Etnografiniai skirtumai

Pasakojama, kad senojoje kultūroje kanklininkai buvo vertinami labiau negu kiti muzikantai. Galbūt taip galėjo būti dėl mūsų pasąmonėje glūdinčių kanklių ir kankliavimo sąsajų su anapusiniu pasauliu?

Skaitytojams nebus naujiena, kad kanklės Lietuvoje – išskirtinis instrumentas net keliais aspektais. Visų pirma, esama daugybės atmainų – Lietuvos etnografiniuose regionuose jos skyrėsi savo pavidalais ir skambesiu. XX a. kanklės įveikė netrumpą raidos kelią, tapdamos plačios apimties chromatiniu instrumentu ir palikdamos istorijai daugybę eksperimentų ir tobulinimo versijų.

Trumpai priminsime, kuo kanklės skiriasi etnografiniuose regionuose. Aukštaitijoje išliko archajiškos penkiastygės kanklės, kuriomis buvo skambinamos sutartinės. Taip pat ten skambinta 9–12 stygų kanklėmis. Jos, kaip ir žemaičių kanklės, – trapecijos formos, kukliai papuoštos išraižymais. Įmantresnės – suvalkiečių (sūduvių) kanklės, kurių smailasis galas tarsi susisukęs į vadinamąją baronką, o bukasis turi apvalų išplatėjimą.

Mažojoje Lietuvoje kanklės taip pat buvo žinomos, tačiau iki mūsų dienų jos išliko tik ikonografijoje. Šios kanklės, kuriomis skambino lietuvninkai, buvo laikomos ant kelių vertikaliai. Dzūkijoje senojo kankliavimo neužfiksuota, tačiau XX a. pradžioje dzūkai kankliavo tuomečio tautinio atgimimo įtakoje. Dažniausiai čia buvo skambinama suvalkietiško pavidalo kanklėmis.

XX a. pradžioje kanklės visoje Lietuvoje įgavo gilią simbolinę prasmę, tapo tautiškumo simboliu.

Pirmieji žingsniai Kaune

Kuo kanklės svarbios Kaunui ir kauniečiams? Iš tikrųjų šis instrumentas įaugęs į mūsų miesto kultūrą ir skamba čia gerokai daugiau nei 100 metų.

Kaimo kultūroje nebuvo kanklių meistrų. Instrumentus muzikantai dažnai paveldėdavo iš tėvų ar senelių, pasidirbdavo patys, pagamindavo artimiems žmonėms. Tačiau jau 1898 m. Kaune pradėjo veikti Jono Garalevičiaus Muzikos instrumentų fabrika, kurioje buvo gaminami vargonai, kanklės ir citros. Manoma, kad įmonėje buvo pagaminta apie 2 000 styginių instrumentų.

Mokytojai ir meistrai eksperimentavo gamindami vis didesnes kankles su daugiau stygų, buvo bandoma sukurti platesnių galimybių turintį chromatinį instrumentą.

1910 m. J. Garalevičius išleido ir du nedidelius vadovėlius: „Trumpas vadovėlis išsimokinimui skambinti ant kanklių be kliavišų“ ir „Trumpas vadovėlis išsimokinimui skambinti ant kanklių su kliavišais“. Vis dėlto J. Garalevičiaus dirbtuvėse gaminti instrumentai neišpopuliarėjo – galbūt todėl, kad nebuvo įprasto lietuviškoms kanklėms būdingo pavidalo.

1915 m. šviesuolis, visuomenės veikėjas, spaustuvininkas (vėliau – signataras) Saliamonas Banaitis savo lėšomis padirbdino apie penkiolika kanklių pagal kanklininko Prano Puskunigio pavyzdį, o pats P. Puskunigis buvo pakviestas mokyti kankliuoti spaustuvės darbuotojus.

Pirmasis šio ansamblio ir choro, kurį subūrė S. Banaičio sūnus Kazys Viktoras, pasirodymas įvyko 1916 m. sausio 13 d. Kauno teatre. Pasirodymas turėjo pasisekimą, tačiau vėliau P. Puskunigis už tautinę veiklą buvo suimtas vokiečių valdžios. Laimei, po keleto mėnesių jis buvo išleistas laisvėn ir tų pačių metų rudenį P. Puskunigio vadovaujami kanklininkai jau koncertavo Karaliaučiuje, Rytprūsių tradicinėje mugėje.

Vis dėlto dėl politinės ir ekonominės situacijos kanklininkų veikla kiek nuslopo, o vėl atgijo XX a. trečiajame dešimtmetyje. Kanklininkų būreliai veikė Šančių 27-ojoje pradžios mokykloje, „Saulės“ mokytojų seminarijoje ir kitur. 1925 m. Kaune buvo įsteigta Lietuvos kanklininkų draugija, o 1930 m. – Kanklių muzikos mokykla. 1931 m. joje mokėsi 57 mokiniai, 1932–1933 m. buvo užregistruoti 96 žmonės.

1930 m. šiai muzikos mokyklai Jonas Pontažis pagamino nepaprastai dailių ir skambių kanklių su penkiolika stygų. Kanklių buvo įsigyjama ir iš kitose Lietuvos vietovėse dirbusių meistrų – Stasio Rudžio (Krekenavoje), Prano Puišio (Jurbarke).

Populiarino entuziastai

Tuomečiai profesionalūs muzikai Juozas Gruodis, Juozas Naujalis kankles kritikavo kaip per menkas muzikines galimybes turintį instrumentą. Tuo tarpu kanklių mokytojai ir meistrai eksperimentavo gamindami vis didesnes kankles su daugiau stygų, buvo bandoma sukurti platesnių galimybių turintį chromatinį instrumentą.

Kanklininkų veikla nesiliovė ir per Antrąjį pasaulinį karą: buvo užsakomi instrumentai, veikė būreliai, buvo transliuojamos radijo laidos, skaitomos paskaitos apie kankles.

1944 m. į Kauną iš Šiaulių persikėlė muzikos entuziastas Jeronimas Jankauskas. Jis, staliaus J. Zaukio padedamas, gamino savitos konstrukcijos instrumentus, kurie buvo vadinami kanklėmis-klaviklėmis.

Instrumentai labiau priminė vokišką citrą nei lietuviškas kankles. J. Jankauskas savo entuziazmu įkvėpė daug žmonių. J. Jankausko vadovaujamoje kanklių studijoje (tiek pradžioje Šiauliuose, tiek vėliau  Kaune) buvo mokoma ne tik skambinti savitais instrumentais, bet ir solfedžio, harmonijos, dirigavimo, deklamavimo. Buvo kuriamas įkvepiantis, patriotinis repertuaras, į koncertus susirinkdavo daug klausytojų. Orkestras buvo kviečiamas koncertuoti visoje Lietuvoje.

Po J. Jankausko mirties (1945 m.) orkestrui vadovavo kanklininkas Justinas Strimaitis, Milda Klimantavičienė (Šimkevičiūtė), o tame pačiame orkestre kurį laiką kartu skambėjo kanklės ir kanklės-klaviklės.

Sovietinio režimo laikotarpiu tradicinis kankliavimas nebuvo populiarinamas, o koncertinės kanklės pamažu įgavo tokį pavidalą, kokį žinome dabar. Tačiau, vos prasikalus pirmiesiems atgimimo daigeliams, vėl suskambėjo senosios tradicinės kanklės. Folkloro judėjimas paskatino grįžti prie tradicinio kankliavimo profesionalius kanklininkus ir mokytojus.

Kaune šią veiklą pradėjo Kauno 1-osios muzikos mokyklos Liaudies instrumentų skyriaus vedėja, kanklių specialybės mokytoja Alvyda Česienė. Jos pastangomis tradicinis kankliavimas buvo įtrauktas į kanklių specialybės programą šalia koncertinių kanklių. Iki šiol liaudies muzikavimo, taip pat ir kankliavimo tradicijas puoselėja Kauno etninės muzikos pedagogai.

Muzika ir teorija

Kauno miesto muziejaus (KMM) padalinyje Tautinės muzikos muziejuje jau devynerius metus iš eilės organizuojamas festivalis „Kanklės mano rankose“ prisideda puoselėjant tradicinę tautinę muziką. Klausytojai gali mėgautis išskirtiniais koncertais, per kuriuos galima išgirsti pačios įvairiausios kanklių muzikos, įvairių atlikėjų – nuo autentiškos tradicijos tęsėjų iki koncertinio instrumento profesionalų.

Nuo 2017 m. festivalis – tarptautinis, sujungė kanklių ir joms giminingų instrumentų atlikėjus iš įvairių šalių, o pernai festivalio metu įvyko Tarptautinis Baltijos šalių styginių skambinamųjų instrumentų tyrinėtojų simpoziumas, kuriame susitiko muzikai ir mokslininkai iš septynių šalių (Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos, Norvegijos, Austrijos, JAV). Žinoma, skambėjo ir šių šalių kanklėms giminingų styginių instrumentų muzika.

Šiemet kovo 22–23 d. Tautinės muzikos muziejuje (renginių salėje, L. Zamenhofo g. 4) vyks jau IX festivalis „Kanklės mano rankose“. Jį, kaip  įprasta, sudarys du koncertai ir mokslinė-praktinė konferencija. Koncertuose bus galima išgirsti pačios įvairiausios kanklių muzikos: nuo kankliuojamų sutartinių iki autorinės kūrybos. Dalyvaus įvairiomis kanklėmis įvairių žanrų muziką skambinantys kanklininkai iš visos Lietuvos, taip pat Latvijos ir Suomijos.

Tradicinį kankliavimą prisimins Vilniaus universiteto folkloro ansamblio „Ratilio“ kanklininkai Gabrielė Aputytė, Modesta Pakalnytė ir Steponas Pilkauskas (juos parengė vadovai Milda Ričkutė, Kristina Aponavičiūtė, Damilė Bagdonavičienė, Vilius Marma), Anykščių kultūros centro tradicinių kanklių ansamblis „Laumakė“ ir jo vadovė Asta Motuzienė, kankliuoti išmokusi iš legendinio, Anykščių rajone gyvenusio kanklių meistro Juozo Lašo. Asta J. Lašo pagamintomis kanklėmis skambins kartu su savo anūke Emilija Tarvydaite. Girdėsime tradicinį smuiko ir kanklių duetą – Gailą Kirdienę (smuikas) ir Laurą Lukenskienę (kanklės).

Festivalyje skambės ir autorinė muzika. Kompozitorius, kanklininkas ir kanklių meistras Jonas Chockevičius šiais metais pristatys kūrinių iš savo naujojo albumo „Giesmės Didiesiems“. Skambės giesmės seniesiems aisčių dievams, kurias muzikantas atliks pritardamas penkiastygėmis kanklėmis. Savo kūrybos dainų pagal poetų Vlado Braziūno ir Stasės Lygutaitės-Bucevičienės eiles atliks Agota Zdanavičiūtė.

Festivalyje dalyvaus ir akademinės kanklių muzikos atstovų. Savo kūrybos muziką koncertinėmis kanklėmis atliks Lina Žilinskaitė.

Dalyvaus ir svečių iš Latvijos – Rygos latvių draugijos folkloro komisijos šokių mokytojų, muzikantų ir menininkų bendruomenės „Rīgas danči“ nariai. Malvine Mantiniece, Dzintars Jekabs Spičs ir Rozīte Katrīna Ponne pristatys tradicinę kuoklių muziką (tai instrumentas, analogiškas lietuvių kanklėms) ir pademonstruos didžiausią pasaulyje (daugiau negu 2 m ilgio) koklę – unikalų bosinį instrumentą – dižkuoklę. Šis instrumentas yra eksponato, saugomo Latvijos etnografiniame atviro oro muziejuje, kopija. Instrumentas yra ne tik simbolis, bet ir tarsi ledlaužis, padedantis pasiekti ir sudominti žmones, kurie iki šiol kuoklių dar negirdėjo. Ansamblio atlikėjų rankose skambės ir lietuvių meistro Alberto Martinaičio pagamintos kanklės. Malvīne Mantiniece taip pat atliks programą koncertinėmis latvių kuoklėmis. Viešnia iš Suomijos Jenni Venäläinen yra profesionali muzikantė, jos specializacija – karelų kantelės tradicijos ir improvizacija. Minimalistinės kareliškos kantelės muzikos temos ją įkvepia savo laisve. Sodrūs kantelės garsai suteikia puikių galimybių emocijoms reikšti per muziką.

Konferencijoje bus dalijamasi naujausia medžiaga ir moksliniais tyrimais, nagrinėjamos įvairios temos – nuo senosios kankliavimo tradicijos iki šiuolaikinės muzikinės raiškos.

