūris į dizainą, nes jei kas ir pakeis tradicinį labai pragmatišką architektūros pasaulį, tai bus ne ekonomika ar technologija, o dizainas. Manau, kad architektai ir dizaineriai geba įsiklausyti į žmonių poreikius ir paversti juos pasiūlymais ir objektais. Ekonomika nesidomi žmonių poreikiais, nes jos interesas – pelnas, technologijos taip pat siekia pelno ir yra giliai atitrūkusios nuo realių poreikių. Mes esame inovacijų spąstuose ir taip kapitalizmas žudo pats save. Architektūra ir dizainas gali leisti suabejoti bei, tikiuosi, pasiūlyti naujas kryptis, nesakau, kad sprendimus.

– Esate sakęs, kad nemėgstate bienalių, tačiau kuravote Stambulo ir Liublianos dizaino bienales, inicijavote bienalę "Manifesta 9" Belgijoje...

– Nes norėjau įrodyti, kad tai gali būti daugiau nei vakarėlis, kad tai, kas yra organizuojama iš viešų pinigų, gali būti tvaru, diskursyvu, kritiška, tapti startu naujoms iniciatyvoms, investicija ateičiai, o ne vienadieniais rezultatais.

– Nesunku pastebėti, kad esate kritiškas daugelio architektūrinių ir visuomeninių procesų atžvilgiu, tačiau kaip matote šią sritį, ar mums pakanka profesionalios kultūros ir architektūros kritikos?

– Architektūra yra svarbi sritis, todėl turime į ją žiūrėti ir ją vertinti rimtai. Tačiau kurti gerą architektūros kritiką yra sudėtinga, nes už tai atsakingi visi. Jei neįsitraukiame į visuomeninį diskursą, pradedame gyventi visiškai privatizuotame pasaulyje, kurį valdo nekilnojamojo turto vystytojai. Mums be galo reikalingi kritikai, kurie kvestionuoja ir mato šiuos reiškinius, iškelia juos į viešumą ir pasiūlo sprendimų, kad architektų ir kitos bendruomenės galėtų toliau dirbti. Turime nepamiršti, kad architektų atsakomybė didėja, nes Žemė dega, gyvename klimato kaitos, žinių ir vaizduotės krizės amžiuje.

– Ką naujo šiuo Lietuvos paviljonu, jūsų nuomone, pasiūlėme architektūros laukui?

– Mes kalbame apie architektūrą išplėstame lauke ir jį plečiame. Būtent tai paverčia paviljoną žvelgiančiu toliau. Galbūt tai gali tapti viena iš naujų krypčių, kurios link architektūra ir judės? Turiu galvoje architektūrą, susijusią su skaitmenine erdve, su virtualiąja realybe, kosmosu, pakartotiniu erdvės naudojimu, erdvių rekontekstualizavimu. Tiesa, kol mes apie tai dar tik mąstome, Jeffas Bezosas ar Elonas Muskas jau okupuoja kosmoso erdves ir daro tai technokratiniu būdu. Į tokius gestus kol kas galime atsakyti tik su humoru, intelektualiai apmąstydami to įtakas. Julijonas tai daro ypač gerai. Manau, kad tiek jis, tiek ir E.Muskas yra tikri vizionieriai, nes sugeba pažvelgti anapus mums pažinių ribų. Tačiau kartu jie yra visiškai priešingose barikadų pusėse, nes, kitaip nei E.Muskas, Julijonas galią suteikia žmonėms. Tiesa, o kodėl Venecijos bienalėje dar nėra E.Musko paviljono? (Juokiasi.)

Sveikindamas menininką J. Urboną kultūros ministras Simonas Kairys sako, kad 2021-ųjų Venecijos architektūros bienalė – ilgai lauktas įvykis visame kultūros ir meno pasaulyje, tačiau ypač reikšmingas jis yra Lietuvai.

„Antrą kartą šiame prestižiniame renginyje prisistatysime savarankiškai ir turėsime galimybę parodyti, kad vaizduotės bei idėjų žaidynėse ne šalies dydis, o jos žmonių kūrybingumas ir talentas yra sėkmę lemiantys veiksniai“, – sako S. Kairys.

