THE CARTERS

EVERYTHING IS LOVE

„Parkwood Entertainment“, „S.C.Enterprises“

Asmeninio gyvenimo peripetijose paskendę didžiausiais šių laikų atlikėjais vadinami sutuoktiniai Carteriai baigia savo dramos trilogiją albumu, kuris, deja, yra silpnesnis tiek ir už „Lemonade“, tiek ir už „4:44“. Viešai skelbiama, kad Jay-Z ir Beyonce negali sukurti nieko blogo, vis dėlto jų albumo svarba pralenkia jo kokybę (panašiai, kaip ir filmas „Juodoji pantera“, kurio sukritikavimas, rodos, prilygsta erezijai). Nors „Everything Is Love“ skelbia poros susitaikymą ir abipusę meilę, apsuptą spalvotų drugių ir žalių banknotų, vis dėlto be beprotiškai užkrečiančio „Apeshit“, kiti singlai paskęsta hipopinėje migloje, kurioje tekstai ir kontekstai yra daug įspūdingesni už muzikinį apipavidalinimą. Reikia sutikti, kad pagrindinį vaidmenį Carterių sąjungoje užima tikroji JAV pirmoji ledi, įrodanti, kad repuoti ji gali ne ką blogiau nei dainuoti, tačiau nei jos tvirta pozicija, nei tvirtas Jay-Z asistavimas negali paneigti nuomonės, kad iš esmės kabliukų albume mažoka. Suprantu, kad iš jų mes jau įpratę reikalauti šedevrų (jeigu jau filmuojatės prie meno genijų darbų Luvre, nuolaidų jums nedarysime), tačiau „Everything Is Love“, nors ir nėra blankus, vis dėlto neišvengia trečios trilogijos dalies sindromo. Šis albumas man pasirodė lyg didžių meistrų amatininkystės pavyzdys, atskleidžiantis banalią tiesą, kad reikia kalti geležį ir banknotus, kol ji dar karšta. Taip, šis darbas atskleidžia jų gyvenimus ir jausmus, pageidauja skambėti nuoširdžiai, vis dėlto Jay-Z ir Beyonce kartais skamba tuštokai ir be efektų. Po kelių privalomų perklausų norisi grįžti tik prie minėto „Apeshit“ ir, jeigu atmestume poros muilo operą ir dabartinio laiko pasufleruotą politinį kontekstą, pamatytume, kad „Everything Is Love“ tėra stiprus vidutiniokas, kuriame Carteriai tik sužiba, bet nežiba, o pats superdueto egzistavimas, pozicija ir vaidmuo yra ryškesni už galutinį produktą.

71/100 (Tidal, Spotify, Deezer, iTunes)

GHOST

PREQUELLE

„Loma Vista“

Kostiumais ir grimu nei muzika labiau garsėjantys švedų metalistai „Ghost“ (tiksliau, Tobiasas Forge ir samdiniai) ketvirtuoju albumu mane galiausiai įtikino, kad jų tongue in cheek sunkusis rokas vertas dėmesio. Maro ir viduramžių įkvėptas „Prequelle“ yra smagus, jeigu leidi sau vertinti „Ghost“ taip, kaip ir jie patys, atrodytų, nori: kaip ne pernelyg rimtą, bet labai vaizdingą stadioninę muziką, turinčią daugiau bendro su Dio, ELO ar net ABBA nei su iki juoko susisvarbinusiais juodmetalio puristais. Faktas, kad „Ghost“ yra viskas, išskyrus metalą, tačiau šitoks jų „Dance Macabre“ kabina savo unikalumu (nors tai jau ketvirtas jų albumas). „Rats“ yra lyg gitarinė šokių muzika (ne be reikalo šios dainos klipas yra lyg duoklė M.Jacksono „Thriller“), „Witch Image“ puikiai papildytų hair metal grupių repertuarą, o instrumentinis „Miasma“ nukelia netgi į 8-ojo dešimtmečio prog roką. „Ghost“ muzika yra kokybiškas gitarinis popsas, kuris kuriamas iš širdies skamba patetiškai, tačiau kuriamas dėl efekto ir humoro įgauna dar daugiau esmės. Visoje šioje muzikinėje makalynėje bendra konstanta lieka Kardinolo Kopijos (nauja Forgės reinkarnacija, atsisakius kažkelinto Tėvo Emerito) balsas ir tekstais kuriama fentezi romano verta estetika, kurios vizualumas puikiai papildo ir iki juoko šėtoniškus koncertus, dėl kurių močiutes apimtų konvulsinis žegnojimosi priepuolis. Nors „Prequelle“ nėra ypatingas „Ghost“ diskografijoje, vis dėlto patvirtina, kad kol kas jie užima unikalią poziciją scenoje, visiškai nerimtą, bet labai išieškotą, išanalizuotą ir netgi intelektualią, leidžiančią ne tik plėšti kartu, bet ir sužinoti ką nors, pvz., kas per velnias yra „Helvetesfonster“.