Kas? IX Tarptautinis kanklių muzikos festivalis „Kanklės mano rankose“.

Kur? KMM Tautinės muzikos muziejuje (L. Zamenhofo g. 4).

Kada? Kovo 22–23 d.

Festivalio programa

Kovo 22 d.

17 val. – nemokama ekskursija Tautinės muzikos muziejuje (L. Zamenhofo g. 12). Reikalinga išankstinė registracija e. p. tm.kasa@kaunomuziejus.lt arba tel. +370 694 20 643.

18 val. – Kanklių muzikos koncertas (renginių salė, L. Zamenhofo g. 4). Dalyvauja: Lina Žilinskaitė, Vilniaus universiteto folkloro ansamblio „Ratilio“ kanklininkai Gabrielė Aputytė, Modesta Pakalnytė, Steponas Pilkauskas (vadovai Milda Ričkutė, Kristina Aponavičiūtė, Damilė Bagdonavičienė, Vilius Marma), ansamblis „Šilko stygos“, Jonas Chockevičius, Malvīne Mantiniece (Latvija).

Kovo 23 d.

10–15 val. – konferencija (renginių salė, L. Zamenhofo g. 4).

18 val. – Kanklių muzikos koncertas (renginių salė, L. Zamenhofo g. 4). Dalyvauja: Agota Zdanavičiūtė, Marius Kačiulis, Gaila Kirdienė ir Laura Lukenskienė, Emilija Tarvydaitė ir Asta Motuzienė, Anykščių kultūros centro tradicinių kanklių ansamblis „Laumakė“ (vad. Asta Motuzienė), „Rīgas Danči“ (Latvija), Jenni Venäläinen (Suomija).

Šiais metais kovo 24–25 d. kartu su festivaliu vyksta ir Tarptautinis Baltijos šalių styginių instrumentų tyrinėtojų simpoziumas. Jo programoje – konferencija ir du koncertai. Kaune svečiuosis ryškiausi Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos kanklių ir joms giminingų instrumentų muzikos atlikėjai ir tyrinėtojai.

Apie šių metų simpoziumą, kankles ir kankliavimą susitikau pasikalbėti su simpoziumo organizatore ir dalyve, Kauno miesto muziejaus muziejininke dr. Laura Lukenskiene.

– Kaunas – Hanzos miestas, laikinoji Pirmosios Lietuvos Respublikos sostinė, Europos kultūros sostinė... Kiek Kaunas susijęs su kanklėmis ir kankliavimo tradicija?

– XX a. pirmaisiais dešimtmečiai augo lietuvių savimonė. Dar iki nepriklausomybės paskelbimo, 1915 m., vienas pirmųjų kanklių muzikos populiarintojų Pranas Puskunigis (1860–1946) Kaune įsteigė kanklių mokyklą, taip pat Kauno Saliamono Banaičio spaustuvės, Karo invalidų kanklių ansamblius, kankliavimą dėstė pradžios mokyklose. Kaune įsikūrė ir Lietuvos kanklininkų draugija, jos steigėjas buvo P. Puskunigis, nariai – Magdalena Avietėnaitė, Kazimieras Viktoras Banaitis, Jonas Bendorius, Teodoras Brazys, Aleksandras Kačanauskas, Juozas Naujalis, Justinas Strimaitis, Adolfas Sabaliauskas ir kt. Kanklių muzikos koncertai vyko Kauno salėse ir Radiofone, taip pat ir paskaitos, buvo leidžiami vadovėliai.

– Tad kanklės yra ir miesto muzikavimo dalis?

– Deja, neturime pakankamai duomenų apie kankliavimą mieste dar seniau, iki XIX–XX a. sandūros. Žinome, kad 1898–1914 m. Jono Garalevičiaus dirbtuvėse, buvusiose T. Daugirdo gatvėje Kaune,  gamintos ir kanklės. Jau nuo XX a. pradžios kanklės mieste tikrai buvo populiarios. Išsilavinusio miestiečio namuose dažnai puikuodavosi kanklės, jas turėjo šviesuoliai Maironis, Kazys Šimonis, kolekcionuodamas liaudies meno kūrinius, kanklėmis džiaugėsi ir Antanas Žmuidzinavičius.

Diatoninėmis kanklėmis galima groti tradicinę ir avangardinę muziką, o klasikinės neįmanoma, nėra galimybių.

– Šalia tradicinių, diatoninių, atsirado ir chromatinės kanklės. Tai  sovietmečio išradimas ar kanklės tobulinti pradėtos anksčiau? Ar galima vertinti, kurios kanklės tikresnės? Kuo jos iš esmės skiriasi?

– Diskutuoti galima tik dėl garso kokybės, skambesio. Kankles didinti pradėta nuo XX a. 4-ojo dešimtmečio. Kanklininkų draugija rūpinosi kanklių modifikavimu, čia būtina paminėti J. Strimaitį, o P. Puskunigis buvo konservatyvus – pirmenybę teikė tradicinėms savo krašto dvylikastygėms kanklėms. Tad kankliavimo mokykloje išsiskyrė dvi kryptys. Patobulintą instrumentą turi ir latviai, ir estai. Galima kelti klausimą – ar reikėjo, ar buvo galima išlaikyti tembrą. Kita vertus, tradicinių kanklių taip pat yra įvairių pavidalų ir tembrų. Kaip ir visų pasaulio instrumentų.

– Ar įmanoma kurti šiuolaikinę muziką diatoninėms kanklėms? Ar diatoninės kanklės skirtos liaudies muzikai atlikti, o chromatinės – visai įmanomai, net baroko muzikai ir klasikai? Ar iš esmės galima modifikuoti kankles?

– Diatoninėmis kanklėmis galima groti tradicinę ir avangardinę muziką, o klasikinės neįmanoma, nėra galimybių. Tačiau ar reikia? Beje, pastaraisiais metais vis pastebime kanklių akustikos ir galimybių eksperimentų.

– Vadinasi, kanklės nekanonizuotos?

– Tam tikri kanonai egzistuoja, tačiau tobulinti galima. Žmogus visada naudojosi technologijomis, tad kodėl dabar jomis nesinaudoti?

– Instrumentai, jų amžius, mediena, meistrai dažnai apipinami mitais. Kanklės – taip pat?

– Kankles galima įsigyti ir iš meistro, ir muzikos prekių parduotuvėse. Tačiau, kaip ir kiekvieno instrumento, teks paieškoti: ar patinka tembras, ar, kaip sakoma, limpa prie rankų. Medis kanklėms gaminti naudojamas įvairus: viršutinė dalis visada iš gaminama eglės, vadinamasis kūnas – įvairiai: iš eglės, klevo, guobos, obels. Kaime būdavo gaminama ir iš ąžuolo, kuris laikomas visai muzikai netinkančiu medžiu. Gyvuoja kanklės kaip ir medis – ne šimtus metų, bet... Meistrai retai rašydavo metus, dažniau – pavardę, o turintys instrumentą sako – čia mano tėvo, mano senelio. Muziejuje turime daugiau nei 200 metų senumo kankles, tačiau jų pagaminimo laiką galime spėti tik apytiksliai. Kanklių meistrai buvo nagingi žmonės, dažnai – kalviai, kurie gamindavo daugybę dalykų, dažnai kartu ir smuikdirbiai. Dažnai jie patys buvo ir muzikantai.

– Istorinėse nuotraukose su kanklėmis dažniausiai – vyrai, o šiais laikais – moterys. Tradiciškai kankliavimas yra vyro ar moters muzikavimas?

– Taip, senose nuotraukose matome kanklėmis grojančius vyrus. Gali būti, kad vyrai grojo daugiau – taip po sunkių darbų atsipalaiduodavo, instrumentą pasidirbdavo pagal save, savo rankas. Moterys visada buvo daugiau užsiėmusios su vaikais, smulkiais namų darbais. Tačiau neteko girdėti, kad moterims kas nors būtų draudę muzikuoti, tiesiog nėra žinių, kad iki XX a. pradžios jos būtų grojusios viešumoje – vakarėliuose, vestuvėse. XX a. pradžioje Suvalkijoje kankliavo visi kas norėjo, vaikinai savo merginoms dovanodavo kankles. Beje, sovietmečiu vaikinai dažniau grojo birbynėmis, tačiau pastaraisiais dešimtmečiais vėl daugėja vyrų, vaikinų kanklininkų, kurie groja tiek folklorinėmis, tiek chromatinėmis kanklėmis.

– Ar Lietuvos kanklininkų bendruomenė yra didelė ir kaip ji susiskirsčiusi?

– Bendruomenė įvairi ir spalvinga – profesionalūs muzikai tęsia tai, ko išmoko akademinėse institucijose, tačiau nuolat auga ir bendruomenė, kuri domisi senosiomis tradicijomis, taip pat kuria šiuolaikinę muziką tradicinėmis kanklėmis, muzikuoja savo malonumui.

– Jau aštunti metai, kai Kauno miesto muziejuje skambės kanklės. Kaip tai prasidėjo?

– Gal maždaug prieš dešimtmetį supratau, kad Kaune (nežinau, kaip kituose miestuose) gyvai išgirsti kanklių muzikos tiesiog nėra kur ir kaip. Tad pasiteisino tiek mane įtraukęs tarptautinis simpoziumas, tiek festivalis – mums visiems reikėjo susitikimų, pasikalbėjimų, dialogo, koncertų, kartu – dalijimosi eksperimentais, žiniomis, atradimais. Ne tik tarptautiniu lygiu, to reikia mums patiems, lietuviams. Kas keleri metai vykstantis simpoziumas yra tarptautinis, o kasmet vykstantis festivalis – lietuviškas.

– Simpoziumas vyks dvi dienas. Penktadienis, kovo 24 d., bus skirtas styginių skambinamųjų instrumentų rinkiniams ir tyrimams, o šeštadienis, kovo 25 d., – muzikavimo styginiais instrumentais tradicijoms. Kuo ypatingas šis simpoziumas?

– Simpoziume dalyvaus tyrėjai iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos, Norvegijos, Austrijos ir JAV. Visi dalyviai yra ir tyrinėtojai, ir praktikuojantys atlikėjai, jie skaitys pranešimus ir koncertuos. Keletas pranešimų apibendrins kanklių muzikos situaciją pasaulyje, geopolitiką. Įdomu tai, kad kanklės yra ne tik lietuvių, bet ir latvių, estų, finougrų, karelų, udmurtų, suomių tautinis instrumentas, panašaus statuso simbolis.

Latvijos kuoklių tradicijai atstovaus prof. dr. Valdis Muktupavelas (Latvijos universiteto literatūros, folkloro ir meno institutas, Latvijos mokslų akademija), Ilmaras Pumpuras (NVO „Skaņumāja“) ir Ansis Jansonas (NVO „Kokļu mežs“). V. Muktupavelas, vienas ryškiausių Latvijos kanklininkų, stulbinamai, tiesiog hipnotizuojamai groja tradicinėmis kanklėmis, jis aktyviai dalyvavo latvių atgimime, kartu su kitais meistrais rekonstravo muziejuose saugomas tradicines, archajines kankles. I. Pumpuras, tyrinėtojas ir praktikas, daug užsiima šviečiamąja veikla, organizuoja ir veda kursus, gamina kankles, daug dėmesio skiria vėlyvajai tradicijai.

Estijos kanelės tradicijai atstovaus prof. dr. Ainas Haasas, Anna-Liisa Eller, Rauno Nieminenas, dr. Juhanas Uppinas, Tuule Kann ir Tarmo Kivisilla. Jie pristatys tradicines ir tobulintas kaneles, atliks tradicinę ir šiuolaikinę muziką, A.-L. Eller pasakos apie chromatine kanele atliekamą barokinę muziką. J. Uppinas pristatys nykščiu skambinamą kanelę. Tai išskirtinė technika, kurios Lietuvoje nėra.

Suomių kantelės tradiciją pristatys Matti Hakamäki iš Suomijos liaudies muzikos instituto, dr. Arja Kastinen iš Sibeliaus akademijos, Helsinkio menų universiteto), dr. Timo Väänänenas, Hanna Ryynänen ir R. Nieminenas. A. Kastinen demonstruos tradicinį karelų kankliavimą su muziejų eksponatų kopijomis. Noriu atkreipti į tik koncerte pasirodysiantį legendinį itin skambių kantelių meistrą, muziejuose saugomų instrumentų rekonstruotoją R. Niemineną, taip pat T. Väänäneno ir H. Ryynänen duetą. Suomių pranešimuose ir pasirodymuose pamatysime ir išgirsime didžiulę įvairovę – tradicinį kankliavimą, improvizacijų, muziejinių eksponatų rekonstrukcijų, tarp jų ir archeologines Gdansko gusles. Tai labai įdomus strykinis instrumentas, rastas Novgorodo ir Gdansko apylinkėse. Lietuvoje toks instrumentas nerastas arba neišliko.

