Sporto aikštėje Barzdų bendruomenė norėjo įsirengti lauko treniruoklių, pasodinti medelių. Taip pat organizuoti sveikos gyvensenos mokymus, renginius socialinei atskirčiai kaime mažinti. Pagal projektą kaimo bendruomenės veiklai stiprinti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašyta skirti beveik 12 tūkst. eurų.

Projektą vertino du nepriklausomi ekspertai, bet labai skirtingai. Vienas siūlė skirti 1049 eurus paramos, kitas 7 tūkst. eurų. Ministerija atsižvelgė į mažiausią pasiūlytą sumą, lauko treniruokliams pinigų neskyrė, nors projektas buvo įvertintas 62 balais iš aštuoniasdešimties. Nors kitų bendruomenių projektai įverti žemesniais balais, pavyzdžiui 55, paramos suma siekia 11 tūkst. eurų.

„Skirti 1049 eurai tikrai buvo pasityčiojimas. Ir jų skyrimas – dalis pinigėlių yra skirta medeliams, 32 eurai cementui, daugiau nei 500 viešinimui, ką tai reiškia? Supratau, kad į mūsų projektą nebuvo įsigilinta tiek, kiek reikėjo, manau, kad yra ir kompetencijos stoka“, – nusivylimo neslepia Barzdų seniūnijos bendruomenės centro pirmininkė Ilona Leleivienė.

„Aš manau, kad Barzdų bendruomenė yra nuskriausta. Mums tikrai labai svarbu tie pinigai, nes iš tų pinigų tik ir gražinamės tas seniūnijas, miestelius“, – sako Šakių kaimo bendruomenių asociacijų koordinatorius Rimantas Valiukas.

Dėl skirtingo ekspertų vertinimo ir mažos paramos bendruomenė kreipėsi į ministeriją, kuri siūlė pasirašyti taikos sutartį. Bet bendruomenė nesutiko ir pasiskundė Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai.

„Ginčų komisija pripažino ir nusprendė, kad yra pažeista tiek nuostatos, tiek paprasčiausiai žmogiškumo ir lygiateisiškumo principas, ir jie nusprendė, kad kanclerė turi naikinti tą 227 eilutę, kur įrašytas mūsų projektas ir vertinti projektą iš naujo“, – aiškina I. Leleivienė.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija „Panoramai“ raštu atsakė, kad sprendimo dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos išvadų nėra. Esą Projektų finansavimo atrankos komisija atostogavo, todėl iš naujo vertinti projektą nebuvo kam.

Ar skųs teismui ginčų komisijos sprendimą, ministerijos atstovai taip pat neatsakė.

Tačiau  vaikams žaidimo aikštelę bendruomenė įrengs – 5 tūkst. eurų skyrė Žemės ūkio ministerija.

"Bendruomeninių organizacijų paskirtis – telkti žmones, atstovauti nevyriausybiniam sektoriui, kelti problemas", – įsitikinęs Kauno rajono vietos veiklos grupės (VVG) pirmininkas Vytautas Zubas.

Atskirų savivaldybių vietos veiklos grupės buvo sukurtos kaimo plėtros programai LEADER įgyvendinti – per Žemės ūkio ministeriją (ŽŪM) ir vietos veiklos grupes paskirstomos šios ES programos lėšos. VVG vienija bendruomenes, konsultuoja jų atstovus rengiant projektus ir padeda pritraukti lėšų. V.Zubas atkreipia dėmesį, kad rašydamos projektus bendruomenės dabar turėtų daugiau dėmesio skirti socialiniam verslui, apskritai verslumui skatinti.

– Kokia bendruomenių paskirtis: rašyti projektus, pritraukti investicijas, telkti žmones, padėti vieni kitiems?

– Kalbant apie bendruomenes, reikėtų atskirti du terminus. Juk bendruomenė – tai visi tam tikros teritorijos gyventojai, o bendruomeninė organizacija – organizacija, susibūrusi tos teritorijos pagrindu. Ir organizacija ne visada atspindi bendruomenės (gyventojų) poreikius ir lūkesčius.

Remiantis teisine tvarka, visos bendruomenės registruojamos kaip asociacijos, o asociaciją gali sukurti bet kokie trys fiziniai asmenys. Taip susiduriame su tokia problema, kad tam pačiam miesteliui atstovauja kelios bendruomeninės organizacijos. Tuomet kyla klausimas: kuri organizacija tam miesteliui atstovauja geriau? Atsiranda tam tikros painiavos.

Bendruomeninių organizacijų paskirtis – telkti žmones, atstovauti nevyriausybiniam sektoriui, kelti problemas. O projektų rašymas ir įgyvendinimas – tik priemonė tikslams pasiekti.

– Kaip naujuoju ES finansinės paramos laikotarpiu keičiasi jos prioritetai?

– 2007–2013 m. LEADER programos parama buvo nukreipta į viešosios infrastruktūros tvarkymą, visuomeninės paskirties pastatų, viešųjų erdvių atnaujinimą. Vykdyti ir vadinamieji minkštieji projektai: organizuotos stovyklos, mokymai, šventės, kurtos interneto svetainės, gerinta materialinė bazė. 2014–2020 m. laikotarpiu didesnę paramos dalį numatoma skirti verslumui skatinti, naujoms darbo vietoms, socialiniam verslui kurti, socialinei atskirčiai, skurdui mažinti. Šie prioritetai ateina į visą Europą – ne tik pas mus. Bendruomenės, rašydamos projektus, turėtų į tai atkreipti dėmesį.

– Kada paaiškės projektų teikimo sąlygos 2014–2020 m. laikotarpiui?

– Šiuo metu ŽŪM pradeda tvirtinti Vietos veiklos grupių strategijas. Kai jos bus patvirtintos, paaiškės, kiek pinigų skiriama strategijai įgyvendinti. Pagal tai pradėsime ruošti taisykles. Jomis vadovaujantis pareiškėjai galės teikti paraiškas paramai gauti. Bendruomenes teikti paraiškas tikriausiai pakviesime vasaros pabaigoje. Iki metų pabaigos jos turėtų būti įvertintos.

– Bendruomenių lyderiai skundžiasi, kad projektus lydi didžiulė biurokratija, popierizmas: tą energiją, kurią jie galėtų skirti bendruomenei telkti, organizaciniams darbams, dabar turi skirti popieriams tvarkyti. Gal būtų galima sumažinti popierizmo?

– Mes bandome ir iš ŽŪM, ir iš Nacionalinės mokėjimo agentūros, prižiūrinčios per LEADER programą gaunamų pinigų panaudojimą, reikalauti dokumentų supaprastinimo. Tačiau kol kas niekas nesikeičia. Tikimės, kad plačiau taikant informacines technologijas viskas pasistūmės – mažiau liks popierinių dokumentų, galėsime pateikti elektroninius projektų variantus. Nereikės bent jau važinėti į Vilnių – galėsime viską pildyti internetu.

– Jei ne per LEADER, ne per ŽŪM, per ką dar bendruomenės gali gauti paramą projektams?

– Fondų, įvairių programų yra nemažai, jų daugėja. ŽŪM kaimo bendruomenėms kasmet paskirsto ir paramą iš valstybės biudžeto. Ji skiriama smulkesniems projektams, kur prašoma iki 6 tūkst. eurų paramos. Šiemet šiai programai skirtas 1 mln. eurų. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai šiuo metu teikiamos nevyriausybinės, bendruomeninės veiklos stiprinimo projektų paraiškos. Lietuvos kultūros taryba per Kultūros rėmimo fondą skiria paramą kultūriniams, meniniams projektams.

Per Jaunimo reikalų departamentą galima gauti paramą jaunimo projektams. Mes neseniai paruošėme jaunimo mainų projektą su Lenkijos Myslibužo savivaldybe, pateikėme jį Jaunimo reikalų departamentui – tikimės paramos.

Paminėjau vien Lietuvos institucijas, skirstančias paramą bendruomenėms. O juk yra ir tarptautinių fondų, skiriančių paramą.

LEADER programa mums, VVG, yra privaloma. Prie kitų programų, kiek savanoriškai spėjame, tiek ir prisidedame.

– Bendruomenių atstovai sakosi pavargę vaikščioti su atkišta ranka ir prašyti paramos, nes finansuojama tik 70–90 proc. projekto sąmatos. Iš kur gauti likusius pinigus? Kiek procentų projekto sąmatos gali sudaryti bendruomenės darbas?

– Dabar projektai daugiausia remiami 80 proc. Ar visus 20 proc. bus galima prisidėti darbu, ar 10 proc. bus reikalaujama piniginio įnašo, kol kas neaišku. Naujuoju finansiniu laikotarpiu, kaip minėjau, bendruomenės turėtų skirti daugiau dėmesio naujoms darbo vietoms, socialiniam verslui kurti. Tai leistų bendruomenėms užsidirbti savo lėšų, kurias jos galėtų naudoti projektams kofinansuoti.

