Šie matavimai pirmąkart pateikia duomenų, kas dedasi po didžiausios Saulės sistemos planetos, iš tolo atrodančios panašios į spalvingą dryžuotą stiklo rutuliuką, paviršiumi.

Renesanso epochos mokslininkas Galileo Galilei (Galilėjas Galilėjus) pirmasis „įžvelgė Jupiterio dryžius prieš daugiau kaip 400 metų. Iki šiol mūsų supratimas apie jas tebuvo paviršutiniškas“, sakė Izraelyje įsikūrusio Weizmanno (Veicmano) instituto darbuotojas Yohai Kaspi (Johajis Kaspis), vienos iš keturių studijų, paskelbtų mokslo žurnale „Nature“, autorius.

„Juno“ duomenys rodo, kad Jupiterio atmosferos storis yra maždaug 3 000 km gylio ir kad ją visą sudaro psichodelinių spalvų sūkuriuojančios debesų juostos ir greitaeigiai dujų srautais. Atmosferoje nuolat siaučia smarkūs vėjai, o debesų juostos juda skirtingomis kryptimis ir greičiais.

Tačiau giliau esanti skystoji planetos dalis, sudaryta daugiausiai iš vandenilio ir helio, sukasi tolygiai, bemaž kaip kietas kūnas, nustatė tyrėjai.

„Šis rezultatas yra staigmena, nes jis rodo, kad Jupiterio atmosfera yra masyvi ir siekia daug giliau negu anksčiau prognozavome“, – naujienų agentūra sakė Y. Kaspi.

Tuo metu Žemės atmosfera sudaro mažiau ne milijoninę dalį visos planetos masės.

Suprasti mūsų praeitį

„Galima sakyti, išspręsta beveik 50 metų gyvavusi planetologijos mįslė“, – sakė kitos studijos autorius Tristanas Guillot (Tristanas Gijo), dirbantis Prancūzijoje veikiančiame Žydrojo Kranto universitete.

„Nežinojome, ar sukantis dujinėms planetoms, tokioms kaip Jupiteris, zonos ir juostos siekia iki pat centro, ar priešingai – atmosferos dariniai tėra plonyčiai kaip odelė“, – aiškino jis.

Naujosios išvados grindžiamos precedento neturinčiais Jupiterio gravitacijos matavimais, atliktais „Juno“, nuo 2016 metų liepos skriejusio orbita aplink arčiausiai Žemės esančią dujinę milžinę.

Zondas taip pat atsiuntė duomenų apie virtinę milžiniškų ciklonų, siaučiančių ties planetos ašigaliais. Tokių darinių nebuvo aptikta jokioje kitoje Saulės sistemos planetoje.

Nėra žinoma, kaip šie ciklonai susidaro ir kaip jie išlieka nesusiliedami vienas su kitu.

„Pirmasis ir svarbiausias klausimas, į kurį siekia atsakyti „Juno“ – kaip susidarė mūsų Saulės sistema, taip pat daugiau suprasti apie jos evoliuciją“, – AFP sakė dar vienos studijos autorius Alberto Adriani (Albertas Adrianis) iš Italijos nacionalinio astrofizikos instituto.

„Bet kokios žinios, kurių galime įlieti į supratimą apie Jupiterį, tikriausiai pačią pirmąją (prie Saulės) susiformavusią planetą, yra yra žingsnis šia linkme“, – pridūrė jis.

Vienoje NASA išplatintoje nuotraukoje, padarytoje „JunoCam“, matyti Jupiteris ir trys iš keturių jo palydovų: Ijo, Europa ir Ganimedas. Taip pat matyti Jupiterio atmosferos detalės ir Didžioji raudonoji dėmė – didžiulis ciklonas, kurio skersmuo didesnis nei Žemės.

Nuotrauka buvo gauta sekmadienį 5 valandą 30 minučių Grinvičo laiku. Vaizdas užfiksuotas zondui nuo paties Jupiterio nutolus apie 4,3 mln. kilometrų. 

NASA taip pat informavo, kad pirmosios didelės skiriamosios gebos nuotraukos bus priimtos rugpjūčio 27-ąją, kai „Juno“ dar labiau priartės prie Jupiterio.