XX a. pradžioje Suvalkijoje kankliavo visi, kas norėjo, vaikinai savo merginoms dovanodavo kankles.

Norvegijai atstovaus Marit Steinsrud ir Oddrun Hegge, kalbėsiančios apie norvegų langleiko muziką. Austrijai – dr. Gerthruda Huber (Vienos muzikos ir taikomųjų menų universiteto Liaudies muzikos tyrimų ir etnomuzikologijos institutas, Austrija) ir dr. Katharina Pecher-Havers (Vidurinio ugdymo ir bendrojo lavinimo institutas, Vienos pedagoginė kolegija, Austrija), pristatysiančios austriškas citras.

Simpoziume dalyvaus ir Lietuvos tyrėjai. Muziejui atstovaus Lina Bukauskienė (Lietuvos nacionalinis muziejus), Džiuljeta Flenderienė, Rima Binkienė (Biržų krašto muziejaus „Sėla“), Vilma Vilūnaitė (Lietuvos teatro, kino ir muzikos muziejus), pristatysianti kanklių katalogą, ir aš – pristatysiu skambinimo daugiastygėmis kanklėmis tradicijos tąsą. Mokslo institucijoms atstovaus doc. dr. Algytė Merkelienė (Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultetas), Laimutė Proškutė (Kauno 1-oji muzikos mokykla, Vytauto Didžiojo universitetas), doc. dr. Algytė Merkelienė (Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultetas), prof. dr. Lina Petrošienė (Klaipėdos universitetas), dr. Regina Marozienė (Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazija), doc. Vytautas Alenskas. Noriu išskirti vyriausią kanklių tyrinėtoją prof. dr. Vidą Palubinskienę (Vytauto Didžiojo universitetas, Vilniaus muzikos mokykla „Lyra“), išleidusią knygą „Kanklės lietuvių etninėje kultūroje“.

Galimybė: Kauno miesto muziejuje rengiamas festivalis – reta proga Kaune išgirsti gyvai šiuo tradiciniu instrumentu atliekamą muziką. / Organizatorių nuotr.

– Abi simpoziumo dienas vakarais vyks kanklių muzikos koncertai...

– Kaip minėjau, visi simpoziumo dalyviai yra ir stiprūs praktikai. Be abejo, mums visiems svarbu vieniems kitus išgirsti, pasidalyti patirtimi. Penktadienį, kovo 24 d., pasirodys A. Kastinen, R. Nieminenas, „Kave duo“: H. Ryynänen, T. Väänänen (Suomija); V. Muktupavelas (Latvija), Marit Steinsrud, Oddrun Hegge (Norvegija), G. Huber (Austrija), A.-L. Eller (Estija), Vytautas Alenskas, V. Palubinskienė, Kristina Kuprytė, Regina Marozienė (Lietuva). Šeštadienį, 25 d. – T. Kann, T. Kivisilla, J. Uppinas (Estija), A. Haasas (JAV, Estija), Ansis Jansonas, „Skaņumājas muzikanti“ (Latvija), Aušra Butkauskienė, Skriaudžių ansamblis „Kanklės“, Vilius Marma, Laura Lukenskienė, Audrius Daukša (Lietuva).

Iš lietuvių noriu išskirti kaunietį multiinstrumentalistą, įvairių regionų kanklėmis grojantį V. Marmą, šiuolaikinėmis elektrinėmis kanklėmis improvizuojančią R. Marozienę, koncertinėmis Egidijaus Virbašiaus ir Petro Zigmanto Liutiko kanklėmis grojančią K. Kuprytę, Skriaudžių kanklininką Vytautą Alenską, kurį kaip tik šiemet Lietuvos nacionalinės kultūros centras įvertino „Aukso paukšte“, sutartinių kankliavimo tradiciją tyrinėjančią A. Butkauskienę ir puikų dainių ir kanklininką A. Daukšą. Nuostabu, kad turime žmonių, kurie paprastai ir nuoširdžiai tęsia tradiciją.

– Simpoziumo koncertuose pasirodys ir Skriaudžių ansamblis. Kuo šis ansamblis išskirtinis?

– Skriaudžių folkloro ansamblį „Kanklės“ 1906 m. įsteigė ir jam vadovavo P. Puskunigis. Tai daugiau nei 100 metų gyvuojantis ansamblis, o kankliavimo tradicija šiose apylinkėse iki šiol perduodama iš kartos į kartą. Šiame ansamblyje iki šiol skambinama Jurgio Alensko, Kajetono Naudžiaus pagamintomis kanklėmis. Jie tai daro ne todėl, kad reikia, o todėl, kad tai jų tradicija, jiems artima, svarbu.

– Akcentuoji tradiciją, tačiau kanklių, kaip ir kitų instrumentų, muzika, gali būti užrašoma?

– Viską galima užrašyti, tačiau, mokantis tik iš natų, daugybė stilistinių niuansų, atlikimo subtilumų lieka nežinoma – nebent užrašyta buvo itin preciziškai. Be to, kiekvienas muzikantas turi savo grojimo, stygų užgavimo stilių, tai irgi sunkiai perteikiama gaidomis. Be to, gyva tradicija yra ne tik grojimo technika, bet ir dvasinė patirtis. Tokį kompleksinį dalyką – bendravimą, požiūrį – verta patirti.

Iš tiesų Lietuvoje, palyginti su Latvija ir Estija, kankliavimo tradicija užfiksuota daug išsamiau, daug daugiau kanklininkų užrašyta. Tai, kad  turėjome galimybę gyvai pažinti senus kanklininkus, yra didžiulis turtas. Tradiciją atkurti iš įrašų, gaidų jau yra rekonstrukcija, todėl šiame kontekste Skriaudžių ir kitų iš kartos į kartą perduodančių tradiciją kanklininkų buvimas yra labai svarbus. Be abejo, P. Puskunigis paskatino išlaikyti kanklių meną, tačiau unikalu ir tai, kad tuo metu visoje Lietuvoje buvo daug kanklininkų, yra įrašyta įvairių kanklių, įvairių stilių muzikos. Etnomuzikologai ir vėliau, aš pati taip pat, įrašinėjo ir mokėsi iš tradiciškai grojančių kanklininkų. XX a. 4-ajame dešimtmetyje pradėtos gaminti technologiškai pakeistos kanklės, bet daugeliu atvejų tai yra tradicijos, noro kankliuoti tąsa.

– Supratau, kad nieko įdomesnio už kankles nėra ir negali būti. Ką daryti žmogui, kuris negalės dalyvauti simpoziume ir koncertuose?

– Kaip ir kitos muziejaus konferencijos, šis simpoziumas bus tiesiogiai transliuojamas internetu, tačiau į koncertus kviečiame ateiti gyvai.

– Agota Ago – tas pakartojimas skamba kažkaip mistiškai…

– Nejaugi? Iš tiesų jo kilmė labai paprasta. Dar mokykloje buvome kelios draugės, kurias vienas klasiokas juokais vadino Ago Ago, Moni Moni, Sim Sim. Pradėjusi kurti ir savo kūrybinius bandymus dėti į socialinius tinklus, aš tiesiog pasinaudojau mokyklos laikų išdaiga ir pasidariau iš šio smagaus garsų sąskambio pseudonimą. Vis dėlto, kai lipu į sceną, dažniau prisistatau tikruoju vardu – Agota Zdanavičiūtė, nes anas skamba truputį vaikiškai.

– Mažai nuotraukų, kuriose būtum be kanklių. Kada šis instrumentas pateko tau į rankas?

– Viskas prasidėjo nuo mano tėvų. Dar ankstyvoje vaikystėje tėtis pirmasis susidomėjo „Romuvos“ judėjimu („Romuva“ – senovės baltų religinė bendrija, kurią sudaro lietuvių, latvių ir prūsų religinis paveldas – aut. past.) Pradėjome drauge važinėti į „Romuvos“ stovyklas. Pamenu įvairius prasidainavimus, sutartines, liaudies šokius, apeigas. Vėliau tėvai sugalvojo mudvi su sese leisti į Vilniaus etninės kultūros centrą mokytis kankliuoti. Tačiau kanklių mokytoja buvo griežta, tad netrukus metėme. Pramokome groti tradicinėmis devynstygėmis kanklėmis, bet viskas tuo ir baigėsi.

– Sprendžiant iš dabartinės veiklos, galutinio taško kankliavimui tuomet dar nepadėjai?

– Dar ne... Kai buvau šešiolikos, patekau į tradicinių šokių stovyklą Molėtų rajone. Ten vyko įvairios dirbtuvės. Vienose iš jų buvo grojama kanklėmis. Tada kažkaip naujai, sąmoningai pati priėjau prie šito instrumento ir lyg iš naujo pastebėjau kanklių skambesio grožį. Vos grįžusi iš stovyklos įsigijau pirmąsias savo devynstyges kankles, nors šiuo metu groju dvylikastygėmis. Su daugiau stygų galima išgauti daugiau garsų, skirtingų muzikinių variacijų; atsiranda daugiau harmonijos, melodinio gylio. Yra ir dar sudėtingesnių kanklių, skirtų koncertams, kuriomis per karantiną truputį mokiausi groti pas kanklininkę Aistę Bružaitę.

– Kuo tas kanklių skambesys tave taip patraukė? Ne paslaptis, kad vaikas, atėjęs į muzikos mokyklą, dažniau renkasi gitarą, fortepijoną, bet ne kankles.

– Vienu momentu ėjau iš proto dėl smuiko dievaitės Vanesos Mae. Ir aš norėjau groti smuiku taip virtuoziškai kaip ji. Tuomet net muzikos mokykloje iš chorinio dainavimo dvejiems metams perėjau į smuiko klasę, o paskui grįžau. Pianinas? Na, tas jo plaukiantis skambesys man kažkaip nelipo. Gitara? Bandžiau ja groti tada, kai dar mokiausi Vilniaus S.Nėries mokykloje, bet irgi nesudomino. Kanklės sužavėjo savo lengvumu. Su jomis buvo lengva ir paprasta kažką įdomaus sukurti.

– Ar tiesa, kad kurį laiką muzikavai su sese?

– Nuo 2010-ųjų su sese muzikavome savo grupėje „Sen Svaja“ ir kūrėme muziką. Vėliau, nuo 2015 m., sukūrėme sesių duetą „Laiminguo“. Dabar tai folkloro projektas, kuris aprėpia koncertinę ir edukacinę veiklą. 2017 m. pradėjau savo veiklą kaip solo muzikantė ir tęsiu ją iki šiol. 2021-aisiais išleidau savo pirmąjį solinį albumą pagal žolininkės Eugenijos Šimkūnaitės pasakas „Kur giria užėjo“.

Per kankles žmogus tarsi susisieja su medžiu, o medis – pasaulio gyvasties simbolis visose kultūrose.

– Nuo tada kanklių muzika yra pagrindinė tavo veikla?

– Tikrai taip. Kanklės – visas mano gyvenimas. Mokau norinčius kankliuoti ir dar užsiimu koncertine veikla. Tiesa, baigusi mokyklą labai norėjau studijuoti archeologiją. Neįstojau. Tuomet pasirinkau istorijos, dar vėliau – muzikinio folkloro studijas. Jei atvirai, su kanklėmis susidraugavau ne iš karto. Teko nemažai pasimokyti, o kai jau labiau įgudau, mudviejų su kanklėmis santykis pasidarė glaudesnis. Dar vėliau įvairiose stovyklose, renginiuose ėmiau pastebėti, kad žmonės nori pas mane ateiti mokytis kankliuoti. Atrodė keista, kaip mokyti kitus, kai, atrodo, pati dar nelabai moku (juokiasi).

– Ar taip ir gimė kankliavimo ratų idėja? Tie ratai irgi skamba truputį mistiškai...