– Iš bendruomenių lyderių vis dažniau galima išgirsti ir signalų, kad jie pavargo dirbti "už ačiū" šį daug laiko užimantį, bet neapmokamą darbą.

– Tai – aktuali problema, tačiau čia mes susiduriame su Briuselio požiūriu, kad projektų parengimas ir administravimas turėtų būti neatlygintinas. Ir šios idėjos nesiruošiama atsisakyti.

Kitas svarbus aspektas – dirbti bendruomeninėje organizacijoje turėtų būti rengiama visa komanda, ne tik pirmininkas. Kad, reikalui esant, organizacijos vairą galėtų perimti kiti. Juk vienam lyderiui dirbti labai sunku.

Žinoma, norėtųsi, kad dirbti savanorišką darbą būtų prestižas, kad savanoriškai padirbėti po kelias valandas per savaitę ar mėnesį būtų gero tono ženklas. Tuomet ir bendruomenės lyderis nesijaustų balta varna, besistengiančia dėl visų – jis būtų gerbiamas, jo darbas – vertinamas.

– Kaip manote, kada tai bus?

– Reikia ir įstatymų leidybos pokyčių. Kol kas per mažai savanorišką darbą įvertiname, per mažai už jį agituojame. Lietuvoje populiariausia paramos forma – TV projekto metu paskambinti reikiamu numeriu ir paaukoti lėšų. O juk galima paremti ir savanorišku darbu. Dirbantiems tokį darbą turėtų būti taikomos ir mokesčių lengvatos, tokio darbo valandos turėtų būti įskaičiuojamos į stažą. Kol kas neaišku, kaip reikėtų savanorišką darbą apskaityti.

Vakarų valstybėse didelė nacionalinio produkto dalis sukuriama per socialinę ekonomiką, besiremiančią savanorišku darbu. O pas mus didelė dalis socialinės ekonomikos neapskaitoma iš viso. Niekas net nebando skaičiuoti, kiek, pavyzdžiui, per akciją "Darom" sutaupoma valstybės lėšų – savanoriškas darbas niekaip nėra įvertintas. Tam nesuteikiama jokia finansinė išraiška, tarsi tai būtų visiškai nesvarbus dalykas.

– Kokią realią pagalbą bendruomenės gauna per VVG?

– Mes telkiame bendruomenes, kitas nevyriausybines organizacijas, verslo atstovus. Praėjusiame finansiniame laikotarpyje turėjome labai geras sąlygas aktyvinti ir mokyti potencialius projektų rengėjus. Organizuota daug įvairių mokymų: projektų rašymo, administravimo, darbo nevyriausybiniame sektoriuje. Susiformavo didelis būrys tai daryti sugebančių žmonių.

– Jūsų akimis, ar bendruomenės parašo daug tokių projektų, kur lėšos lyg ir panaudojamos, tačiau bendruomenė projekto rezultatų praktiškai nepajunta?

– Nemanyčiau, kad tokių projektų daug. Bendruomenės, rašydamos projektus, vis dėlto paprastai siekia realios naudos gyventojams. Bendruomenės dažniausiai rašo arba patalpų tvarkymo, arba veiklos projektus. Ir per bendruomenes už 30–60 tūkst. eurų tokie darbai atliekami, kad, jei užsakovai būtų stambesni, tos sąmatos būtų žymiai didesnės. O per bendruomenes kaip tik operatyviau ir tikslingiau panaudojamos lėšos, už santykinai nedidelius pinigus padaromi dideli darbai.

– Kokią matote bendruomenių ateitį? Jos išnyks ar sustiprės?

– Nemanau, kad bendruomenės išnyks. Daugelyje pasaulio valstybių nėra nevyriausybinių organizacijų teritoriniu pagrindu – ten gyventojai į NVO buriasi daugiausia pagal pomėgius, veiklas, ir šios organizacijos tampa labiau specializuotos. O pas mus organizacijų radimasis teritoriniu pagrindu, matyt, susijęs su tuo, kad mes turime labai dideles savivaldybes – Lietuvos savivaldybės pagal gyventojų skaičių kone didžiausios ES. Dėl to pas mus tarsi žemesnė savivaldos grandis susiformavo bendruomenės – organizacijos, besirūpinančios konkretaus kaimo reikalais.

Iš pradžių bendruomenės daugiau užsiėmė kultūrinių veiklų organizavimu, paskui plėtėsi socialinė veikla, buvo dirbama su jaunimu. Dabar bendruomenės turėtų siekti ekonominio savarankiškumo, vykdydamos veiklas, susijusias su paslaugų gyventojams teikimu. Tai bus naujas etapas. Išlaikyti save – toks iššūkis laukia bendruomenių ir šis darbas turės stiprėti.

"Man jų nereikia kviesti ar raginti, jie patys ateina ir klausia, kuo galėtų padėti", – apie aktyviausius Karmėlavos ir Ramučių bendruomenių narius sako Karmėlavos seniūnė Violeta Armolaitienė.

Jaunimą moko tvarkos

Tarp aktyviausiųjų Karmėlavoje – Šv. Onos parapijos klebonas Virginijus Veprauskas, Balio Buračo gimnazijos direktorė Rima Kuktienė, krepšininko Jono Mačiulio tėvai Jonas ir Marytė Mačiuliai. V.Veprauskas organizuoja vasaros stovyklas socialiai remtinų šeimų vaikams, rūpinasi kalinčių nepilnamečių socialine integracija. „Į vieną švenčių klebonas atvežė vaikus iš nepilnamečių kolonijos. Atvažiavo jie tokie susigūžę. Klebonas taip gražiai sugebėjo juos pristatyti visiems susirinkusiems, kad jie akyse atsitiesė – visai kiti vaikai“, – pastebėjo seniūnė.

Parapijos jaunimą klebonas nevengia pamokyti tvarkos ne tik bažnyčioje. „Prie bažnyčios šventoriaus dažnai suvažiuoja vietinis jaunimas – žinau, kad ne tik traškučius valgo – ir alaus išgeria. Mokau, kad šiukšles susirinktų, aiškinu, kai patys turės žmoną ir vaikų, juk nenorės, kad ant žmonos išpuoselėto rožių krūmo kas tuščius bambalius mėtytų“, – vaizdingai pasakoja V.Veprauskas.

Karmėlaviškių teigimu, žmonių mąstymas keičiasi: anksčiau per talkas vien tik bendruomenės nariai šiukšles rinkdavo, tvarkydavosi, o dabar prisijungia vis daugiau gyventojų. Jo paskatinti iniciatyvūs karmėlaviškiai prie Neries iškirto brūzgynus, šią teritoriją sutvarkė, sukultūrino.  J.Mačiulis atvežė ąžuolą – skulptorius kuria pavėsinę. „Turėsim dar vieną sutvarkytą viešąją erdvę“, – džiaugiasi V.Armolaitienė.

„Trečdalį seniūnijos teritorijos užima miškai. Tenka daug bendraut su žmonėmis, konsultuot – taip ir tampi bendruomenės nariu. Klebonas, girininkas, pašto viršininkas, policijos vadovas – turi būti bendruomenės nariai. Be to, mes – ne tokie žmonės, kad gyventume užsidarę. Jei sėdėsi užsidaręs ir dejuosi, niekas nepasikeis“, – pastebi Kauno miškų urėdijos Karmėlavos girininkas J.Mačiulis.

M.Mačiulienė – aktyvi organizacijos „Caritas“ narė. „Neseniai buvo tokia situacija: klebonas išsiaiškino, kad vietinis septyniolikmetis namuose neturi kompiuterio – negali paruošti gimnazijoje skiriamų užduočių. Kartu su M.Mačiuliene suorganizavo, nupirko kompiuterį, nuvežė“, – pasakojo seniūnė. Mačiuliai laukia iš Ispanijos su šeima grįžtant sūnaus Jono, žaidžiančio Madrido „Reale“. Tarp kitų reikalų, spręs, kur pagarbiai padėti ąžuolinį krepšinio kamuolį, po jam itin sėkmingo sezono padovanotą draugų.

Tarsi tautos balsas

Bendruomenės iniciatyva, kartu su Balio Buračo gimnazija, lopšeliu-darželiu „Žilvitis“, kultūros centru, seniūnija, gimnazija rengiamos šventės: kalėdinės akcijos socialiai remtinų šeimų vaikams „Gerumo angelas“, Vaikų gynimo diena, Karmėlavos miestelio šventė, Vasario 16-oji, Kugelinė. Tradiciškai gimnazijos organizuojama Užgavėnių šventė šiemet taps tarptautine.