Anot jo, 17-toji tarptautinė Venecijos architektūros bienalė taip pat yra puiki proga atsigręžus atgal apžvelgti ir įvertinti lietuvių kūrėjų pasiekimus Venecijoje. Prieš trejus metus džiaugėmės architektūros bienalėje įvykusiu Nomedos ir Gedimino Urbonų kuruotu projektu – eksperimentine laboratorija „Pelkių mokykla“. Dar po metų Venecijos meno bienalė mūsų šaliai tapo istoriniu įvykiu, kai Rugilės Barzdžiukaitės, Linos Lapelytės ir Vaivos Grainytės opera-performansas „Saulė ir jūra“ laimėjo „Auksinį liūtą“.

„Mūsų šalies kūrėjų idėjos ir vaizduotė randa atgarsį tarptautiniuose vandenyse, o į globalias problemas ir iššūkius jie geba pažvelgti savitu, autentišku žvilgsniu. Tikiu, kad atgarsio sulauks ir šiemet Lietuvai Venecijos architektūros bienalėje atstovausiančio Julijono Urbono idėjos. Sveikinu menininką su šia jam tekusia garbe bei atsakomybe. Klausimas, kaip mes gyvensime kartu popandeminiame pasaulyje, tampa aktualus ir gerokai už bienalės ribų. Siekdami konstruktyvaus, tvarumo, darnos ir estetikos principais pagrįsto atsakymo, neišvengiamai turėsime atsigręžti į mokslo, meno ir vaizduotės sankirtas. Šiuo aspektu J. Urbonas yra išskirtinis kūrėjas ne tik lietuviškame meno kontekste. Jo ankstesni įgyvendinti projektai palieka didžiulį įspūdį grakščiu autoriaus žongliravimu dizaino, inžinerijos, filosofijos, kinetinio meno principais. Menininko vedamos nuolatinės derybos su gravitacija žiūrovui atveria vis naujas apmąstymų ir galimybių teritorijas. Tikriausiai dėsninga, kad anksčiau ar vėliau šios derybos turėjo J. Urbono auditorijos žvilgsnius pakylėti iki pat kosmoso. Net jeigu ir iš tiesų, kaip kad sako pats menininkas, esame pernelyg žemiški, kad įsijaustume į kosmosą, bandymą įveikti šį pernelyg tirštą „žemiškumą“ galime laikyti naująją Lietuvos erdvės agentūros misija. Viliuosi, kad ši misija sėkmingai pasieks savo tikslą ir „Planeta iš žmonių“ ne tik tarptautinei architektūros bienalės bendruomenei, bet ir mums visiems taps impulsu dar labiau plėsti savo pažinimo, domėjimosi ribas ir tęsti vaizduotės pratybas“, – sakė kultūros ministras.

Venecijos Santa Maria dei Derelitti bažnyčioje interaktyvi architektūrinė instaliacija veiks iki lapkričio 21 d.

Daugiau nei dešimtmetį nesvarumo būseną ir gravitaciją  tyrinėjantis menininkas Julijonas Urbonas Lietuvai atstovaus įkūręs fiktyvią Lietuvos erdvės agentūrą ir sukūręs „Planetą iš žmonių“.

Šioje meninėje-mokslinėje galimybių studijoje menininkas svarsto apie neįprasto architektūrinio darinio – planetos – konstravimą iš žmonių kūnų. J. Urbonas siūlo į specifinę kosmoso vietą – vieną iš Lagranžo taškų – katapultuoti žmones, kurie ilgainiui imtų traukti vienas kitą ir formuoti vieną kosminį kūną.

„Su tokiu architektūrinės fantastikos projektu menininkas kviečia diskutuoti apie etines, estetines ir politines kosmoso, kaip sunkiai mums suvokiamos ir apčiuopiamos erdvės problemas“, – teigiama parodos organizatorių pranešime.

Kad lankytojams būtų lengviau įsijausti į šios hipotetinės planetos formavimą, paviljonas veiks kaip interaktyvi architektūrinė instaliacija. Jos ašis – 3D skeneris, skenuojantis žmogaus kūną ir paverčiantis jį trimate astrofizikine simuliacija.