– Kanklių ratas turi dvi prasmes. Pirmoji – paprasta: mes kankliuojame susėdę ratu. Antroji – kur kas gilesnė, nes ratas – tai bendrystė. Čia daug skirtingų partijų, kaip ir kanklėmis grojančių žmonių, susipina į vienį. Taip dešimt kanklių tarsi tampa vienu kūnu. Kai labai užsikankliuojame, nuo to rezonuojančio garso ima rodytis, lyg už nugaros kažkas dainuotų. Kartais mes išties imame ir uždainuojame. Pirmąsyk kanklių ratą įsukau festivalyje „Mėnuo Juodaragis“, kuris vyko Duburio saloje. Tai kasmetis šiuolaikinės baltų kultūros ir savitos, alternatyviosios muzikos renginys. Tuomet sugalvojau, kad noriu suburti žmones į ratą, duoti jiems kankles ir pasimėgauti grojimu drauge. Labai skirtingai žmonės į jas reagavo. Vieni ėmė į rankas drąsiai, kiti be galo atsargiai bandė prisijaukinti.

– Klausantis atrodo, kad tos tradicinės lietuviškos kanklės tavo rankose suskamba kažkaip naujai, netgi siunčia mums kažkokią žinutę.

– Yra tokia istorija, kad, mirus žmogui, nukertamas medis ir iš jo pagaminamos kanklės. Tikėta, kad skambinant tokiomis kanklėmis galima bendrauti su mirusiu giminaičiu, kuriam ir skirtas tas instrumentas. Per kankles žmogus tarsi susisieja su medžiu, o medis – pasaulio gyvasties simbolis visose kultūrose. Per šaknis jis įsiskverbia giliai į žemę, stovi tvirtas ir nepajudinamas, jo šakos remiasi į dangų. Taip medis tarsi sujungia visą pasaulį.

Neišskiriamos: solinę veiklą pradėjusiai A.Zdanavičiūtei kanklės – ir meditacija, ir kūrybinių ieškojimų išraiška. L. Juškauskaitės nuotr.

– Kaip apibūdintum savo kuriamą muziką?

– Reikėtų jos paklausyti. Visus įrašus, vaizdo klipus keliu į jutubą. Savo muziką vadinu spontaniškai užgimusia, improvizacine, paįvairinta autorinėmis kompozicijomis, gyvu balsu. Netgi truputį meditacine. Nors ne viskas pas mane taip spontaniška. Šiuo metu kuriu dainas ir pagal poetų Vlado Braziūno ir Stasės Lygutaitės-Bucevičienės eilėraščius. Pirmasis mano albumas sudėliotas iš E.Šimkūnaitės pasakų. Taigi, viskas čia gerai apgalvota ir surepetuota. Juk ir kanklių ratas – tai tarsi buvimas tarp garsų, savotiška meditacija visiems tame rate esantiems. Ko iš manęs tikisi kankliuotojai? Visko po truputį: ir meditacijos, ir kankliavimo žinių pradžiamokslio, ir pasitobulinimo. Kartais kanklių rate mes grojame ir liaudies dainas ar net vokalinių sutartinių melodijas, kurios, atliekamos kanklėmis, skamba labai unikaliai.

– Dažnai kartoji, kad kanklių muzika yra meditatyvinė...

– Juk taip ir yra. Ji turi mistikos, ramybės, lyrikos atspalvį. Kanklėmis visuomet pirmiausia buvo grojama sau. Jos laikytos namų instrumentu. Kanklėmis anksčiau grodavo tik vyrai: po darbų užsidėję kankles ant pilvo, pusiau gulomis medituodavo klausydamiesi garsų. Tik vėliau kanklėmis imta groti scenoje, jos pateko į kapelos sudėtį, tapo linksmesniu ir labiau visuomenišku instrumentu. Ir pati pajuntu, kad jeigu tik liūdna, ilgu, kažkas kelia nerimą, imu kankles ir tiesiog skambinu. Taip, kaip tuo metu norisi. Tokia muzika mane labiausiai ramina. Apskritai šis instrumentas, manau, labiau tinka vakarui. Kai sutemsta, tuomet atrodo, kad kanklės skamba gražiau.

– Kokius kūrinius labiau mėgsti groti kanklėmis – linksmus ar liūdnus?

– Kanklėmis galima groti tiek liūdną, tiek linksmą melodiją, tiek lyriką, tiek ir šokius. Liaudiški šokiai yra linksmi, greiti, puikiai joms pritaikomi, bet grojant ramiau, labiau minoru, kanklės man tiesiog gražiau skamba.

– Kaip sužinojai, kad žolininkė E.Šimkūnaitė dar kuria ir pasakas?

– Viskas prasidėjo nuo to, kad viena draugė, mums kažkur vakarojant, nusprendė pasekti man pasaką prieš miegą apie medžius ir jų galias. Maždaug po metų lyg netyčia man į rankas pateko E.Šimkūnaitės knyga, kurioje radau ir tą draugės sektą pasaką. Žinojau, kad E.Šimkūnaitė yra garsi žolininkė, bet kad ji rašo pasakas – nė nenumaniau. Susidomėjusi pradėjau skaityti, o galvoje išsyk kilo mintis sukurti dainų pagal jos kūrybą. Įžanginėje pasakoje mergaitė eina į girią ir kreipiasi į medžius, prašydama pamokyti jų kalbos, kad galėtų padėti sergančiai mamai. Tą patį, ruošdama šį albumą, dariau ir aš – ėjau į gamtą, įrašinėjau jos garsus, juostiniu fotoaparatu fiksavau vaizdus, kuriuos vėliau panaudojau albumo dizainui. Gyvenu Filaretų rajonėlyje, kuris yra arti miško, tai keldavausi penktą ryto ir bėgdavau, kol dar mašinos neūžia, įrašinėti paukščių čiulbesio. Draugai gamtininkai vėliau padėdavo jį iššifruoti. Trumpai tariant, tarp žolininkės pasakų ėmiau ieškoti žodžių, kuriuos galėčiau sudėlioti į dainų tekstus. Juos bandžiau papildyti ritualiniais-ritminiais kanklių garsų atsikartojimais ir gamtos garsais. Per tą laiką labai su ja susidraugavau.

– Ar tiesa, kad kiekvienas tavo albumo CD turi kišenėlę su vadinamuoju gamtos palaiminimu?

– Taip, toje kišenėlėje galima rasti ir pušų žievės, ir beržų tošies ar dar kažko. Tai tarsi skirtingi gamtos prisilietimai prie kiekvieno žmogaus. Juk įdomu, koks palaiminimas kam paklius.

– Mėgsti būti netradiciška, nors groji tradicinėmis kanklėmis?

– Juk esu eksperimentinio postfolkloro grupės „Sen Svaja“ narė (juokiasi). Solinę kūrybą aš dar tik pradedu. Kartais man atrodo, kad kuriu dainuojamąją poeziją, tik vietoj gitaros ar pianino skamba kanklės. Labai mėgstu eksperimentuoti, ieškoti būdų, kaip išgauti skirtingą kanklių skambesį. Svajoju kada nors surengti kokį nors muzikinį performansą. Pernai spalį dalyvavau savo pirmojoje meninėje rezidencijoje „Lavkė. Lėta smėlėta ekspedicija“, kuri vyko Dzūkijoje, Kabelių kaime. Ten rinkau vietinių močiučių meilės istorijas ir dainas. Iš tų įrašų sulipdžiau muzikines iliustracijas ir sukūriau pirmąją savo instaliaciją „Nuometas“.

– Papasakok apie ją plačiau...

– Idėja – patirčių, išgyvenimų, skausmo nusimetimas, o išgyvenus skyrybų procesą – gijimas. Tai buvo mano pačios sugalvota instaliacija su muzikiniais kūriniais, kuriems iliustruoti sukūriau nuometą iš pušų atplaišų – iš to, ką pušys numeta ant miško paklotės kaip nebereikalinga. Susiejau tai su savo asmenine patirtimi. Pušų atplaišas susiuvau į ilgą nuometą – gal poros metrų, su kutais iš velniarūtės. Rūta – tai mergavimo augalas, skaistybės simbolis, o tose vietose augusi rūta vietinių buvo vadinama velniarūte. Kodėl? Nes tai invazinis, svetimas augalas – velnio rūta. Ji labai tiko nuometui, kuris simbolizavo ne vestuves, o nusimetimą, užbaigti. Per projekto pristatymą aš tą nuometą pakabinau ir kaip foną paleidau keturias savo muzikines kompozicijas, kurias sukūriau pagal senolių pasakojimus. Pavadinau jas: „Ištekėjau“, „Išsiskyriau“, „Eks“ ir „Nusimetimas“. Smagu, kad šio kūrybos proceso naudą pajutau ne tik aš, bet ir kiti žmonės, išgyvenantys pačias įvairiausias asmenines patirtis.

– Norėtųsi, kad liaudies menas pritrauktų kuo daugiau jaunimo. Gal žinai, kaip juos sudominti būtent kanklėmis?

– Nežinau… Tai labai individualu. Juk mes visi esame tokie skirtingi. Tačiau smagu, kad galiu prisidėti prie kanklių muzikos populiarinimo. Pamenu, pas mane groti mokėsi gal aštuonerių metų mergaitė. Paskui įstojo į muzikos mokyklą ir pasirinko kankles. Juk tai ir mano indėlis. Tikiu, kad mano muzika gali kažką įkvėpti kankliuoti. Pati kuriu jai vaizdo klipus. Kadaise norėjau būti vaizdo menininke, tad karantino metu atgaivinau šią seną svajonę. Savo muzikiniuose klipuose naudoju kelionių vaizdus, pačios surinktus garsus. Sykį sugalvojau tokį projektą, kuriame visi mano draugai užsieniečiai įkalbėtų savo kalba vieną vienintelę frazę: „Aš nieko nežinau.“ Jei paklausytumėte, ten skamba lietuvių, latvių, estų, suomių, graikų, vengrų, slovakų, čekų, norvegų, prancūzų ir net japonų kalbos.

Neprisvilęs: Agota ne tik kankliuoja, kuria dainas, bet ir bando save išreikšti per vizualiuosius menus. Muzikinė instaliacija „Nuometas“ – jos pirmasis blynas. Ž. Lukšytės nuotr.

– Idėjos tavo galvoje virte verda, o ką veiki, kai neriši nuometų iš pušų atplaišų, nekalbini senolių ir neburi kanklių rato?

– Dažnai važiuoju į savo kaimuką – Baltamiškį, kuris yra prie Vievio. Čia turiu žemės sklypą ir mažą kemperiuką. Vasaromis galiu jame nakvoti. Bandau būti pradedančiąja ūkininke. Šįmet sodinau pomidorus. Deja, jie užsikrėtė maru, nepavyko. Užtai saulėgrąžos iki dabar tebežydi. Atvažiuoju čia pabūti su savo katinu Runciu. Jis tikras keliautojas: vaikštinėja, kur tik sugalvoja, o paskui sugrįžta. Jau buvo ir Kabelių rezidencijoje, ir Latvijoje, ir Aknystėje. Kitąmet norėčiau jį nusivežti į festivalį „Mėnuo Juodaragis“. Kaip Runcis reaguoja į kankliavimą? Kanklės jam mažai rūpi, bet kai aš dainuoju, ypač aukštesnes natas, jis ima miaukti. Kai vesdavau kanklių ratus tiesiogiai internetu per karantiną, Runcis įsitaisydavo man ant kelių (tiksliau, ant kanklių) ir neleisdavo groti. Gal pavydėjo? Dar man labai patinka žygiuoti – kitaip sakant, vaikščioti po miškus. Yra toks Vilniaus universiteto žygeivių klubas. Su jais ir žygiuoju. Pavažiuojame traukiniu kažkiek, o paskui vaikštinėjame visą dieną po apylinkes. Graži gamta, smagi kompanija – kodėl gi ne? Vasaromis labai mėgstu maudytis upėje. Man tos maudynės – sakralus procesas, nes tekantis vanduo nuplauna, nuneša viską, kas sena.

Tyrinėtojai mano, kad kanklės paplito dar IV amžiuje pr.m.e. Nuo to laiko, perduodamas iš kartos į kartą, kankliavimas pasiekė ir mūsų dienas. Palyginti su kitais lietuvių folkloro reiškiniais, apie kankles žinome gana daug – Šiaurės Rytų Aukštaitijoje grojimas kanklėmis prilygo meditacijai, tad buvo grojama tik sau. Likusioje Aukštaitijos dalyje, Žemaitijoje ir Suvalkijoje kanklės buvo įvairių progų palydovės – jomis skambinta įvairiose šventėse, laidotuvėse, net bažnyčioje.

Nors šiandien autentiško kankliavimo tradicijos jau išnykusios ar bent jau smarkiai pakitusios, kanklės atgimsta vadinamuosiuose worldmusic žanro kontekstuose, kur ne tik koncertinių, bet ir penkiastygių aukštaitiškų kanklių garsai, susijungę su šiuolaikiniais populiariosios muzikos instrumentais, melodijomis ir ritmais, kuria kitokį, šiuolaikišką skambesį. Vis daugiau dėmesio kanklės susilaukia ir folkloro festivaliuose, kur rengiami tik kanklėms skirti vakarai, konferencijos ir seminarai.

