Už galimybę rinktis
Apie mados kūrėjo karjerą svajojantis Justas nori, kad žmonės patys susigalvotų, kas jiems tinka. Lygiai tokią pat nuomonę turi ir apie kvepalus.
"Neįsivaizduoju, kaip galima kvapus skirstyti pagal lytį?!" – juokiasi dizaineris, norintis suteikti žmonėms laisvę rinktis, nepaisant to, kokiame skyriuje – vyrų, moterų ar vaikų – pakabintas vienas ar kitas drabužis.
Anot jo, principas "patinka–nepatinka" turėtų tikti viskam: drabužiams, kvepalams, kosmetikai, interjerui. Žmonių saviraiškos formos turėtų būti nevaržomos.
Vaikino poreikis išreikšti savo individualybę per kūrybą gimė dar paauglystėje. "Būdamas dvylikos supratau, kad noriu kažką veikti su mada. Ir veikiu (juokiasi) – bandau save realizuoti visose jos sferose – kurdamas drabužių dizainą, juvelyriką, aksesuarus", – vardija pašnekovas.
Paklaustas, ar jo nežeidžia žurnalistų antraštės, interneto komentatorių žodžiai apie dizainerį vyrą, viename Lietuvos įžymybių vakarėlyje pasirodžiusį su rankine ir makiažu, Justas tik šypteli.
"Aš nesistengiu nieko šokiruoti. Tie, kurie taip mano ir rašo, turbūt patys nesupranta, kaip reikėtų išeiti į viešumą. O antraštės, aš suprantu, turi pritraukti skaitytojus. Todėl visada mėgstu sakyti, kad nėra blogos reklamos. Jokie, net patys šlykščiausi komentarai, kaip antai: "Mirg" (su "g" vietoj "k") manęs jau seniai nejaudina – aš tiesiog iš to išaugau. Galbūt Londone, kuriame gyvenau daugiau nei trejus metus, tokių nesąmonių išvis nebūtų, nes ten žmonės turi ką veikti…" – svarsto jaunasis mados dizaineris.
Plečiasi mąstymas
Justas pasakoja, kad jau nuo paauglystės auginosi storą odą, mat nuolat dalyvavo visokiuose socialiniuose, kultūriniuose projektuose, kurie susilaukdavo labai įvairių visuomenės reakcijų.
Viskas likę tik internete. Viskas vyksta tarsi per stiklą. Mados pasaulis teoriškai egzistuoja, bet praktiškai jo nėra.
Kaunietis mokėsi Kauno dailės gimnazijoje, gilino žinias Kauno Antano Martinaičio dailės mokykloje, bet visos paauglio mintys sukosi vien apie madą. Todėl žiūrėdavo specialias laidas, naršydavo po įvairius mados kanalus, prašydavo tėvų nupirkti jam mados žurnalų. Kol galiausiai gimnazijoje pasirinkta tekstilės sritis Londono mados universitete virto į vyrų mados dizaino ir technologijų išmanymą. Šios specialybės diplomą J.Vonžodas tikisi gauti šią vasarą.
Visam pasauliui atsidūrus karantine, studentas, kaip ir dauguma jo mokslo draugų, grįžo namo, pas tėvus, ir toliau studijavo nuotoliniu būdu.
"Man pasisekė. Spėjau grįžti pačiu paskutiniu lėktuvu prieš tą pirmąjį didįjį karantiną. Tad jau metus esu Lietuvoje. Kol reikėjo sėdėti namuose, tą ir dariau. Bet dabar smagu įkvėpti gaivaus oro gurkšnį. Anksčiau eidavau Laisvės alėja ir jausdavau tiktai priešpriešą, dabar girdžiu vis daugiau komplimentų. Ir džiaugiuosi ne vien dėl to, kad kažkas pagiria mano sukurtus drabužius, bet ir todėl, kad keičiasi tas siauras žmonių mąstymas", – atviravo kūrėjas.
Gyvena Londono gyvenimą
Paklaustas, ar per karantiną veikė tą patį, ką ir visa Lietuva, dizaineris paprieštarauja, kad jo namai nėra visa Lietuva. "Turiu omeny, kad mūsų namuose nėra klausomos žinios ar kitos laidos, kurias paprastai lietuviai mėgsta susitikę aptarinėti", – pasakoja Justas, gyvenantis Lietuvoje, bet, anot jo paties, ne lietuviškai, o londonietiškai. Tik kai tenka išeiti į gatvę, realybė kartais kaukšteli svajotojui per galvą.
