DJ NEVYKĖLĖ

OŽKA

Autostrada, Self-released

Kids are all right, ir ne, kai aš buvau paauglys, muzika nebuvo geresnė. Tai įrodo jau nebe vien tik interneto sensacija DJ Nevykėlė, kuriai dėl to, susidaro įspūdis, yra plius minus vienodai. Pakibusi tarp G.O.A.T. ir ožkos stadijų atlikėja skamba kaip niekad dabartiškai, lyg jos dainos buvo sukurtos vos kelios akimirkos iki tavo perklausos, lyg mintys, virtusios dainomis, buvo išspjautos tą pat akimirką, kai šovė į galvą, lyg viskas yra tiek pat svarbu, kiek ir nesvarbu. Na, ir dar yra ironija, dėl to muzikantė neskamba kaip sau pačiai labai svarbi, pripažįsta, kad nekuria čia naujo, hipsteriško dviračio ir neatranda Amerikos, skirtingai nuo vyresnių ir gerokai kvailesnių jos kolegų. „Ožka“ yra iš esmės visa tai, ko buvo galima tikėtis iš DJ Nevykėlės, tačiau jos tyčia primityvi, tačiau labai gyvastinga, tyčia negili, tačiau labai tikra, tyčia pašiepianti, tačiau labai nuoširdi elektronika kabina nuo pirmos eilutės, lyg pati atlikėja žino, kad reikia kalbėti apie tai, apie ką gali kalbėti. Jokių nereikalingų filosofijų, banalių frazių ar bereikšmių tezių... Tiesiog nedidelis staigia išpopuliarėjusios paauglės dienoraštis, kuris skamba 100 kartų geriau nei eilinės dainuškos apie meilę, miškus, jūras ar vėjus. Tegul apie tai dainuoja tie, kurie neturi ką pasakyti ar be reikalo gėdijasi pabūti paprasti. Kas bus toliau su DJ Nevykėle, nežinau, tačiau net ir labai nesirūpinu. Girdint, kaip čia ir dabar ji skamba, net ir nusprendusi nebemuzikuoti, ji bus geresnė už didžiąją dalį Lietuvos popmuzikos atlikėjų. Pasvarsčius, jo, ji  – ne ožka, šią akimirką ji – G.O.A.T.

83/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“)

KAMANIŲ ŠILELIS

ŽIŪRĖTI Į SAULĘ

Damn Good, Self-released

„Kai naktį vėlei prabundu/ Ir savęs aš nepažįstu./ Kai žinau, kur gyvenu,/ Bet namo negrįžtu./ Kai vėl ir vėl, ir vėl bandau/ Gyvent iš naujo, nors bijau, kad klystu./ Iš anksto aš atsiprašau,/ Visų kuriuos paliesiu ir išnyksiu“... Kai albumas prasideda tokiais lyricsais, kuriuos drąsiai galiu vadinti geriausiu dalyku, kurie įvyko šiais metais Lietuvos muzikos scenoje, sunku pasakyti, kas galėtų mano entuziazmą pakirsti. Nebent, Putinas, bet ne apie jį čia.... Naujasis teatro ir muzikos (bet tik tiek) dueto „Kamanių šilelis“ albumas „Žiūrėti į saulę“ darkart įrodo, kad hipiškų grupių pilname lietuviškame kermošiuje ši grupė vis dar išlieka unikaliausia ir išskirtiniausia, ne besivaikanti madų ar va to cinkelio, o pati jį surandanti. Akivaizdu, kad darbas pradedamas labai aukštai dainos „Aš lauksiu tavęs“ iškelta kartele ir ją laikyti tokiame aukštyje ne vien fiziškai neįmanoma. Vis dėlto, nepaisant aukščio, ir be šios dainos albumas – įdomus ir spalvingas. Taip, gal kartais lyrika ir gali šiek tiek trigerinti, tačiau muzikiniai sprendimai, ypač tokie, kurie yra „Oaxacoje“, klausytojams tiesiai šviesiai pasako, kad ne, mes ne tik kamanių zvimbimo ar šilelio ošimo klausomės. Nors tai tikrai yra „Kamanių šilelio“ albumas, aiškiai matyti, kad grupė eina į priekį, ieško sunkesnių takų, bando save, net jei bijo, kad klysta (atsiprašau, na, labai geras šitas gabalas). Smagu, kad kiekviename įraše duetas sugeba ir pasiūlyti kažkokį hitą, ir žengti į nepažintus vandenis. Susidaro įspūdis, kad net ir būdami drąsūs, jie sugeba išlaikyti žemę po kojomis, nepasiduoti paviršutiniškiems hipavimams ar jų įkvėptiems įvaizdžiams ir, banaliai tariant, dirbti. O jei nėra taip, iš anksto atsiprašau... Ir atsiprašau dar dėl vienos citatos... Tačiau labai gera daina...

