Prie vairo nuo mažens

Tinklaraštininkė, kariškė, baikerė ar krovininio automobilio vairuotoja? "Viskas kartu!" –  nedvejodama atsako jonavietė Lina Chaladauskaitė.

38 metų moteris, savo sekėjams "YouTube" kanale ir socialiniuose tinkluose geriau pažįstama Leilos vardu, gali lengvai sutramdyti bet ką, ką varo variklis ir kas gali riedėti. Jos vaizdo siužetai apie nuotykius prie vairo perkopia 20–30 tūkst. peržiūrų ir neretai sukelia komentarų audras. Kaip iš pažiūros trapi moteris įsitvirtino vyrų pasaulyje?

Vairavimas Liną traukė nuo mažens. Nuo pat tada, kai, sulaukusiai vos septynerių ar aštuonerių metų, tėvas jai patikėjo traktoriaus vairą ir paleido važiuoti gimtaisiais laukais. Tada mergaičiukė su broliu pirmąsyk nušvilpė tėvų motociklą su lopšiu ir, žinoma, pateko į pirmąją gyvenime avariją – susižalojo koją. Bet tai nesustabdė. Kai sukako dvylika, tėvas pamokė vairuoti ir automobilį. Nuo to laiko jos gyvenimas sukasi apie transportą.

Būna, atvažiuoji į prigrūstą aikštelę, kur vietų nakvynei pati tikrai nerastum, bet nusišypsai ir kolegos vyrai suranda bent nedidelę nišą mašinai.

Turi visas kategorijas

Paprašyta išvardyti kategorijas, kurių vairavimo teises turi, pašnekovė išpyškino visą abėcėlės pradžią: A, B, C, D, E.

"Negaliu valdyti tik troleibuso, nes niekada neprireikė, o šiaip visada norėjau vairuoti kažką didelio. Svajonė išsipildė su kaupu", – pasakojo ji.

Pirmąjį egzaminą Lina išlaikė vos sulaukusi aštuoniolikos – įgijo B kategoriją. Vėliau pamažu – ir likusias.

"Kai tarnavau kariuomenėje, jau turėjau ir C kategoriją, leidžiančią vairuoti mažesnius krovininius automobilius, bet artilerijos batalione tekdavo kariniu automobiliu tampyti patrankas. Jos buvo traktuojamos tiesiog kaip ginklas, bet vėliau tapo priekabomis, ant kurių pritvirtino atskirus transporto priemonių registracijos numerius. Tad teko išsilaikyti E kategoriją. Ten pavyko pavairuoti šarvuotį ir tanką šiek tiek pačiupinėjau. Paskui pamaniau, kad man pravers dar ir autobuso bei motociklo teisės", – prisiminė Lina.

Ant motociklo jonavietė praleidžia didžiąją laisvalaikio dalį. Juo keliavo ne tik po Europą, bet ir tolimosios Pietų Amerikos keliais. Likusios kategorijos praverčia darbe.

Jonavietė turi net penkių kategorijų vairuotojos pažymėjimus. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Ir bobos gali vairuoti

Savo darbinę vairuotojos karjerą, neskaitant karinio transporto, L.Chaladauskaitė pradėjo nuo autobuso. Įsidarbinusi sostinės bendrovėje, ji tapo vienintele moterimi iš beveik 100 vairuotojų. Vežiodama turistus po Skandinaviją ir kitus regionus, ji sėdo prie erdvaus "Setra 515" vairo, pabandė ir "Scanią".

"Savo "Setrą" tiesiog įsimylėjau. Sėdžiu aukštai, puikus matomumas, viskas automatizuota. Gali vairuoti net tokiais nagais", – rodydama kelių centimetrų ilgio puošmenas šypsojosi pašnekovė.

Lina gali papasakoti ne vieną istoriją, susijusią su autobusais. Dažniausiai jos, net ir liūdnesnės, – su gera humoro doze.

"Pamenu, sykį vežiojau ūkininkus. Vienas jų, lipdamas į autobusą, nesulaikė nuostabos: tai negi šita boba mus veš!? Taip, sakau, šita! Bet po kelių dienų jie jau prašydavo, kad būtent aš vežčiau kokia sudėtingesne atkarpa, nes esą gerai į posūkius pataikau", – kvatojosi Lina.

Stresų netrūksta

Šiemet, dėl pandemijos apribojimų smarkiai susitraukus turistų srautams, įmonė užsidarė, tad Lina nutarė persikvalifikuoti ir pereiti į krovininio transporto sritį.

