Stebėtinas populiarumas

Iki metų pabaigos, gruodžio 31-osios, galima pamatyti Kauno miesto muziejaus kilnojamąją parodą "Kauno ponios ir ponai: XX a. 3–4 dešimtmečio stilius". Simboliška, kad ji eksponuojama Kauno širdyje – Rotušėje. 1921–1931 m. čia kabinetą turėjo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Kauno miesto burmistras Jonas Vileišis, kurio burmistravimo metu Kaunas tapo klestinčiu, pažangiu, moderniu miestu. Į tų laikų Kauną ir kviečia persikelti ekspozicija. Ji – puikus fonas pristatyti edukacinę programą "Smetoniški kursai panelėmis ir ponioms".

"Ši edukacinė programa parengta pagal to meto spaudos leidinius. Kaunas tarpukariu vadintas mažuoju Paryžiumi, čia klestėjo grožio pramonė, buvo rengiami įvairūs lavinamieji kursai moterims, leidžiama daugybė žurnalų, – primena J.Ragaišienė, edukacinės programos dalyviams cituojanti smetoniškų leidinių "Moteris", "Moteris ir pasaulis", "Mados ir siuvėjų menas", "Naujoji vaidilutė" ir kt. ištraukas. Juokiasi prisiminusi: – Kartą pasakiau, kad galima užsirašyti, ką sakau. Tai grupė viską kruopščiai ir susikonspektavo."

Įdomiausia, kad prie "Smetoniškų kursų panelėms ir ponioms" klausytojų prisijungia ir vyrai. Šis užsiėmimas tampa smagia gimtadienių dalimi, tačiau populiariausias – tarp būsimųjų nuotakų ir jų draugių, rengiančių mergvakarius.

"Merginos turi galimybių susipažinti su reikalavimais, kurie buvo keliami tarpukario lietuvei: kuo ji turėjo vilkėti, kokius darbus mokėti dirbti, kaip elgtis viešoje ir privačioje erdvėse. Taip pat jos gauna patarimų, į ką kreipti dėmesį renkantis vyrą, kaip rūpintis namais, grožiu ir sveikata, ir pažymėjimą, "kad minėtoji mergina yra pasiruošusi tekėti ir tapti idealine žmona", – cituoja autentišką to meto kalbą J.Ragaišienė.

Išklausiusios laiko patikrintų patarimų merginos puola matuotis kepuraičių, derinti prie jų aksesuarų, menančių to meto madą, – juk smagu pasijusti smetoninių laikų panele!

Išrankesnės nei Paryžiuje

Tai, kas buvo svarbu prieš šimtą metų, šiandien merginoms ir moterims kelia įvairiausius jausmus, visų pirma – šypsnį. "Tai, kas dabar nuskamba šmaikščiai ar juokingai, tais laikais buvo dorovės ir elgesio pagrindas, – sako į smetoninius laikus padedanti nusikelti edukatorė. – Kai kurios kursus išklausiusios merginos prisipažįsta, kad negalėtų gyventi įspraustos į tokius griežtus rėmus."

Pabandykime suprasti tų laikų moterį. Kokia ji? Pradėkime nuo išvaizdos.

Iš XX a. 3–4 dešimtmečio fotografijų matyti, kad to meto ponios sekė pasaulio madas. Kaunas tuo metu buvo vadinamas Mažuoju Paryžiumi, kalbama, esą Kauno ponios išrankesnės negu Prancūzijoje, miestietės naudojosi užsienietiškais mados žurnalais, buvo leidžiami ir lietuviški žurnalai su mados patarimais.

Trečiajame dešimtmetyje moterys atsikratė puritoniškumo, reikalaujančio aklinai slėpti kūną, ketvirtajame dešimtmetyje atgimė moteriškumas, švelnumas – moterys tapo gundančios ir paslaptingos. Itin madingos tapo skrybėlės: įvairiausio dydžio, plokščios kaip blynai ir nedidelės, kurios vos laikėsi ant viršugalvio.