Ilgainiui šie nuskenuotų lankytojų atvaizdai ims formuoti vis didėjančią skaitmeninę žmonių gniūžtę.

Venecijoje laboratorija veiks iki lapkričio 21 dienos.

„Collective“ centras įsikūręs buvusioje observatorijoje, tad jo puoselėjamas dialogas su kosmoso mokslais yra ypač reikšmingas indėlis į projekto „Planeta iš žmonių" tolimesnę plėtrą“, – sako J. Urbonas.

Projektas bus Edinburgo mokslo festivalio, vyksiančio balandžio 4-19 dienomis, dalis.

Su astrofizikais vystomos interaktyvios meno–mokslo studijos „Planeta iš žmonių“ Edinburge ašis – specialiai suprojektuoti šeši trimačiai skeneriai, kurie perkels lankytojų kūnus į 3D astrofizikos simuliaciją ekrane.

Ten kūnai katapultuosis į kosmosą – Lagranžo tašką, kuriame nėra gravitacijos – ir jungsis į savotišką gniutulą – planetą iš žmonių. Lankytojai galės ekrane matyti, kaip nesvarumo būsenoje kūnai susilieja vieni su kitais ir formuoja naują dangaus kūną.

„Planeta iš žmonių“ veikia kaip minties eksperimentas, inscenizuojantis galimus žmonių išsiuntimo į kosmosą scenarijus. Šis eksperimentas kelia klausimus, kas nutinka architektūrai, choreografijai, muzikai, menui, kai šios disciplinos kerta Karmano liniją – ribą maždaug 100 km aukštyje virš Žemės jūros lygio, kuri skiria Žemės atmosferą ir kosminę erdvę. Kitaip tariant, kas nutinka menui ar architektūrai, kai jos palieka Žemę“, – svarsto gravitacijos sampratą nagrinėjantis J. Urbonas.

Menininko teigimu, visos disciplinos kūrėsi ir lig šiol veikė žemiškoje ekosistemoje su žmogaus priežiūra. „Biologija, medicina, inžinerija jau prisitaiko prie astroantropoceno – naujojo kosmoso amžiaus, tačiau meno ar architektūros disciplinos vis dar yra „prilipusios“ prie žemės“, – pasakoja menininkas.

Pasak jo, natūraliai kyla klausimai, ką gali kūnas ten, kosmose, ko negali čia, Žemėje. „Pakibus ore, tokios esminės sąvokos kaip „viršus“ ir „apačia“, „vertikalu“ ir „horizontalu“ praranda prasmę. Kūnas tampa tiesiog „plyta“ naujam statiniui, o specialus trimatis skeneris – nežemiško šokio ir architektūros eksperimento aikštele“, – teigia J. Urbonas.

Prieš parodą Edinburge „Planeta iš žmonių“ ir jos elementai buvo rodomi Mokslo galerijoje Dubline, Šanchajaus šiuolaikinio meno muziejuje, Ujazdowski šiuolaikinio meno centre Varšuvoje, „Vartų" galerijoje Vilniuje. Projektą Edinburge iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba.

Atstovaus Lietuvai Venecijos architektūros bienalėje

Projektas „Planeta iš žmonių“ bus Lietuvos paviljono 2020 m. Venecijos architektūros bienalėje ašis.

Gegužės 23–lapkričio 29 dienomis Lietuvos paviljonas Venecijoje įsikurs Italijos karinio jūrų laivyno patalpose, kur veikė „Auksinį liūtą“ Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje gavęs Lietuvos paviljonas „Saulė ir jūra (Marina)“.

Šmaikštų ir kartu ironišką garsaus lietuvių kūrėjo darbą vilniečiai gali pamatyti Gedimino prospekte atsivėrusioje naujoje erdvėje „Live Square“, kurį plėtojo „Eika“.

Naujos energijos pagrindinei miesto gatvei suteiksiančioje vietoje demonstruojamą kūrinį sudaro dvi dalys. Vienoje konstrukcijos pusėje sumontuoti eskalatoriaus laipteliai, o kitoje – čiuožynė. Užlipus į viršų, kaip sako menininkas, nebelieka klausimo, ką daryti toliau, nes „sėdmenis iškart traukia prie žemės“ – belieka šliuožti žemyn.

