Teorija gana paprasta. Dešiniarankis žmogus pažiūri į dešinę, taip tarsi parodydamas, kad dešinysis jo smegenų pusrutulis intensyviai dirba. Dešinysis pusrutulis yra atsakingas už kūrybiškumą, todėl toks elgesys rodo, kad žmogus kurpia melą. Aišku, kairiarankiai žiūri į kairę, kai susiruošia pameluoti. Šie teiginiai yra taip plačiai paplitę, kad kartais dėstomi ir policijos kursantams. Tačiau mokslininkai turi vienareikšmišką nuomonę – tai yra mitas.
Įdomu tai, kad ilgiausią laiką niekas šios nesąmonės net netikrino. Pirmas tyrimas šia tema atliktas Jungtinės Karalystės ir Kanados mokslininkų pastangomis tik 2012 metais. Jis buvo sudarytas iš dviejų dalių. Vienoje melas buvo tyrinėjamas gyvenimiškose situacijose, o kitoje – kontroliuojamoje erdvėje. Dalyviai turėjo padėti savo telefoną į stalčių arba į krepšį. Bet kuriuo atveju vėliau jie turėjo tvirtinti, kad telefonas yra stalčiuje. Ir aišku, jokio skirtumo nebuvo – akys klaidžiojo kur tik panorėjusios.
Tai reiškia, kad taip paprastai pasakyti, ar žmogus meluoja, neįmanoma. Žinoma, yra kūno kalbos ekspertų, kurie gali pastebėti šiokius tokius melo požymius. Padeda ir tai, kad kai kurie žmonės yra tiesiog prasti melagiai. Tačiau viskas priklauso ne tik nuo melagio sugebėjimų ir socialinių įgūdžių, bet ir nuo paties melo svarbos. Juk kartais pričiuptas meluojant gali būti atleistas iš darbo, o kartais – tiesiog patirti draugų pašaipas.
Įsivaizduokime, kad melas svarbus. Tuomet žmonės yra linkę išsiduoti lengviau, nes jaudinasi. Tai išduoda įvairūs požymiai – prakaitavimas, padažnėjęs kvėpavimas, ilgiau nei įprasta užmerktos akys. Jei žmogus apskritai vengia žiūrėti į jus su jumis kalbėdamas, nors įprastai palaiko gerą akių kontaktą, tikėtina, kad jis stengiasi kažką sukurti.
Bet vėlgi, tikslaus recepto nėra. Kuo geriau pažinosite žmogų, tuo lengviau bus jį pagauti meluojant – būtent nukrypimai nuo normos, jaudulys ir akivaizdus žodžių rinkimas lengviausiai išduoda melagį. Kaip ir, žinoma, neatitikimai jo paties istorijoje.