Grožis tapo savotiška prievole, moterys labai norėjo būti gražios, o besikurianti grožio industrija palaikė tokį siekį. Sparčiai daugėjo grožio salonų, paaukoti keletą valandų grožio procedūroms moterims tapo įpročiu ir būtinybe.

"Moters tualetas, tai yra rūbai, susišukavimas ir t.t., privalo prisitaikinti prie išsilavinimo laipsnio, prie visuomeninės padėties, turto, amžiaus ir vietos", – primena smetoninė spauda. O mados "privalo būti padorios, sveikos, patogios ir gražios", nes "gražiausias moters pasipuošimas visuomet liks taurus ir geras būdas". Besaikis moterų puošimasis vadintas blogybe, "bet norėti, kad moteris neturėtų palinkimo puoštis, negalima. Kas būtų, jei moteris imtų ir pavirstų į pakulų puodus?"

Ideali moteris privalo išlikti kaimiete, nes tik kaimietėje galima rasti tikrą moters lietuvės tipą.

Kilti dvasia aukštyn

Kad ir kaip koja kojon su Europa bandė žengti miestietės, buvo manoma, kad "ideali moteris privalo išlikti kaimiete, nes tik kaimietėje galima rasti tikrą moters lietuvės tipą". Iš tarpukario leidinių susidėlioja štai toks idealios moters stereotipas.

"Didelė dovana – gražus kūno sudėjimas, malonus veidas, – atkreipiamas dėmesys. – Tačiau reikia mokėti tą gražumą užlaikyti ir jį tinkamai įkainuoti. Grožis neatsiejamas nuo sveikatos, jos paslaptis galima sužinoti iš tūlos senelės, kuri ir senatvėje atsižymi skaistumu ir kūno gražumu. Svarbiausia visame kame susitūrėti, būti linksmai, būti kaskart geresnei, kilti dvasia aukštyn."

Figūros linijų gražinimas mankštinantis – netoleruotinas, nes pozos ne visada padorios, tad geriau lavinti kūno plastiką namuose, dirbant ūkio ir namų ruošos darbus.

Iš to meto moters reikalauta, kad ji būtų išauklėta, išprususi, išsilavinusi, tačiau, jei nespėjai iki santuokos baigti aukštojo mokslo, "šeimos uždavinių aukojimas diplomui yra per daug egoistiškas dalykas", o universitetais turi tapti šeima, vaikų auklėjimas, rūpinimasis vyru, namų priežiūra. Lavintis patartina lankant įvairius siuvimo, siuvinėjimo, kulinarijos, namų ūkio vedimo ir kitus kursus.

O jau įstaigoje dirbanti ištekėjusi moteris išvis nekėlė pasitikėjimo: dirbti galima tik iš bėdos, jei šeimai stinga pinigų, nes svarbiausia jos prievolė – "tvarkyti šeimos gyvenimą viduje ir auklėti vaikus".

Tiesa, "namų ruošos srityje vyksta reformos ir mes, lietuvės, taip pat turime reformuotis, kad neliktume prieštvaninėmis šeimininkėmis", – ragino to meto spauda.

Vien meilės neužtenka

O ko gi reikalauta kuriant šeimą? Visų pirma, išmintingai pasirinkti vyrą, nes "vien meilės jausmo šeimos laimei neužtenka". Labai svarbu įvertinti vyro giminę. "Nuo sveikatos pareina ir būsimosios kartos likimas, todėl svarbu, kad būsima antroji pusė nesirgtų jokiomis matomomis ar nematomomis ligomis. Labai patartinas dalykas prieš vedybas pasitikrinti sveikatą pas gydytoją", – atkreipiamas dėmesys to meto spaudoje.

Ne mažiau svarbu atsižvelgti ir į visuomeninę padėtį: "Labai klysta tie, kurie vedybomis bando įsisprausti į ne savo aplinkumą ir užimti visuomenėje aukštesnę vietą. Geriau jau būti savo aplinkumoj ir jaustis sau žmogumi, negu būti prieplaka prie tariamų aukštesniųjų. Kam patinka, kam ne – bet tiesa yra tiesa – šio skirtumo neišlygino net meilė."