„Šis eskalatorius-čiuožynė yra susijęs su mano ilgalaikiais tyrimais, kuriuose gilinausi į gravitacinę estetiką ir plėtojau choreografinio dizaino strategiją, bei tuo, jog tapau tėveliu. Man pasidarė aktualios žaidimų aikštelės mieste, kur gali rasti tik nuobodžias, šablonines čiuožynes su iš anksto numatytu scenarijumi“, – apie idėjos gimimą pasakoja menininkas, 2020 m. atstovausiantis Lietuvai prestižinėje Venecijos architektūros bienalėje.

Į verslo erdvę įneš žaidybiškumo

Pasak J. Urbono, naujoje daugiafunkcinėje erdvėje Vilniuje, apjungiančioje modernų verslo centrą, gyvenamuosius namus ir viešąsias erdves, norėjosi objekto, kuris apmąstytų korporatyvumą ir į dažnai pernelyg rimtą bei dalykišką verslo aplinką įneštų lengvo žaidybiškumo.

„Mąstydamas apie įrenginius, kurie kontroliuoja ir valdo mūsų srautus, iškart pagalvojau apie eskalatorių. Juk jis paspartina ne tik mūsų judėjimą, bet ir pačią produkciją. Kuo greičiau juda eskalatorius, tuo sparčiau auga kapitalas. Prisiminkime – eskalatorius kilo iš konvejerio. Norėjau papiktnaudžiauti šia atšiauria ir manipuliatyvia estetika, paversti taisyklių sukaustytą verslo pasaulį korporatyvine žaidimų aikštele“, – apie idėją sako J. Urbonas.

Instaliacijai sukurti prireikė daugiau nei 2 tūkst. detalių ir išskirtinės precizikos, o kūrybos procesas pareikalavo daugybės inžinerijos valandų, prototipų gamybos ir bandymų: „Kai kuri tai, kas neturi jokio precedento, tam tikra prasme, kosminį laivą, privalai būti tikslus, nors tikrai žinai, kad vis tiek iškils kas nors nenumatyta“.

Pasak, Domo Dargio, „Live Square“ sukūrusios bendrovės „Eika“ vadovo,  bendradarbiavimas su menininku J. Urbonu nėra atsitiktinis.

„Sau kėlėme ambiciją atgaivinti apsnūdusią Gedimino prospekto pusę ir įnešti į ją gyvybės. Kadangi drąsūs ir novatoriški J. Urbono kūriniai mus žavėjo jau seniai, supratome, kad joks kitas menininkas į naujai gimstančią erdvę nepažvelgs geriau, įdomiau. Šis mūsų bendradarbiavimas yra vienas iš gerosios praktikos verslo ir meno sinergijos pavyzdžių“, – sako D. Dargis.

Jis tikisi, kad žaismingas elementas taps traukos objektu, kadangi, skirtingai nei įprasti meno kūriniai, bus oficialiai ir legaliai „vartojamas“ – vilniečiai šiuo eskalatoriumi-čiuožyne galės drąsiai čiuožti.

Menininko J. Urbono instaliaciją – eskalatorių-čiuožynę, arba kitaip vadinamą korporatyvinę žaidimų aikštelę – vilniečiai gali pamatyti „Live Square“ erdvėje.

Ketvirtadienį, rugpjūčio 29 dieną, 17 valandą, įvyks oficialus instaliacijos pristatymas – performansas „Pakopa ant pakopos“. Jo metu kamerinio choro „Brevis“ atlikėjai, keisdami savo pozicijas ant eskalatoriaus, išgaus muzikinius akordus bei įvairias melodijas.