„Bendruomenės – tarsi tautos balsas. Esame tam, kad vietos gyventojams rūpimas problemas iškeltume į viešumą, perduotume seniūnijai, savivaldybei, kai kurias jų padėtume spręsti ar išspręstume patys“, – sako bendruomenės centro „Židinys“ pirmininkas Raimundas Jokimčius.

Didžiausia Karmėlavos infrastruktūros problema – pagrindinė Vilniaus gatvė nuolatos skęsta balose, yra nesaugi: čia nėra šaligatvių, neįrengta lietaus nuotekų kanalizacija. Seniūnė bendruomenės narius ramina: Vilniaus g. nuotekų, elektros tinklų ir šaligatvių projektavimo sutartis jau pasirašyta, vyksta projektavimo darbai, jie turėtų būti baigti balandžio mėnesį.

Ar gali bendruomenės užsiimti smurto šeimose, socialinės rizikos šeimose prevencija? „Niekas mūsų labiau nežudo kaip abejingumas. Ar aš „Židinio“ bendruomenės, ar Ramučių asociacijos narys, ar Kūjo ir pjautuvo organizacijos – mano pareiga informuoti apie pastebėtą blogį“, – įsitikinęs R.Jokimčius. Seniūnė prisimena visiškai naują atvejį: „Viena bendruomenės narė praėjusią savaitę pranešė mūsų socialinei darbuotojai apie šeimą, kurioje buvo geriama, smurtaujama prieš vaikus. O buvo dėvima puikios šeimos kaukė. Mergaitės lankė gimnaziją, gerai mokėsi, tvarkingos – niekas net neįtarė, kad toje šeimoje kažkas blogai. Bendruomenės narė visiškai atsitiktinai sužinojo apie tą situaciją. Ačiū jai – pranešė, vaikai iš tos šeimos bus paimti, pradėtos procedūros.“

„Židinio“ bendruomenės narės Rimos Šuliokienės manymu, socialinės rizikos šeimas reikia įtraukti į bendruomenės projektus: „Esame parengę didžiulį naują projektą, pagal kurį tikimės sukurti naujų darbo vietų. Čia, Karmėlavoje, planuojame rengti įvairių specialybių kursus. Į šį projektą norėtume įtraukti daugiau bedarbių. Jei nors keletas žmonių po šio projekto įsidarbins – bus puiku.“

Kol kas neaišku, ar projektui pavyks gauti finansavimą. Šansų – nedaug: tik dešimt procentų bendruomenių gaus paramą panašiems projektams.

Paskatino tvarkytis romus

Seniūnijos ir gimnazijos pastangomis tvarkytis pradėjo ir Karmėlavos romai. „Buvo nusiskundimas iš gimnazijos, kad romai teršia gimnazijos teritoriją – šešios šeimos gyvena viename name, kur nėra nei tualeto, nei vandentiekio. Bendruomenė parūpino jiems lentų. Kai atšils, nusiųsime jiems pašalpininkų, kad tualetą iškastų. Sakau: padėsime, bet susitvarkykit aplinką. Kai taip susitarėme, atėję romai prašė šiukšlių maišų ir pirštinių – patys rinko šiukšles. Tai buvo stebuklas!“ – šypsosi seniūnė.

Karmėlavos seniūnijos gyvenime aktyviai dalyvauja ir užeigos "Tigrasa" savininkas Vidmantas Salninas, "Hoptrans" vadovai remia renginius. Didelį dėmesį vietos bendruomenei skiria oro uosto vadovas Bruno Kasparas. Švenčiant miestelio šventę pernai, oro uostas visą savaitę buvo atviras karmėlaviškiams – vyko ekskursijos, parodomoji programa.

Sumažėjo nusikaltimų

Neseniai susikūrusi, tačiau labai aktyvi Ramučių bendruomenė. Ji paskatino gyventojus burtis į saugios kaimynystės grupes, kvietė bendradarbiauti su policija. „Rezultatas – akivaizdus: jei 2014 m. beveik kiekvieną dieną Ramučiuose įvykdavo vagysčių, plėšimų, tai per visus 2015 m. nebuvo nė vieno plėšimo“, – skirtumą pastebi Ramučių bendruomenės pirmininkas Arūnas Kmieliauskas.

Bendruomenė ėmėsi organizuoti renginius – surengė sporto, pyragų šventes, Kaziuko mugę su Blusų turgumi. „Jau ruošiamės šiemetinei Kaziuko mugei su Blusų turgumi, kuriame žmonės gali keistis ir prekiauti savo daiktais. Blusų turgus – ne tik galimybė kažką nusipirkti ar parduoti nereikalingus daiktus – tai ir bendravimo forma“, – pastebėjo A.Kmieliauskas.

Neveronyse – dėmesys jaunimui

Neveronys – jauna, sparčiai auganti priemiesčio gyvenvietė. Seniūnijoje gyvena 3500 gyventojų, daugelis jų – jaunos šeimos. Gimnazijoje auga moksleivių skaičius, daugėja jaunimo, trokštančio įvairesnių, jų amžiaus grupei skirtų pramogų. Tai paskatino bendruomenę imtis iniciatyvos – prieš penkerius metus pradėti rengti jaunimo muzikos festivaliai „Nakties ritmas“.

„Festivalio idėja gimė bendraujant su Neveronių jaunimu. Jis buriasi į muzikos grupes, repetuoja namuose ar išsinuomotose patalpose. Vien groti savo malonumui nepakanka – reikia viešų pasirodymų, įvertinimo. Ėmėme rengti jaunimo muzikos festivalį – norėjome parodyti, kad šventes galima švęsti ne tik  traukiant liaudies sutartines, bet ir pritaikyti jas jaunų žmonių pomėgiams“, – prisiminė buvusi Neveronių bendruomenės centro pirmininkė  Aldona Petkevičienė. Šešerius metus vadovavusi bendruomenės centrui, pernai moteris pradėjo eiti Neveronių seniūnės pareigas.

Apklausus bendruomenę, paaiškėjo, kad jaunų muzikuojančių žmonių seniūnijoje yra nemažai, jie turi instrumentus, tačiau neturi koncertams tinkamos įgarsinimo aparatūros, scenos apšvietimo.

„Be viso to jie nesukuria tinkamo pasirodymo efekto, estetinio kultūrinio pasitenkinimo nei patiems atlikėjams, nei žiūrovams“, –  atkreipė dėmesį A.Petkevičienė.

Kartu su savivaldybe ir Neveronių seniūnija parengus projektą ir laimėjus finansavimą, bendruomenės centras įsigijo koncertuose, festivaliuose, miestelio šventėse naudojamą profesionalią įgarsinimo ir apšvietimo aparatūrą.

Bendruomenės centrui bendradarbiaujant su Neveronių gimnazija, ES lėšomis prieš dvejus metus suremontuotos Neveronių gimnazijos sporto salė ir bendruomenės patalpos ir. Sporto salėje nemokamai sportuoja neveroniškiai, treniruojasi dvi Neveronių kaimo krepšinio komandos – jaunimo komanda „SK Neveronys“ ir senjorų komanda „Banginiai“, dalyvaujančios Kauno krepšinio lygos kovose, iš varžybų dažnai grįžtančios su apdovanojimais. Savivaldybės lėšomis Neveronyse įrengtos dvi krepšinio aikštelės. „Jos buvo būtinos – Neveronyse labai daug sportuojančio jaunimo“,  – pastebėjo seniūnė.

Neveronių bendruomenės centras davė pradžią kitai bendruomeninei organizacijai – Neveronių jaunimo centrui. Šio centro iniciatyva gyvenvietėje atsirado lauko treniruokliai, stalo teniso stalas, turgelis.

Po visą Lietuvą sukrėtusių Kėdainių rajono įvykių, kai tėvas šulinyje nuskandino du savo mažylius, visuomenės žvilgsnis nukrypo ir į bendruomenes: kodėl tokių šeimų nepastebi jos? Juk šios organizacijos turėtų būti arčiausiai žmonių.

Pasijustų ne vieni

Kokia bendruomenių paskirtis? Ar jos gali sutelkti žmones, pirmosios pastebėti kaimynų bėdas, padėti socialinės rizikos šeimoms? Šie klausimai tapo itin aktualūs. "Bendruomenė turėtų žinoti, kas vyksta aplinkui, stebėti socialinės rizikos, vaikų tinkamai neprižiūrinčias šeimas. Mes turime eiti pas kiekvieną žmogų, bendruomenės privalo tai daryti. Ar jos pajėgios? Ne, – įsitikinęs Čekiškės krašto bendruomenės centro pirmininkas Valentinas Savickas. – Ar įmanoma įtraukti daugiau žmonių į mūsų veiklą, kad galėtume labiau pasirūpinti socialinės rizikos šeimomis? Daugiau žmonių bendruomenių veikloje nebus. Su esamomis pajėgomis turime išmokti tvarkytis."