JAV kosminės agentūros kibernetinis zondas „Juno“ liepos 5-ąją įskriejo į orbitą aplink tolimąjį Jupiterį po beveik penkerius metus trukusios kelionės.

Saulės energija varomas zondas, paleistas iš Kanaveralo kyšulio Floridoje, jau nuskriejo apie 2,7 mlrd. kilometrų.

Per Žemės metus „Juno“ turėtų apsisukti apie Jupiterį 37 kartus, jis skries jos orbita vidutiniškai 5 tūkstančių kilometrų atstumu nuo jos atmosferos.

Pasibaigus misijai, zondas bus nukreiptas sudegti Jupiterio atmosferoje. 

Moteris dirba virš Reaktyvinio judėjimo tyrimų laboratorijos (angl. Jet Propulsion Laboratory, JPL) misijų aptarnavimo zonos įrengtame biure, kurio televizijų kameros nepasiekia – Susanai nereikia viešumo. Kodėl ilgiausiai NASA dirbanti moteris gauna valandinį atlyginimą, aiškinasi „Popular Science“

Pirmieji išgirsti nežemiški garsai, kuriuos 1962 m. erdvėlaivių inžinierius Billas Pickeringas žaismingai pavadino „sferų muzika“, buvo pirmas ženklas, kad NASA erdvėlaivis „Juno“ sėkmingai įskriejo į Jupiterio orbitą, nuo Žemės nutolusią 1,74 mlrd. mylių (apie 2,8 mlrd. km), o šiuos garsus palydėjo misijų valdymo centro komandos narių džiaugsmo šūksniai.

„Juno“ siunčia radijo tonus šimtais įvairiausių dažnių, ir kiekvienas iš jų skirtas informuoti apie konkrečią erdvėlaivio operaciją. Šie tonai plika ausimi negirdimi – jie šifruojami kompiuteriais. Nuo 1997 m. Susana šių tonų klausydavo naudodamasi specialia įranga, kurią pati padėjo kurti, kad galėtų pranešti apie NASA misijų sėkmę arba nesėkmę. Tačiau moters istorija prasideda kur kas anksčiau.

Dirbti Reaktyvinio judėjimo tyrimų laboratorijoje S. Finley pradėjo 1958 m., likus aštuoniems mėnesiams iki dienos, kai Kongresas kartu su prezidentu Dwightu Eisenhoweriu oficialiai įsteigė Amerikos kosmoso agentūrą. Per 58-erius metus trunkančią karjerą veikiausiai nepasitaikė nė vienos misijos, prie kurios Susana nebūtų pridėjusi savo rankos. Ji čia dirbo, kai buvo paleistas pirmasis amerikiečių palydovas, ji atliko užduotis misijų valdymo centre, kai buvo vykdomi ankstyvieji skrydžiai į Mėnulį, rengė kosminių stočių „Voyager“ didžiojo turo per Saulės sistemą maršrutus, džiūgavo, kai Veneros vėjuose suposi mokslinį inventorių nešantys balionai, ir dalyvavo į Raudonąją planetą nuleidžiant marsaeigius. Per savo ilgą ir įdomią karjerą Susanai teko įveikti kliūtis, apie kurias dažnas šiuolaikinis žmogus net nepagalvoja.

Vis dėlto, 2004 m. S. Finley buvo pažeminta pareigose, nes neturėjo NASA reikalaujamo bakalauro laipsnio.

Jupiteriu Susana susidomėjo jau seniai. Ji pamena pirmąją erdvėlaiviu „Pioneer 10“ vykdytą misiją į šią milžinišką planetą. „Aš derindavau didžiąsias programas“, – prisimena S. Finley.

Vos vieną keturioliktąją „Juno“ masės sveriantis erdvėlaivis „Pioneer 10“ palei Jupiterį pralėkė 1972 m., kiek sulėtindamas greitį tam, kad galėtų planetą nufotografuoti, išmatuoti jos radiacijos lygius ir ištirti palydovus. Tiek mokslininkai, tiek visuomenė buvo priblokšti šių pirmųjų išsamių Jupiterio vaizdų. Jupiterio paviršiuje susidariusių sūkurių ir Didžiosios raudonosios dėmės vaizdai buvo tokie stulbinami, kad 1973 m. NASA už jų parodymą per televiziją gavo „Emmy“ apdovanojimą.