Apie kankliavimo tradiciją ir šiandieną, apie muzikos mokyklų mokinių ir pedagogikos studentų požiūrį į šį instrumentą ir apie kanklininko perspektyvas kalbėjome su kanklininke, pedagoge, VDU Švietimo akademijos profesore, humanitarinių mokslų daktare V.Tarnauskaite-Palubinskiene. Juolab kad jos veikla apima ne tik muzikavimą ir pedagogiką. 1982–2008 m. ji vadovavo Vilniaus pedagoginio universiteto dainų ir šokių ansamblio „Šviesa“ orkestrui, nuolat aktyviai dalyvauja etnoinstrumentologinėse muzikos rinkimo ekspedicijose, seminaruose ir konferencijose. V.Tarnauskaite-Palubinskiene – ir nevalstybinio Etnomuzikos instituto narė, nuo 2019-ųjų – jo direktorė. Jos biografijoje – septynios knygos (vienos ir kartu su bendraautoriais) apie kankles: monografijos „Senosios kanklės ir kankliavimas“, „Tradicinis kankliavimas“, „Kanklės lietuvių etninėje kultūroje“ ir metodiniai leidiniai.

– Kokiomis kanklėmis mokosi groti edukologijos studijų programos studentai? Ar kanklės tarp studentų – žinomas ir populiarus instrumentas?

– Edukologijos studijų programų studentai mokosi groti tradicinėmis dvylikastygėmis (devynstygėmis) vakarų aukštaičių ir žemaičių kanklėmis. Jie taip pat supažindinami su penkiastygėmis šiaurės rytų aukštaičių ir dvylikastygėmis suvalkiečių kanklėmis, kurios yra atkurtos ir pagamintos šiuolaikiškai. Tačiau tikrai ne visi nori groti kanklėmis – gitara ar okulėle juk smagiau. Studentai, kurie į mano paskaitas patenka iki tol neturėję etnokultūros paskaitų ar pamokų, dažnai net nebūna matę liaudies instrumentų, kai kuriais atvejais net nėra apie juos girdėję. Tokius tenka mokyti nuo pradžių – nuo nulio. Kita vertus, čia matau problemą ir studijų programose – dėmesio etnokultūrai pastaruoju metu skiriama labai mažai, pamažu nyksta ir etnokultūros specialistų karta. Be to, ne visi istorikai ir lituanistai, dėstantys aukštosiose ir vidurinėse mokyklose, turi tiesioginių ryšių su folkloru. Taip pamažu ir nyksta folkloro dėstymo tęstinumas.

Vis daugiau dėmesio kanklės susilaukia ir folkloro festivaliuose, kur rengiami tik kanklėms skirti vakarai, konferencijos ir seminarai.

– Dauguma studentų, dar besimokydami VDU Švietimo akademijoje, jau dirba pedagoginį darbą arba bent atlieka praktiką vidurinėse mokyklose. Ar savo muzikos pamokose jie skiria dėmesio liaudies instrumentams?

– Vis pasiteirauju, ką jiems įdomiausia dėstyti vidurinių mokyklų muzikos pamokose ir, deja, labai nedaugelis linkę skirti daugiau dėmesio folklorui. Muzikos dalyko mokymosi programos nurodo mokinius supažindinti su lietuvių liaudies žanrais ir instrumentais, tad bent keletą lietuvių liaudies dainų mokinius jiems išmokyti tenka, tačiau su lietuvių liaudies instrumentais dažniausiai supažindinama tik parodant paveiksliuką. Apie tai, kad muzikos mokytojas pats mokėtų groti kokiu nors instrumentu, nėra kalbos. Net jeigu ir moka – vis tiek negroja, nes, norint išdrįsti groti instrumentu bet kokiai auditorijai, reikia labai gerų įgūdžių. Apskritai, instrumentinę muziką dėstyti yra labai sudėtinga, nes, gavę į rankas instrumentą, mokiniai pradeda triukšmauti, mokytojui sunku susitvarkyti. Daug lengviau parodyti vaizdo įrašą, kuriame groja folkloro ansamblis, tad dauguma tai ir daro.

– Ar vaikai, stodami į muzikos mokyklas, dažnai renkasi kankles ir kitus lietuvių liaudies instrumentus?

– Motyvuotai liaudies instrumentus renkasi tik 1 ar 2 proc. stojančiųjų. Nedidelį procentą kitų, kurie mokosi liaudies muzikos instrumentų klasėse, prikalbiname mes, liaudies instrumentų mokytojai. Pastebiu, kad muzikos mokyklų mokiniai labiausiai linkę rinktis tuos instrumentus, kurie yra populiarūs – matomi televizijoje ir populiariosios muzikos scenoje. Pasirinkimuose dominuoja fortepijonas, dainavimas, vienu metu buvo labai paklausi akordeono, o šiais metais – saksofono specialybė. Kitų instrumentų nepažįsta ne tik būsimieji mokiniai, bet ir jų tėvai, tad kartais su liaudies instrumentais juos reikia supažindinti – parodyti gyvai, pagroti.

– Kokios šiandien yra liaudies muzikanto perspektyvos?

– Gana ribotos. Visavertę karjerą vysto tik vienetai – fanatikai arba labai gabūs. Šiandien profesionalūs muzikantai reikalingi tik orkestruose, nes neprofesionalaus muzikavimo tradicija, kuri galėtų mokytojais ar chorų vadovais įdarbinti daug muzikantų, yra labai menkai išvystyta. Pastebiu, kad požiūris į neformalųjį ugdymą šiandien yra labai nenuoseklus – vaikas vieną dieną groja, kitą šoka, trečią jau eina į sporto būrelį. To pasekmės – beveik visai neturime mėgėjiškų muzikantų kolektyvų. Tad labai džiaugiuosi, kai mano buvę mokiniai ar studentai, pasirinkę nemuzikines profesijas, prisimena kankles – mielai groja jomis mėgėjiškai: sau arba mėgėjų kolektyvuose.

– Folkloras – kaimo namų muzika, tad šiandieniam jaunam žmogui ji atrodo labai nutolusi nuo jo kasdienybės ir tikrovės. Kaip pristatyti liaudies muziką vaikui ar paaugliui?

– Išties, dažnas paauglys sako, kad liaudies muzika yra atgyvena, jam neįdomu. Pastebėjau, kad jaunimą labiausiai atgraso maniera, kuria atliekamas folkloras. Pati folkloro ekspedicijose dalyvauju nuo 1988-ųjų, tad ir iš pačių liaudies muzikantų, kurių atliekamą folklorą užrašinėju ekspedicijose, neretai girdžiu tokios dainavimo manieros kritiką. Jie sako, kad liaudies dainas reikia dainuoti savu, natūraliu balsu, o ne mėgdžiojant seno žmogaus balsą, iš kurio mokomasi lietuvių liaudies dainų. Tikro autentiškumo mes jau nepasieksime, nes nežinome, kaip lietuvių liaudies muzika skambėjo prieš šimtą metų ar anksčiau, kai nebuvo galimybių jos užfiksuoti kokybišku garso įrašu.

– Sprendžiant iš to, ką mokslininkams dar pavyko užfiksuoti, kaip kanklėmis buvo grojama tradiciškai?

– Dažniausiai buvo muzikuojama šeimų ansambliuose – kas kokiu instrumentu mokėjo, tokiu ir grojo. Tačiau skirtinguose regionuose užfiksuota skirtinga ansamblių sudėtis. Žemaitijoje dažnas buvo kanklių ir smuiko derinys, Užnemunės Suvalkijoje buvo paplitę dideli kanklių ansambliai. Aukštaitijoje kankliavimo tradicija buvo visai kitokia – ten grodavo tik po vieną ir tik sau arba labai artimam žmogui. Kankliavimas žmogui buvo poilsio valandėlė – kanklėmis grodavo pavakary, kada dar nesutemę, bet saulė jau leidžiasi, nes tokiu metu žmogus jau būdavo baigęs savo dienos darbus. Buvo įprasta sėdėti gonkelėse arba kitokioje erdvėje, kurią būtinai dengtų stogas. Žiemą būdavo, kad atsigula ant krosnies ir groja. Kankliavimas būdavo meditacija, padėdavusi nurimti, užmiršti dienos rūpesčius. Galiu patvirtinti, kad kankliavimas yra geriausias vaistas nuo nervų.

– Lietuvių liaudies muzika šiandien jau nebesklinda iš lūpų į lūpas – ji užrašoma natomis. Tik ar tokia jos sklaida išlaiko autentiką?

– Pati esu užrašiusi ir į savo knygas sudėjusi nemažai kanklių melodijų. Visada užrašau tame pačiame aukštyje, kuriame groja liaudies muzikantas, tačiau groti tiksliai taip, kaip parašyta natose, būtų neadekvatu. Juk liaudies muzikantai mėgdavo ir mėgsta paimprovizuoti! Jeigu lietuvių liaudies daina turėdavo penkiolika posmelių, niekas jų nedainuodavo lygiai taip pat, juk nuobodu. Jeigu muzikantas groja penkis tos pačios melodijos ratus, jie irgi bus skirtingi, tačiau etnomuzikologai dažniausiai užrašydavo tik vieną. Juk net ir Wolfgandas Amadeus Mozartas, pats grodamas savo kompozicijas, visuomet improvizuodavo, tad galime ir mes, ypač grodami liaudies muziką.

– Ar šiuolaikinis muzikantas geba improvizuoti? Juk dauguma įpratę groti iš natų.

– Geba ir puikiai. Atliekant liaudies muziką, užfiksuotą natomis, reikia turėti omenyje ir kitus netikslumus, pavyzdžiui tai, kad melodijos kadaise buvo įrašytos į fonografus, iš tų fonografų – į magnetofono juostas, o iš juostų pateko į tautosakos institutą, kur buvo užrašytos natomis. Yra kūrinių, kuriuos pati užrašiau F-dur tonacijoje, nors originaliai jie skamba pustoniu aukščiau, o čia groti kanklėmis labai nepatogu. Kai kuriuose įrašuose tempai tokie greiti, kad neįmanoma sugroti. Pasirodo, perrašinėjant garsą iš skirtingų laikmenų, jis užaukštėja ir pagreitėja. F-dur tonacijoje užrašytos visos bažnytinės giesmės, nes taip išmokyti giedoti kunigai. Tačiau kanklių derinimų pasitaikė įvairiausių – derindavo dažniausiai iš klausos, kaip tą dieną muzikantas girdėdavo, tad derinimas galėjo ir šiek tiek keistis. Vėliau, jeigu muzikuodavo kartu, kanklės prisiderindavo prie smuiko arba buvo derinamos nuo klavišinių instrumentų, tad pustoniu aukščiau kaimuose niekas niekada kanklėmis negrodavo.

– Atrodytų, koks skirtumas: duodi toną ir nuo jo galima giedoti.

– Galiu papasakoti vieną istoriją. Kartą su Biržų pastoriumi dalyvavome paminklo žymiam kanklininkui Petrui Lapienei atidengimo ceremonijoje. Po ceremonijos sutarėme pagiedoti giesmę. Išmokau ją groti penkiastygėmis kanklėmis, surepetavome su giedorėmis. Kapinėse, kur buvo pastatytas paminklas, nuskambėjo oficialios kalbos, tuomet turėjau duoti pastoriui toną, kad išgirstų ir pirmas pradėtų giedoti. Pasirodo, buvau susiderinusi kankles kitame aukštyje, nei jis pratęs, tad mano tono jis „nepagavo“ ir pradėjo giedoti taip, kaip buvo įpratęs. Visas kaimas galvojo, kad aš nesuderinau kanklių, nes pastorius juk negali nepataikyti į toną! Pirmą posmelį išvargome sekundiniais tonais, antrame jau tik vaidinau, kad groju, o trečiame negrojau visai. Pabaigus ceremoniją, pastorius atsiprašė, kad nepataikė į toną, sakydamas: „visiems pasitaiko...“. Jis suprato, tačiau nemokėjo prisitaikyti.

– Kodėl būtent F-dur tonacija laikoma pagrindine?