82/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“)

AISTÈ

THE THEORY OF EVERYTHING

Self-released

Ne man tos visos hipiškos paniatkės.  Nežinau, ar čia cinikas viduje, ar supratimas, kad nei meilė, nei LSD, nei iš meilės ir LSD gimusi bendrystė pasaulio neišgelbės, o jei kas taip mano, tai turi per mažai meilės ir per daug LSD. Ir štai tokiam gero artimui nelinkinčiam surūgėliui į rieškutes pateko Aistės Gaižauskaitės, arba Aistè, darbas, persmelktas viso to, kas mano geležinei širdžiai svetima. Tačiau lašas po lašo ir ta širdis ėmė rūdyti, skaldytis ir skilinėti, nes „The Theory of Everything“ yra labai sunkus pasipriešinti albumas. Gali kibti, kad saldoka, naivoka ar dar kaip kitaip –oka, tačiau galiausiai rezultatas tikrai (ir žinau, kad tai skamba itin banaliai) nelietuviškas. Neosoulo ir gospelo vėjų nugairintas darbas griebia netradiciškai grandiozinėmis, netautiškai grandiozinėmis ir nemūsiškai larger than life  melodijomis, kurios ne be reikalo gimė viso ko katile Londone. Nėra nereikalingo kuklumo, susivaržymo ir „ką žmonės pasakys“, kas galbūt galėtų stabdyti, jei kūrėja tokią muziką kurtų Lietuvoje. Dabar lietuvė pristatė absoliučiai internacionalinį albumą, puikiai skambantį tiek Anglijos, tiek Lietuvos, tiek bet kokios kitos šalies pievose. Svarbiausia, kad tai būtų pievos. Jei rimtai, retas lietuviškas įrašas turi tiek daug savyje ugnies ir deguonies, tiek laisvės ir džiaugsmo, tiek drąsos ir atvirumo. Bent man, jei pora pirmų kartų albumas dar kėlė kokių nors abejonių, vėliau supratau, kad klausyti Aistės reikia atvira širdimi ir ausimis, o tuomet viskas susidėlioja į savas vietas. Galbūt tokia ir yra jos teorija, kuri padeda į viską žvelgti paprasčiau.

84/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „YouTube“, „Pakartot“, „Soundcloud“)

MARIJUS ALEKSA

AS THEY ARE

Lietuvos muzikos informacijos centras, Self-released

Ką galima pasakyti apie Marijų Aleksą... Daug galima, tačiau tie, kas dabar skaito šią apžvalgą, tikrai žino šį vieną svarbiausių Lietuvos būgnininkų. Jei dar mėgsta džiazą, apskritai tikriausiai jau baigė skaityti, nes ką čia tas Braškys apie Aleksą paporins. O porinti galima daug, nes „As They Are“ yra didelis žvėris, riaumojantis savo kūrybiškumu ir šiek tiek prispaudžiantis savo svoriu. Pirma mintis, kuri šauna, – po šimts, tai labai rimtas darbas: profesionalus iki kruopelyčių, išieškotas ir sustyguotas taip, kad paklausęs jautiesi lyg būtum nubėgęs kokį keistą muzikinį maratoną. Sulipdęs world muzikos įtakas  į vieną spalvingą džiazo drabužį Marijus sukūrė kažką tokio, ko vienu ar dviem paklausymais neaprėpsi. Pirmiausia, tai nėra būgnų albumas, nes muzikantas puikiai žino, kada jam geriau būtų atsitraukti, o kada jo drumkitas turi būti lyderis, o antra, tai nėra regioninis albumas, nes jis daugiau kalba ne apie tai, kad Marijus yra lietuvis, o apie tai, kad Marijus bene dešimt metų gyveno Londone. Megapolyje sukaupta patirtis išsiveržia kaip vulkanas „As They Are“ kompozicijose ir neša tave taip stipriai, kad, kaip ir sakiau, šiek tiek pavargsti. Iš dalies susidaro įspūdis, kad Marijus yra net šiek tiek negailestingas užpildamas klausytoją tokia intensyvia muzikos srove. Neabejoju, kad prie šio albumo šiemet dar sugrįšiu: per daug nepastebėta, per daug neįsisavinta, per daug informacijos tiesiog nueina, tačiau girdėti tokį turtingą albumą visada yra džiaugsmas, net jei tam reikia padaryti ne vieną ir ne dvi pertraukas. O džiaugtis pastaruoju metu juk labai norisi.