80/100 (Spotify, Deezer, iTunes)

KAMASI WASHINGTON

HEAVEN AND EARTH

„Young Turks“

Baisu prisikarksėti, bet amerikiečių saksofonininkas Kamasi Washingtonas sukūrė bene geriausią šiemet išleistą albumą, kuris sugeba gniaužti kvapą visas beveik 2,5 valandos ir kuriam konkurencijos kol kas man rasti nepavyksta. Sunku kalbėti apie darbą, kurio trūkumų negali rasti ne tik tokie diletantai kaip aš, bet ir pripažinti kritikai, tačiau viena yra aišku – potencialo ir idėjų šiam džiazo kūrėjui netrūksta. 7–8 dešimtmečių futurizmo persmelktas „Heaven And Earth“ nukelia klausytoją į pilną nuotykių, įvairiausių spalvų ir neįtikimo entuziazmo pilną erdvę, kuriai net viso pasaulio negana. Iš esmės pažįstamas, tačiau vis tiek itin nuotaikingas džiazinis vaibas, papuoštas lyg angelų choro, stebina ne tik savo turtingumu, tačiau ir išradingumu. Visas albumas yra sukurtas  aukšta nata, taigi vienintelis trūkumas galėtų būti, kad šis labai ilgas opusas gali imti šiek tiek varginti. Idėjiškai vientisas ir kryptingas albumas tinkamoje aplinkoje gali būti lengvai išklausomas iškart, nes jo tiesiog išjungi nesinori. Žinia, kad po 2015-ųjų „The Epic“ ir 2017-ųjų „Harmony Of  Difference“ lūkesčiai buvo išpūsti, tačiau K.Washingtonas ne tik sugebėjo juos išlaikyti, bet dar ir pasiūlyti išties dvasingą kelionę, kuri dabartiniais laikais, kai taip populiaru pabrėžti viską, kas blogai šiame pasaulyje, suteikia itin daug vilties. Neketinu išskirti nė vienos dainos – visos yra hitai, kuriuos klausyti atskirai lygiai taip pat malonu, kaip ir kartu. Belieka tik nukelti kepurę, nes nuo tokios muzikos žmonės ne tik tampa protingesni, intelektualesni ar labiau išsilavinę – tokia muzika žmones daro laimingus.

98/100 (Spotify, Deezer, iTunes)