– Nuo vargonų. Tačiau tai jau kita istorija. Daug mūsų tradicinių bažnytinių giesmių yra atėjusios iš Lenkijos. Kunigai jas išvertė į lietuvių kalbą ir visą laiką giedodavo F-dur tonacijoje. Kaimo bažnyčiose vargonai būdavo ne visuomet, tad bažnyčių muzikantais tapdavo kaimo kanklininkai, o kankles juk derindavosi pagal giesmes, kurias kaimo kunigas giedodavo pagal vargonų aukštį. Dar ir dabar, kai vyksta mišios, kunigas žino, kokiame aukštyje jam įstoti, tono jam dažniausiai niekas neduoda.

Kanklės ir smuikas buvo vieninteliai instrumentai, kuriais Suvalkijoje ir Žemaitijoje leisdavo groti bažnyčioje advento ir gavėnios laiku – tuo metu, kai bažnyčioje negrodavo vargonais.

– Kanklės ir bažnyčia atrodo netikėtas derinys.

– Kanklės ir smuikas buvo vieninteliai instrumentai, kuriems Suvalkijoje ir Žemaitijoje leisdavo groti bažnyčioje Advento ir Gavėnios laiku – tuo metu, kai bažnyčioje negrodavo vargonais. Kankles laikė instrumentu, kuris nekelia triukšmo, be to, kanklės buvo žinomos kaip meditacinis instrumentas. Kanklėmis žmogus grodavo sau, grodavo ir šermenyse. Šiaurės Rytų aukštaičių sutartinės, grojamos penkiastygėmis kanklėmis, apskritai yra unikalus reiškinys, kurio niekur kitur pasaulyje dar niekas nerado – tai yra meditacinė muzika. 9–12 stygų kanklėmis, kurios Lietuvoje yra paplitusios plačiau, grojama kitokia, sudėtingesnė muzika, jomis pritariama šokiams ar dainoms, improvizuojama. Labai gaila, kad apie penkiastyges kankles yra išlikę labai mažai informacijos, nes kanklininkų šeimos, kuriose kankliavimo tradicija buvo perduodama iš kartos į kartą, beveik išnyko apie XX a. vidurį. Vėlesni kanklininkų artimųjų pasakojimai ne visada buvo tikslūs.

– Folkloro ekspedicijos vyksta dar ir dabar. Ar liko muzikantų ir dainininkų, puoselėjančių autentišką liaudies muzikavimo tradiciją?

– Yra vis dar kanklėmis grojančių pavienių senų žmonių, kanklėmis šiandien groja jų vaikai ir anūkai, tad kai kuriuose regionuose kankliavimo tradicija vis dar gyva. Pavyzdžiui, Suvalkijoje ji nebuvo nutrūkusi, bet Žemaitijoje ir Aukštaitijoje (išskyrus Panevėžio kraštą), kankliavimo tradicija nutrūko praėjusio šimtmečio pabaigoje. Šiandien kuriama nauja tradicija: organizuojami kanklių ansambliai, vyksta kanklių stovyklos, į Dainų šventės programą įtraukti kanklių vakarai, kuriuose programas rengia dideli kanklių orkestrai. Tačiau šiandienos kankliavimo tradiciją aš laikyčiau kiek pakitusia, nes dauguma kanklininkų mokosi groti iš natų, o tai juk neautentiška. Sutartinių natomis nedaug užrašyta: keletą jų iš įrašų peršifravau pati, nemažai kanklių muzikos natomis iššifravo Jadvyga Čiurlionytė. Ji buvo teoretikė, kaip muziką girdėjo, taip ir užrašė, todėl pasitaikė netikslumų, neleidžiančių jos užrašytos kanklių muzikos atlikti autentiškai.

– Kokiomis kanklėmis ir koks repertuaras kanklėmis dažniausiai atliekamas šiandien?

– Aš labai norėčiau, kad būtų išlaikyta autentiška aukštaitiška grojimo kanklėmis tradicija, tačiau šiandien ji labai pakitusi. Muzikantai juk norėjo groti ką nors daugiau nei labai paprastą dainelę ar šokelį, tad sugalvojo, kad kankles reikia tobulinti. Kaip pavyzdį paėmė suvalkietiškas kankles, kurios yra didesnės ir gražesnės nei aukštaitiškos. 29 stygų koncertinėmis kanklėmis, kurios šiandien yra populiariausios, atsiveria plačios techninės galimybės – jomis galima groti viską – nuo Johanno Sebastiano Bacho iki Jono Švedo. Vis dėlto pastebiu, kad šiandien kanklininkai groja įvairiomis kanklėmis ir labai įvairią muziką. Jeigu jiems koncertinėmis kanklėmis pavyksta pagroti net džiazą, tai yra aukščiausia klasė. Nors buvo toks laikas, kai muzikologai sakė, kad kanklėmis groti klasikos ar džiazo nederėtų, bet, jeigu sugebi jomis pagroti techniškai sudėtingus kūrinius, tai kodėl negroti? Tokie kanklininkai kaip Aistė Bružaitė, Regina Vaišnoraitė, Kristina Kuprytė ir kiti iškelia koncertines kankles į pripažintų klasikinių instrumentų lygį.

– Kokį repertuarą groja muzikos mokyklų kanklių specialybės mokiniai?

– Dažniausiai atliekamas koncertinėms kanklėms pritaikytas klasikinis repertuaras. Baigiamuosiuose egzaminuose komisijai reikia pademonstruoti grojimo kanklėmis techniką, juk paprasta sutartinė jos neatskleidžia. Kauno 1-oji muzikos mokykla turi tradicinio kankliavimo specialybę, tad jie ir moko groti liaudies muziką – sutartines, valsus, polkas, tačiau kitose muzikos mokyklose atskirų etnokultūros programų nėra. Tradicinio kankliavimo moko pavieniai mokytojai, dažniausiai savo iniciatyva.

Pasuko į folklorą

R.Balčiūnienė pasakoja, kad po antrojo sūnaus gimimo prie vadybos nebegrįžo. Nusprendė, kad atėjo laikas pasakoms, dainoms ir lopšinėms.

„Kai prieš aštuoniolika metų gimė dukrelė, kažkas mano viduje tarsi atsivėrė. Pradėjau ją vedžioti į įvairius muzikinius užsiėmimus, o ir pati prisiminiau tas dainas, su kuriomis augau, kurias išmokau folkloriniame ansamblyje“, – panyra į prisiminimus Ramunė.

Gimus vaikams, atsirado noras sugrįžti prie savo giminės, tautos šaknų, net paimti į rankas tradicines suvalkietiškas kankles. Kodėl suvalkietiškas? Todėl, kad ir pati Ramunė kilusi iš Suvalkijos, o suvalkietiškos kanklės nuo kitų skiriasi savo forma ir stygų skaičiumi. Turi lyg riestainį susuktą galą ir dvylika stygų, o pačios seniausios aukštaitiškos kanklės gali pasigirti tik penkiomis.

Kadaise tomis kanklėmis Ramunė galėjo tik pasigrožėti, o štai dabar ne tik puikiai jomis groja, bet ir kelintus metus vadovauja Skriaudžių kanklininkų ansambliui.

Mokyklos laikais ji irgi buvo linkusi į muziką. Mokėsi Marijampolės muzikos mokykloje chorinio dainavimo, lankė folklorinį ansamblį.

„Kai ištekėjau, apsigyvenome Garliavoje. Ten lankiau folkloro ansamblį „Gegutala“. Dainuodavome aukštaitiškas dainas, eidavome ratelių. Tuo pačiu metu kaupiau žinias apie savo gimtąjį kraštą, jo muziką, instrumentus, lankydavausi seminaruose. Taip palengva manyje apsigyveno mintis, kad labai norėčiau išmokti groti suvalkietiškomis kanklėmis“, – pasakoja suvalkietiško kraujo turinti moteris.

Tuomet ji paprašė savo draugės – etnomuzikologės, muziejininkės ir tradicinių kanklių žinovės Lauros Lukenskienės, kad ši jai rekomenduotų gerą kanklių meistrą. Taip susipažino su šiauliškiu Albertu Martinaičiu, kuriam išpasakojo visą savo gyvenimą. Kai galiausiai išpažintį baigė, meistras paklausė Ramunės, kam norėtų skirti epitafiją, įrašytą kanklių viduje. Pirmoji mintis, šovusi jai į galvą, buvo: savo močiutei.

Vėliau, įsigijusi savo kankles, Ramunė puolė ieškoti stovyklos, kur būtų mokoma groti suvalkietiškomis kanklėmis, o išėjusi kankliavimo pradžiamokslį pas Vytautą Alenską toliau mokslus tęsė pati.

Atsakymas: paklausta, kas padeda išlaikyti darną penkių asmenų šeimoje, R.Balčiūnienė ištaria vienintelį žodį: kantrybė.

Močiutės gyvenimo dovanos

Visą vaikystę praleidusi su močiute Magdalena Juodeškiene (ji gyveno drauge su Ramunės tėvais), moteris ir šiandien dar jaučia jos artumą. Iš senolės pasakojimų žino, kad būdama jauna ji turėjo gražų balsą, todėl brolis ją vesdavosi į jaunimo vakarones, kur močiutė su broliu „šokius dainuodavo“.

„Jos istorija nėra labai linksma, bet močiutė savo gyvenimu niekada nesiskundė“, – surimtėja kanklininkė ir ima pasakoti, kad Magdalena gimė pasiturinčio ūkininko šeimoje, tad po Antrojo pasaulinio karo drauge su kitais buvo išvežta į Sibirą. Ramunės mama gimė jau ten ir į gimtąją Lietuvą sugrįžo būdama dešimties.

Anot pašnekovės, būtent močiutė, grįžusi iš tremties, buvo tas žmogus, kuris išmokė ją rankdarbių ir dainų. O kaip puikiai ji mokėjo pasakoti! Įdomiausia, kad pasakojant savo gyvenimo istoriją nesijautė jokio pykčio, nors gyvenime buvo patyrusi daug neteisybės. Iš jos nuolat sklido optimizmas ir vidinė šviesa, ir tai be galo įsiminė Ramunė.

„Iš močiutės paveldėjau optimistišką požiūrį į pasaulį. Ji sakė, kad ir kas benutiktų, turiu ieškoti šviesesnių net ir blogiausio įvykio pusių, nesileisti į savigailą. Iš jos supratau, kad tvirta dvasia – šita unikali savybė – palaikė visus lietuvių tremtinius, kurie net gyvendami atšiauriausiomis sąlygomis kėlė sau ūpą lietuviškomis dainomis, pasakomis, išsaugotomis švenčių tradicijomis“, – sako Ramunė.

Paklausta, ar močiutė pasakojo, kaip lietuviai tolimame Sibire švęsdavo tradicines metų šventes – Kalėdas, Velykas – ji trumpam nutyla. Močiutė tik sakė, kad Sibire gyveno labai skurdžiai. Duoną kepdavo su pjuvenomis. Vyrus kas rytą išveždavo kirsti miškų, o moterys sukdavosi kaip vijurkai apie namus. Kadangi jų šeima buvo darbšti, vėliau prakuto: užgyveno karvutę, ožką, net mėsinę kiaulę.

Kai marginame kiaušinius, būna tokia spengianti tyla, kad tik adatėlės brūkšėjimas girdėti – jokių kalbų, jokių juokų: visi be galo susikaupę.

„Močiutė, jau gyvendama Lietuvoje, dažnai sakydavo, kad nesupranta tų nuolat dejuojančių ar bambančių žmonių. Anot jos, anksčiau tai buvo vargas, o dabar ko skųstis?!“ – panyra į vaikystės prisiminimus R.Balčiūnienė.

Jų namuose iki šiol ore sklando ir labiausiai prigiję, tiesa, jau Ramunės lūpose, močiutės posakiai: „Kušai kušai Matiejušai“ (kai kas nors iš vaikų nenoriai valgo) arba „Išėjo rasalo ir šikna prišalo“ (kai kas nors pasiųstas ko nors ilgai negrįžta).

Deja, Ramunės vaikai močiutės jau nebematė. Prieš gimstant Agotai senoji išėjo anapilin. Tačiau jos linksmą dvasią per mamos dainas, posakius, pasakojimus visi trys jaučia iki šiol.

Apsikabinimų terapija

Ramunės vyras Marius yra dizaineris, bet labai prijaučia žmonos puoselėjamai etnokultūrai. Tad laisvu nuo darbo metu skaito knygas apie Lietuvos istoriją, domisi lietuvių etnologija, o žmonos paprašytas – kuria dizainą jos organizuojamų folklorinių renginių plakatams.