80/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Pakartot“, „Soundcloud“)

DOMAS STRUPINSKAS

UNDERSCORE (LIVE FROM STUDIO)

Self-released

Enigma. Viskas, kas yra susiję, su Domu Strupinsku, man yra enigma. Tas, kas domisi alternatyviąja muzika, žino, kas jis toks. Tačiau ar tikrai? Tas, kas domisi alternatyviąja muzika, klauso, ką jis kuria. Tačiau ar tikrai? Ir čia nėra joks priekaištas kūrėjui, tiesiog aplink tiek jį, tiek jo muziką yra pakilęs toks intriguojantis rūkas, kad kartais norisi kaip tik nesidomėti, o tik patirti, paskui ir vėl laukti lyg iš niekur atsirandančio įrašo. Štai taip, iš niekur, atrodo, atsirado ir „Underscore“ – paslaptingas, meditatyvus, instrumentinis penkių kūrinių mini albumas, apie kurį aš nežinau absoliučiai nieko, todėl esu paliekamas su savo jausenomis, spėjimais ir pasvarstymais. O jie tokie, kad „Underscore“ savyje turi keistą užtaisą, neleidžiantį šio EP tiesiog padėti kelissyk paklausius; jis praslenka kaip migla pro ausis, paliesdamas tave keliomis gaidomis, tačiau tą pat akimirką panardindamas į savotišką transą, kuris baigiasi muzikai nutilus, o tu ir vėl priverstas klausyti nuo pradžių. Akivaizdu, kad tai nėra flashy darbas, jis, atvirkščiai, labiau skirtas atmosferai kurti, todėl, jei paklaustumėte, kuris vis dėlto gabalas tau įstrigo, aš tik gūžtelėčiau pečiais ir paklausčiau: o kiek jų buvo? Keista, atrodytų, mažas darbas, tiesiog išleido, ir tiek, o tiek savyje turinio talpina. Tačiau, peržvelgus Domo diskografiją, „Underscore“ čia įsipaišo labai dėsningai, nes, mano manymu, tokia ir turi būti šio kuklaus viešumoje, bet nekuklaus kūryboje kūrėjo muzika. Todėl, jei norite kažko gilesnio ir esmingesnio, šis albumas tikrai jus (under)scorins.

80/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „YouTube“, „Pakartot“)

Jurga – „Jurga“

Jurga goes public. Bent jau šiemet, nes apie ją, rodos, mes ėmėme žinoti viską. Nuo viešų (gerai, kad nepiktų) skyrybų su Vidu Bareikiu iki kasdienių įrašų feisbuke Jurga užpildė savimi socialinę erdvę, lyg bandydama tapti nuoširdumu, o ne prekių reklama gerbėjus gundančia influencere. Ar tai teisingas kelias, nežinau, nes, kaip sakoma, blogos reklamos nebūna (atvirkščiai, visokiems biezdariams influenceriams tai tik suneša daug pinigo). Viso to rezultatas – naujas, jau dešimtas, solo albumas, kuris, deja, išskyrus viešą sklaidą, niekaip kitaip neišsiskiria iš jos diskografijos. Tai yra ta pati Jurga su... viskuo, su kuo jūs siejate Jurgą: truputį mįslingi tekstai, vos eksperimentuojanti popmuzika, šiek tiek keistuoliška, bet nuoširdi poza. Susidaro įspūdis, kad šis albumas net iš dalies susiurbia viską, ką iki tol atlikėja sukūrė. Ne be reikalo jai padeda net penki prodiuseriai. Bet iš kitos pusės, albumas vargiai atlaiko tokį svorį, nes jis nėra vientisas, nuoseklus ir šiek tiek primena I.Krylovo pasakėčią apie gulbę, lydeką ir vėžį. Smagu, kad viskas sukurta „ne ant vieno“, bet toks blaškymasis neleidžia albumui plaukti, nepasiduoda vienai vizijai ir galiausiai tai tampa tiesiog kūrinių rinkiniu. Kokybiškų kūrinių, be abejo, yra, tačiau juos ima sieti tik pati Jurga ir jos balsas, o ne kažkokia idėja virš jų. Todėl galiausiai šį darbą lengviau pamiršti, o ir kelias link jo tampa įdomesnis nei pats rezultatas. Aišku, kad Jurgos gerbėjams patiks, bet naujų horizontų darbas nesiekia. Nors kas žino, kas šiais laikais yra nauja, kai kiekviena žinutė, kiekvienas įrašas po kelių sekundžių dingsta feisbuko sraute.