Pasak šio čekiškiečio, pamačius sąlygas, kuriomis gyvena nereta socialinės rizikos šeima, apima ir siaubas, ir gailestis. "Kaip mes galime padėti? Pagalba turėtų būti teikiama ne pašalpomis, o darbais: reikia eiti pas žmogų, aiškintis problemas ir padėti jas spręsti. Didžiausia problema yra alkoholis. Reikia, kad tokie žmonės pajustų, jog jie nėra vieni. Taip jiems būtų lengviau išbristi iš to liūno", – pastebi V.Savickas.

"Mes visi turėtume labiau įsijungti į bendrą veiklą, įtraukti tuos žmones į talkas, tvarkos akcijas, renginius, pirmieji prie jų prieiti. Pirmiausia mes patys turime eiti į tokius renginius ir vesti kitokias šeimas", – sako Čekiškės bendruomenės centro pirmininkė Laimutė Rutkauskienė.

Kaip gražų bendros veiklos pavyzdį pašnekovė mini Čekiškės miestelio 415-ojo jubiliejaus šventę: "Visi surėmėme jėgas, kartu dirbome, ir nė vienas nepasakė: to ar to nedarysiu. Socialinės rizikos šeimas reikia paraginti dalyvauti renginiuose, bet šventėje nereikia jiems rodyti išskirtinio dėmesio, negalima skirstyti į tokių ar kitokių šeimų grupeles. Jeigu jau jie atėjo – mes visi esame lygūs, kartu dalyvaujame".

Labai pozityviu dalyku moteris vadina galiojančią tvarką, kai pašalpų gavėjai seniūnijoje turi dirbti viešuosius darbus. "Turi būti ir švietėjiška veikla, kad socialinės rizikos šeimos po truputėlį artėtų prie tų miestelio žmonių, kuriems mes dirbame", – sako L.Rutkauskienė. Ji pastebi galiojantį stereotipą: dauguma gyventojų įsivaizduoja, kad bendruomenės skirtos projektams rašyti. "Bendruomenės veikla turėtų prasidėti ne nuo projekto rašymo, o nuo bendravimo, gyventojų telkimo. Jei bendruomenė neparašė projekto, nereiškia, kad ji silpna. Gal mes neturime buhalterio, gal idėjos, gal mums dar nereikia verslo, kurį kartais siūloma daryti bendruomenėms? Gal mums paprasčiausiai reikia žmogiško bendravimo, nes, jei atsitiks bėda, mes net nežinosime, kad tam žmogui reikėjo padėti", – svarsto bendruomenės pirmininkė.

Pasak jos, steigiant bendruomenę, buvo įvardyti tokie siekiai: kad Čekiškėje neapmirtų kultūra, bendradarbiautų visos kartos, būtų saugomos tradicijos, rūpinamasi miestelio švara, tvarka.

Steigė projektams rašyti

V.Savickas atviras: jo vadovaujama bendruomenė buvo įsteigta tam, kad būtų galima rašyti projektus. "Mano tikslas steigiant bendruomenę buvo, kad ES pinigai per Vietos veiklos grupę (VVG) patektų į mūsų miestelį. Įsikūrėme, kaip sakoma, laiku ir vietoje – kartu su seniūnija, savivaldybe parengę projektą šaligatviams Čekiškės Ateities gatvėje įrengti, jį laimėjome", – pasakojo bendruomenės pirmininkas.

Jis apgailestavo, kad, surinkus medžiagą knygai apie holokaustą Čekiškėje, ji nebuvo išleista – šiam projektui nebuvo skirta parama. "Žydai Čekiškės istorijoje suvaidino reikšmingą vaidmenį. Miestelyje yra išlikusi sinagoga, tik čia gyvenusios gausios žydų bendruomenės po Antrojo pasaulinio karo visiškai nebeliko. Vienai Kauno žydų bendruomenių sinagoga grąžinta, tačiau ji apleista. Atrodo, kad patys žydai kol kas nežino, ką su ja daryti, mažai rodo iniciatyvos. Tiesa, žydai dabar Čekiškėje negyvena. O gyvybę sinagogoje turėtų palaikyti jie", – įsitikinęs V.Savickas.

Pasak jo, bendruomenių projektinę veiklą stabdo lėšų trūkumas. "Paprastai finansuojama tik 70–90 proc. projekto vertės. Mūsų nuolatinis galvos skausmas – iš kur gauti trūkstamą dalį lėšų? Verslo įmonių Čekiškėje neturime, visą laiką reikia elgetauti – vaikščioti kepurę atkišus: paremkit, paremkit", – užsiminė bendruomenės pirmininkas.

Kitų kandidatų nebuvo

"Norisi, kad kaime būtų mažiau geriama. Tam jaunimui reikia ne tik daugiau veiklos sukurti, bet ir sudominti juos ta veikla. Taip būtų lengviau ištraukti juos iš to rato, į kurį jie dabar neretai patenka: geria tėvai – geria ir vaikai", – čekiškiečių mintims pritaria toje pačioje seniūnijoje įsikūrusio Liučiūnų krašto bendruomenės centro pirmininkė Marytė Rastauskienė.

Tai bene gausiausia rajono bendruomenė: jai priklauso per 200 narių. Kitaip tariant, beveik pusė Liučiūnų kaimo gyventojų. O daug didesnių miestelių bendruomenėms dažnai priklauso vos keliolika ar keliasdešimt entuziastų.

Devynerius metus – beveik nuo pat bendruomenės įkūrimo – jai vadovaujanti M.Rastauskienė vardija reikšmingiausius projektus: Liučiūnuose pastatyta vandens gerinimo stotis, įsigyti treniruokliai, kuriais gali naudotis visi liučiūniškiai, įrengtas bendruomenės kambarys, nupirkti kompiuteriai, multimedijos aparatas, filmavimo kamera, surengta daug švenčių, kelionių.

Bendruomenės centro pirmininko pareigos atima daug laiko. Moteris sakosi pavargusi nuolatos dirbti darbą, už kurį neatlyginama, dėl to iš pradžių atsisakiusi dalyvauti pernai vykusiuose bendruomenės centro pirmininko rinkimuose. "Vyras grasino iš namų išvarytI, jei vėl imsiuosi vadovauti bendruomenei. Bet per susirinkimą, kai reikėjo registruoti kandidatus, kitų kandidatų nebuvo, visi sakė – siūlome Marytę Rastauskienę. Įkalbėjo, kad padės, kartu dirbs. Grįžau namo, ačiū Dievui, ir vyras neišvarė", – šyptelėjo M.Rastauskienė.

Aikštelę įsirengė patys

M.Rastauskienė patvirtina žinomą tiesą: kartais, kad pakeistum skurdžią aplinką ar sukurtum naują, nereikia rašyti jokių projektų. "Taip pernai vietos ūkininkų padedami įrengėme paplūdimio tinklinio aikštelę. Jaunimas nukasė juodžemį, ūkininkai parūpino ir atvežė smėlio, tinklą jaunimas savo lėšomis nusipirko – ir turime aikštelę, – džiaugėsi bendruomenės pirmininkė. – Kitas pavyzdys – Liučiūnų krepšinio komanda, kuri neturėjo kur treniruotis. Sutarėme su Čekiškės gimnazijos direktoriumi Ričardu Saltonu, ir dabar mūsų komanda dvi valandas per savaitę nemokamai sportuoja gimnazijos sporto salėje."

Bendruomenės centras vykdo daug projektų, organizuoja šventes kartu su kultūros centru. Paskutinė tokia šventė – eglutės įžiebimas. Prie Vilkijos kultūros centro Liučiūnų laisvalaikio salės buriasi kolektyvai: vaikų dramos teatras, vyrų instrumentinė grupė, moterų vokalinis ansamblis, rankdarbių klubas. Nemaža dalis jų narių yra ir bendruomenės nariai. Bendradarbiavimo neapsunkina atstumas: laisvalaikio salės ir bendruomenės centro patalpos – tame pačiame buvusiame kolūkio kontoros pastate. Tai tikras Liučiūnų centras. Čia įsikūrusi ir pradinė mokykla, ir biblioteka, ir bendruomenės pastangomis išsaugotas medicinos punktas.

Suburia kaimų gyventojus

Per vieną bendruomenės projektų įsigytas multimedijos aparatas dažnai naudojamas renginiuose. "Tai skaidres, tai nuotraukas per jį demonstruojame. Be to, jei ne šis aparatas, šiuo metu Kauno rajone vykstančiame sveikatingumo projekte nebūtume galėję dalyvauti. Juk trenerį matome tik pasitelkę internetą, o prie kompiuterio ekrano daug žmonių nesusiburs, kad galėtų matyti transliuojamus pratimus", – pastebėjo Liučiūnų laisvalaikio salės kultūrinės veiklos organizatorė Elena Tarolienė.