Perėjusi į Lietuvoje įsikūrusią tolimųjų reisų bendrovę ji išbandė ir "Volvo" bei DAF vilkikus. Pastarasis, "DAF XF 480" modelis, moterį tiesiog pakerėjo. Anot jos, vairuotojo kabinoje erdvės tiek, kad gali gyventi kaip nedideliame bute. Tarp kitų pranašumų, ypač praverčiančių tolimose išvykose, – minkšta pakaba ir automatinės eismo juostos sekimo bei saugaus atstumo užtikrinimo sistemos. Jos žodžiais, visa tai suteikia komforto pojūtį ir leidžia išvengti papildomo streso. O jo tolimųjų reisų vairuotojų darbe – per akis: pradedant amžinomis lenktynėmis su laiku gabenant krovinius, sudėtingomis situacijomis keliuose ir t.t.

Moteriai ne sykį teko kapstytis iš nepavydėtinų situacijų. Kartą krovinį teko pasiimti Italijoje kalnuose. Į priekį vilkikas nudardėjo be vargo, bet pasikrovus nebebuvo kur apsisukti. Atrodė, kad vienintelė išeitis – siaurais kalnų keliukais leistis atbuline eiga. Nuo šios rizikingos idėjos išgelbėjo vietiniai gyventojai, nurodę kažkur kalnuose įsikūrusį ūkininką, kurio nedideliame kieme šiaip ne taip pavyko su vilkiku apsisukti, nors jo ratai jau buvo beveik pakibę ant bedugnės krašto.

Naujokė ne kartą nudegė ir mokydamasi profesinių smulkmenų, kai, pavyzdžiui, patikėjo degalinės operatoriaus žodžiais ir įsipylė pilną degalų baką atsiskaitydama kortele, kuri nesuteikia nuolaidos, todėl prarado nemažą sumą. Laimei, pervežimų bendrovė į šią situaciją pažiūrėjo geranoriškai ir sumokėjo skirtumą.

Asmeninio archyvo nuotr.

Gelbėja moteriškas žavesys

Kartais jai padeda tiesiog moteriškas žavesys.

"Būna, atvažiuoji į užgrūstą aikštelę, kur vietų nakvynei pati tikrai nerastum, bet nusišypsai ir kolegos vyrai suranda bent nedidelę nišą mašinai. Arba atvažiuoji krautis, o krovikai tuoj pat pripuola atidarinėti bortų arba sutvirtina krovinį, nors visa tai turėčiau daryti pati. Žinoma, kad toks džentelmeniškumas džiugina", – prisipažino ji.

Pamenu, sykį vežiojau ūkininkus. Vienas jų, lipdamas į autobusą, nesulaikė nuostabos: tai negi šita boba mus veš!? Taip, sakau, šita!

Šiuo metu Linos veikla trumpam nurimo. Po gausybės reisų, kai per mėnesį sukorė apie 15 tūkst. km, ji planavo trumpam atsipūsti, tačiau, susiklosčius aplinkybėms, atostogos kiek užsitęsė. Viena vertus, ji laukia netrukus Kipre vyksiančių draugės vestuvių. Todėl išvykus į ilgalaikį reisą kiltų rizika ten įstrigti dėl kintančios pandeminės situacijos arba kitų priežasčių. Parvažiavus namo galbūt tektų karantinuotis ir pavėluoti į numatytą svarbią šventę.

Be to, moteriai nerimo kelia ir užsienyje užfiksuoti nusižengimai Kelių eismo taisyklėms. Ir visai ne todėl, kad ji vairuoja kaip nors nedrausmingai ar tiesiog neišmano kažkurių punktų, o dėl kur kas banalesnių priežasčių.

Malonumas – tik kelyje

"Kai kuriose šalyse itin sudėtinga rasti stovėjimo aikšteles, kuriose būtų vietų krovininiams automobiliams. Ypač kur nors Vokietijoje, jei važiuoji vakarop, labai sudėtinga sustoti kur nors degalinėje nakvynei. O mes, tolimųjų reisų vairuotojai, privalome kas keturias valandas bent po 45 min. ilsėtis. Jei viršiji važiavimo laiką, gresia didelės baudos. Tai man vienu metu buvo prisikaupę tiek tų čekių, kad net baisu. Prašiau vadybininkės, kad nebeduotų man užsakymų iš tų šalių", – šyptelėjo pašnekovė.

Tiesa, paaiškėjo, kad net griežtieji vokiečiai į baudas pasižiūri formaliai, ypač jei tame kelio ruože būna didelės spūstys. Tad didelio pavojaus grįžti į Vokietiją lietuvei nėra.

L.Chaladauskaitė, tarnaudama kariuomenėje, išmoko vairuoti ir šarvuotį, ir tanką. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Pertrauką tarp kelionių Lina išnaudoja ne tik poilsiui. Ji įsidarbino taksi bendrovėje ir renka savo kilometrus Kauno gatvėmis. Nors užsakymų netrūksta, uždarbis toli gražu neprilygsta buvusiems atlyginimams.

