Daugelis išgyvena, kai, tarkim, medžioklės metu sužeidus miško gyvūną, jo likimas tampa nenuspėjamas, jis, ko gero, ilgai kamuojasi, kol pagaliau nugaišta arba lieka suluošintas. Manytina, kad tokiais atvejais ne tik medžiotojai, bet ir daugelis kitų, sužinojusių apie tokius nutikimus, jaučiasi nekomfortiškai, o jautresni galbūt pajunta ir sąžinės priekaištų. Panašiai atsitinka ir žvejybos metu, ypač tuomet, kai reiškiamas supratimas, įsigyvenimas, geranoriškumas, humaniškumas, kai, kažkiek žuvimi pasidžiaugus, nusprendžiama ją paleisti. Tad šį kartą – apie elgesį su pagauta žuvimi, o ne su visa gyvūnija.
Sunku išimti kabliuką
Tiek mėgėjiškai, tiek sportinei žvejybai naudojami įvairūs kabliukai (vienšakiai, dvišakiai, trišakiai ir t. t.), galinėje dalyje turintys specialią užkarpėlę, kuri teikia tam tikrų garantijų, kad kabliukas patikimai įsikabins į žuvies nasrus, ryklę, na, į gyvus audinius. Betgi tokia daugiau ar mažiau patikima kabliukų konstrukcija pasunkins ir jų pašalinimą iš žuvies nasrų, visai nesvarbu, ar sugauta žuvis bus paleista, ar pasiimta maistui. Kabliukus pašalinti ne visuomet lengva, nepaisant, kad esama specialių kabliukų išėmiklių, išsegiklių, žnyplių ir pan. Šalinant didesnių matmenų ir ypač trišakius kabliukus retai apsieinama be žuvies papildomo traumavimo, o kartais netgi išdraskant žuvies ryklę, ir ne tik, ir jos likimas tampa analogiškas per medžioklę pašauto miško žvėries likimui.
Petras Stirbys / Asmeninio archyvo nuotr.
Jeigu šią aktualiją analizuotume empatiškai ir iš humaniškumo pozicijų, turėtume prisiminti, kad žuvis yra gyvas organizmas ir patiria be galo didelių skausmų, kai aštrus svetimkūnis įsikerta į audinius. Antrame etape, t. y. šalinant kabliuką, kai grubiai su žnyplėmis jis išlupamas, žuvis patiria antrą skausmo bangą. Ši procedūra sužalojimus gali padvigubinti ar net patrigubinti, jei juos lyginsime su pirminiu kabliuko įsikirtimu, o patirti sužalojimai kartais tampa nesuderinami su gyvybe. Nereikėtų pamiršti, kad, dar prieš ištraukiant žuvį į krantą, ji kankinosi mėgindama išsilaisvinti ir tam jai prireikė milžiniškų pastangų, daugybės staigių smūginio pobūdžio veiksmų, varginančių manevrų iki visiško nuovargio, išsekimo ir galutinio pralaimėjimo – pasidavimo. Tokia tad yra vandens gyvio pastangų kaina susidūrus su įnoringa sportine žvejyba, lydima grubių ir neišvengiamų laimikio sužalojimų. Suprantama, tai emocijos, tačiau apmąstymams jos galėtų būti reikšmingos. Klausimas kitas – ar esama daug humaniškumo ir satisfakcijos tame žuvies paglostymo veiksme? Ar didžią egzaltaciją (dar prieš paleidžiant žuvį į vandens telkinį) patiria tas jautrusis žvejys ir visi mes, stebintys keistą – pusinę ar luošinančią – egzekuciją? Panašaus hedonizmo vaikymasis, už kurį pagauta žuvis sumoka pernelyg didelę kainą, kelia daug klausimų ir, panašu, moralinio vertinimo. Žvelgiant iš tokių pozicijų, matyt, verta revizuoti žvejybos įpročius, neberodyti apsimestinio gailesčio pagautam, paleistam ir fiziškai nuskriaustam laimikiui.
Jei įsikabina žmogui
Kai kalbame apie žmonių patiriamas traumas, nesvarbu, lengvas ar sunkias, arba teikiant skubią pagalbą, visuomet prireikia chirurginių intervencijų. Beje, tuomet prisimename seną lotynišką sentenciją – Sedare dolorum opus divinum est, reiškiančią – skausmo malšinimas yra dieviškas darbas. Daugelis chirurgų noriai pasakoja, kaip vis dėlto nelengva kartais pašalinti svetimkūnį, t. y. žvejo kabliuką, kuris per neatsargumą įsminga į pirštą, ranką ar koją. Be vietinės nejautros (anestezijos) kabliuko pašalinti nepavyks, nepadės ir grubūs veiksmai, pasinaudojant minėtais įrankiais. Dažniausiai tenka atlikti inciziją – didesnį ar mažesnį pjūvį skalpeliu per odą ir gilesnes audinių struktūras. Priešingu atveju – elgdamiesi taip, kaip su žuvimi, – sužalojimus tik padidinsime. Taigi, matome glaudžių analogijų tarp medicininių ir veterinarinių praktikų, nė minutės nepamiršdami skausmo faktoriaus. Tokios paralelės žmogui yra suprantamos.
Netraumuokime savo malonumui
Grįžkime prie elgesio su žuvimis. Štai žiniasklaidoje skaitome rekomendaciją, kartu abejodami, ar ji palengvins sugautos žuvies likimą: „Giliai žuvies nasruose įstrigusį masalą su kabliuku išimti bus daug lengviau, jei jis bus vienšakis ir be užkarpėlės, ypač jei vadovaujiesi principu „Pagavai – paleisk“ (Delfi.lt). Praktika rodo, kad tokie barbless (angl.) – kabliukai be užkarpėlių – yra tiesiog nieko verti, kaip sakoma, gaudyk negaudęs. Ant tokios konstrukcijos žuvis užkibs nebent užsisvajojusi.
Vietoj išsakytų minčių apibendrinimo pasitelkime agitaciją. Būkime žmonės, venkime tegul ir veterinarinio fizinio skausmo, sukeliamo pramoginės žvejybos, saugokime gyvąją gamtą – be būtinumo, savo egoizmui ar malonumui, netraumuokime jos. Tegul žvejybos sportas pasitraukia iš mūsų kasdienybės, tenugrimzta istorijos gelmėse!