71/100 („Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „iTunes“, „Bandcamp“)

El Chico Fuendre – „Beatland, Vol. 1“

My first modulator – „The Race“

Trijų LMTA kompozicijos studentų suburta ir vis dar neteisingai labai pogrindyje esanti grupė nusprendė imtis to, ko dabar imasi daugmaž visi elektronščikai, – leisti daug, bet po mažai, todėl, praėjus dviem mėnesiams nuo debiutinės „ritmų šalies“, jau atėjo ir EP itin sudėtingu pavadinimu, kurio nekartosime. Ar tai gerai? Taip, nes šie vaikinai yra panirę į visiškus eksperimentus, jie savęs neriboja, toks įspūdis, gal net ir daug negalvoja apie galutinį rezultatą, o tiesiog metasi į muziką, į ritmus, į improvizaciją, nesvarbu, pavyks jiems tai ar nepavyks, ir iš to mes gauname keistus, ne visada sėkmingus, bet įdomius rezultatus. Pirmiausia, šie du darbai yra velnioniškai skirtingi: „Beatland, Vol.1“, kaip atskleidžia pavadinimas, viskas paremta ritmu ir būgnais. Aišku, egzistuoja bosas, klepas ir visa kita, kas dalyvauja džiaze, tačiau iš esmės tas hiphopiškai nuogas skambesys, pilnas sample'ų, palieka labai nuogo albumo įspūdį. Vyrai nepersistengia ir, nors tai įdomu, klausant vis daugiau, kyla apetitas, lyg kartotum: „Gerai, supratau. Tai kas toliau?“ Deja, toliau nenueinama, todėl albumas skamba neišbaigtai, jam trūksta mėsos, ypač kai kaulinė konstrukcija tokia įdomi. Tačiau su ilgo pavadinimo EP chebra šoka visiškai į kitą daržą (ir aš visom keturiom už tą daržą). Šis darbas yra įdomus, nuotaikingas ir akivaizdžiai per trumpas. Kartais jis skamba kaip drąsus durniavimas, bet niekada kaip kvailystė, ir dėl to EP yra labai kabinantis. „Go! Modulate Me To Heaven, Baby!“ yra apskritai abiejų įrašų highlightas, hitas, kuris gali atverti keletą reikalingų durų. Vienintelis patarimas – dar daugiau mėsos ant ritminių struktūrų ir tuomet nematau, kas galėtų „El Chico Fuendre“ stabdyti. Smagu girdėti tokias pradžias.

73/100 („Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „iTunes“, „Bandcamp“)

78/100 („Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „iTunes“)

Kieno Mishke Kankorezhiai

Šiauliečių vaikinų kompanija yra dar vienas aidas indie bangos, kuri, rodos, niekaip nebaigia plauti jaunosios Lietuvos scenos, priešingai, tik dar labiau įsišėlsta. Jeigu žiūrėsime į stereotipus, „kankorėžiai“ juos puikiai atspindi: jauni, neįmantrūs, gryni, todėl dar vienos gitarinės komandos EP su trupučiu pafilosofavimo nieko nenustebins. Tuo labiau kad ir tekstai didžiulio įspūdžio nesudaro, pvz., viename stulpelyje yra rimuojama „nori“, „noras“ ir „nenori“, kitur pasigirsta frazės „prišaukt balsu“ (lyg būtų įmanoma kažkaip kitaip ką nors prišaukti) ar „skraidyt norėčiau aš aukštai“ (lyg kas nors kada nors žemai būtų norėjęs). Taigi, iš visų tekstinių dalykų išradingiausiai skamba grupės pavadinimas. Tačiau, iš kitos pusės, kaip debiutas „1“ suskamba muzikine prasme, nes tos 17 minučių parodo, kad ketvertukas turi potencialo. Įdomios ir, svarbiausia, uždegančios ir įsimintinos melodijos gal ir neskamba itin naujai, tačiau jų pakanka, kad atkreiptum dėmesį į jauną grupę ir tikėtum, kad tai nebus tiesiog jaunatviški pabandymai, o tik startas didesniems, labiau sukauptiems ir daugiau sakantiems darbams. „1“ galima būtų įvardyti kaip pirmą blyną: jis nesudegė, bet vis dėlto tai blynas, dar ne visavertis patiekalas, dar ne tai, kuo šefas galėtų visus papirkti, todėl tolesni darbai parodys, ar tai tik etapas šių jaunų žmonių gyvenime, ar jie su tuo sieja ateitį. Jei užteks šito, na, bijau, kad nieko nebus, nes kolektyvą nupūs jaunesni, daugiau turintys ką pasakyti, tiesesni ar agresyvesni balsai. „Kieno mishke kankorezhiai“ potencialo turi, dabar laikas mokytis rimtai gaminti, nes, deja, kartais tik jaunatviško entuziazmo neužtenka.

