J.Krasuckas yra vienas iš dailininkų iniciatyvos "Su teptuku per Lietuvą" sumanytojų. Keliaujant po mažuosius Lietuvos miestelius plenerinės tapybos metu stengiamasi drobėse, eskizuose reflektuoti unikalų lietuvišką kraštovaizdį. Iniciatyva, sutelkianti menininkus profesionalus ir mėgėjus, per tapybos mediją skatina atrasti savo šalį, jos žmones. Taip pat tapytojas su kolegomis Donatu Vasiliausku, Augustinu Kluoda, Simona Jankauskaite, Almantu Šukeliu ir Evaldu Nariūnu priklauso dailininkų kolektyvui "1390", jungiančiam realizmo stiliumi kuriančius jaunuosius menininkus.

Tapytojas dalyvauja grupinėse, rengia personalines parodas. Menininko kūrinių yra įsigiję privatūs kolekcionieriai.

– Autoportretas – tai kopija, atspindys ar akcentuota mentalinės, dvasinės jausenos išraiška?

– Tikriausiai tiktų visi išvardyti variantai. Geras portretas turėtų turėti vizualų atpažįstamumą ir perteiktą portretuojamojo charakterį. Kadangi tapau portretus realistine maniera, autoportretas man yra išorės atspindys, kuris siejasi su tuo metu vyraujančia nuotaika. Esu girdėjęs pasakymą, kad kiekvienas menininko kūrinys yra autoportretiškas.

– Kas tampa lemiamu faktoriumi pasirenkant autoportreto atlikimo techniką?

– Aliejiniai dažai – ypač lanksti priemonė. Renkuosi juos, nes galiu eksperimentuoti su pastozišku potėpiu, faktūriškumu, lesiruotėmis, sluoksniškumu, koloritu ir t.t.

– Kūrimo procesas vyksta remiantis natūra ar naudojantis fotografijos medija?

– Tapydamas autoportretą visada remiuosi natūra. Pasistatau veidrodį priešais ir tapau. Beprasmiška naudotis tarpine fotografijos medija kuriant autoportretą. Tapant iš pirminio šaltinio kūrinyje pasiseka perteikti daugiau gyvybiškumo.

– Kuo remiatės ieškodamas autoportreto spalvinės išraiškos?

– Nuotaika ir atmosfera gana stipriai nulemia koloritą. Šiame autoportrete stengiausi perteikti spalvinį subtilumą, matomą realybėje. Kadangi veidui apšviesti naudojau dieninį apšvietimą, turėjau galimybę koloritą interpretuoti atidžiau.

– Kokia yra fono reikšmė paveiksle?

– Fonas yra erdvė pailsinti akims, dėl to jis taip ir vadinamas. Jis turėtų būti tuščias, vizualiai neaktyvus, kad nekonkuruotų su pirmuoju planu.

– Drobės formatas – formali kūrinio sudedamoji dalis ar požiūrio į save, savivertės išraiška?

– Autoportretą suvokiu kaip galvos anatomijos studiją, todėl renkuosi mažesnį formatą. Arčiau širdies yra XVII a. mažųjų olandų portretai.

– Kuo žvilgsnis į save, tapant autoportretą, skiriasi nuo kasdienio žvilgsnio į save?

– Tapydamas ar piešdamas įžiūriu daugiau, nes turiu analizuoti tai, ką matau. Taip pat turiu susikaupti, kad visa tai perteikčiau drobėje ar popieriaus lape. Kasdienis žvilgsnis į save pripildytas įvairiausių lūkesčių ar fantazijų. Autoportreto tapymas tampa tuo metu esančia tiesa apie save.

Tapydamas autoportretą stengiuosi išlikti objektyvus – nesistengiu savęs nei pagražinti, nei subjauroti.

– Autoportrete žvilgsnis fokusuojamas į save? Pro save? Ar atsiribojant nuo savęs (pažvelgiant į save tarsi į nepažįstamąjį)?

– Į save. Tapydamas autoportretą stengiuosi išlikti objektyvus – nesistengiu savęs nei pagražinti, nei subjauroti.

– Autoportrete fiksuojate praeities įvykių refleksijas savyje, esamąjį momentą ar ateities lūkesčius?

– Manau, viskas, ką esu patyręs praeityje, regima esamuoju momentu. Tapyti autoportretą, susietą su ateitimi, neturiu intencijų.

– Kiek seansų truko nutapyti šį autoportretą? Ar jų metu kito jūsų nuotaika, jausenos?

– Du seansus. Nuotaika išliko tokia pat, kaip tapant kitus paveikslus – meditatyvi.

– Ar tapant autoportretą kyla baimių?

– Ne. Tapydamas neturiu ko bijoti.

– Kuo "Selfportrait at 27" skiriasi nuo kitų jūsų kurtų autoportretų?

– Mažėjančiu plaukų kiekiu.