Pirmosios pamokos – šeimoje
Jubiliejui skirtame spektaklyje grafo Almavivos partiją, kurią mėgo ir J.Indra, atlikti patikėta Povilui Padleckiui. "Man tai didžiulė garbė ir atsakomybė, – prisipažino P.Padleckis, kurio gyslomis teka ir garsiojo kūrėjo kraujas. – Mano prosenelis Stasys Padleckis buvo J.Indros (pavardę pakeitusio 1943-iaisiais – red.past.) vyriausias brolis, turėjęs įtakos muzikiniams jo pasirinkimams. Beje, Vilniuje gyvena Stasio sūnus – tai mano senelis Romas." Pastarojo vestuvėse J.Indrai teko pašėlusio piršlio vaidmuo – jis sugebėjo per vestuves jaunąją nuplukdyti valtele į ežerą. Ir nors šis epizodas nedaug susijęs su I.Indros muzikinėmis šaknimis, byloja apie jo charakterį.
J.Indra užaugo gausioje ir dainingoje šeimoje, kurioje jo vyriausias brolis Stasys suorganizavo šeimos chorą, koncertavusį apylinkėje. Ilgainiui šis šeimos choras tiek išgarsėjo, kad buvo pakviestas į Kauno radiofoną – dainavo harmonizuotas lietuvių liaudies dainas. Juozas padėdavo Stasiui ugdyti šeimos choristus – išmokydavo namiškius atskirų partijų, o į namus iš Seredžiaus, kur dirbo vargonininku, grįžęs Stasys jas sujungdavo. Tad namai, kuriuose buvo ir Juozuko labai mylima fisharmonija, buvo pirmoji J.Indros muzikos mokykla.
Grojo pulko orkestre
Seredžiuje vargonininkavęs S.Padleckis apie 1935 m. atgaivino čia anksčiau gyvavusį orkestrą, kuriame abu su Juozu grojo įvairiais instrumentais, persirašydavo natas iš kitų orkestrų repertuaro. Kaip yra pastebėjusi muzikologė Ona Narbutienė, Juozas bemat surašydavo instrumentų partijas, vos išgirdęs kūrinį iš plokštelės.
Tačiau ne tik muzika viliojo Juozą – jis savarankiškai išmoko kelias kalbas, domėjosi fizika, daug skaitė, rašė eilėraščius. Vieno koncerto metu į gabų vaikinuką atkreipė dėmesį Kėdainių karinio orkestro kapelmeisteris ir pasiūlė jam stoti į pulko orkestrą. Vaikinas sutiko ir išvyko į Kėdainius, iš kur 1938 m. ėmė važinėti į paskaitas Kauno konservatorijoje – mokėsi vokalo skyriuje. Toks gyvenimas ilgainiui išvargino vaikiną, ir jis, palikęs ketvirtą kursą, išvyko į Vilniuje besikuriančią operos trupę.
Tandemas su R.Senkute
"Tai iš tiesų buvo puikus žmogus savo vietoje, – tvirtino teatrologė Daina Klimauskaitė, 1961 m. pradėjusi dirbti Kauno muzikiniame teatre. – J.Indrai atėjus į teatrą, jame prasidėjo dideli, ryškūs pokyčiai."
Iki tol šiame teatre buvo pastatytos tik dvi operos – 1951 m. "Rigoletas" ir kiek vėliau – "Traviata", o J.Indrai būnant vyriausiuoju teatro dirigentu, rampos šviesą išvydo beveik visos įmanomos tuo metu pastatyti operos ir panašus skaičius operečių.
J.Indrai būnant vyriausiuoju teatro dirigentu, rampos šviesą išvydo beveik visos įmanomos tuo metu pastatyti operos ir panašus skaičius operečių.
"Jo pastangomis išaugo teatro choro bei orkestro kiekybė ir kokybė. J.Indros pastabos, patarimai solistams, kaip įveikti vieną ar kitą sudėtingą muzikinę frazę, buvo labai vertingos ir naudingos, nes jis pats buvo operos dainininkas", – pasakojo muzikologė.
Beje, J.Indra visada reikalavo raiškios solistų dikcijos, o ir orkestro muzikantams jis negailėjo patarimų, nes pats buvo muzikos kūrėjas, grojo ne vienu instrumentu.
