Naktinis šlapimo nelaikymas (enurezė) yra dažna vaikų iki 6 metų amžiaus problema. Ji vargina 15–20 proc. šešiamečių – dažniausiai berniukus. Vis garsiau kalbama, kad šį sutrikimą sukelia psichologinės, o ne fiziologinės priežastys.

Lemia negatyvūs išgyvenimai

Meno terapeutė ir psichologė Jurgita Valiulienė prabrėžė, kad kiekvienas suaugęs žmogus žino, kaip jis jaučiasi, kai dėl ko nors jaudinasi ar bijo. Lygiai tą patį išgyvena ir vaikai.

„Enurezė – tai būdas išmesti susikaupusius negatyvius išgyvenimus. Naktį miego metu vaikas atsipalaiduoja nuo jį slegiančių įtampų: baimės, pykčio, jaudulio. Šios negatyvios emocijos gali kilti dėl įvairių nesmagių patyrimų darželyje ar mokykloje. Pavyzdžiui, įtakos gali turėti grubi pedagogo pastaba, patyčios mokykloje arba namų aplinkoje, įtampa namuose atsiradus jaunesniam šeimos nariui, kuris atima iki tol iš tėvų gautą dėmesį“, – teigė J.Valiulienė.

Anot jos, vaikai dažnai prisiima atsakomybę už dalykus, apie kuriuos suaugusieji net nepagalvoja.

„Mažylis gali jaustis kaltas dėl to, kad išsiskyrė tėvai, susirgo kažkas iš artimųjų, jis neteko augintinio. Vaikas net gali kaltinti save matydamas pasislėpusią verkiančią mamą. Atžalai gali atrodyti, jog jis buvo blogas, todėl mama ir lieja ašaras“, – kalbėjo meno terapeutė.

Sukuria ligą

Kaip teigė pašnekovė, nevalingai tėvai savo vaikams dažai pasako – ko verki kaip mergaitė, juk geri vaikai taip nesielgia. Vieni mažyliai į tokias pastabas nereaguoja, tačiau kiti neretai susikuria savo išvadas ir ima manyti, jog jei nerodys emocijų, mama ar tėtis mylės labiau.

„Kai vaikas ilgai kenčia užgauliojimus, negali pasipriešinti jį įžeidžiančiam ar neteisingai nubaudusiam šeimos nariui, kaupiasi pyktis ir nuoskaudos, o susidariusi agresija išliejama enurezės būdu“, – pabrėžė J.Valiulienė.

Anot jos, dažnai vaiko organizmas nuo jo išgyvenamų emocinių įtampų sukuria ligą tam, kad namuose būtų ramiau. Pavyzdžiui, jei dažnai vyksta konfliktai, ypač skyrybų proceso metu, vaikas jau ima suvokti, kad jam sergant tėvai nebesibara, ima rūpintis juo.

Psichosomatiniams susirgimams priskiriama ne tik enurezė, bet ir kai kurios virškinamojo trakto problemos (gastritas, skrandžio opos), alergijos, bronchinė astma, ilgalaikiai kosuliai. Vis dažniau galime išgirsti, kad ir daugelis kitų ligų yra psichologinės kilmės.

Bėdų pradžia – besilaukiant

Psichosomatiniai susirgimai ima formuotis, kai vaikui ilgą laiką kaupiasi negatyvios emocijos. Yra atlikta daug tyrimų ir nustatyta, kad psichosomatiniai susirgimai gali formuotis dar kūdikystėje.

„Paskutiniu metu vis drąsiau teigiama, kad įvairių problemų pradžia gali būti dar nėštumo metu. Ypač jei būsimoji mama jautėsi atstumta, nemylima ar kūdikis buvo nelaukiamas“, – teigė meno terapeutė.

Pašnekovė pasakojo, kad po gimdymo tokia moteris susiduria su jai netikėtais sunkumais, nes vaiko priežiūra reikalauja nemažai fizinių pastangų. Specialistai pastebi, kad daugelis jaunų tėvų teigia nesitikėję, jog kūdikį auginti bus taip sunku – įvairūs mokymai, kursai prieš gimdymą pasirodo nieko verti, kai realybėje su naujagimiu susiduriama akis į akį.