J.Vonžodas domisi ne tik mada ar savo profesine karjera. "Viskas mane domina: ir Lietuvos politinė situacija, ir kitos šių dienų aktualijos. Dažnai netgi pagalvoju, kad mums visiems yra didelė garbė gyventi tokiais revoliucingais laikais, kur ir koronavirusas, ir įdomus politinis kraštovaizdis – viskas taip susipynę… Ypač įdomu visus tuos įvykius stebėti iš šono", – atvirauja dizaineris.
Bandau jam draugiškai įkąsti, kad pasaulinė pandemija per kelerius metus pavers žmonių pasaulį treninguočių arena – juk visos veiklos (darbai, mokslai, susitikimai) vyksta tik per nuotolį. Tačiau Justui visai neatrodo, kad "Zoom" programėlės vartotojams gresia visuotinis apkiautimas.
"Čia turbūt priklauso nuo to, dėl ko žmogus rengiasi, – dėl kitų ar dėl savęs. Aš rengiuosi tik dėl savęs. Neketinu kažko savo apranga šokiruoti ar norėti kažkam įtikti. Atrodau taip, kaip man patinka matyti save veidrodyje, – juokiasi Justas, sutinkantis su nuomone, kad mados industrija dėl koronaviruso yra visiškai sustojusi. – Mados žmonės nebeturi jokio fizinio džiaugsmo: nebevyksta mados savaitės, kiti renginiai, kur vienoje vietoje buvo galima išvysti daugybę gražių stilingų žmonių. Viskas likę tik internete. Viskas vyksta tarsi per stiklą. Mados pasaulis teoriškai egzistuoja, bet praktiškai jo nėra."
Tačiau jei žiūrėsime į madą kaip į meną, tuomet viskas išliks, įsitikinęs J.Vonžodas, į ateitį norintis žvelgti optimistiškai.
Spektras: J.Vonžodas kuria ne tik drabužius, bet ir aksesuarus, rankines, o ateityje svajoja ir apie batus. Asmeninio archyvo nuotr.
Svajonėse – grožio pandemija
Justo kūrybos moto – kurti tam, kad žmonės jo kūriniais gėrėtųsi, jau ilgus metus išlieka tas pats. Stilingam vaikinui patinka įkvėpti draugus, praeivius gatvėje.
"Aš pats labai mėgstu nešioti savo drabužius. Žinau, kaip jie turi atrodyti geriausiai… – nesikuklina kūrėjas, tikintis, kad žmonės, išvydę jį gatvėje, galbūt susižavės jo laisvumu (gerąja prasme) ir grįžę namo puls dairytis savo spintose kur kas įdomesnių drabužių. – Galbūt aš įkvėpsiu juos į savo aprangą pažiūrėti kitaip – šiek tiek įdomiau, nestandartiškiau. Be visų tų socialinių, kultūrinių stereotipų. Aš noriu, kad žmonės pagaliau pradėtų laisviau kvėpuoti."
Stilingasis kaunietis siūlo darbo dieną atrodyti darbingai, bet laisvalaikiu rengtis laisvai. Ir tuomet pasaulyje, Lietuvoje – visur – įvyks kitokia pandemija. Grožio pandemija. Drabužiai, spalvos, formos, tekstūros – visa tai tiesiogiai ims veikti žmonių savijautą, ir jie pasijus laimingesni.
Be penkių minučių diplomuotas dizaineris prisipažįsta, kad jo spintoje daugėja paties kurtų drabužių. Jis neremia greitosios mados, bet mieliau renkasi kokybiškus vintažinius drabužius. Nebūtinai iš "Humanos" tinklo.
"Pasaulyje pilna tokių parduotuvių, kur galima įsigyti vertingų praėjusio šimtmečio dizainerių šedevrų", – sako vintažo gerbėjas, suprantantis tokių kūrinių neginčijamą meninę vertę – medžiagas, pasiuvimą, autentiškumą ir kt.