Pirmagimė Balčiūnų dukra Agota – dvyliktokė, šiuo metu intensyviai ruošiasi abitūros egzaminams. Svajoja studijuoti filosofiją arba klasikinę literatūrą. Antrajam sūnui Jokūbui – 15, jaunėliui Motiejui – 11. Dažnai draugai lepteli tėvams, gailėdami, kad paauglystė – sunkus metas. Tačiau R.Balčiūnienė nesutinka su posakiu, skelbiančiu, kad dideli vaikai – dideli vargai…

„Kokie gali būti vargai, kai su vaikais esame kuo geriausi draugai?! Ypač gerai sutariu su dukra, kuri kartais man atrodo gal net per daug suaugusi. Agota daug skaito, užsiima savišvieta, tad su ja, kaip ir su sūnumis, galiu diskutuoti pačiomis įvairiausiomis temomis“, – džiaugiasi mama ir sako, kad kitas šeimas išvarginęs karantinas jų penkiukę tik dar labiau suartino. Dažniau kildavo diskusijų įvairiausiomis temomis (kosmosas, tvarumas, klasikinė literatūra, muzika), dažniau svetainėje atsirasdavo įvairių stalo žaidimų, dažniau visi vykdavo į gamtą piknikauti ir kepti zefyrų.

Ar vaikai nesipyksta tarpusavyje? Ramunė neneigia, šeimoje būna visko. Todėl dažnai jai tenka būti ginčų teisėja. „Su amžiumi įgijau išminties ir dabar į jų nesutarimus nebesikišu: leidžiu išsiaiškinti patiems. Augindama vaikus supratau vieną dalyką – kad nereikia iš kibirkšties įkurti laužo“, – aiškina mama, išmokiusi savo vaikus nebijoti apsikabinti. Tai Balčiūnų šeimoje nesigėdija daryti ir berniukai: mat pajuto, kad mamos apkabinimas gydo, ramina, nuima stresą.

Jaunėlis Motiejus visus vejasi ir nori pralenkti vyresniuosius. Jam sunku ilgai išbūti vienoje vietoje, todėl net knygos jam patinka kitokios – parašytos greitu komiksų stiliumi. Su Jokūbu labai įdomu diskutuoti. Į problemą jis moka pažvelgti visai kitu kampu nei likusieji šeimos nariai.

Ramunei gražu, kad Agota dar ir šiandien kartais paprašo jos padainuoti savo vaikystės lopšinę. Tai Neringos iš „Tele bim bim“ daina apie mamos suknelę. Jokūbui visą vaikystę buvo ringuota Maironio „Už Rasenių ant Dubysos“, o Motiejui – „Eina garsas prūsų žemėn“. „Gal dėl tos lopšinės Motiejus auga labai karingas“, – juokiasi moteris, lepinusi savo vaikus ir tradiciniais lietuvių liaudies žaidimais.

Atostogos: vasarų Balčiūnai neįsivaizduoja be įvairių teminių stovyklų. Viena iš mylimiausių – tradicinių šokių. 

Velykos – laukiamiausios

Velykos Balčiūnų šeimai – be galo didelė šventė. Iš vakaro visi važiuoja į Marijampolę, pas Ramunės tėvus, ir dažo kiaušinius. Nusimargina gražiuosius, skirtus ne valgyti, bet dovanoms, margučių mainytuvėms. Valgyti, ristynėms ir daužynėms skirtus margučius Balčiūnai verda Velykų rytą – svogūnų lukštuose.

Pašnekovė prisimena, kad, kol dar buvo gyva močiutė, ji visuomet margindavo kiaušinius žolelėmis. Tuomet Ramunė bėgdavo į lauką, prisirinkdavo žalumynų, apvyniodavo juos kiaušinio lukštais ir dėdavo virti.

Ilgą laiką ir Balčiūnų šeima buvo perėmusi būtent šitą kiaušinių marginimo tradiciją. Vėliau tėtis padarė įrankį vaškui pašildyti ir prasidėjo kiaušinių marginimo vašku etapas.

„Vaikams tas piešimo būdas labai patiko. Iš pradžių atsispausdinome tradicinių kiaušinių marginimo raštų ir mėginome juos kopijuoti. Paskui raštai jau gimdavo iš žąsies kojelių ir rūtų lapelių, pasitelkus fantaziją“, – juokiasi šio meditacinio proceso organizatorė, kiekvieną šeštadienį prieš Velykas kviečianti šeimą prie stalo kiaušinių marginti.

„Kai marginame kiaušinius, būna tokia spengianti tyla, kad tik adatėlės brūkšėjimas girdėti – jokių kalbų, jokių juokų: visi be galo susikaupę“, – aiškina R.Balčiūnienė, mėginanti prisiminti, kokius tradicinius Velykų valgius dėdavo ant stalo jos močiutė.

Vienas iš jų – pyragas, kurio recepto Ramunė vis dar ieško. „Jaučiu močiutės pyrago skonį, bet niekaip neatrenku ingredientų“, – apgailestauja ji, kaskart per Velykas eksperimentuojanti ir tikinti, kad vieną kartą tikrai pavyks.

Anksčiau prieš Velykas naminę duoną kepdavo močiutė, dabar šią pareigą perėmė Ramunės tėtis. Iškilmingus Velykų pietus vainikuoja kepta žąsis. Vėliau vyksta intensyvios kiaušinių ristynės, daužynės. Antrą Velykų dieną Balčiūnai lanko draugus, giminaičius, dovanoja jiems gražiausius savo margučius.

Tikras lobis – kantrybė

Paprašyta pasidalyti, kas padeda išlaikyti darną penkių asmenų šeimoje, Ramunė ištaria vieną vienintelį žodį: kantrybė! „Gal prieš penkerius metus būčiau pasakiusi ką nors kita, bet dabar, prieš pradėdama pykti dėl nesuplautų indų, nesutvarkytų kambarių ar neišneštų šiukšlių, pirmiau pagalvoju – ar verta? Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad auksinė kantrybė yra didesnis lobis nei priekaištai dėl kasdienių smulkmenų“, – atvirauja ji.

Ramunė sutinka, kad visiems būna nesėkmingų dienų ar nekalbadienių. Tad, jei mato, kad vaikai nenori bendrauti, nelenda jiems į akis. Palaukia arba tiesiog apkabina. Tuomet jie prisiglaudžia, atsipalaiduoja, nurimsta“, – dalijasi patirtimi mama, kartais ir pati garsiai pareiškianti: „Vaikai, nekalbinkit manęs: dabar aš pikta!“

Kai visi nurimsta, ateina laikas pokalbiams. Balčiūnai mėgsta kalbėtis. Ypač prie vakarienės stalo. „Buvo laikas, kai vidurinysis, paklaustas, kaip sekėsi, tik burbtelėdavo: „Normaliai!“ Tačiau aš neatlyždavau, toliau atkakliai klausinėdavau: o kaip normaliai? Linksmai? Liūdnai ar juokingai? Taip bemat pramušdavau ledus. Dabar jau nė klausti nebereikia: patys viską iki smulkmenų papasakoja. Dar mane išklausinėja“, – džiaugiasi smalsios trijulės mama, vakarienės metu sužinanti visas „Tik Tok“, feisbuko ir instagramo naujienas.

Atsigauti – į miškus

Laisvalaikiu Balčiūnai labai mėgsta važiuoti į gamtą, kur vaikštinėja, kuria laužą, piknikauja. „Šiuo metu ieškome laisvo savaitgalio, kad galėtume nuvykti į Punią prie labai gražaus, vaikams patikusio šaltinio“, – išduoda paslaptį mama.

Vasarų ji neįsivaizduoja be įvairių stovyklų – tradicinių šokių, etnomuzikavimo ir kt. Į jas keliauja drauge su vaikais. Jei į kurį nors Lietuvos miestelį yra pakviečiamas instrumentinis ansamblis „Šilko stygos“, kuriame Ramunė groja violončele, jos šeima taip pat važiuoja kartu. Ir koncerte sudalyvauja, ir vietos įžymybes apžiūri.

Kur slypi Balčiūnų šeimos tvirtybė? Į šį klausimą Ramunė atsako palyginimu: „Įsivaizduokite, kad mūsų šeimos gyvenimas yra kaip stalas. Jį laiko keturios man brangių artimųjų – vyro ir vaikų – kojos. Tad kuo dažniau mes prie to stalo susirenkame, tuo tvirtesnis ir atsparesnis įvairioms žmogiškoms negandoms jis darosi. Juk prie stalo dalijamės ne tik maistu, bet ir savo gyvenimais – kas kam ant širdies guli ar ramybės neduoda; kas kuo pasidžiaugti nori ar kokiu atradimu pasidalyti. Visada sakiau ir sakysiu savo vaikams: savo šeimai jūs galite sakyti viską. Tėvai gal pabars, gal pagirs, bet jau tikrų tikriausiai nepasmerks. Tad visuomet turėsite tą tvirtą pagrindą po kojomis, kuris, sunkumams užklupus, padės neparklupti!“

Festivalio metu siekiama pristatyti įvairias etnografinių regionų ir kitų šalių muzikavimo tradicijas, daug dėmesio skiriama tradicinės muzikos šiuolaikinei raiškai, profesionalumui, atlikimo kokybei. Festivalyje dalyvauja liaudies muzikantai ir profesionalūs atlikėjai, pristatomi muzikos instrumentų meistrai.

Šiemet festivalio programoje akcentuojami seni lietuvių kankliavimo tradicijai būdingi reiškiniai.

Lietuvoje moterys ėmėsi kankliuoti tik XX a. pradžioje, o iki tol visi žinomi kanklininkai buvo vyrai. Būtent todėl penktadienį (kovo 25 d.) festivalio metu vyks „Vyrų kanklininkų koncertas“. Žinoma, jame dalyvaus moterų ir merginų, bet pagrindinis dėmesys bus skiriamas vyrams kanklininkams. Tradicinėmis kanklėmis skambins Vilius Marma, Skalmantas ir Teresė Barkauskai, Andrius Morkūnas ir kiti, o akademinėmis kanklėmis gros jaunas virtuozas Modestas Ulberkis iš Šiaulių. Renginio dalyviai turės galimybę susipažinti su kanklių meistru Vladu Chockevičiumi, kurio pagamintų kanklių pristatymo metu kankliuos jo sūnūs Jonas ir Paulius.

Festivalio metu, nuotoliniu būdu, taip pat vyks tarptautinė mokslinė-praktinė konferencija. Jos metu pranešimus skaitys kanklių ir joms giminingų kitų tautų muzikos instrumentų tyrinėtojai, pedagogai, populiarintojai. Konferencijoje nagrinėjamos tradicinio kankliavimo perdavimo, raiškos šiuolaikinėje visuomenėje problemos, bus daug dėmesio skirta Suvalkijos (Sūduvos) kankliavimo tradicijai.

Šiai tradicijai skiriamas ir šeštadienį (kovo 26 d.) vyksiantis koncertas „Sūduvos kanklių muzika“. Jame kankliuos ir dainuos Skriaudžių kankliavimo tradicijos tęsėjas Vytautas Alenskas, jaunieji kanklininkai Justė Jonevičiūtė, Tolmintas Matonis, Vera Vasiliauskienė ir ansamblis „Sūduoniukai“ iš Kazlų Rūdos, dainuojamąją poeziją, pritardamas kanklėmis atliks Jonas Juraitis (iš Selemos kaimo Kazlų Rūdos sav.).

Solo karjerą neseniai pradėjusi mergina šypsosi – ji turi labai ambicingų ir kilnių tikslų.

"Lietuva yra vienintelė šalis pasaulyje, turinti tokį ypatingą muzikos instrumentą – kankles. Deja, bet norinčių jomis išmokti groti nuolat mažėja. Manau, tai susiję su nuomone, kad kanklėmis galima skambinti tik akademinę ar lietuvių liaudies muziką", – pastebėjo pašnekovė.

Bet, anot jos, populiarioji muzika šiam unikaliam instrumentui taip pat yra įkandama.

"Noriu sukurti šiuolaikinį kanklių įvaizdį", – sako kankles dar pradinėje mokykloje pamėgusi ir neseniai autorinius kūrinius joms pradėjusi rašyti menininkė.

Ryčio Šeškaičio nuotr.

Pirmokę Eriką į kanklininkų būrelį pakvietė jo vadovė. Mergina juokauja, kad tuomet, kviečiama į visokius užsiėmimams, ji tiesiog visada sakydavo "taip".

Šiauliuose gyvenusi pašnekovė vėliau įstojo į muzikos mokyklą, kur, kanklių mokytojos Kristinos Kuprytės dėka pamilo šį lietuvių liaudies meistrų sukurtą ir šimtmečio istoriją skaičiuojantį muzikos instrumentą.

