Buvo žinomos ir viduramžiais
Ar daug kas šiandien gali pasigirti, matęs Juodąją Madoną su tokios pat spalvos Kūdikėliu Jėzumi? Tokios neįprastos spalvos artefaktai pasirodė viduramžiais. Jie buvo aptikti kasinėjant žemę, uolose, didelių medžių drevėse. Juodąją Madoną savo globėja laikė ne tik paprasti žmonės, bet ir garsūs asmenys. Pavyzdžiui, tokios spalvos Madonai meldėsi ir Žana d‘Ark.
Bet kodėl tos Madonos juodos, jei Marija buvo baltaodė? Atsakymų daug ir įvairių, tačiau populiariausias – Madonos tapo juodomis nuo žvakių ir fakelų suodžių. Bet juk daugelis Juodųjų Madonų buvo pagamintos iš juodo akmens ar tamsių medžių medienos. Na, pavyzdžiui, Prancūzijos karalius Liudvikas IX, 1248 m. dalyvavęs septintajame Kryžiaus žygyje, iš jo parsivežė juodo medžio Madonos statulą. Ji buvo apsiausta auksiniu brokatu. Tas apsiaustas, prasiskyręs Madonos pilvo srityje, atidengė Kūdikėlio Jėzaus galvą su aukso karūna. Karalius Liudvikas IX tą statulą padovanojo Dievo Motinos katedrai. Statula buvo laikyta stebuklinga, tačiau Prancūzijos revoliucijos laikais ji buvo sudeginta lauže drauge su kitais kulto reikmenimis.
Nėra tikslaus atsakymo, kodėl tos Juodosios Madonos atsirado, nors kas galėtų paneigti, kad tai galėjo būti senųjų pagoniškų tikėjimų atgarsis, apibendrinantis deivės Motinos – amžinojo moteriškojo prado – vaizdinį. Mat juoda spalva laikoma žemės gelmių ir moters įsčių spalva. Iš ten randasi nauja gyvybė.
Vilmanto Raupelio nuotr.
Unikali mediena
Garliavoje gyvenantis žemaitis skulptorius tautodailininkas A.Teresius sako nesidomėjęs, iš kur Prancūzijoje ir Ispanijoje radosi ten jo matytos Juodosios Madonos. Bet kai maždaug prieš penkiolika metų A.Teresiui buvo pasiūlytas gabalas pajuodusio ąžuolo, augusio Lietuvoje prieš pustrečio tūkstantmečio, skulptorius neabejodamas jį įsigijo. Juolab kad tas per kelis tūkstantmečius pajuodęs ąžuolas turėjo ir savo amžiaus sertifikatą, kurį pasirašė jo amžių nustatę Lietuvos mokslininkai.
Genialiu liaudies meistru skulptoriumi laikau tik anksti mirusį Rimantą Idzelį. Net esu išdrožęs jo stiliumi skulptūrą.
Ispanijoje ir Prancūzijoje skulptoriaus matytos Juodosios Madonos padiktavo Adolfui mintį – panaudoti juodąjį ąžuolą tokioms skulptūroms. Per beveik penkiolika metų sukūrė jų, nepanašių viena į kitą, visą pulką. Vienos jų labai saikingai paspalvintos, kitos – visiškai juodos. Vienos su 12 žvaigždžių vainikais aplink galvas, kitos – be jų. Vienok, tarp jų yra ir lengvai atpažįstamų Madonų – Aušros Vartų Dievo Motina, Pažaislio bažnyčios centrinio altoriaus Švč. Mergelė Marija ir Šiluvos.
Dalis Juodųjų Madonų išsiskiria paauksuotomis ar pasidabruotomis drabužių, Kūdikėlio Jėzaus vystyklų detalėmis, tai nepaprastai paryškina subtilų skulptūrų grožį. "Šiose skulptūrose nėra mūsų liaudies menui artimų spalvų – jos netinka šioje bažnytinių skulptūrų tematikoje. Pažiūrėkite, kaip dera tarpusavyje ši trijulė, tinkanti namų altorėliui", – neslėpė pasitenkinimo savo darbu skulptorius, glostydamas ant 3 000 metų ąžuolo lentelės sustatytas šv.Oną, Mariją su Kūdikėliu ir Joną Nepomuką.
Labai įnoringa mediena
Į klausimą, koks seniausias ąžuolas yra patekęs į skulptoriaus rankas ir kas iš jo buvo išdrožta, A.Teresius nedelsdamas atsakė: "Iš Šventosios upėje Jodonių kaime aptikto seniausio ąžuolo."
"Jo amžius siekia beveik 5 000 metų – išdrožiau keletą Madonų ir angelų. Beje, toje pačioje vietoje yra aptikta 1 000 metų jaunesnių ąžuolų, kurie, matyt, paplauti upės vandens, irgi nuvirto į upę. O upių vagos juk "dreifuoja" – ir ąžuolai ilgainiui atsidūrė po vandeniu. Paskui buvo apnešti dumblu ir tokiu būdu sulaukė dienos, kai upės vandenys vėl juos apnuogino. Bet ne kiekvienas, pamatęs dumblu apneštą rastagalį, supras, kad tai tūkstantmetis ąžuolas. Be to, jei nenuvalysi nuo to radinio gausių apnašų, jis per kelerius metus supus. O nuvalius, reikia skubėti drožti, nes pradeda kietėti. Todėl kai kuriuos tūkstantmečių ąžuolų gabalus laikiau sandariuose polietileno maišuose, kad unikali tūkstantmetė juodoji mediena nesukietėtų", – aiškino skulptorius.