Vadinamuosius antikvarinius drabužius Justas naudoja visaip: vienus persiuva, panaudoja įvairiems projektams. "Bet dažniausiai tokias istorines vertybes ranka nekyla dekonstruoti", – prisipažįsta dizaineris, norintis tokius vintažinius drabužius išsaugoti tarsi artefaktą ateities kartoms.
Nevergauja tendencijoms
Justą kurti laisvai ir nevaržomai įkvepia didieji kūrėjai, tokie kaip Gianni Versace, Johnas Galliano. Jam gražu žiūrėti, ką išdarinėja mados namai "Maison Margiela", akcentuojantys vaikinui priimtiną požiūrį, kad mada taip pat yra didis menas.
Jam patinka savo drabužius dekoruoti stikliniais karoliukais. Kartais tenka prisiuvinėti jų tūkstančius, tad darbas tikrai sunkus. Justą žavi, kad, paėmus į rankas drabužį, jaučiasi jo kokybė, svoris. Jaunosios kartos dizaineris tiki rankų darbu ir labai daug jo naudoja savo nežabotoje kūryboje. Tai leidžia skleisti autentiškumo žinutę. Koks J.Vonžodo stilius?
"Na… iš esmės savo stilių galėčiau pavadinti eklektišku. Bet toks jis buvo visą laiką. Mėgdavau derinti drabužius, kurie galbūt ne visada tarpusavyje derėjo. Šiuo metu esu kažko naujo paieškose, apie tai dar sunku kažką konkretaus kalbėti. Bet viena žinau tvirtai – niekuomet neleisiu tendencijoms savęs formuoti. Man tai visiškai neįdomu", – sako J.Vonžodas
Paklaustas, negi tikrai nekreipia dėmesio į kasmetes pavasario–vasaros, rudens–žiemos mados tendencijas, Justas atsako, kad labiau tiki stiliumi, o ne mada.
Manau, kad menininkai turėtų būti vertinami pagal meną, darbą, ambicijas, o ne pagal aplankytų vakarėlių skaičių ir pažįstamų garsenybių vardus.
"Pirmiausia, su mada niekuomet neįmanoma suspėti, – juokiasi jis. – Pastebėjau, kad vis tiek žmonėse egzistuoja ir veikia vadinamoji kolektyvinė pasąmonė. Kartais, nori nenori, išeina padaryti kažką labai tendencingo… Todėl labiau tikiu kolektyvine pasąmone nei mados tendencijomis, – reziumuoja ekspertas ir teigia, kad keisti savo garderobą kas pusmetį yra labai keistas ir netvarus įprotis. Jei žmogus turi savo stilių, mėgstamus drabužius, su kuriais jaučiasi patogiai, – argi reikia pataikauti kažkieno nustatytoms tendencijoms?"
Justo nuomone, tendencijos yra sukurtos žmonėms, turintiems nerimo sindromą ar kitų įvairių kompleksų, kad šitaip juos užpildytų. Žiūrėkit, koks aš naujas, madingas, turiu naują kolekciją! Bet iš esmės tas kompleksų pildymas, anot vaikino, yra pagrindinis rinkodaros triukas. Žmogaus, kuris žino, kas jam patinka – audiniai, spalvos, siluetai, laikmetis, aksesuarai, toks akių dūmimas nepaveiks. Koks skirtumas, penkis ar visus dvidešimt sezonų dėvėsi mėgstamus drabužius?!
Papuošalai kvepia siurrealizmu
J.Vonžodas kuria ne tik drabužius, bet ir aksesuarus, rankines, o ateityje svajoja kurti ir batus. Už norą kurti originalius papuošalus Justas dėkingas savo tėčiui Giedriui Vonžodui, kuris yra juvelyras.
"Visa mano vaikystė prabėgo tarp tarp rubinų ir smaragdų, – juokiasi juvelyro sūnus, bandantis atrasti savąjį papuošalų stilių. – Džiaugiuosi, kad tie mano lūkesčiai pamažu tampa realiais daiktais, kuriais galiu džiaugtis pats ir džiuginti kitus. Jei pastebėjote, savo papuošalais bandau skleisti siurrealistinę žinutę. O akinukai su blakstienomis – tai mano autorinis, beveik metų trukmės projektas, – atvirauja ekscentriškasis vaikinas. – Iš tiesų pirmais metais Londone jaučiausi truputį prislėgtas. Man atrodė, kad ta mano kūrybinė energija teka ne taip, kaip turėtų tekėti…Tad išsigelbėjimo ėmiau ieškoti juvelyrikoje. Tarsi pabėgau į slaptą kambarį, kuriame galėjau būti toks, koks pats noriu, – be jokių pašalinių nuomonių."