Kas treji metai Liučiūnų krašto bendruomenės centras organizuoja šventę "Po tėviškės medžiais" – susirenka vienuolikos aplink Liučiūnus išsibarsčiusių kaimų gyventojai. "Paskutinįkart į šventę susirinko apie 500 žmonių. Ir tie, kurie dabar čia gyvena, ir išvažiavusieji. Jie norėtų, kad tokia šventė būtų rengiama kasmet. Tačiau tai yra didžiulis organizacinis darbas. Neturime pakankamai pajėgų, kad tokią šventę galėtume rengti kasmet", – užsimena M.Rastauskienė, jau pradėjusi ruoštis šių metų liepą vyksiančiai apylinkės kaimų šventei.

Prie laisvalaikio salės ir bendruomenės centro pastato Liučiūnuose visuomenės poreikiams palikti 2 ha žemės. "Anksčiau čia buvo stadionas – kai kur likusios senosios dangos. Būtų gerai čia įrengti stadioną su futbolo danga, krepšinio aikštelę. Jaunimui prasmingos veiklos būtų daugiau", – apie ateities planus užsiminė M.Rastauskienė.

Ežerėlyje, Zapyškyje ir Kačerginėje kaimo bendruomenės įsisteigė vienos pirmųjų. "Be bendruomenių veiklos gyvenimas seniūnijoje būtų kur kas nykesnis", – įsitikinęs Zapyškio seniūnas Sigitas Imbrasas.

Didino kompiuterinį raštingumą

Įgyvendinus bendruomenių parengtus projektus, Pakaunėje pasikeitė viešosios erdvės, jose tapo turiningiau ir saugiau leisti laisvalaikį. Per keliolika bendruomeninio judėjimo metų jų skaičius smarkiai išaugo, pačios bendruomenės sustiprėjo. Ar kas nors keisis šiais metais, kurie yra paskelbti Bendruomenių metais? "Kol kas jokių ženklų, kad bendruomenių įgyvendinamiems projektams bus skiriama daugiau lėšų ar kitais būdais bus skatinama jų veikla, nėra. Bent jau aš tokių ženklų nepastebėjau", – užsiminė vienos seniausių rajono bendruomenių – Zapyškio bendruomenės centro pirmininkė Vilija Tarnavičūtė. Trylikti metai šiai asociacijai vadovaujanti Zapyškio pagrindinės mokyklos matematikos ir informacinių technologijų mokytoja nebesuskaičiuoja, kiek projektų įgyvendinta per tą laiką.

"Anksčiau daug dėmesio skyrėme zapyškiečių kompiuteriniam raštingumui didinti: rašėme projektus, pirkome kompiuterius, vedėme internetą, rengėme kompiuterinio raštingumo kursus. Dabar daugiau dėmesio skiriame sporto, laisvalaikio, sveikos gyvensenos ir verslo skatinimo projektams", – pasakojo V.Tarnavičiūtė.

Kai kuriuos projektus bendruomenė rengia kartu su mokykla, seniūnija ar kultūros centru. Vienas tokių – prieš keletą metų bendruomenės centro kartu su Zapyškio pagrindine mokykla parengtas projektas. "Mokyklos sporto salė buvo naudojama ne tik sportui, bet ir kultūros renginiams, o akustika joje buvo labai prasta. Parengėme projektą, laimėjome konkursą – akustika pagerėjo. Kai kuri nors ministerija ar fondas paskelbia konkursą teikti projektines paraiškas, žiūrime, kuriam labiau apsimoka rašyti projektą, kad būtų didesnė tikimybė jį laimėti", – projektų rengimo užkulisius atskleidė V.Tarnavičiūtė.

Daugybė laiko – projektams

Zapyškio bendruomenės centras, pernai įgyvendinęs šešis projektus, pritraukė apie 43 tūkst. eurų investicijų. Iš šių lėšų nupirkta mobilioji tinklinio įranga, prie mokyklos įrengti treniruokliai, folkloro ansamblis "Altonė" įsigijo tautinius drabužius, 25 zapyškiečiai – vaikai ir jaunimas – visą savaitę aktyviai sportavo Giruliuose.

Daugiausia lėšų gauta Aplinkos tvarkymo ir įvairesnio poilsio skatinimo Zapyškio krašte projektui įgyvendinti – ES parama (per LEADER programą) siekė 30 tūkst. eurų. Už šias lėšas bendruomenės centras įsigijo įvairios įrangos ir technikos: lengvąjį automobilį, dvi priekabas su tentais, šakų smulkintuvą, palapines renginiams – juos nuomoja vietos gyventojams. Atsiranda ir tokia tvarka nepatenkintų zapyškiečių, įsitikinusių, kad bendruomenei skirtu inventoriumi jie turėtų naudotis nemokamai.

"Esame priversti galvoti ir apie tai, kaip užsidirbti, o tai padaryti bendruomenėms labai sudėtinga. Nekalbu apie kažkokį atlyginimą šį darbą visuomeniniais pagrindais dirbantiems žmonėms – savo lėšų reikia ir bendruomenės interneto svetainei išlaikyti, ir projektams kofinansuoti. Todėl įsigytą įrangą nuomojame: smulkintuvą, automobilį, priekabas, palapines", – aiškino V.Tarnavičiūtė.

Pagal verslo skatinimo projektą bendruomenė sukūrė tris darbo vietas: pasamdytas buhalteris, du žmonės dirba su įsigytu inventoriumi, technika. Lėšos bendruomenių nepasiekia savaime – skiriamos tik parengus projektus, laimėjus konkursus. Bendruomenių atstovai skundžiasi, kad projektų rengimas, administravimas atima labai daug laiko. Zapyškio bendruomenės centro tarybos narys, verslo projektų vadovas Reimantas Bendoraitis rodo penkis storus dokumentų aplankus. "Pažiūrėkit, kiek mes popieriaus sugadiname. O šiuose aplankuose – tik dviejų projektų dokumentacija. Rengiant projektus, turi galybę dokumentų, itin detalių ataskaitų parengti. Biurokratija šioje srityje – didžiulė", – pastebi verslo projektų vadovas. – Būna, kad parengi projektą, dalyvauji konkurse, bet nelaimi. Daugybė sugaišto laiko nueina šuniui ant uodegos."

Jadagonis ženklina paminklas

"Nesvarbu, yra bendruomenės centras kaime ar ne, svarbiausia, kad gyventojai būtų aktyvūs. Jei to nebus, nepadės ir bendruomenės centrų steigimas", – įsitikinęs Jadagonių bendruomenės centro pirmininkas Skirmantas Paukštys.

Įvažiavimo kelią į Zapyškio seniūnijos Jadagonių kaimą ženklina įspūdingas paminklas – didžiulį kalaviją primenanti skulptūra. Pasak legendos, šiose vietose gyveno milžinas išminčius Jadagonius. "Užlipo milžinas ant kalno, apžvelgė Nemuno slėnį ir prisiekė: jei po tūkstančio metų mano Tėvynę apguls priešai ar išdavimai, grįšiu vėl jos ginti ir išlaisvinsiu. Smeigė savo kalaviją į kalno viršūnę, o pats atgulė gretimame kalne, nuo tų laikų Jadagonio piliakalniu vadinamame", – tokią legendos versiją užrašė vietos kraštotyrininkai.

"Šiuo paminklu norėjome įamžinti legendomis apipintą krašto praeitį. Dabar visi mato, kad atvažiavo į Jadagonis", – šypsodamasis užsiminė S.Paukštys.

Paminklą sukūrė žinomas skulptorius Danielius Sodeika, pats gyvenantis Jadagonyse. Skulptūra pastatyta jadagoniškių lėšomis – jokios valstybinės ar bendruomenės centro paramos neprašyta. "Lygiai taip pat, ne per bendruomenės centrą, o savo iniciatyva, lėšomis ir jėgomis kasmet organizuojame Žolinės šventę po Mišių Jadagonių bažnyčioje. Pirmąkart organizuodami šią šventę, iš drožlių plokščių sukalėme sceną. Kai kurie kaimo žmonės negalėjo patikėti – koncertas vyksta ne ant žolės, o ant scenos. Vienais metais pakvietėme mėgėjų teatrą, kitais – jau kultūros centras organizuojant šventę prisidėjo – ėmėme kviesti Muzikinio teatro solistus, muzikines grupes. Į talkas ruošiantis šventei susirenka tokie skirtingi apylinkių gyventojai: medikas, skulptorius, gydytojas, teisininkas, bedarbiai, ir visi kartu dirba", – užsiminė S.Paukštys.