„Jaunai mamai nuolat trūksta miego. Neretai kūdikis pradeda verkti netikėtai, kai mama tikisi bent valandėlę nusnausti, o verksmo priežastį gimdytojai nuspėti yra sudėtinga. Negebanti valdyti emocijų mama patiria stresą, yra nervinga, nesitvardo, neretai ant kūdikio išlieja susikaupusį pyktį ir neviltį. Jai pačiai reikėtų pagalbos, tačiau ji privalo būti visiškai atsakinga už dar bejėgę būtybę. Visos šios patirtys gali tapti vaiko psichosomatinių susirgimų pradžia ir priežastimi“, – kalbėjo J.Valiulienė.

Blogos patirtys nedingsta

Labai svarbu, kad būsima mama nėštumo metu ir po gimdymo jaustų vyro ir artimųjų meilę bei palaikymą. Taip vaikas bus apsaugotas nuo psichologinės kilmės susirgimų, o jauna mama rečiau sirgs pogimdyvine depresija.

„Besikartojančios vaiką traumuojančios situacijos kaupiasi jo organizme. Jokie neigiami patyrimai niekur nedingsta. Anksčiau ar vėliau jie pasireiškia vienokiu ar kitokiu fiziniu susirgimu. Emocinės įtampos transformuojasi į fizinius pojūčius, nes vaikas tarsi išsivaduoja nuo jį slegiančio emocinio diskomforto“, – sakė meno terapeutė.

Pasak jos, kad būtų kuo mažiau susirgimų, turime mokytis girdėti ir jausti save, savo vaiką, artimą žmogų, nebijoti pasakyti, kas skaudina, nereaguoti į tai kaip į puolimą ir nepriimti kaip kritikos.

Pirmieji vaikų piešiniai, kurie suaugusiesiems neretai atrodo tik bereikšmės keverzonės, dažniausiai yra negerbiami, iš jų pasišaipoma. Psichologų teigimu, tai, kaip juos priimsime, ir bus svarbus mažylio sėkmingos ateities vystymosi garantas.

Susitapatina su piešiniu

Meno terapeutė ir psichologė Jurgita Valiulienė sakė, jog kai vaikas ima piešti pirmuosius savo piešinius, tėvai turėtų rodyti teigiamas, džiaugsmingas emocijas, nes su savo darbeliu mažylis tarsi susitapatina.

"Vaikai dažnai nesugeba žodžiais išreikšti savo išgyvenimų, problemų. Todėl ypač svarbi bendravimo forma, kurią atžala nesąmoningai pasirenka dar labai anksti, yra piešiniai. Juose užfiksuojami ir įprasminami vaiko išgyvenimai, nusivylimai ar džiugios akimirkos", – pasakojo meno terapeutė.

Pašnekovė priminė ir puikiai visiems žinomas istorijas, kai dailininkai ir jų sukurti kūriniai tapdavo neatskiriama jų asmenybės dalimi.

"Pavyzdžiui, Leonardas da Vinčis taip ir neatidavė garsiosios "Džokondos" savo užsakovui. Paveikslas kabėjo jo lovos galvūgalyje iki pat mirties. Arba kita istorija – Vincentas van Gogas, nutapęs autoportretą su aprišta ausimi, nusipjovė savo kairę ausį", – kalbėjo J.Valiulienė.

Aiškinti nepatariama

Kaip teigė meno terapeutė, piešdamas vaikas realizuoja save. Specialistė pasakojo, kad proceso metu mažylis apsigyvena savo kūrinyje.

"Jeigu šis procesas šiurkščiai nutraukiamas, vaiko noras "pasižymėti" lieka ir visą likusį gyvenimą. Atsiranda psichologinis poreikis ir noras parodyti save. Jeigu atžalai bus leidžiama išreikšti save, namuose kabės fotografijų, piešinių, jau būdamas vyresnis vaikas nepaišys ir ant mokyklos sienų ar suolų. Psichologai pataria leisti laisvai piešti mažiesiems, kitaip vaikas įvairius ženklus bandys palikti vedamas piktų tikslų ir darys tai sąmoningai", – kalbėjo pašnekovė.

Pasak jos, kai tėvai namuose randa pripiešta kur nereikia, neretai vaiką bara, reiškia nepasitenkinimą ar net naudoja fizines bausmes.