Vilmanto Raupelio nuotr.
Pasak A.Teresiaus, kelių tūkstančių metų ąžuolo mediena, ištraukta iš pelkės, iš upės klampios pakrantės ar durpyno būna nemaloni akiai. Nuvalius apnašas, išėmus supuvusias vietas, juoda mediena būna gan minkšta – galima atsuktuvą įbesti, tačiau greitai pradeda džiūti, todėl reikia skubėti drožti.
Įdomu buvo matyti jaukioje skulptoriaus dirbtuvėje Madonos galvos aureolę, įgavusią elipsės formą, arba angelo galvą, pakrypusią į vieną pusę. Pasirodo, tai džiūstančio ąžuolo deformacijos. Reikia pasakyti, suteikiančios skulptūroms žavaus savitumo.
Blaiviai vertina savo ateitį
Pirmas žmogus, užfiksavęs mano polinkį į meną, buvo pradinių klasių mokytoja, kuri mokė ne tik sagas prisiūti, bet ir siuvinėti – tokius mano darbus mokytoja visada girdavo.
Skulptorius labai pagarbiai elgiasi su tūkstantmečių ąžuolų atliekomis – prieš Kalėdas drožė unikalius eglutei žaisliukus. A.Teresius parodė ir iš Žuvinto biosferos poligone, Varnupių kaime, rasto 2 500 metų senumo ąžuolo atliekų išdrožtus juodus kryželius. Sunku net suvokti, kad iš tokio senumo medžio sukurtas kryželis gali paprasčiausiai kaboti ant kažkieno kaklo.
A.Teresiaus įspūdingą Juodųjų Madonų kolekciją papildo panašus kiekis juodųjų angelų, juoda šv.Juozapo, įspūdinga Jėzaus Nazariečio surištomis rankomis skulptūra, prakartėlė. Didžioji dalis šios, be abejonės, unikalios juodų skulptūrų kolekcijos po parodos liks namuose. "Šios ir daugybė kitų drožinių, saugomų mano namuose, tai mano pensinis fondas, – šyptelėjo skulptorius. – Juk matau, kaip vargsta mano vyresni kolegos, gyvendami iš elgetiškos mūsų, tautodailininkų, pensijos", – neslėpė tikrovės skulptorius.
A.Teresius tikrai neturėtų vargti senatvėje – jo drožinių kolekcija stulbina gausa ir įvairove, tačiau net ir ta įvairovė išsiskiria tik jam būdingu kūrinių savitumu. Tuo galės įsitikinti kiekvienas užsuksiantis į vasario 5-ąją Garliavos bibliotekoje (Vytauto g. 21) atidaromą personalinę A.Teresiaus kūrybos parodą.
Akivaizdu, kad tikrai neatsitiktinai vienas jo kūrinys buvo parinktas kaip dovana pačiam popiežiui Pranciškui.
Skulptorius prisipažino, kad tai jam ypač malonu žinoti, tačiau kartu nuoširdžiai pripažino: "Genialiu liaudies meistru skulptoriumi laikau tik anksti mirusį Rimantą Idzelį. Net esu išdrožęs jo stiliumi skulptūrą. Daug kas sako, kad tai paties Idzelio darbas. Gal todėl neatskiria, kad tą skulptūrą dariau su didele pagarba ir meile jam."
Vilmanto Raupelio nuotr.
Tėvo Stanislovo pėdsakas
Kas atvedė A.Teresių į skulptoriaus kelią? "Pirmas žmogus, užfiksavęs mano polinkį į meną, buvo pradinių klasių mokytoja, kuri mokė ne tik sagas prisiūti, bet ir siuvinėti – tokius mano darbus mokytoja visada girdavo. Po to išardžiau namuose senovinio laikrodžio sugedusį mechanizmą ir sudėjau jį taip, kad laikrodis vėl atgijo. Visa tai bylojo, kad turėjau skulptoriams būdingą savybę – buvau krapštukas", – teigė A.Teresius.
"Pirmas žmogus, atkreipęs dėmesį į mano medžio darbelius, buvo menininkas bažnyčios vargonininkas Alvydas Šeduikis, nuvežęs mane, paauglį, pas Tėvą Stanislovą. Šis man padovanojo pirmuosius kaltelius ir paprašė išdrožti kelias šventųjų skulptūrėles į jo anuomet plačiai statomus koplytstulpius", – savą dievdirbio kelio pradžią prisiminė kūrėjas. Tiesa, drožybos pradžiamokslį išėjo ganydamas karves, nes tėvas dirbo fermoje. Dabar A.Teresiaus, įvairių konkursų nugalėtojo, žinomo ne tik Lietuvoje skulptoriaus darbai – tai odė tautiškumui, jos giluminėms šaknims, o jo Juodosios Madonos – tai dar viena jo kūrybos sritis, palytėta angelo sparnu.