69/100 (Spotify, Deezer, Pakartot)

Nortas – „Tygos“

Luko Grinio, žinomo kaip Nortas, kūrybos perklausai daug nereikia: geriausiai tam tinka ilgas ir ramus kelias, tačiau jeigu norite iš muzikos kažko daugiau nei tik malonaus kompaniono vairuojant automobilį (ar atliekant bet kurią kitą veiklą), šio albumo gali ir neužtekti. „Tygos“ aš įvardyčiau kaip ne itin plataus spektro, bet gilaus pjūvio albumą, nes jame nelabai išgirsi taip dabar populiaraus stilių mišinio, kakofoniško chaoso, lyg bandant sumaišyti vandenį su alyva. Visas albumas – tikslus ir aiškus, minimalus ir melodingas house, kuris jums patiks, jei patinka pirmas bet kuris išgirstas albumo kūrinys, ir kuris gali, deja, neužkabinti, jei tas pirmąkart išgirstas kūrinys išsyk nelimpa. Nes vienas kūrinys puikiai atspindi šį melancholišką, stilingą ir pažįstamą darbą, kuris tikrai galėtų glostyti lietuvišką ausį. Tačiau tegul mano įvardytas šioks toks konservatyvumas jūsų negąsdina. Akivaizdu, kad tai skoningas darbas, kuris vertas sulaukti dėmesio ir skambėti, pvz., ne itin trankių, labiau chill-out vakarėlių metu. Be to, Norto sukurtą muziką yra gana lengva priimti. Aišku, ji nėra komercinis greito vartojimo produktas, tačiau tai ir nėra nedideliam būreliui snobų skirtas ausų peilis. „Tygos“ įvardyčiau kaip albumą, kuriame susijungia nauda ir malonumas, tačiau kuriam šiek tiek pritrūko įvairovės. Kaip sakiau, pirmas išgirstas kūrinys taps jums lakmuso popierėliu... Tačiau aš pageidaučiau dar truputį daugiau, truputį spalvingiau, net ir truputį drąsiau, nes kol kas Nortas žengia jau išmintu takeliu, kuriuo žygiavo kiti lietuvių muzikantai. Todėl svarbu dabar neužsistovėti, nenurimti ir prie profesionalumo pridėti šiek tiek rizikos.

75/100 (Spotify, Deezer, Pakartot, iTunes, Bandcamp)

Kamanių šilelis

Trečias teatro menininkų dueto „Kamanių šilelis“ albumas atspindi nemažą lūžį grupės gyvenime ir, nors darbe galima išgirsti senųjų naiviai meniškų grupės akcentų, jame yra ir nemažai brandos. Todėl tai, kas seniau atrodė žavu ir jauku, dabar subrendo, sustiprėjo ir nebepasiduoda folkinėms grupės šaknims. Be abejo, elektronika padarė savo įtaką, tačiau dirbtiniai garsai neapribojo dueto gyvastingumo, o kaip tik suteikė jam naujų spalvų ir neleido užsimarinuoti savo folk / world sultyse. Ypač iš albumo išsiskiria kūrinys „Dulkės“, suteikiantis „Kamanių šileliui“ naujos kokybės, naujo balso ir pozicijos, išsakytos ne savo, o Donaldo Kajoko eilėmis. Aišku, tautiškų-archajiškų motyvų vis dar neatsisakoma, bet man asmeniškai atsisveikinimas su visais „tuto“ ir „leliumoj“ būtų tik sveikintinas – kartais praeitį yra visai gerai palikti praeičiai. Todėl „9“ man labai panašus į tai, ką daro „Solo Ansamblis“, t.y. bent jau aš vis labiau ir vis sėkmingiau pamirštu pirmąsias kūrėjų profesijas. Tiksliau, matau dvi paralelines kūrėjų karjeras, kurios man netgi tarpusavyje nesisieja. Ir tai yra gerai. Tekstai tampa vis labiau minimalistiniai, kartais, rodos, juose beveik nieko nėra pasakoma, tačiau tarp eilučių pasilieka daug, dingsta tautiškoji lyrika ir netgi savotiškas nekaltumas, o atsirandantis konkretumas neprašo vaizdingų epitetų, žodžių žaismų ar žongliravimo prasmėmis. Todėl dabartinis „Kamanių šilelis“ man yra gryniausias, koks tik buvo per visą karjerą. Ir drąsiausias, nes nariai dar niekad nebuvo tiek nuogi, nesislepiantys po meno grožiu ar kūrybiniu išsilavinimu. Net ir pavadinimas, rodos, daug nesako. Nors sako labai daug.

