Į Vilnių ji kartu su dukra atvyko „Kino pavasaryje“ pristatyti dokumentinio filmo „Silvana. Pažadink mane, kai atsibusi“.
– Kada jums, kaip mamai, širdis pasakė, kad jūsų dukra kitokia nei kitos mergaitės, kad ji – lesbietė?
– Visiškai nejaučiau, kad ji – kitokia. Dirbdama Stokholmo lietuvių „Saulės“ mokykloje, esu mačiusi berniukų, apsirengusių suknelėmis, arba mergaičių visiškai trumpais plaukais. Silvana – mano vaikas, dukra. Tokia, kaip ir visi vaikai.
– O ar nepastebėjote, kad ji savo požiūriu ir aplinkinio pasaulio vertinimais išsiskiria iš kitų vaikų?
– Esu laiminga, kad turiu dvi dukras. Jos – labai skirtingos, bet abi myliu vienodai. Niekada neturėjau jokių minčių aiškintis, kodėl atsitiko taip, kad Silvana – homoseksuali. Taip yra, vadinasi, taip ir turi būti. Tai man – natūralu.
– Filme yra jaudinanti scena, kai jums su Silvana lankantis jūsų gimtojoje Plungėje kaimynė linki jūsų dukrai kuo greičiau ištekėti ir susilaukti daug vaikų. Ar jūs neišdrįsote tai moteriškei pasakyti, kad dukra galbūt ir neturės vaikų?
– Jokios baimės kalbėtis atvirai su ta kaimyne nejaučiau, tik, manau, kad su vyresnės kartos žmonėmis reikia kitaip pasikalbėti, daugiau jiems paaiškinti. Ir po filmavimo su ta kaimyne dar ne kartą buvome susitikusios. Mano galva, labai gerai, kad filmas apie Silvaną atkeliavo į Lietuvą, o taip pat buvo parodytas Turkijoje, Rumunijoje, kur iš tikrųjų yra labai daug homofobijos.
Būtina apie tai kalbėtis, tik net nežinočiau, kaip pradėti. O ypač, kaip sakiau, – su vyresnės kartos žmonėmis. Matyt, atsargiai, iš tolo.
Tačiau ir su mano, ir su mano dukrų kartos žmonėmis – kur kas paprasčiau. Jie – išsilavinę, inteligentiški žmonės, viską žino ir supranta, todėl jiems ir aiškinti nieko nereikia. Net nekalbame apie tai, kad galbūt kažkas – homoseksualus.
– Nesijaudinote su Silvana ir filmu apie ją važiuodama į Lietuvą? Nenuogąstavote čia susidurti su priešiškumu, nesupratimu?
– Didžiuojuosi, keliu aukštai galvą, kad filmas buvo atvežtas į Lietuvą. Linkiu, kad kada nors vaivorykštės vėliava plevėsuotų ir virš Lietuvos Seimo. Gal mano karta nesuspės to pasiekti, bet Silvanos – tikrai. Tikiu, kad žmonės supras, kad mes visi gimstame nuostabūs, bet visi – skirtingi, o meilė – už viską stipresnė.
Moku septynias kalbas, bet su sava vakas kalbu tik žemaitiška!
– Ar Švedijoje jums ir Silvanai netenka susidurti su homofobija?
– Akivaizdžiai – ne, bet ir ten, kaip ir visur, yra visko. Ir – rasistų, ir homofobų. Tačiau Švedija – daug atviresnė šalis nei Lietuva.
– Ką jums reiškia filme nuskambėję Silvanos žodžiai: „Mama man – meilė, o tėvas – gyvenimo rėmai“? Gal tėvui buvo didesnis šokas, kai sužinojo, kad dukra – homoseksuali?
– Galbūt jis iš tikrųjų kurį laiką išgyveno ir laikėsi pozicijos, kaip ir daugelis žmonių Lietuvoje, – geriau patylėti. Tačiau jokių konfliktų šeimoje po Silvanos prisipažinimų ir papasakojimų nėra buvę. Mes labai mylime savo dukras ir, kadangi jau daug metų negyvenu Lietuvoje, nebijau atvirai pasakyti, ką galvoju.
Mes su vyru tikim ir pasitikim savo vaikais. Niekada dukrų nevertėm ką nors daryti ar kuo užsiimti per jėgą. Kai Silvana, būdama devyniolikos metų, visai viena išvažiavo į Niujorką pusei metų tobulinti anglų kalbos, neprieštaravome, nors žinojome, kad šiame pasaulio didmiestyje gali būti nelengva.