"Žodžiu, J.Indra smarkiai kilstelėjo teatro profesionalumo lygį. Juolab kad jis dirbo ranka rankon su tokia puikia režisiere, kaip Regina Senkutė. Bendradarbiauti jie pradėjo, statydami "Sevilijos kirpėją". Labai drąsiu žingsniu galima pavadinti jų bendro darbo vaisių – operą "Karmen" su Genovaite Gontyte, o opera "Slaptos vedybos" – ypač kūrybingas jų darbas", – apie tandemą, kuris nutrūko mirus sunkios ligos pakirstai R.Senkutei, pasakojo D.Klimauskaitė.
Buvo pastabus vadovas
Pasak D.Klimauskaitės, J.Indros su R.Senkute, o po to – ir su R.Andrejevu pastangomis teatras tapo mąslus, labai vertinamas žiūrovų. Žinoma, negalima pamiršti nuostabių balsų solistų Stasės Rapalienės, Danutės Žilionytės, vėliau – Danutės Dirginčiūtės, Juozo Malikonio, Mykolo Rekio ir daugybės kitų solistų, žiūrovų pamėgtų komiškų vaidmenų atlikėjų Kazimiero Mikalausko ir Leono Stanevičiaus indėlio.
"Pradėjusi dirbti teatre, kartu studijavau neakivaizdiniu būdu GITIS’e. Tuo metu žengiau pirmuosius žingsnius Kauno muzikinio teatro chore. J.Indra iškart atkreipė dėmesį į tai, kad aš labai greitai – per savaitę išmokau tuo metu statomo "Demono" labai sudėtingos choro partitūros antro soprano partiją. Įvertinęs tai, liepė padidinti mano atlyginimą. Beje, operos premjeroje chorui vis tik nepavyko išvengti klaidų, ir diriguodamas maestro mums už tai parodė liežuvį", – prisiminė D.Klimauskaitė.
D.Klimauskaitei teko teatre matyti, kaip Gabrielio partiją operoje "Simonas Bokanegra" dainavo pats J.Indra. Tai buvo vienintelis šio išties didžio kūrėjo vaidmuo Kauno muzikiniame teatre. Mačiau, kaip jis, senokai dainavęs operoje, jaudinosi, eidamas į sceną. Pagalvojau tada, kad būtent todėl dirigentas taip gerai jautė ir suprato solistų, muzikantų būsenas, buvo jiems jautrus ir atidus.
"J.Indra į visus teatro darbuotojus kreipdavosi šiltai, žmogiškai. Mėgiamiausias kreipinys – "zuikuti". Tačiau ilgainiui šio visų mylimo žmogaus viduje kažkas palūžo – J.Indros žavesys šeštajame jo gyvenimo dešimtmetyje pradėjo menkti, o sveikata – smarkiai šlubuoti. 1968 m. kovo 14 -ąją jo gyvybė užgeso, bet J.Indros talento, tarsi tolimos žvaigždės šviesa sklinda iki šių dienų", – teigė D.Klimauskaitė.
Genovaitės dievaitis
Tik metus su maestro išgyvenusi jo žmona Genovaitė Indrienė neslėpė: "Indra buvo mano dievaitis, mano didžioji meilė."
Apgailestaudama, kad drauge išgyveno taip trumpai, moteris atskleidė aplinkybes, kuriomis įsiliepsnojo jų meilė. "Įsimylėjau J.Indrą, išvydusi diriguojantį senajame Vilniaus operos ir baleto teatre, kai čia gastroliavo Kauno muzikinis teatras. Gyvendama tada Vilniuje, stengdavausi visais įmanomais ir neįmanomais būdais įsmukti į teatrą, kai atvažiuodavo minėtas kauniškis teatras. Norėdama būti arčiau savo dievaičio, įstojau į J.Tallat-Kelpšos muzikos technikumą, o paskui, 1965 m. persikėlusi į Kauną, tęsiau mokslus J.Gruodžio muzikos technikume. Kartą užsukusi Kaune pas draugę, radau netikėtą svečią – tai buvo J.Indra. Po to aš jį ten sutikdavau dažniau ir įsimylėjau šį žmogų labai rimtai", – neslėpė G.Indrienė.
Technikume dainavimą dėsčiusi G.Gontytė kartą nuvedė būsimą Indrienę į Muzikinio teatro vyr. režisieriaus Rostislavo Andrejevo organizuotus Aktorių parengimo kursus. Tai Genovaitei buvo tarsi likimo dovana – ji jau sutikdavo savo dievaitį teatro koridoriuose.