83/100  („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Bandcamp“)

Naujas „Happyendless“ muzikinis formatas – elektroninius skambesius papildantys kaskart vis kiti žinomi Lietuvos vokalistai. Grupė jau pristatė dainą „Gravitacija“, kuriame vokalo partiją atlieka Giedrė Kilčiauskienė, su „G&G Sindikato“ nariu Kastyčiu Sarnicku-Kastetu kartu įrašė kūrinį „Iškritęs iš mėnulio“, o šį kartą elektronikoje pinasi „Kamanių šilelio“ folk muzikos motyvai.

„Iki šio bendro darbo, su „Kamanių šileliu“ visai nebuvome pažįstami, – pasakoja „Happyendless“ narys Andrius Kauklys. – Išgirdau Kamilę per radiją ir galvoje jos vokalas iš karto sugulė su tada jau turėtu mūsų naujosios dainos maketu. Būtent to mums ir reikėjo – truputį folk ir truputį rytietiško skambesio.“

„Kamanių šilelio“ vokalistė K. Gudmonaitė pripažįsta, jog dar niekada neteko dirbti su kitais muzikantais, tad „Happyendless“ pasiūlymas kartu įrašyti kūrinį ir nustebino, ir nudžiugino.

„Kartu dirbti buvo labai įdomu! Esu įpratusi kurti visai kitokio žanro muziką, tačiau man labai patiko, jog „Happyendless“ norėjo būtent šių dviejų skirtingų žanrų derinio, kitaip tariant – kad būčiau savimi, – šypsosi Kamilė. – Kai išgirdau galutinį dainos variantą, labai apsidžiaugiau, nes tai, ką jie sukūrė yra be galo gražu. Šioje muzikoje slypi visos temos – ir žvilgsnis į kosminį dangų, ir rytų dvelksmas, ir meilė šaltą žiemos naktį. Ir dar – norisi šokti.“

Prieš išleisdami albumą, „Happyendless“ naujausius kūrinius klausytojams pristatyti ruošiasi gyvai – rugsėjo 8 dieną jie gros „Loftas Fest“ scenoje ir neslepia, jog tai bus iki šiol didžiausias jų audiovizualinis darbas.

„Šiuo metu studijoje rūksta dūmai ir šaudo kibirkštys, – juokiasi Andrius. – Sinchronizuojame šviesas, montuojame vaizdus, režisuojame pasirodymą. Vyksta sunkus ir rimtas pasiruošimo koncertui procesas. Mūsų muzika auga, plečiasi, įgauna vis didesnį tūrį, joje apsigyvena spalvos. Nekantraujame klausytojams parodyti tai, kas dieną naktį vyksta „Happyendless“ studijoje.“

Dar 9 grupes ar atlikėjus išrinks patys festivalio dalyviai, atėję į muzikines kovas. Jos rengiamos jau trečius metus iš eilės – registruotis į atranką galės visos jaunos grupės ir atlikėjai. Iš viso festivalyje, kuris vyks rugpjūčio 5–7 d. Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse, pasirodys daugiau kaip 50 atlikėjų ir grupių.

O laimingųjų septintukas šis:

„Kūjeliai“. Dviejų brolių ir dviejų bičiulių grupė savo kūryboje, pasak jų pačių, „stojasi ant folkloro pamatų“. Tiesa, su jaunatvišku žaismingumu ir entuziazmu. Padūkęs folk skambesys ir energija, dainos, iš kurių akivaizdu, jog ketveriukė užaugo su lietuvišku folkloru – tokie yra „Kūjeliai“, pernai išleidę debiutinį albumą „Pavakarokim“. Bene taikliausiai jų koncertų atmosferą apibūdina eilutė iš „Kūjelių“ dainos – „Nežinau kodėl man taip gera“: drobiniais marškiniais pasipuošę ir tautinėmis juostomos gitaras apjuosę vaikinai, apsiginklavę atlapaširdišku bendravimu ir įvairiais instrumentais, siautėja lyg roko koncerte ir visus suvienija tikroms linksmybėms. 