Erdvėlaivis „Pioneer 10“ Jupiterį fotografavo skriedamas 81 tūkst. mylių (apie 130 tūkst. km) atstumu nuo jo debesų paviršiaus, o „Juno“ orbita prie Jupiterio priartės 3,1 tūkst. mylių (apie 5 tūkst. km) atstumu. Abiejų misijų metu padarytos nuotraukos ir surinkti duomenys siunčiami per vadinamąjį tolimosios erdvės tinklą (angl. Deep Space Network, DSN), prie kurio kūrimo prisidėjo ir S. Finley.

DSN yra pasaulinis antenų ir ryšio įrenginių tinklas, be kurio tarpplanetinės kelionės būtų neįmanomos. Radijo antenomis galima pagauti silpnus iš kosmoso siunčiamus signalus, o DSN gali nuolat sekti net ir labiausiai nutolusius erdvėlaivius, tokius kaip „Voyager“, kurie šiuo metu tiria tarpžvaigždinę erdvę ir skleidžia signalą, 20 mlrd. kartų silpnesnį už skaitmeninio laikrodžio signalą.

S. Finley buvo neseniai pradėjusi dirbti JPL, kai Kalifornijos Mohavių dykumoje įsikūrusioje vadinamojoje Goldstouno observatorijoje (angl. Goldstone Observatory) buvo sukonstruota pirmoji parabolinė dubens formos antena. Netrukus dauguma Susanos užduočių buvo susijusios su DSN. Dabar šis tinklas apima visą pasaulį – daugybė milžiniškų radijo antenų įrengta ne tik Kalifornijoje, bet ir Australijoje bei Ispanijoje.

S. Finley kartu su kolegomis sukūrė įrangą, kuria užtikrinamas atskirų stočių ryšys ir taip sudaromos sąlygos NASA specialistams palaikyti ryšį su robotizuotais tyrėjais, nesvarbu, kaip tuo metu pasisukusi mūsų planeta ir kur yra atitinkamas erdvėlaivis. Vykdant „Juno“ misiją, ši sąlyga buvo būtina, kadangi įjungdamas variklius, lėtėdamas ir įskriedamas į Jupiterio orbitą, erdvėlaivis turėjo nusisukti nuo Žemės. Kadangi pagrindinė erdvėlaivio antena buvo nusukta nuo Žemės, išsamus duomenų perdavimas buvo neįmanomas. JPL komanda, norėdama sužinoti, kada po 35 minučių veikimo variklis išsijungs ir „Juno“ oficialiai pradės tyrinėti dujų milžinę, klausėsi paprasčiausių radijo tonų.

Bene vienintelė, galinti suprasti signalus ir pranešti apie tai, kaip keliauja „Juno“, yra ilgiausiai NASA dirbanti moteris. Vis dėlto, 2004 m. kosmoso agentūra pažemino Susaną pareigose, atėmė iš jos inžinierės titulą ir nutarė mokėti valandinį atlyginimą – juk ji neturėjo bakalauro laipsnio.

Kai S. Finley buvo pasamdyta 1958 m., nebuvo reikalaujama turėti bakalauro laipsnį, kaip kad yra dabar. Susana buvo talentinga matematikė, bet koledžo niekada taip ir nebaigė. Įsidarbinusi JPL, ji dirbo žmogumi-kompiuteriu.

Prieš sukuriant skaitmeninius prietaisus, žmonės-kompiuteriai buvo atsakingi už visų laboratorijoms reikalingų matematinių veiksmų atlikimą ir dažniausiai tai darydavo popieriuje. 1969 m. Susana kiti moteriškosios lyties „kompiuteriai“ oficialiai tapo inžinierėmis. Tai joms buvo didžiulis laimėjimas – įvertinimas už sunkų darbą ir atsidavimą. Tačiau po to, kai 2004 m. NASA pakeitė savo politiką ir pradėjo reikalauti, kad visi inžinieriai turėtų bakalauro laipsnį, šis titulas iš Susanos buvo atimtas. Jai vienintelei iš visos NASA istoriją kūrusių darbuotojų komandos šis sprendimas buvo reikšmingas – kitos laboratorijoje dešimtmečius išdirbusios moterys jau buvo išėjusios į pensiją.