– Kodėl jūs išvykote iš Lietuvos?
– Mano vyras dirbo Prahoje diplomatu, todėl kai Silvanai buvo ketveri metukai, mes išvykome į Čekiją, o vėliau – į Švediją. Prieš tai aš pusketvirtų metų su vyru gyvenau jo gimtojoje Sirijoje. Ir štai – jau dvidešimt aštuonerius metus gyvename Stokholme.
– Daug kas Lietuvoje nustebo, kad Silvana puikiai kalba žemaitiška tarme, būdinga Plungės kraštui.
– Moku septynias kalbas, bet su sava vakas kalbu tik žemaitiška!
– O kur dukros gimė?
– Abi dukros gimė Klaipėdoje. Gimdyti specialiai važiavau į Lietuvą, nes labai norėjau, kad vaikai būtų gimę mano tėvynėje.
– Jūsų Silvana dabar Skandinavijoje – žvaigždė. Ar toks statusas turi įtakos jos ir jūsų gyvenimui?
– Mon tas niek nereišk. Mona Silvanėlis – ė vėskas. Aš labai didžiuojuosi ja. Kai kilo idėja parodyti filmą Lietuvoje, nė minutės nedvejojau ir kartu su ja susiruošiau į kelionę. Man buvo svarbu būti šalia jos Vilniuje.
Silvana Imam, „Kino pavasario“ nuotr.
Kita vertus, man buvo ir puiki proga ištisas tris dienas pabūti su Silvana, nes ji Švedijoje labai užsiėmusi, todėl laiko bendrauti mums stinga.
Apie save ji nemėgsta kalbėti. Paprasta. Nė kiek nepasikeitė. Turi daug gražių, įdomių sumanymų ir planų. Pamatysit, pasaulis apie juos dar kalbės.
Vilniuje irgi prabilo žemaitiškai
Silvana yra atskleidusi, kad, būdama septynerių, suvokė esanti lesbietė. To meto Švedijoje ir Lietuvoje, kur mergaitė, o vėliau paauglė, leido daugiausiai laiko, kalbėti apie lytinę orientaciją buvo tabu. Dabar savo muzika Silvana stengiasi ne tik pasakyti, kokia ji, bet ir kitus ragina nebijoti kalbėti drąsiai: „Esu toks, koks esu, ir man nusispjauti, ką mano kiti.“
Pasakodama apie savo repavimą, viename interviu Silvana sakė, kad, nors eiles rašė nuo vaikystės, repuoti viešose erdvėse pradėjo norėdama į save atkreipti vieno labai jai patikusio žmogaus dėmesį.
Niekada neturėjau jokių minčių aiškintis, kodėl atsitiko taip, kad Silvana – homoseksuali.
Šiandien jos kūrybos tikslas – jau kitoks. Silvana savo muzika stengiasi apginti diskriminuojamus žmones, suteikti jiems paguodą, viltį.
„Repuoju apie savo gyvenimą, apie kasdienybę, meilę, draugus, šeimą, gyvenimo iššūkius“, – atviravo Silvana.
Apie Silvaną Lietuvoje buvo išgirsta tada, kai prestižiniuose Švedijos muzikos apdovanojimuose „Grammis 2016“ ji laimėjo metų atlikėjos titulą. Stokholme vykusioje iškilmingoje ceremonijoje mergina prakalbo iš mamos paveldėta žemaitiška šnekta: „Čia nieks nesupront, kon aš sakau. Nieks nesupront. Ir niekas nežėno, kiek aš kintiejau. Nu bl.., kiek iškintiejau. Bet žėnot, aš laimiejau!“
Apdovanojimų ceremonijoje S. Imam ant krūtinės buvo prisisegusi ir Lietuvos vėliavą.
Po filmo apie ją pristatymo Vilniuje Silvana irgi žemaitiškai sausakimšai kino teatro salei prisipažino: „Laba faine čia būt“.
Tačiau nei ji, nei jos mama L. Bakanauskaitė filmo kartu su Vilniaus žiūrovais nežiūrėjo. Po premjeros Silvanos mama kalbėjo pastebėjusi, kad lietuviai apie tokias gyvenimo istorijas, kaip jos dukros, daug ką nutyli, stengiasi neparodyti nei teigiamų, nei neigiamų emocijų.
„Bet žmonės, prisiminkite, kad visi esame gimę po ta pačia Saule. Žiūrėkime į pasaulį pozityviau, supraskime ir gerbkime vieni kitus“, – ragino L. Bakanauskaitė.