Šiuo metu Justas bando balansuoti tarp dviejų aistrų – drabužių ir aksesuarų, nes mano, kad viena be kitos šios dvi sritys tiesiog negali egzistuoti.
Londonas – tarsi kitas pasaulis
Įdomu, kad Londone – savo būsimųjų studijų mieste – Justas pirmąsyk apsilankė būdamas dvylikos. "Stoviu Trafalgaro aikštėje, žiūriu į Big Beną ir pats sau sakau: "Aš čia studijuosiu meną", – prisimena jis.
Ieškoti sąlyčio taškų tarp Londono ir Kauno, anot Justo, yra sunku, bet įmanoma. Bėda – lietuvių tolerancijos lygis, kuris nelabai aukštas. "Tai normalu jaunoje šalyje, kuri nėra tokia daugiakultūrė kaip Londonas. Kai tik į jį atvykau, tas miestas man pasirodė tarsi visai kitas pasaulis, sukėlė daug inspiracijų. Į mano kūrybą pažėrė labai daug spalvų, galbūt iš Londono architektūros, kultūros ar metro gyvenimo", – atvirauja jis, įkvėpimo ieškojęs ir Versalio rūmų koridoriuose, žavėjęsis prabangiais, vadinamaisiais posh stiliaus drabužiais.
Paklaustas, ar jo dabartinį kūrybos braižą apsprendė Londonas, Justas atšauna, kad save sukūrė pats. "Galbūt Londonas mane tiktai formavo – leido pasireikšti tam tikrose srityse. Aišku, tame mieste įgijau daugiau praktikos. Sutikau daugiau žmonių, kurie turėjo man įtakos, padėjo augti kūrybiškai. Galbūt tas miestas prisidėjo prie didesnių mano ambicijų gimimo. Sykį pasakiau vienai savo draugei, kad mano ambicijos jau lipa man virš galvos…" – juokiasi pašnekovas.
"Bet juk galva su tomis ambicijomis ir auga…" – atsakė ji tuomet, ir Justui tie žodžiai įstrigo giliai į širdį. Taip giliai, kad pastaruoju metu šiuo posakiu jis ir vadovaujasi.
Vakarėliuose nesilanko
Apie visokius mados vakarėlius ir renginių pratęsimus klubuose Justo nuomonė skeptiška.
"Manau, kad menininkai turėtų būti vertinami pagal meną, darbą, ambicijas, o ne pagal aplankytų vakarėlių skaičių ir pažįstamų garsenybių vardus, – dėsto savo tvirtą poziciją jis. – Mano galva, jei drąsiai ir kryptingai skleisi savo žinutę, visada atsiras žmonių, kurie ją supras. O tie vakarėliai, sakyčiau, labiau skirti laikui praleisti nei būsimų klientų paieškoms. Viskas turi būti natūralu ir organiška", – atsargiai svajoja Justas.
Atsargiai… Nes koronavirusas apvertė pasaulį aukštyn kojomis. Studentui dar gyvenant Londone, jo mados kalendoriuje buvo suplanuota daugybė renginių, projektų. Deja, likus kelioms savaitėms iki visuotinio pasaulio karantino, jie visi vienas po kito buvo atšaukti.
"Žodžiu, koronaviruso suparalyžiuotame pasaulyje žlugo ir visi mano projektai. Bet ne viltis. Nenuleidžiu rankų. Stengiuosi kurti, kiek galiu. O pats artimiausias planas – gauti bakalauro diplomą ir žiūrėti, kaip įvykiai klostysis toliau. Kadangi situacija kasdien vis kitokia, noriu išlikti pozityvus ir susiplanuoti geriausią šiandieną, kokią tik galiu savo jėgomis pasiekti. O rytojus, kaip sakoma, ir pats ateis", – atsisveikina pašnekovas.