„Kamanių šilelis“. Penkerių metų kūrybinės veiklos gimtadienį švenčiantis jaunų multiinstrumentalistų duetas – viena originaliausių šiandieninių grupių. Kamilės Gudmonaitės ir Manto Zemlecko kūryba – unikali, įkvėpta lietuvių liaudies muzikos ir pasaulinio folkloro, sumaišyta su indie, eksperimentiniais garsais ar tiesiog vandens teškėjimu. Didgeridoo, dambrelis, melodika, kazoo, berimbau, ukulele, sitara – tai tik keletas instrumentų, kuriuos duetas naudoja savo muzikai atlikti. „Kamanių šilelio“ muzika ne visuomet dera prie jų pavadinimo – eksperimentų nevengianti grupė maišo folk muziką bei viduramžių estetiką su septyniasdešimtųjų dvasia, pridėję šiuolaikinių elektroninių užuominų. Nors scenoje matome du žmones, jausmas toks lyg girdėtume keturis, o tai, jog jie dainuoja tik lietuviškai nekliudo „Kamanių šilelio“ muzikos suprasti ir tiems, kurie nesupranta kalbos.

„Solo ansamblis“. Post-punk, electronic ir sad dance eksperimentu prisistatanti grupė, kurių muzika, pasak jų, leis klausytojui per garsus keliauti vertikaliai, horizontaliai ar net įstrižai. Neseniai pristatę debiutinį albumą „Roboxai“, „Solo ansamblio“ vaikinai sako siekiantys savo muzika leisti klausytojui pamiršti laiką, akimirkai pabūti su savimi ir taip „išjudinti savo vidaus užtvankas“. „Solo ansamblio“, pasukusio tamsesnės, griežtesnės, alternatyvesnės muzikos link, kūryba – elektra pulsuojantys, low-fi bei gyvų instrumentų skambesiu persidengiantys garsai ir vidine patirtimi bei asmenine filosofija paremti tekstai. 

„Z On A“. Scenoje hiphopą su roku sėkmingai maišanti grupė bus nebe naujokai – prieš metus nugalėję vienoje iš „granatinių“ muzikinių kovų jie iškovojo kelialapį į jaunųjų atlikėjų sceną. Pasak „Z On A“, praėję metai jiems buvo išties įsimintini: grupė išleido debiutinį albumą „XYZ“, jų dainos skambėjo didžiųjų Lietuvos radijo stočių eteryje, albumo pristatymo turas apėmė ne tik Lietuvą, bet ir Latviją, kurioje grupė dar turėjo progą pasirodyti ir Europos krepšinio čempionato atrankos metu. „Z On A“ neliko nepastebėti ir „M.A.M.A.“ apdovanojimuose, kur grupė buvo nominuota „Metų proveržio“ kategorijoje. Lietuvos Hiphopo muzikos apdovanojimuose „Z On A“ paskelbtas vienu geriausių muzikinių projektų ne lietuvių kalba. „Džiaugiamės, kad mūsų muzika po truputį atrandama,“ – sako grupės nariai. „Dedame daug pastangų, kad galutinis rezultatas būtų toks, koks yra. Labai laukiame „Granatos Live“ – ruošiame festivaliui itin energingą pasirodymą.“ 

„Sisters On Wire“. Savo kuriamą muziką vilniečių grupė vadina „per paslaptingą Rytų Europos sielą nutiestu garsų tiltu, jungiančiu britų nepriklausomos muzikos melancholiją su amerikietišku didžiosios roko scenos šėlsmu“. 2014-aisiais į grupę susibūrę Olegas Jerochinas, Filipas Gusevas ir Gintas Gascevičius muzikos pasaulyje ne naujokai: Olegas audio inžinierius-aranžuotojas ir buvęs TV šou „X-Factor“ nacionalinės versijos prodiuseris, Gintas – ne tik „Sisters On Wire“, bet ir legendinės lietuviškos post-panko grupės „BIX“ būgnininkas, Filipas žinomas kaip angliškų tekstų, skirtų vietinėms grupėms ir atlikėjams, autorius bei didelę patirtį turintis sesijinis gitaristas. Vos prieš kelias savaites „Sisters On Wire“ pristatė naują jausmingą dainą „Voices“ – grupės nario Olego teigimu, tai dainai apie amžiną dilemą būti ar nebūti. Kuriant „Voices“ buvo panaudota nemažai elektroninės muzikos elementų, dramatiška ir gili daina išsiskiria iš įprasto grupės repertuaro, įkvėpto „Coldplay“ ir „U2“.