"Vaikui ima formuotis baimė, jog jam palikus pėdsaką, jis bus nubaustas. Jeigu atžala bus kritikuojama vaikystėje, jai bus aiškinama, jog ji nemoka piešti, baimė išreikšti save gali likti visam gyvenimui. Vėliau tokiam vaikui bus sunku atsakinėti klasėje prieš mokytoją ir bendraamžius, viešai pasisakyti ar kalbėti", – pasakojo J.Valiulienė.

Anot jos, vaiko savarankiškumas turi būti ugdomas nuo pat mažumės.

"Kai mažylis ima piešti savo pirmuosius piešinius, jokiu būdu nereikia jam trukdyti: nerekomenduojama jo mokyti, rodyti, kaip piešti geriau. Jis pats natūraliai turi pereiti nuo vieno vystymosi etapo prie kito. Tai – labai svarbus laikotarpis. Jeigu vaikas po truputį mokysis pats, vėliau vis geriau orientuosis aplinkoje", – kalbėjo J.Valiulienė.

Priklausomybės dėl nesavarankiškumo

Meno terapeutė įspėjo, jog daugelis gebėjimų, reikalingų suaugusiesiems, vaikui susiformuoja iki 6 metų. Vėliau vaikai jau mokosi iš tėvų ir aplinkos. Jos teigimu, patys giliausi pojūčiai vaikams vystosi labai anksti – jau iki 9 mėnesių įgyti santykių patyrimai turi įtakos visam likusiam gyvenimui.

"Vaikas nuo mažų dienų su meile turi mokytis paliesti popieriaus lapą, kantriai uždaryti flomasterio dangtelį, užsukti guašo dėžutę, švariai nuplauti teptuką, jam reikia parodyti, kaip švelniai teptukas liečia popierių", – sakė pašnekovė.

Pasak jos, tinkamai ugdant savarankiškumą vaikystėje, suaugęs žmogus gebės priimti jam pačiam tinkamus sprendimus, pasirinkti profesiją, turės stiprų saugumo jausmą, jaus savo vertę, suvoks savąjį "aš".

"Priešingu atveju nuolatinis vidinis konfliktas, meilės trūkumo jausmas, džiaugsmingų emocijų stoka, psichologinis nestabilumas gali nuvesti prie lošimo aparatų, kur išlošdami žmonės gali pirmą kartą gyvenime pajausti užplūstantį džiaugsmo pojūtį. Dėl šaltų santykių su tėvais jie to nejusdavo namų aplinkoje. Kiti pasirinks kitus nepasitenkinimo gyvenimu slopinimo būdus ir taps priklausomi nuo kito žmogaus (tarpasmeninių santykių), alkoholio ar narkotikų", – aiškino J.Valiulienė.

Vaikystėje įgytas savarankiškumas turi didelę reikšmę asmenybės brandai ir tolimesniam vaiko formavimuisi. Dažnai mažyliai, už kuriuos viską atlikdavo tėvai, suaugę patiria psichologinių problemų.

Reikia nuoširdaus bendravimo

Kaip teigė meno terapeutė ir psichologė Jurgita Valiulienė, mūsų gyvenimo sėkmę, pasiekimus, įsitvirtinimą, saugumą, savarankiškumą, santykius su artimaisiais, kolegomis, socialine aplinka, emocines būsenas, psichologinį stabilumą, taip pat ir fizinės sveikatos lygį lemia kraitis, kurį gauname dar vaikystėje.

„Tėvai daugiau laiko turėtų skirti vaikui, išgirsti, ką jis sako, ką jaučia. Neretai suaugusieji atžalą leidžia į daugybę būrelių, užsiėmimų, perka brangius žaislus, tarsi norėdami pabėgti nuo tikro pabuvimo su vaiku. O jiems labai reikia tėvų meilės, dėmesio, nuoširdaus žvilgsnio. Tik tada mažieji augs sveiki ir mokės šypsotis širdimi“, – įsitikinusi J.Valiulienė.

Anot jos, mokslininkų atliktų tyrimų duomenys patvirtina, kad daugelis asmeninių savybių yra įskiepijamos ir įsišaknija jau pirmaisiais gyvenimo mėnesiais.