Nė vienas iš NASA darbuotojų nesugebėjo įtikinamai paaiškinti, kodėl viena pirmųjų agentūros darbuotojų dabar pildo darbo laiko apskaitos žiniaraščius, o jos indėlis vertinamas ne dešimtmečiais, o valandomis.

S. Finley negriežia danties ant savo darbdavio ir teigia, kad džiaugiasi ir tuo darbu, kurį turi. Žinoma, per šešis dešimtmečius moteris padarė pavydėtiną karjerą.

Susana kol kas neplanuoja eiti į pensiją, na o NASA misija jau artėja prie pabaigos. „Juno“ lemtis visada buvo aiški. 2018 m. vasarį NASA pasiųs erdvėlaivį į pražūtį – jis sudegs Jupiterio atmosferoje. Kitą erdvėlaivį tyrinėti atokių planetų NASA paleis ne anksčiau kaip po dešimtmečio.

Misijos prasideda ir baigiasi, erdvėlaiviai kyla ir krenta, o S. Finley tebesėdi savo biure Pasadinoje, laukdama vos girdimų signalų iš kosmoso.

„Sveiki atvykę į Jupiterį“, – paskelbė komentatorius skrydžių valdymo centre NASA Reaktyvinio judėjimo tyrimų laboratorijoje, įsikūrusioje Kalifornijos valstijos mieste Pasadinoje.

Salėje buvę žmonės prapliupo džiaugsmingais šūksniais, kai saulės energija varomas zondas, paleistas prieš penkerius metus iš Kanaveralo kyšulio Floridoje ir nuskriejęs apie 2,7 mlrd. kilometrų, sėkmingai įskriejo į orbitą aplink Jupiterį 23 val. 53 min. vietos (antradienį 6 val. 53 min. Lietuvos) laiku.

JAV Nacionalinės aeronautikos ir kosmoso administracijos (NASA) zondo „Juno“ pagrindinis raketinis variklis įsijungs pirmadienio vakarą, sumažindamas aparato greitį iki 250 tūkst. km per valandą.

Į orbitą aplink Jupiterį „Juno“ įskries automatiškai, pagal iš anksto kruopščiai suplanuotą programą, be skrydžio valdymo centro Žemėje pagalbos.

„Juno“ skrieja intensyvios spinduliuotės sąlygomis, bet jis turėtų atlaikyti šią nepalankią aplinką, sakė bendrovės „Lockheed Martin“, pagaminusios šį aparatą, programos vadovas Kenny Starnesas (Kenis Starnsas).

Zondo vaizdo kamera ir kiti prietaisai buvo išjungti, kol „Juno“ priartės prie dujinės milžinės, todėl kol kas jokių nuotraukų neatsiųs. Mokslininkai pažadėjo paskelbti iš arti padarytų Jupiterio vaizdų, kai „Juno“ skries visai šalia didžiosios planetos debesų viršūnių per 20 mėnesių trukmės 1,1 mlrd. JAV dolerių kainavusią misiją.

Jupiteris, penktoji ir didžiausia Saulės sistemos planeta, priklauso dujinių milžinių grupei ir yra sudaryta daugiausiai iš vandenilio bei helio, kitaip negu Žemė ir Marsas, kurios sudarytos iš uolienų. Įspūdingais sūkuriuojančiais debesimis ir spalvingais dryžiais išsiskiriantis Jupiteris, kaip manoma, yra seniausia planeta, susidariusi tuojau po Saulės. Jeigu pavyktų įminti jo raidos paslaptis, galbūt taptų įmanoma geriau suprasti, kaip vystėsi Žemė ir kitos planetos.

Pavadintas senovės romėnų dievo Jupiterio žmonos Junonos vardu, „Juno“ yra dar tik antrasis kosminis aparatas, skirtas šios planetos stebėjimui iš arti. 1989 metais paleistas zondas „Galileo“ sukosi aplink Jupiterį 14 metų ir atsiuntė įspūdingų tos didžiulės planetos ir jos daugelio palydovų nuotraukų. To aparato atsiųstoje medžiagoje buvo pastebėta ženklų, kad po lediniu Europos paviršiumi slypi vandenynas, kuriame, kaip spėlioja mokslininkai, galėjo išsivystyti nežemiška gyvybė.