„WOLFSOME“. Modernų klasikinį roką ir bliuzą miksuojanti ketveriukė viešumoje pasirodė vos prieš metus, 2015-ųjų gegužę. Dvejus metus praleidę studijoje Martynas Krasnovas, Lukas Rimkevičius, Gytis Čapkauskas ir Benas Muntrimas sako, „brandinimo“ strategija pasiteisino: vos debiutavę scenoje, „LRT Opus“ jaunųjų grupių konkurse „Wolfsome“ laimėjo geriausio metų muzikos naujoko titulą, pasirodė šalies festivaliuose, surengė koncertinį turą Baltijos šalyse, buvo pakviesti pasirodyti „M.A.M.A.“ apdovanojimuose, o jų dainos „Electrified“ instrumentinė versija nuskambėjo laidos „Top Gear“ vaizdo klipe. Gegužę pasirodys debiutinis grupės albumas „ORIGIN.412“, o vos prieš kelias dienas savo fanams „Wolfsome“ pristatė vienos albumo dainų „I Was Young“ vaizdo klipą.

„Lady Gothenburg“. Pasak indie, psichodelikos ir dance roko grupės narių, jų kūryba bei gyvenimo būdas remiasi „visiškais oldschool‘o ekscesais ir nesugebėjimu laikytis elementariausių taisyklių“. Laukinė, rafinuota, švelni ir grėsminga – tokia yra brolių Vitoldo Leono ir Valdemaro Lovčikų bei Danielio Juodžio muzika. Iki tol, kol atsirado „Lady Gothenburg“, visi jau buvo išbandę savo jėgas sunkiosios muzikos ir lengvesnio roko projektuose, kurių kiekvienas paliko savo žymę ir prisidėjo prie to, kokie jie yra dabar. 

Eksperimentinio folkloro grupė „Kamanių šilelis“ šį, gegužės mėnesį, švenčia dvi labai ypatingas progas.

Pirmoji – tai grupės trejų metų gimtadienis, o antroji – ilgai laukto ir dar ilgiau kurto debiutinio albumo, pavadinimu „Viskas teka“ gimimas.  Pirmieji klausytojai, progą išgirsti kaip „teka“ melodinga, energinga, gyvybinga, džiaugsminga, ugninga dueto muzika, turės klaipėdiečiai – gegužės 15 dieną 19.00 val. Klaipėdos etnokultūros centre (Daržų g. 10).

„Viskas teka” – tai priežastis, kodėl Lietuvos publikai jau trejus metus žinomas muzikinis duetas „Kamanių šilelis“ pastaruoju metu mažiau koncertavo. Grupės nariai Kamilė ir Mantas pajuto, jog sukurtos ir neužfiksuotos dainos pamažu išteka ir nustoja būti, o klausytojai nerimsta klausinėdami apie įrašus. Tai paragino trims mėnesiams užsidaryti studijoje ir fiksuoti, kurti, klausytis, ieškoti, kaip „Kamanių šilelis“ skamba šiandien ir dabar.

Debiutinio albumo įrašai -  žingsnis į naują kūrybinį etapą, kuriuo atsiranda didesnis dėmesys skambesiui, taip pat keičiasi požiūris į kompoziciją ir pamažu formuojasi tik jiems būdingas stilius.

„Viskas teka” – tai procesas, kuris įgijo konkrečią formą, bet tuo pačiu metu turi galimybę nuolat kisti. Čia paliekama erdvė kūrybiniam laisvumui, interpretacijų galimybėms, o, svarbiausia, tekėjimo, liejimosi pojūčiui, kuris, bet kokiu atveju, galiausiai suteka į šviesą.

Jau šį mėnesį išleidžiamas ir didžiuosiuose miestuose pristatomas „Kamanių šilelio“ debiutinio albumo „Viskas teka“ pirmasis koncertas vyks Klaipėdoje.

Tai dar vienas projekto „ETNOREIDAS“, dalinai finansuojamo Lietuvos kultūros tarybos, renginys.
Įėjimas nemokamas