Supratau, kad galiu ne tik būti muzikantė, pergrojanti ir aranžuojanti žinomų pasaulio atlikėjų dainas, bet ir kurti savo autorinę muziką bei nešti Lietuvai ir pasauliui žinią apie kankles.

Studijų metu E.Danilovaitė tapo ir ansamblio "Sunny", koncertavusio ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje Europos šalių, nare. Kanklininkių taip pat laukė sėkmė projekte "Lietuvos talentai".

"Iširus septynerius metus gyvavusiam kanklininkių ansambliui "Sunny", praėjusią, 2020-ųjų, vasarą nusprendžiau tęsti muzikinę veiklą kaip solistė, grodama populiarių dainų perdirbinius įvairiose privačiose šventėse. Birželį už sutaupytus pinigus nusipirkusi naujas, modernias kankles įrašiau pirmąjį kūrinį garso įrašų studijoje ir sukūriau pirmojo perdirbinio vaizdo klipą", – pasakojo muzikantė.

Vėliau lapkritį modernią muziką – gerai žinomo serialo "Game of Thrones" pagrindinę melodiją – ji kanklėms pritaikė šiuolaikinio cirko festivalio pastatyme "Ci-ne-magija".

2020-ųjų pabaigoje E.Danilovaitei teko kurti muzikinę instaliaciją interaktyvioje Povilo Vanago ir Margaritos Drobiazko parodoje-seanse "Kalėdos ant ledo".

Ryčio Šeškaičio nuotr.

"Jausdama didelį entuziazmą dėl to, ką darau, dėl sėkmės ir žmonių, su kuriais susipažinau, supratau, kad galiu ne tik būti muzikantė, pergrojanti ir aranžuojanti žinomų pasaulio atlikėjų dainas, bet ir kurti savo autorinę muziką bei nešti Lietuvai ir pasauliui žinią apie kankles", – sako jauna menininkė.

Dabar jos rankose virpa ne tik koncertinių, bet ir modernių kanklių, sukurtų meistro Zigmo Liutiko, stygos. Jos yra lengvesnės, turi daugiau stygų, suteikiančių platesnes improvizacijos galimybes.

"Noriu parodyti, kad kanklės ir XXI a. yra vertos dėmesio bei pripažinimo šiuolaikinio, moderniojo meno pasaulyje. Galiausiai turime didžiuotis ar bent žinoti, kad kanklių skambesys prilygsta didingai pasaulinį žinomumą pelniusiai arfai. Dabar – globalizacijos epocha, todėl svarbu nepamiršti savo kultūros, tautinių šaknų, tradicijų. Mes esame unikalūs. Ir tik tuo galime būti įdomūs pasauliui", – įsitikinusi E.Danilovaitė.

Penktą kartą organizuojamas toks renginys šiemet yra tarptautinis. Jis skirtas lietuvių kankliavimo tradicijos sklaidai, šiuolaikinei jos raiškai, festivaliu siekiama atkreipti muzikos gerbėjų dėmesį ir į kitų šalių styginius, kanklėms giminingus, muzikos instrumentus.

Pasak muziejaus pranešimo, festivalio metu suplanuota pristatyti įvairias mūsų šalies etnografinių regionų ir užsienio muzikavimo tradicijas, daug dėmesio skiriama tradicinės muzikos šiuolaikinei raiškai, profesionalumui, atlikimo kokybei. Festivalyje dalyvauja liaudies muzikantai ir profesionalūs atlikėjai, pristatomi muzikos instrumentų meistrai.

Festivalis pirmadienio vakarą prasidės tradicinio kankliavimo mokymais renginių salėje, kur pradedančiųjų ir pažengusiųjų grupes kankliuoti mokys Kauno miesto muziejaus muziejininkė dr. Laura Lukenskienė bei Kauno 1-osios muzikos mokyklos tradicinio kankliavimo mokytoja Laimutė Stasė Proškutė.

Ketvirtadienio vakarą toje pačioje salėje įvyks kanklių muzikos koncertas – festivalio atidarymas. Dalyvaus  jau minėtos mokyklos kanklininkų ansambliai, mokinė Giedrė Tutkutė, kanklininkių duetas Monika Jurgilaitė ir Silvija Ližaitienė (Kaunas) bei muzikantė Arja Kastinen (Suomija).

Penktadienį festivalio programoje numatytas unikalių kanklių pristatymas ir kanklių muzikos koncertas „Skambančios istorijos“. Penktadienio programą vakare užbaigs tradiciniai šokiai pagal kanklių muziką.

Šeštadienį Kauno miesto muziejaus renginių salėje suplanuota mokslinė-praktinė konferencija, kurioje bus pristatomi naujausi moksliniai tyrinėjimai, surinkta medžiaga ir atradimai.

Kovo 9–14 d. jau penktą kartą vyksiančio festivalio metu siekiama pristatyti įvairias etnografinių regionų ir kitų šalių muzikavimo tradicijas, daug dėmesio skiriama tradicinės muzikos šiuolaikinei raiškai, profesionalumui, atlikimo kokybei. Festivalyje dalyvauja liaudies muzikantai ir profesionalūs atlikėjai, pristatomi muzikos instrumentų meistrai.

Per ketverius festivalio metus susiformavo renginių pobūdis ir žiūrovų ratas. Į festivalį susirenka kanklių muzikos mėgėjai ne tik iš Kauno, bet ir iš visos Lietuvos, nes čia galima ne tik pasiklausyti muzikos, bet ir pabendrauti, aptarti aktualias temas.

Festivalyje daug dėmesio skiriama šiuolaikinei tradicinės muzikos raiškai. Kviečiami dalyvauti savaip folklorą interpretuojantys atlikėjai ir ansambliai.

Lietuvos kultūros tarybos dėka šių metų festivalis vėl tapo tarptautinis. Jame apsilankys savo šalyse tradicijas puoselėjantys muzikai: latvių kuoklininko Janio Porikio tradiciją tęsiančios Velta Leja ir Dacė Kroģerė papasakos apie savo patirtį, Antonas Kamenskis ir Anastasija Kamenskaja iš Novgorodo pristatys muzikinę archeologiją – muzikos instrumentų rekonstravimą ir gyvosios tradicijos tąsą, kurią puoselėja V.I.Povetkino senosios muzikos centro darbuotojai. Suomijos karelų tradicinę muziką tyrinėjanti muzikė ir pedagogė Arja Kastinen papasakos apie senąsias karelų kanteles ir atliks joms būdingą improvizacinę muziką, kuri skamba neįtikėtinai šiuolaikiškai.

Kaip ir kasmet, festivalyje dalyvauja tradicinį kankliavimą pristatantys atlikėjai ir ansambliai: Kauno 1-osios muzikos mokyklos mokiniai, kanklininkas Vilius Marma, Anykščių kultūros centro kanklininkių ansamblis, kaunietės kanklininkės Monika Jurgilaitė ir Silvija Ližaitienė, vėlyvąją aukštaičių skambinimo daugiastygėmis kanklėmis tradiciją tęsiantis ansamblis "Sigutė" iš Panevėžio, taip pat kanklių meistras Jonas Cimnalomskis.

Šiame festivalyje kanklininkų laukia susitikimas su meistru Petru Zigmantu Liutiku, sukūrusiu neįprastas koncertines kankles, o apie šių kanklių atsiradimą papasakos ir specialiai festivaliui parengtą programą atliks Kristina Kuprytė bei jos suburtas ansamblis "Sunny".

Kasmet festivalyje daug dėmesio skiriama šiuolaikinei tradicinės muzikos raiškai. Kviečiami dalyvauti savaip folklorą interpretuojantys atlikėjai ir ansambliai. Šiemet renginyje svečiuosis Gargždų meno mokyklos tradicinių kanklių ansamblis "Gargždelė", kankliuos ir dainuos liaudies dainas Andrius Morkūnas, o tradicinių šokių vakaronėje su elektrinėmis kanklėmis prisijungs Žydrūnas Tamoševičius ir Augustė Tamoševičiūtė, styginių muzikos instrumentų ansamblis "Šilko stygos".

Kanklininkė ir pedagogė

„Ar kada nors įsiklausėte į koncertinių kanklių kalbą? Taip, taip! Jos iš tikrųjų kalba! Kalba melodingai, švelniai, linksmai ir nerūpestingai, mąsliai ir giliai... Jos išreiškia netikėčiausias mintis ir emocijas, kurias stygomis ir instrumento vibravimu perteikia atlikėjas“, – teigė  kanklininkė A.Bružaitė. Ji mėgaujasi kiekvienu prakalbintų kanklių garsu, nevengia eksperimentų ir iššūkių, atlieka skirtingų stilių muziką, koncertuoja su įvairiausiais scenos kolegomis.

A.Bružaitė mokėsi Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijoje, baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) meno aspirantūros studijas. Pernai, apgynus meno projektą, jai suteiktas meno daktaro laipsnis. Aktyvią koncertinę veiklą kanklininkė puikiai derina su pedagoginiu darbu Vilniaus B.Dvariono muzikos mokykloje bei LMTA Liaudies instrumentų katedroje, kuriai šiuo metu vadovauja.

A.Bružaitė – daugkartinė šalies ir tarptautinių daugiastygių liaudies muzikos instrumentų konkursų laureatė, tarptautinių festivalių Lietuvoje bei užsienyje (Latvija, Estija, Rusija, Indija, JAV, Azerbaidžanas, Ukraina, Baltarusija, Vokietija) dalyvė.

Plečia galimybes

Plėsdama kanklių muzikos galimybes, Aistė dalyvauja įvairiuose projektuose kartu su klasikinės muzikos ansambliais ir orkestrais, nevengia iššūkių ir naujovių. Ji atliko nemažai naujų lietuvių kompozitorių kūrinių, kurių gimimą pati inicijavo, parengė programų kartu su choru „Jauna muzika“, grojo solo su Lietuvos nacionaliniu, Sankt Peterburgo valstybinės kapelos,  Pskovo (Rusija) simfoniniais orkestrais.

Kanklės Aistei atnešė tarptautinį pripažinimą. Pasak atlikėjos, užsieniečiai „į kankles žiūri kaip į kokį pasaulio stebuklą. Juos domina viskas, kas yra autentiška. Žmones žavi išskirtinis kanklių skambesys. Labai egzotiškai kanklės skamba kitur, tačiau mes patys to nesugebame išgirsti, įvertinti ir tuo pasinaudoti“.

„Paskutiniais dešimtmečiais netrūksta rimtų meninių pareiškimų, liudijančių, jog koncertinės kanklės ne tik gali skambėti greta klasikinių instrumentų, bet ir yra pakankamai „subrendusios“ bei turtingos įspūdingiems soliniams koncertams. Maloniai stebina faktas, kad ant scenos matome vis daugiau muzikantų, gebančių pademonstruoti itin aukštą atlikimo lygį, – rašė Jurgita Vaičikaitė apie pernai gruodį vykusį A.Bružaitės meno doktorantūros projekto kūrybinės dalies gynimą. – Koncerto iniciatorei pavyko ne tik pademonstruoti savo, kaip atlikėjos, profesionalumą, bet ir įrodyti, jog kanklės – itin plačias atlikimo galimybes turintis instrumentas – šiuolaikinės muzikos kontekstuose įgauna naują statusą.“

Dainuoja operose

Kartu su kanklininkėmis A.Bružaite ir J.Matkiene koncertuosianti dainininkė A.Stančikaitė taip pat yra S.Šimkaus konservatorijos ir LMTA auklėtinė, praėjusį pavasarį debiutavusi Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) scenoje. Ji ten jau atliko Miuzetės ir Mimi vaidmenis G.Puccini operoje „Bohema“, taip pat yra paruošusi Siuzanos partiją W.A.Mozarto operoje „Figaro vedybos“. Praėjusį savaitgalį A.Stančikaitė dalyvavo naujausioje LNOBT premjeroje – Gintaro Sodeikos operoje „Post futurum“, kurioje dainavo Jono Basanavičiaus žmonos Gabrielės Eleonoros partiją.

Koncerte „Ką kalba kanklės?“ publika turės galimybę išgirsti lietuvių (Broniaus Budriūno, Galinos Savinienės, Vaidos Striaupaitės-Beinarienės) ir užsienio autorių (Matti Kontio, Vincenzo Bellini, Isaaco Albenizo, Bernardo Andreso, Valerijaus Kiktos, Richardo Strausso, Claude’o Debussy, Steve’o Reicho) kūrinius, transkribuotus koncertinėms kanklėms, jų duetui bei sopranui. Tikėtina, kad klausytojai bus maloniai nustebinti ir Klaipėdos koncertų salėje jaukiai praleis kovo 15-osios vakarą. Pradžia – 18.30 val.