Pagal senuosius lietuviškus papročius, Blukis (masyvi kaladė ar kelmas) – Kalėdų šventės ženklas. Vienas žmogus jo niekaip nepajudintų, tad jo vilkimas suburia visą bendruomenę linksmam ritualui.

Tikėta, kad lazda trinktelint per Blukį, galima jam perduoti visas kaltes, negeroves ir pykčius, o jį sudeginus, sudega ir visos blogybės, išlaisvinama šviesa ir gausa. Šventės pradžioje, blukvilkiai užners virves ant storos medinės kaladės ir vilks per visą Žemaitijos kaimą, užsukdami į sodybų kiemus, spėdami būsimos žiemos orus, sveikindami šeimininkus, dainuodami, šokinėdami ir krėsdami pokštus, o tuo tarpu visi renginio dalyviai galės lazdomis trankyti Blukį. Aplankę kaimynus, dalyviai galės iškilmingai sukurti laužą ir sudeginti Blukį su visomis jame besislepiančiomis negerovėmis. Laukia dainos, šokiai, vaišės ir, jei gamta leis, visos žiemiškos pramogos.

Žmonės raginami atvykti į Kalėdinio Blukio deginimą ir atsikratyti per metus susikaupusių negerovių.