Bene svarbiausias, matomiausias per aštuonerius veiklos metus Jadagonių bendruomenės centro įgyvendintas projektas – įrengtos ir sužymėtos dvi ekologinės trasos, 5 ir 40 km. Jomis po Jadagonių apylinkes galima keliauti pėsčiomis ir dviračiais. "Tai – vienos pirmųjų ekologinių trasų Lietuvoje. Kai jas rengėme, panaši trasa buvo tik Nidoje", – atkreipė dėmesį bendruomenės centro pirmininkas.

Zapyškio seniūno teigimu, dėl keturių seniūnijoje veikiančių bendruomenių gyvenimas suaktyvėjo. Vis dėlto kai ko bendruomenių veikloje jis pasigenda. "Labai gerai, kad bendruomenės veikia, jų surinktomis lėšomis įrengiami treniruokliai, organizuojamos stovyklos. Tačiau norėtųsi, kad bendruomenės savo veiklą nukreiptų ne tik į lėšų galinčius pritraukti projektus, bet ir į bendravimą", – užsiminė S.Imbrasas.

Gimė iš išskaičiavimo

Kačerginės seniūnija lenkia kitas rajono seniūnijas pagal investicijas, tenkančias vienam gyventojui. Nemaža dalis nuopelnų už tai tenka čia veikiančioms keturioms bendruomenėms. Pagal vienos jų – Kačerginės bendruomenės centro parengtą projektą pernai baigtas tvarkyti Liepų parkas: įrengtas apšvietimas, suoliukai, vaikų žaidimų aikštelė, pavėsinė, sutvarkyti takeliai.

Viena miestelyje aktyviai veikiančių nevyriausybinių organizacijų – Prano ir Jono Mašiotų palikimo puoselėtojų draugija. "Būna santuokos iš meilės ir iš išskaičiavimo. Mūsų draugija gimė iš išskaičiavimo", – organizacijos gimimo priešistorę šypsodamasi prisiminė draugijos pirmininkė, Kačerginės pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja Virginija Pūrienė.

Prieš keturiolika metų Kačerginėje apsilankiusi rašytojo ir pedagogo Prano Mašioto anūkė, matematiko, pedagogo Jono Mašioto duktė Baniutė Marija Kronienė pareiškė norą jai grąžintą J.Janonio gatvėje esantį namelį su žemės sklypu dovanoti Lietuvai. "Testamente negali įrašyti – dovanoju Lietuvai. Reikėjo, kad šį turtą perimtų visuomeninė organizacija. Dėl to įsteigėme draugiją, kuriai Baniutė perdavė jai sugrąžintą Mašiotų turtą", – pasakojo V.Pūrienė.

Ryškiomis spalvomis nudažytame, pasakų namelį primenančiame buvusiame Mašiotų vasarnamyje kurį laiką veikė seniūnija, dabar draugija jį naudoja savo reikmėms. Namelį supa P.Mašioto pasakų parkas. Jame – vaikų ir jaunimo iš medžio išdrožti P.Mašioto pasakų herojai.

Gimusi kaip kultūrinė, vėliau ši organizacija kiek nutolo nuo savo šaknų – užsiima ne tik kultūrine veikla. "Draugijai priklauso žemės sklypas. Tik dalį jo užima namelis ir parkas. Galvojome, kam panaudoti kitoje J.Janonio gatvės pusėje esančią sklypo dalį – parengėme projektą, čia įrengėme treniruoklius", – pasakojo V.Pūrienė.

Nebejaučia motyvacijos

Bene pirmoji rajono bendruomenė – Ežerėlio bendruomenės centras. Keliolika metų veikiančios bendruomenės pastangomis įvykdyta projektų, kurių naudą jaučia visi ežerėliečiai.

Vienas tokių – didžiulis, beveik 40 tūkst. eurų vertės saugios kaimynystės projektas, pagal kurį įsigyta vaizdo stebėjimo sistema. Pagal šį projektą buvo įkurta ir Ežerėlio savisaugos grupė, kurios nariai budi per renginius – per juos iš esmės apsieinama be policijos.

"Kai probleminėse Ežerėlio vietose įrengėme vaizdo stebėjimo kameras, o filmuotą medžiagą perduodavome policijai, iš pradžių nesupratome, kas atsitiko: policijos duomenimis, nusikaltimų Ežerėlyje padaugėjo. Tiesiog policija pradėjo fiksuoti ir tuos lengvus nusikaltimus, kurie anksčiau nepatekdavo policijos akiratin. Tik vėliau nusikaltimų ėmė mažėti", – prisiminė buvęs Ežerėlio bendruomenės centro pirmininkas Artūras Kuzmickas. Ketverius metus vadovavęs bendruomenei, pernai jis atsisakė dalyvauti pirmininko rinkimuose. "Ši veikla atima labai daug laiko, o juk visi mes turime dar ir darbus, iš kurių gyvename. Juk darbas bendruomenėje yra tik visuomeninė veikla. Tačiau bendruomeninei veiklai buvau priverstas skirti daugiausia laiko – dėl to kentėjo ir darbas, ir šeima", – priežastis, dėl kurių pasitraukė nuo bendruomenės vairo, aiškino A.Kuzmickas.

Pasak jo, pavargo, nebejaučia motyvacijos nemažai vidurinės kartos ežerėliečių, anksčiau mielai dalyvaudavusių bendruomenės veikloje, įsijungusių į savisaugos grupės veiklą, budėdavusių renginiuose. "Kiek metų iš eilės viskas gali remtis vien entuziazmu? Kažkas turėtų skatinti žmonių, budinčių renginiuose, palaikančių viešąją tvarką, motyvaciją. Dabar ir gaisrininkai savanoriai panašiai buriasi. Motyvaciją padidintų priedas prie pensijos ar skiriami tam tikri garbės ženklai", – įsitikinęs A.Kuzmickas.

Matydamas pavargusius ir iš bendruomenės veiklos pasitraukiančius žmones, jis nuogąstavo, kad bendruomeninis judėjimas Ežerėlyje gali nuslopti. "Tada gyvenimas vėl pablogės, ir gyventojai per bendruomenes vėl bandys jį pagerinti", – ateities perspektyvą piešė A.Kuzmickas.

Kauno rajone kaimo bendruomenės pradėjo steigtis vienos pirmųjų šalyje – prieš dešimt metų. Per tą laiką bendruomeninis judėjimas išpopuliarėjo: jų skaičius smarkiai išaugo, pačios bendruomenės sustiprėjo.

Įgyvendinus bendruomenių parengtus projektus, kaime pasikeitė viešosios erdvės, jose tapo turiningiau ir saugiau leisti laisvalaikį. Apie tai, ką bendruomenės gali ir kur krypsta jų veikla, pokalbis su bendruomenes vienijančios organizacijos – Kauno rajono vietos veiklos grupės pirmininku Vytautu Zubu.

– Daugelis rajono gyventojų yra girdėję pavadinimą vietos veiklos grupė (VVG), bet ką ji veikia – nelabai įsivaizduoja.

– VVG – tai organizacija, siekianti gerinti gyvenimo kokybę kaime. Mūsų misija – padėti bendruomenėms išsiaiškinti aktualiausias gyventojų problemas ir ieškoti galimybių jas spręsti. Esame partnerystės organizacija, jungianti vietos valdžią, verslą ir nevyriausybinį sektorių, tai yra bendruomenes. Jos dominuoja: vienijame 21 kaimo bendruomenę, 10 kitų kaime veikiančių nevyriausybinių organizacijų, 4 verslo įmones ir 2 biudžetines organizacijas. VVG vienija bendruomenes ir padeda pritraukti lėšų – mūsų darbuotojai konsultuoja bendruomenes teikiant investicinių projektų paraiškas. VVG veikia tik kaimiškose savivaldybėse arba jų dalyse, pavyzdžiui, Kaunas tokios grupės neturi.

Vietos veiklos grupės Lietuvoje įkurtos įgyvendinant ES finansuojamą kaimo plėtros programą LEADER. Ši programa skatina, kad visos idėjos – tiek problemų sprendimo, tiek renginių ar investicinių projektų – kiltų iš pačios bendruomenės. Tad didžiąją dalį VVG valdymo organų atstovų sudaro bendruomenininkai. Valdžia ir verslas turi tik patariamąją teisę.

Be to, ir vietos veiklos grupės bendradarbiauja tarpusavyje. Pavyzdžiui, Kauno rajono VVG, bendradarbiaudama su Jurbarko rajono ir Šakių krašto vietos veiklos grupėmis, vykdo projektą "6P (Pažink, pramogauk, pirk, pavalgyk, pernakvok Panemunėje)". Skatiname vietos produktų gamybą, gamintojų bendradarbiavimą, kuriame naują kultūrinio turizmo maršrutą Panemunės krašte.