Jei jau atradai sau tinkantįjį, reikia susižadėti: "Susižadėjimo rytą vaikinas atsiunčia baltą gėlikių bukietą (nes spalvotos gėlės tinka tik našlei) ir atneša žiedus su akimi. Vaikinas mauna panelei žiedą ant bevardžio kairės rankos piršto."

Po santuokos žiedai nešiojami ant dešinės rankos to paties piršto, ir tada jau reikia kurti šeimos laimę: "tiek vyrai, tiek moterys po vestuvių turi stengtis išlaikyti visas gerąsias savybes, kurios padės jiems tinkamai tvarkytis šeimoje, kurstyti namų žindinį, išsaugoti meilę ir laimę."

Dalykai, kuriuos reikia reikia imti domėn renkantis vyrą

• Žmogaus išorinė išvaizda turi didelės svarbos pasirinkime, nes dailų žmogų greičiau kitas pamilsta. Tiek žmonos, tiek vyro gražumas yra svarbu, nes gražių tėvų būna gražūs vaikai.

• Per daug jauni ir per daug seni šeimos prieaugliui nėra gerai. Skirtumas gali būti keletos, bet ne keliolikos metų.

• Imdami į žmonas jaunesnes, vyrai tiksi pajaunėti. Pagaliau ar naudon išeina šeimai, kai vaikai maži, žmona graži, o pasenęs tėvas turi mirti?

• Reikia žiūrėti, kad vyro giminė būtų dora, gabi, darbšti, religinga, sveika ir ilgaamžė.

• Netinkami vedyboms silpnapročiai, negrabūs, isterikai, tinginiai, apsileidėliai, alkoholikai, kriminalistai.

• Kai įsivyrauja pavydas, negali būti laimės. Todėl padarysite klaidą, jei susituoksite su tuo, kuris jau iki vestuvių pavyduliauja. Kur nėra pasitikėjimo, ten nėra ir tikros laimės.

Idealios žmonos savybės

• Vyras sąvokoje "gera žmona" supranta: gera šeimininkė, taktinga ir patraukianti.

• Ideali žmona taip pat turi būti vyro draugė. Ji maloniai turi paremti vyro sumanymus, užjausti nuovargyje.

• Gera žmona turi mėgti švarą ir tvarką. Ji turi stengtis, kad vyras nepamatytų jos netvarkingai ir nešvariai apsivilkusios.

• Ideali moteris turi suprasti, kad santuoka nėra nuolatinis meilinimasis. Protinga žmona turi suprasti, kad jei vyras per 5–6 darbo valandas jos nepabučiuos, tai dar nereiškia, kad jis jos nemyli.

• Žmona turi būti kilni ir suprasti savo pareigas ir šventą paskyrimą.

• Moteris negali būti išlepusi, nes lepi žmona – vyro nelaimė.

• Nuo moters pareina, kad šeima būtų laimės, malonumo ir jaukumo židinys. Todėl pagrindinė moters prievolė rūpintis šeima ir nėra gerai, kad moterys eina dirbti į įstaigas. Barškinimas rašomąja mašinėle suteiks mažiau malonumo nei darbas šeimoje.

• Moteris turi grįžti prie prievolių šeimoje, nes čia jos niekas nepakeis.

• Mokslo siekimas ir troškimas yra geras daiktas, jei jo siekiant nebūtų ignoruojamas šeimos tikslas. Todėl jei nespėjote baigti aukštojo mokslo iki ištekant, turėtumėte jo ir nesiekti, nes per tokį egoistišką poelgį nukentės šeima.

• Lavintis galima ir kitais būdais – skaitymu, kursų lankymu. Tačiau suvis geriausiai ištekėjusiai moteriai būtų lankyti valgio gaminimo ar siuvimo kursus.