Dar viena Jupiterio paslaptis – Didžioji raudonoji dėmė. Neseniai vykdyti stebėjimai Hubble'o (Hablo) kosminiu teleskopu parodė, kad ta jau ištisus šimtmečius Jupiterio atmosferoje siaučianti audra mažėja.

„Juno“ skrydis į Jupiterį truko beveik penkerius metus, per kuriuos aparatas nuskriejo 2,8 mlrd. kilometrų. Iš pradžių zondas skriejo Saulės sistemos vidiniame regione ir panaudojo Žemės trauką, kad būtų išsviestas kaip iš laidynės už asteroidų žiedo, plytinčio tarp Marso ir Jupiterio orbitų.

Per tą laiką „Juno“ tapo pirmuoju taip toli nuskriejusiu vien saulės energiją naudojančiu kosminiu aparatu, pranokęs Europos kosmoso agentūros (ESA) zondą „Rosetta“, skirtą kometų tyrimams. Trys dideli „Juno“ saulės elementų „sparnai“, panašūs į malūno mentes, kurių bendra galia – 500 vatų, tiekia energiją jo devyniems moksliniams prietaisams.

Kaip ir anksčiau paleistas „Galileo“, „Juno“ savo misiją baigs, kai 2018 metais bus nukreiptas įskrieti į Jupiterio atmosferą ir joje suirti. Tokia auka būtina, siekiant išvengti bet kokios tikimybės, kad zondas įsirėš į kurį nors iš Jupiterio palydovų, kuriuose kada nors gali apsigyventi žmonės.

Holivudo aktorė Ellen Page (Elen Peidž), nominuota „Oskarui“ už vaidmenį filme „Džuno“ (Juno), pareiškė esanti lesbietė per penktadienį Las Vegase vykusią homoseksualios orientacijos paauglių konferenciją.

„Pavargau slapstytis ir pavargau meluoti nutylėdama“, – 26 metų aktorė sakė kalboje, kuri buvo audringai pasveikinta klausytojų per konferenciją „Laikas klestėti“ (Time to Thrive), finansuojamą nevyriausybinės organizacijos „Human Rights Campaign“.

„Šiandien esu čia, nes esu homoseksuali. Ir dėl to, kad ... galbūt galiu kai ką pakeisti, – pridūrė E.Page. – Padėti kitiems gyventi lengviau ir galbūt turėti daugiau vilčių. Bet kokiu atveju, jaučiau turinti asmeninę pareigą ir atsakomybę visuomenėje“

E.Page, kuri 2007 metais suvaidino nėščią paauglę filme „Džuno“, taip pat sukūrė vaidmenis kino juostose „Pradžia“ (Inception), „Į Romą su meile“ (To Rome with Love) ir „Iksmenai: žūtbūtinis mūšis“ (X-Men: The Last Stand).

Šiuo metu E.Page filmuojasi dramoje „Freeheld“ apie vėžiu sergančią policijos detektyvę, kovojančią, kad jos pensiją paveldėtų lesbietė partnerė.

E.Page savo kalboje sakė daugelį metų kentėjusi, nes bijojo paviešinti savo orientaciją.

„Nukentėjo mano dvasia, psichinė sveikata ir mano santykiai, – pareiškė ji. – Stoviu čia šiandien su jumis visais – kitapus viso to skausmo.“

Lesbiečių, gėjų, biseksualų ir lytį pakeitusių asmenų teises ginanti „Human Rights Campaign“, paskelbusi E.Page kalbą savo tinklalapyje, pasveikino aktorę, užbaigusią „giliai asmenišką ir didelių pastangų reikalaujančią kelionę“.

E.Page savo kalboje taip pat gyrė kitus žmones, panašiai paviešinusius savo orientaciją – tokius kaip amerikietiškojo futbolo žaidėjas Michaelas Samas (Maiklas Semas), kuris šį mėnesį paskelbė esantis gėjus. Jis gali tapti pirmuoju savo homoseksualumo neslepiančiu Nacionalinės futbolo lygos žaidėju.