Anot jo, džiugu, jog Lietuva tapo asocijuotąja CERN nare, galbūt tai lems sustiprėjusį meninį bendradarbiavimą: „Tikiuosi, kad galbūt bus galima atsivežti lietuvių, kurie būtų adekvatūs ir galėtų ten kurti.“

Žinia, kad Lietuva nuo šiol bus asocijuotoji CERN narė, džiugina, juk tai brangiausia ir didžiausia laboratorija, LRT RADIJUI sako Julijonas Urbonas. Kaip teigia jis, sunku apibūdinti, ką galima patirti CERN kad ir per dvi dienas: „Aš tikiuosi, kad jau buvo aptartos įvairios mokslinės ir verslo perspektyvos ir pan. Kalbant apie mano vykdytą projektą, svarbus aspektas yra specifinis projekto matomumas.“

J. Urbonas tvirtina supratęs, kad CERN yra savotiškas cirkas. „Tai 24 km diametro cirkas, kurio veiklą stebi ir plačioji visuomenė, kurios dalis nesupranta dalelyčių fizikos, bet žavisi, domisi. Galiausiai, supranta ir įsitraukia. Tai savotiškas cirkas, tik nesupraskite to neteisingai. Daugiau neteko matyti nė vieno laboratorijos pavyzdžio, kur būtų toks dialogas tarp to, kas vykdoma ir plačiosios publikos“, – aiškina pašnekovas.

Pasak J. Urbono, svarbus aspektas yra tai, kad gali sustiprėti meninis bendradarbiavimas: „Tai iki šiol yra privilegijuota vieta, kelios šalys galėdavo atsivežti reprezentuojančius menininkus per metus. Tikiuosi, kad galbūt bus galima atsivežti lietuvių, kurie būtų adekvatūs ir galėtų ten kurti.“

J. Urbonas yra menininkas, dizaineris, mokslininkas ir inžinierius. Remdamasis moksliniais tyrimais menininkas nagrinėja, kaip manipuliuojant kūno reakcijomis į gravitaciją sukelti ypatingus kūno ir vaizduotės potyrius. Nuo vaikystės ten augęs, o paskui ir vadovavęs atrakcionų parkui Klaipėdoje, J. Urbonas pradėjo žavėtis ir domėtis vadinamąja gravitacine estetika. Ji tapo centrine jo kūrybos ir tyrimų tema. Apie ją, be abejonės, sukasi ir galerijoje pristatoma instaliacija „Orgazmo karuselė“.

„Orgazmo karuselė“ - tai orgazmą sustiprinantis atrakcionas, įkvėptas ankstesnių menininko plėtotų projektų. Ši centrifugos principu veikianti mašina kviečia publiką imtis sekso žaidimų kintant gravitacijai. Tokia ekstremali sekso aplinka suteikia galimybę išbandyti nežemiškas meilės padėtis ir patirti naujas malonumo aukštumas.

Sukdamiesi vienoje iš aštuonių sferinių kapsulių, sugulovai gali valdyti išcentrinę jėgą keisdami nuotolį tarp sukimosi ašies ir kapsulės. Tolstant nuo ašies didėja išcentrinė jėga, ar tiesiog dirbtinė gravitacija, ji prispaudžia kūną prie kapsulės sienos. Pasivažinėtojai gali valdyti kraujo apytaką tam tikrose kūno dalyse keisdami savo padėtį erdvėje. Pavyzdžiui, galima nukreipti - pripumpuoti ir išleisti kraują į apatinę kūno dalį ir taip sustiprinti lytinio akto pojūčius. Tokiu atveju didesnė jėga sukeltų deguonies stoką smegenyse. Pastarasis reiškinys - smegenų hipoksija - sukelia euforiją ir kartu su orgazmu tampa supermalonumu, kuriam apibrėžti dar nėra sukurtos sąvokos. Pavadinkime tai hipergravitaciniu orgazmu.

J. Urbonas (g. 1981) baigė Vizualinio dizaino bakalauro  ir dizaino magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje, nuo 2007 m. studijuoja meno daktaro studijas Karališkojo meno koledžo dizaino sąveikų skyriuje Londone ir šiuo metu eina prorektoriaus menui pareigas Vilniaus dailės akademijoje. Menininkas yra surengęs daug parodų Lietuvoje ir užsienyje bei sulaukęs tokių įvertinimų kaip prestižinis apdovanojimas už išskirtinumą interaktyviajame mene, Prix Ars Electronica 2010. J. Urbono darbų yra įsigiję privatūs ir vieši meno kolekcininkai, jo darbai įtraukti į Karlsrūhės meno ir medijos centro kolekciją.