„Mažyliai, už kuriuos nuolat viską atlikti skuba gimdytojai, užaugę virsta „eglutėmis“, vėliau stovi rankas išskėtę ir laukia, kol mama aprengs, užsegios, užriš batus ar pamaitins. Tiesa, po kelerių metų tokie vaikai būna baudžiami ir barami pamirštant, kad svarbiu vystymosi laikotarpiu tėvai viską atlikdavo už savo vaiką. Neretai suaugusieji dar prideda ir bauginimą: susitepsi, nukrisi, užsigausi“, – kalbėjo psichologė.

Neugdo savarankiškumo

J.Valiulienė prisiminė vieną pavyzdį, kaip šešių mėnesių Sofija jau nuo ketvirto mėnesio pati mokėsi įsidėti čiulptuką į burnytę teisingąja puse.

„Kartais jos darbas trukdavo net ilgiau nei pusę valandos. Nei Sofijos mama, nei močiutė nesikišo į mažosios užsiėmimą. Kodėl? Nes labai svarbu vaikui jau nuo kūdikystės leisti pačiam siekti savo tikslų, kad užaugtų savarankišku žmogumi“, – kalbėjo psichologė.

Jos įsitikinimu, tai, koks vaikui bus sukurtas santykis su jį supančiu pasauliu, turės įtakos visą likusį gyvenimą.

„Dažnai pastebiu, jog tėveliai su savo vaikais elgiasi kaip su asmeniu, kuris nieko nesugeba ir nesupranta. Mama ar tėvelis pritrūksta kantrybės leisti savo mažajam stebuklui pačiam išmokti paimti ir teisingai įsidėti čiulptuką, pieno buteliuką, užlipti ant pirmojo laiptuko ar piešti medį bei saulę taip, kaip jam norisi“, – teigė pašnekovė.

Pasak jos, mažylis, kuriam padedama visko išmokti, nurodoma, kaip ir ką būtina daryti ar piešti, praranda savarankiškumo įgūdžius. Psichologė perspėjo, kad toks vaikas dažnai ir suaugęs lauks aplinkinių pagalbos, nurodymo, kurią specialybę pasirinkti, kokį vyrą ar žmoną įsižiūrėti, ar taps tinginiu, kuriam tiesiog sudėtinga būti atsakingam už savo gyvenimą.

Sukelia psichologines problemas

J.Valiulienė išskiria tris vaikų auklėjimo tipus, kurie turi įtakos žmogaus savarankiškumo trūkumo formavimuisi. Anot jos, tai – išlepinti, maištaujantys ir užguiti vaikai.

„Išlepintas vaikas ir būdamas suaugęs elgsis taip, lyg pasaulyje yra tik jis vienas. Jis viską vertina, remdamasis savo nuomone, jam atrodo, kad jis yra svarbiausias. Ir subrendęs jis reikalaus, kad viskas būtų taip, kaip jis nori, arba bus įskaudintas, įsižeidęs, jeigu kažkas priešinsis jo nuomonei. Tačiau šio tipo vaikui vis tiek teks suvokti, kad ir kiti žmonės yra ne mažiau svarbūs už jį“, – aiškino psichologė.

Anot jos, maištaujantis vaikas – nuo pat mažens tėvų labai smarkiai kontroliuojamas, jam draudžiama praktiškai viskas: neleidžiama reikšti savo emocijų, neišklausoma, kai nori kažką papasakoti, už jį viskas nusprendžiama. Suaugęs jis darys viską, kad sukeltų tėvų pyktį.

„Užguitam mažyliui dažniausiai vaikystėje trūko motinos meilės. Gimdytoja vaiką peikė, vadino jį nevykėliu, pašiepdavo girdint kitiems. Vėliau žmogus bijo turėti savo nuomonę, jis lengvai paklūsta kito įsakymams, laiko kitus protingesniais, gabesniais, įpranta būti aplinkybių auka“, – kalbėjo pašnekovė.

Psichologės teigimu, toks asmuo visada ieškos palaikymo ir įvertinimo, nusižemins ir jausis kaltas dėl bet kokių netinkamai susiklosčiusių santykių, ypač su priešingos lyties atstovais. Pasak jos, užguitas vaikas užaugęs turi išmokti suvokti save, nebijoti pareikšti savo nuomonę.