"J.Indra kartais sustabdydavo mane teatre ir įprastu jam stiliumi paklausdavo, kaip sekasi "zuikučiui". Ilgainiui jis pakalbindavo mane vis dažniau – juk matė, kad esu jam neabejinga. Kartą svečiuojantis jo bute, labai netikėtai ir labai paprastai pasiūlė tekėti už jo. Argi aš galėjau atsisakyti?", – retoriškai paklausė Genovaitė.
Genovaitė, tekėdama už J.Indros, visiškai nesidomėjo jo buvusiu asmeniniu gyvenimu, sveikata, įpročiais, nekreipė dėmesio į tai, kad jis buvo net 21 metais vyresnis už ją – mylėjo kūrėją beatodairiškai. "Mūsų kuklios vestuvės įvyko 1967 m. vasario trečiąją be jokių iškilmių – pietavome su draugais jo bute. Net fotografo nebuvo. Todėl teturiu tik vieną mėgėjišką mūsų vestuvių dienos nuotrauką", – apgailestavo Genovaitė.
Nesulaukė savo 50-mečio
Pasak pašnekovės, J.Indra jai buvo labai švelnus, dėmesingas vyras, tačiau vos sėsdavo kurti prie pianino, aplinkinis pasaulis jam nustodavo egzistavęs.
"Tuomet aš surasdavau dingstį išeiti iš namų, kad netrukdyčiau jam kurti. Matydama vyrą kiekvieną dieną, atkreipiau dėmesį į išryškėjusius jo šlyjančios sveikatos požymius. Kartą, kai jam tapo labai silpna ir atsikosėjo krauju, iškviečiau greitąją medicinos pagalbą, kuri išvežė jį į "Raudonojo Kryžiaus"– tuomet vadinosi I tarybinė – ligoninę. Naktį praleidau prie jo lovos, o vėlų rytą, kai atėjo manęs pakeisti sesuo, išėjau namo numigti. Apie 14 val. staiga prabudau tarsi nuo didelio trenksmo. Pasirodo, tą akimirką J.Indra mirė", – neslėpdama jaudulio pasakojo našlė.
J.Indra mirė, likus keturioms dienoms iki jo 50-mečio, kurio jubiliejiniame vakare Vilniuje ketino dainuoti Germano partiją "Pikų damoje".
"Aš netekau didžiosios savo meilės, o muzikos bendruomenė – per anksti užgesusio talentais liepsnojusio kūrėjo", – sakė G.Indrienė.
Gyvenimo ir kūrybos bagažas
*Juozas Indra gimė 1918 m. kovo 18. d. Jurbarko valsčiaus Pavietavos kaime.
*1938–1945 m. studijavo solinį dainavimą, kompoziciją ir dirigavimą Kauno konservatorijoje.
*1943 m. kaip operos dainininkas debiutavo Vilniuje. Per karjerą sukūrė 20 operos vaidmenų.
*1945 m. grįžo į Kauną, kur tęsė studijas, koncertavo, bet buvo suimtas ir išvežtas Į Sibirą, kur buvo įtrauktas į muzikinį Vorkutos gyvenimą, tapo dirigentu.
*1948 m. grįžo iš tremties ir apsigyveno Vilniuje, dirbo Vilniaus konservatorijoje. Jo operos parengimo klasę lankė M.Aleškevičiūtė, V.Blažys, I.Jasiūnaitė, A.Lietuvninkas, L.Muraška ir kt.
*1954–1965 m. buvo Kauno muzikinio teatro vyr. dirigentas, 1965–1968 m. – dirigentas.
*J.Indra dirigavo per 30 įvairių operų ir operečių spektaklių, daug koncertavo.
*1956 m. parašė žymiausią savo kūrinį – baletą "Audronė", už kurį 1957 m. pelnė Respublikinę premiją.
*1959 m. jam suteikiamas LSSR nusipelniusio meno veikėjo vardas.
*1960 m. sukūrė simfoniją "Griuvėsių miestas" pagal to paties pavadinimo S.Nėries poemą. Parašė 12 originalių dainų bei romansų, choro ir solo dainų, harmonizavo apie 150 liaudies dainų, apie 20 kamerinių instrumentinių, 10 simfoninių kūrinių, muziką 8 dramos spektakliams bei kino filmams ir kt.
*Ant kauniečiams gerai pažįstamo Centrinio knygyno pastato (Laisvės al. 81) sienos 1998 m. buvo atidengta memorialinė lenta (skulptorius Vladas Žuklys, architektas Jonas Lukšė).