– Kauno rajono VVG buvo tarp pirmųjų tokių grupių šalyje, įsteigtų vos Lietuvai įstojus į ES. Kokie nuveikti darbai?

– Esame įgyvendinę daugybę projektų. 2007–2013 m. ES struktūrinės paramos laikotarpiu LEADER programa buvo gana rimtai finansuojama. Tada parengėme Kauno rajono vietos plėtros strategiją. Gavome finansavimą šiai strategijai įgyvendinti – 14 mln. litų. Lėšos yra skirtos kaimo bendruomenių projektams, šiuo metu jos baigiamos panaudoti. Patys gyventojai rinkosi ir sprendė, ką reikia padaryti, kokios aktualiausios gyvenvietės ar kaimo problemos. Gavę lėšas, vienur tvarkėme pastatus, kitur įrengėme sporto aikšteles, dar kitur žmonės norėjo įrangos, galinčios pagerinti renginių kokybę – įgarsinimo technikos ar kilnojamųjų scenų. Visur socialinis užsakovas buvo vietos gyventojai.

– Bendruomenėms dalyvauti VVG veikloje akivaizdžiai naudinga. O kokią naudą iš to gauna verslininkai?

– Į mūsų veiklą jungiasi socialiai aktyvūs verslininkai, nes naudos verslui bent kol kas, iš to nebuvo daug. Bet 2014–2020 m. LEADER programa bus labiau orientuota į verslą: naujų darbo vietų kūrimą, socialinės atskirties mažinimą. Verslo balsas turėtų reikštis daug stipriau.

Kauno rajono vietos plėtros strategijoje numatytos ir ekonominės priemonės kaimo plėtrai skatinti. Viena jų – bendruomeninio verslo skatinimas. Kai bendruomenės kūrėsi, jos užsiėmė bendruomenine veikla, kultūrine, socialine pagalba. Dabar didelis dėmesys skiriamas kitam žingsniui – siekiama, kad bendruomenės teiktų socialines paslaugas, plėtotų socialinį verslą. Į mažus kaimus tradicinis verslas ateina labai sunkiai. O padedant bendruomenėms, VVG galima teikti tokias paslaugas, steigti tokį verslą, iš kurio didžiulio pelno negausi, bet toks verslas taip pat reikalingas.

Rajone turime aštuonis bendruomeninio verslo projektus. Pagal juos, vienur bendruomenės pirko techniką aplinkai tvarkyti, kurią nuomos. Kitur įsigijo batutus ar kilnojamąją pirtį, galinčią atvažiuoti į renginius. Tokia veikla leidžia pačiai bendruomenei užsidirbti šiek tiek pinigų.

– Ką patartumėte grupei žmonių, norinčių dalyvauti bendruomenių veikloje: steigti naują bendruomenę ar prisijungti prie jau veikiančios?

– Aš už jungimąsi. Juk kiekvienos naujos organizacijos steigimas – daug biurokratinio darbo ir lėšų kainuojantis reikalas. Jei jau veikiančioje bendruomenėje kas nors nepatinka, nėra sutarimo dėl veiklos, reikia bandyti keisti bendruomenės vadovą. Vis dėlto bendruomenių skaičius turėtų būti ribotas. Juolab kad, kai susikuria kelios bendruomenės toje pačioje vietovėje, sunku suprasti, kas yra tikrieji jos atstovai, kieno teikiamas projektas svarbesnis, kam skirti lėšų.

– Ką šiais laikais bendruomenės gali?

– Bendruomenė gali labai daug. Bet kokia turėtų būti jos vieta visuomenėje, diskusijos tebevyksta. Tokios bendruomeninės organizacijos, kokios yra Lietuvoje, yra gana retas reiškinys Europoje. Demokratinių šalių gyventojai tradiciškai buriasi į bendruomenes pagal savo pomėgius, veiklas. Pas mus žmonės į jas susibūrė labiau teritoriniu principu. Manau, tai lėmė faktas, kad Lietuvoje turime didžiausias Europoje savivaldybes. Vietos valdžia ganėtinai toli nuo gyventojų, tad žmonės buriasi į organizacijas vietos problemoms spręsti. Tiesa, kai buvo pakeistas Vietos savivaldos įstatymas ir atsirado seniūnaičių institucija, seniūnaičiai bando priartinti valdžią prie bendruomenės. Tinkamas pavyzdys, kai kurio nors kaimo seniūnaitis yra ir bendruomenės pirmininkas. Tai rodo, kad žmogus iš tiesų yra to kaimo lyderis.

Matau dvejopą bendruomenės funkciją. Viena vertus, ji turėtų iškelti tam tikrai vietovei būdingas problemas, jas išdiskutuoti ir būti socialiniu užsakovu tas problemas sprendžiant. Kita vertus, bendruomenė savo savanoriška veikla, socialumu, demokratiškumu gali atlikti labai daug darbų pati. Tai – viena kitą papildančios funkcijos.

– Kaip per dešimt metų bendruomenės pasikeitė?

– Jos pastebimai sustiprėjo. Kol finansavimo galimybės buvo mažesnės, tai buvo daugiau savanoriška veikla. O dabar bendruomenės turi galimybę pritraukti tam tikrų lėšų, nuveikti solidesnių darbų. Kita vertus, susiduriame su visoje Lietuvoje aštria problema: lyderiai pavargsta. Žmonės dirba be atlygio ir jų motyvacija mažėja. Vyksta diskusijos Seime, kad reikėtų jiems kompensuoti bent jau transporto, telefono išlaidas, nes žmonės aukoja ne tik savo laiką, bet ir lėšas. Vis dėlto, mano manymu, tai yra žmogaus pasirinkimas. Nederėtų dalyvauti bendruomenės veikloje iš išskaičiavimo, kad tau kažką kompensuos, finansuos. O kai žmonės pavargsta – turėtų būti rotacija. Praktika rodo, kad stiprios tos bendruomenės, kuriose veikia ne vienas žmogus, o visa komanda. Ten, kur yra komanda, ir pamainą rasti nesudėtinga.

– Pagal vietos bendruomenių keliamas problemas ir vykdomus projektus apibendrinkite, kas svarbu rajono žmonėms?

– Aktualiausios problemos Kauno rajone susijusios su komunaliniu ūkiu: vanduo, nuotekos, neasfaltuoti keliai. Tai būdinga visos Lietuvos kaimiškoms vietovėms.
Daugelio Lietuvos rajonų atstovai sakytų, kad kita problema – socialinių paslaugų senjorams trūkumas. Mes šia prasme netipiški, nes Kauno rajonas – viena iš keleto savivaldybių Lietuvoje, kuriose gyventojų skaičius auga. Daugėja, žinoma, jaunų žmonių.

Su tuo susijusi kita problemų grupė – jaunimo ir vaikų užimtumas. Pašonėje turime didelį miestą. Vieni vaikai gali nuvažiuoti į būrelius mieste, kiti – ne. Iš dalies dėl tų vežiojamų į miesto būrelius vaikų ne visur susidaro kritinis skaičius tokių, kuriems galėtume ką nors organizuoti. Šia prasme situacija nedėkinga.

Komentarai

Jūratė Kuzmickienė
Ežerėlio bendruomenės centro narė

Bendruomeninėje veikloje dalyvaujame abu su vyru – Artūras Kuzmickas yra Ežerėlio bendruomenės centro pirmininkas. Būtų blogai, jei į šią veiklą būtume įsitraukęs tik vienas kuris iš šeimos: juk ir į renginius kartu nueiti norisi, ir darnos nebūtų, jei vienas šeimoje bendruomenės labui dirbtų po darbo valandų, o kitas į jį kreivai žiūrėtų.
Ežerėlio bendruomenės centras vienija 40–50 keistuolių – tų, kurie daug laisvalaikio aukoja veiklai, skirtai visiems ežerėliečiams. Daugiausia jėgų ir energijos išsunkia projektų administravimas: turi galybę dokumentų, ataskaitų parengti. Mes juk kiekvienas turime savo darbus. Visa veikla – po darbo valandų, kartais ir darbo valandas tenka aukoti, nes projektų tikrintojai po darbo ar savaitgalį nevažiuoja. Ir per Kalėdas tenka dokumentus tvarkyti, ir per kitas šventes. Dėl to šią veiklą vadinu keistuolių veikla, nes, kaip populiaru sakyti, normalūs žmonės to nesiima. Bet tokių keistuolių Ežerėlyje daugėja.

Anksčiau, būdavo, susitinki žmogų, jis klausia: kodėl jūs to ar ano nepadarote? Sakau, eikime ir darykime kartu. Bet žmonės dažniausiai neprisijungdavo. Dešimties metų prireikė, kad gyventojai šiek tiek išsijudintų, suvoktų, kad jei talka, tvarkoma vaikų žaidimų aikštelė, tai gal reikia ir man prisijungti, nes ir mano vaikas ten žaidžia. Dar dešimties metų prireiks, kad toks elgesio modelis įsišaknytų.