FLYING SAUCER GANG

COLORS

„Nothing Personal“

Kauniečiai „Flying Saucer Gang“ Lietuvos repo scenoje išties gali nuveikti daug būdami ne iki gyvo kaulo nusibodusios pseudofilosofinės melancholijos, o hedonistinio „gyveni vieną kartą, ne du“ vakarėlio flagmanais. Jų muzika yra pagaliau paremta šiuolaikiniais muzikiniais trendais, vyraujančiais už Atlanto, braukia visą žavaus depresuolio stereotipų špargalkę ir iš esmės kuria tokį trapą, kuris gali skambėti ir Kauno, ir Majamio klube. Tačiau čia, kad ir kaip būtų keista, mes susiduriame su lokališkumo problema, nes tie minėti trendai iš esmės mums yra tiek svetimi, kad „Flying Saucer Gang“ su visa pagarba ima skambėti kaip con artistai, aktoriai, prisirinkę citatų ir bandantys vaizduoti tuos, kurie jie nėra. Todėl „Colors.“ virsta ne kažkuo individualiu, o „padarykime taip, kaip Amerikoje daro“, ir tai, kas skamba šviežiai čia, mūsų kieme, bendrąja prasme tėra „kopijos kopijos kopija“. Pakerėti JAV popkultūros, jie vienas po kito vartoja Amerikos trademarkus, pradedant taip gaujų subkultūroje svarbiomis skarelėmis, baigiant „Bud“ alumi, ševroletais ir t.t. Pripažįstu, kad „She Carribean“ yra velniškai užkrečiantis kūrinys ir su visais jo trūkumais, smegenėlėse jis apsigyveno labai ilgai ir labai jaukiai. Deja, jis ir lieka pagrindiniu akcentu, nes visa kita yra tiesiog dabar vyraujantis trapas, kurio, pvz., aš niekaip neišskirčiau, jei jį įrašytų kas nors iš tos pačios Floridos. Unikaliais „Flying Saucer Gang“ padaro lokacija ir laikas, aplinkybės, visiškai nesusijusios su jų muzikos kokybe. Būtent todėl (na, ir pripažinkime, asmeninės preferencijos), „Colors.“ perklausa virsta keista patirtimi: lyg ir Lietuvoje tai dar nėra taip plačiai daryta (arba nėra padarę stipraus efekto), tačiau imant žanrą „Flying Saucer Gang“ tik perkuria tai, kas jau sukurta, neįmesdami nieko, kas vaikinus bent kažkiek išskirtų iš tos masės traperių, lėtai blūdijančių dūmais padengtoje scenoje.

61/100 (Spotify, Deezer, iTunes)

GORILLAZ

THE NOW NOW

„Parlophone“, „Warner Bross. Records“

Po pernykščio neįtikėtinai nuviliančio albumo „Humanz“ grįžusi animacinė grupė „Gorillaz“, rodos, stengiasi atgauti formą, tačiau į aukštumas, kurios buvo pasiektos XXI a. pirmajame dešimtmetyje, toli gražu nepretenduoja. „The Now Now“ yra įrodymas, kad perkeltine prasme talento nepragersi (tiesiogine – pragersi, ir dar kaip), tačiau šis gana greitai įrašytas darbas puikiai atspindi priežastis, kodėl jis buvo sukurtas: Damonas Albarnas pats teigia, kad jam norėjosi turėti daugiau dainų būsimiems koncertams. Jam pavyko – tai albumas filleris, kurio kompozicijos gali ramiai skambėti tarp hitų, kurių metu žiūrovai gali nueiti į tualetą ar nusipirkti alaus. „The Now Now“ stiprioji pusė yra tai, kad atsisakyta šimto begalybės kviestinių muzikantų, kurių dėka „Humanz“ virto bekrypte makaliūze, darbas yra daug sukauptesnis, vientisesnis ir netgi paprastas. Tačiau iš grupės (tiksliau, paties Albarno, nes kitas grupės narys Jamie Hewlettas yra atsakingas už vizualizaciją), kuri realiai kėlė dideles idėjas, vertė žanrų sienas, galų gale save pristatė kaip visiškai naują mediją, norisi tikėtis daugiau. O „The Now Now“ skamba kaip paprasta vidutinybė iš grupės, kuri jau praranda savo momentą, kurios taip intrigavusi istorija dabar pasiekia tokius aklagatvius, kad reikalingas kviestinis personažas iš animacinio filmo „The Powerpuff Girls“. Nors sveikintina, kad Albarnas šį kartą nevėto savo fankinio synth pop į visas puses, be „Tranz“, aš taip ir neradau kito kūrinio, kurio norėčiau paklausyti dar kartą. Nenoriu būti pranašu (tiesą pasakius, noriu, bet tai neįmanoma), bet, rodos, kad „Gorillaz“ priena liepto galą – jei „Humanz“ buvo tiesiog blogas ir sprogo nuo savo paties didumo, „The Now Now“ yra paprasčiausias hmmm...

68/100 (Spotify, Deezer, iTunes)