Vienas pirmųjų projektų buvo bendruomenės centro pastato atnaujinimas. Praėjo nemažai laiko – dabar jau ir pakartotinio remonto reikėtų. Pastato išlaikymas gula ant bendruomenės pečių – už elektrą mokame, šildome iš žmonių ar įmonių paaukotų lėšų, bendruomenės nario mokesčių.

Priešais bendruomenės centrą įrengta universali sporto aikštelė, kitoje pusėje – vaikų žaidimų aikštelė, bendruomenės pastate turime treniruoklių salę. Organizuojame daug renginių.

Vykdydami didžiulį, 133 tūkst. litų vertės saugios kaimynystės projektą, įsigijome vaizdo stebėjimo sistemą. Probleminėse Ežerėlio vietose įrengėme septynias vaizdo stebėjimo kameras. Vaizdo įrašai padėjo išsiaiškinti ne vieną pažeidimą – medžiagą perduodavome policijai. Pagal šį projektą buvo įkurta ir Ežerėlio savisaugos grupė, kurios nariai budi per renginius – per juos iš esmės apsieiname be policijos.

Nuo tos organizacinės, administravimo veiklos pavargsti, kartais norėtųsi viską mesti. Bet mes esame tos kartos atstovai, kuriems nesvetimas pareigos jausmas. Ir galvoji, kaip aš galiu pavesti kitus. Taip ir velki tą naštą.

Jurga Petrauskienė
Raudondvariečių bendruomenės pirmininkė

Raudondvaryje veikia dvi bendruomenės: Raudondvario kaimo bendruomenės centras ir mūsų Raudondvariečių bendruomenė, įkurta prieš metus.

Kodėl neprisijungėme prie daug anksčiau įkurto bendruomenės centro? Pajutome, kad toje bendruomenėje nesame laukiami. Be to, tuo metu, kai būrėmės, bendruomenės centras buvo visiškai neveiklus.

Mes, susibūrusieji į Raudondvariečių bendruomenę, nenorime būti kaime nakvojančiais miestiečiais – siekiame bendrai veiklai suburti kuo daugiau Raudondvario ir aplinkinių kaimų gyventojų. Siekiame, kad vaikai, jaunimas išsijungtų kompiuterius ir išeitų į tokį Raudondvarį, kuriame būtų ką veikti.

Per vienus veiklos metus nuveikėme nemažai. Įsigijome renginiams reikalingą garso ir organizacinę įrangą, kartu su Raudondvario kultūros centru organizavome ne vieną šventę. Surengėme sporto turnyrą, vasaros dienos stovyklą – Žurnalistikos studiją, beveik mėnesį trukusias futbolo treniruotes vaikams. Bendruomenės iniciatyva, miestelyje įrengtos dvi vaikų žaidimų aikštelės. Raudondvario kultūros centre gavome nedidelę erdvę jaunimui. Ji buvo labai apleista. Surengę akciją, iš raudondvariečių gavome šiek tiek statybinių medžiagų remontui, tačiau jų kol kas trūksta, kad šią erdvę suremontuotume visiškai.

Skatinant bendruomenei, Raudondvaryje pradėjo veikti trys saugios kaimynystės grupės. Jų nariai akyliau stebi, kas vyksta kaimyno kieme ar prie jo durų. Gyventojai sudarė problemų sąrašą, įvardijo rizikos zonas, kurias akyliau turėtų stebėti policijos pareigūnai.

Atnaujinome ir išplėtėme interneto svetainę raudondvaris.lt.

Atnaujinti pastatai, aikštynai

2004 m., steigiant vietos veiklos grupę, Kauno rajone veikė devynios kaimo bendruomeninės organizacijos. Dabar jų – 63. Iš jų dešimt – labai aktyvios ir veiklios, penkių veikla apmirusi. Aktyviausios: Ežerėlio, Liučiūnų, Zapyškio, Samylų, Kulautuvos, Raudondvariečių.

Bendruomenės paprastai kuriasi ne pagal seniūnijas, o kaimus, gyvenvietes. Daugiausia bendruomenių yra Vilkijos apylinkių seniūnijoje, apimančioje didelę teritoriją su daug kaimų.

2007–2013 m. įgyvendintas arba baigiamas įgyvendinti 41 investicinis projektas, susijęs su kaimo bendruomenėmis. Gyventojai labiausiai pajuto investicinių projektų, susijusių su visuomeninės paskirties pastatų atnaujinimu arba viešųjų erdvių tvarkymu, rezultatus. Šiems projektams įgyvendinti skirta beveik 9 mln. litų. Suremontuota arba rekonstruota vienuolika visuomeninės paskirties pastatų, iškilo trys nauji pastatai (Lapių gaisrinė ir du amatų centro pastatai Biliūnų kaime).

Sutvarkytos 23 viešosios erdvės: lauko, vaikų žaidimo, sporto aikštelės, stadionai, įrengti šaligatviai; įrengtos arba atnaujintos keturios geriamojo vandens stotys.

Kitais 34 projektais skatintas kaimo gyventojų bendruomeniškumas, solidarumas, įsitraukimas į viešąjį gyvenimą. Vyko šventės, sporto varžybos, kiti renginiai. Nemažai lėšų buvo skirta bendruomenių materialinei bazei stiprinti: įgarsinimo aparatūrai, kompiuterinei įrangai pirkti, interneto svetainėms kurti.

Pagal bendruomenių projektus, išleistos dvi knygos – "Domeikava" ir "Čekiškė".

Savivaldybėse specialiai įsteigtos vietos veiklos grupės padeda kaimo bendruomenėms įgyvendinti jų projektus. Pastebima, kad gaudamos europinę paramą kaimo bendruomenės daug nuveikė sutelkdamos žmones gražinti savo kraštą, todėl baiminamasi, kad sumažinus finansavimą 2014–2020 metų laikotarpiui pradėti darbai sustos.

Viena aktyviausių Utenos rajono Tauragnų bendruomenė, kaip ir daugelis šalies bendruomenių, gavusi europinę paramą pirmiausiai susizgribo tvarkyti pastatą, kad turėtų, kur susirinkti. Pirmininkė sako, kad įgyvendinant projektus, daugiausiai rūpesčių kelia viešieji pirkimai, rangovų ieškojimas ir neretai jų išpūstos sąmatos.

„Kaip padaryti kažką pigiau – mes žinome geriau. Rangovų ieškojimas trukdo. Jeigu rašome didesnį projektą ir gauname finansavimą, tai yra avansinis finansavimas, bendruomenė turi turėti savo lėšų“, – teigė Utenos rajono Tauragnų bendruomenės pirmininkė Danguolė Grabauskienė.

Pasak Nacionalinės mokėjimo agentūros, kaimo bendruomenėms nemažai padeda vietos veiklos grupės. Tačiau daugiausiai pažeidžiamos viešųjų pirkimų taisyklės, o apyvartinių lėšų trūkumas neleidžia laiku įgyvendinti projektų.

Utenos regione 2007–2013 metais liko neįgyvendinta tik apie penktadalis numatytų projektų, visoje Lietuvoje jų finansuota apie 2,5 tūkst., pagal lėšų išmokėjimą pirmauja Pakruojo, Tauragės, Kaišiadorių ir Ukmergės rajonų vietos veiklos grupės, tačiau dabar nerimaujama dėl tolesnio finansavimo.

„Nežinome dėl kito laikotarpio, tik girdime gandus. Mūsų vietos veiklos grupių tinklo, kuris jungia Lietuvoje 51 grupę, net nekviečia į pasitarimus, nors tai yra juridinis asmuo ir veikiantis toje vietoje, besirūpinantis kaimo veikla tam, kad nenutrūktų procesas tarp finansavimo periodų“, – teigė Utenos regiono vietos veiklos grupės pirmininkė Jolita Umbrasienė.

Tačiau Žemės ūkio ministerijos atstovais sako, kad 2014–202 metais vietos veiklos grupių finansavimas gali mažėti vienu procentu.

„Jei finansavimas sumažės, jų veikla nenutrūks, projektai bus vykdomi, jei mes šiame laikotarpyje investavome į pastatų renovaciją, kad bendruomenės turėtų, kur susiburti, tai – pagrindinis mūsų tikslas. Tam, kad juos užpildytume, įkvėptume gyvybės, ir pagrindinius tikslus pasiektumėme. Mūsų tikslinė grupė – jaunimas“, – sakė žemės ūkio viceministras Mindaugas Kuklierius.

Viceministras sako esą per du mėnesius turi paaiškėti, kiek lėšų bus skirta ir pabrėžia, kad ateity bus finansuojamos tik pačios geriausios vietos veiklos grupių parengtos strategijos.