"Bet ne viskas matuojama pinigais. Džiaugiuosi galėdama bendrauti su klientais, sulaukdama iš jų komplimentų, gėlių, kai kurie atpažįsta kaip tinklaraštininkę iš jutūbo, paprašo nusifotografuoti, – pasakojo pašnekovė. – Draugės manęs dažnai klausia: kas tau yra, kodėl negali dirbti normalaus moteriško darbo – pavyzdžiui, kepti tortus? Bet aš atsakau, kad vienintelė veikla, kuri man išties teikia malonumą, yra vairavimas."

Ir šuo, ir gaidys su vištomis

Tarpukario Lietuvos krašto apsaugos ministro J.Papečkio anūkė D.Kemeraitienė beveik prieš 30 metų pasuko senelio pėdomis. "1990 m. Audrius Butkevičius pakvietė mane dirbti anuometiniame Krašto apsaugos departamente (KAD). Kaip tai atsitiko? – pakartojo klausimą Daina. – Greičiausiai lėmė mūsų pažintis 1989 m. prie Laptevų jūros, kur atvažiavome drauge su buvusiais tremtiniais iškasti jų artimųjų palaikų ir parsivežti juos į Lietuvą. Aš važiavau kaip taikomosios geodezijos ir topografijos specialistė – su metriniu ritiniu išmatavau už poliarinio rato esančioje Tit Ary saloje buvusias lietuvių tremtinių kapavietes, jas sužymėjau, įrašiau žinomas mirusių kankinių pavardes. Žodžiu, sudariau kapinių žemėlapį. Greičiausiai į tai atkreipęs dėmesį anuometinio KAD vadovas A.Butkevičius ir pakvietė mane dirbti departamente. Ne, juodos savanorių uniformos aš nedėvėjau, nes turėjau specialias užduotis, kurias vykdydama negalėjau rodytis uniformuota – būčiau išsidavusi, kas esanti", – pasakojo Daina, sėdėdama senelio namuose, minkštame krėsle, ir laikydama ranką ant nurimusio prie jos kojų didelio šuns galvos.

Pasak Dainos, vaikystę ji praleido savo mamos, Dainos Papečkytės, vyro mamos namuose Žaliakalnyje, kur gyveno didelis gauruotas šuo Pikas, pulkas vištų su gaidžiu. Žodžiu, Dainai vaikystėje teko patirti bendrystę su naminiais gyvūnais. Tiesa, kai močiutė mirė, Daina švažiavo pas tėvus į Vilnių, bet sostinės bute mama neleido laikyti šuns, nors pati su sese net ir Sibire turėjo keturkojį augintinį.

JAV lietuvio dovana

"Tik tuomet, kai pradėjome su vyru gyventi nuosavame bute, galėjome laikyti namie šunį. Tai atsitiko 1994 m., kai lietuvių kilmės kariškis Arūnas Tamulaitis, atvykęs į Lietuvą iš JAV padėti mūsų kariuomenei atsistoti ant kojų, netikėtai padovanojo man gimtadienio proga taksų veislės šuniuką. Keturkojis įnamis gretai tapo tikru lyderiu mūsų šeimoje, ilgai gyveno, buvo labai pavydus – niekam neleido artintis prie mano mažosios dukrelės. Kai šis šuo iškeliavo į amžinąsias medžioklės pievas, namuose atsirado nykštukinis taksiukas, po jo – mišrūnas iš mano vyro tėvų namų. Tiesa, pastarasis neilgai gyveno – kažkur suėdė žiurkių nuodų ir smarkiai sunegalavo. Mes bandėme jį gelbėti, bet veterinarijos gydytojas pasakė, kad joks gydymas jam nepadės – teko sutikti su šio augintinio eutanazija. Tada mūsų namuose atsirado to paties veterinarijos gydytojo pasiūlyta mažutė storuliukė belgų aviganės ir rusų kurto mišrūnė, kuri išaugo pasakiška gražuole. Nora – toks jos vardas – pasižymėjo belgų aviganio protu, gebėjimais ir rusų kurto išvaizda ir greičiu. Deja, ir vėl deja – Norą greitai įveikė vėžys", – pasakojo apie savo palaidotus augintinius Daina.

Tik tuomet, kai pradėjome su vyru gyventi nuosavame bute, galėjome laikyti namie šunį.

Po to Kemeraičių namuose atsirado Dainos vyro iš darbo parsivežtas ten sargavęs senas šuo, kuris, pasikeitus įmonės šeimininkams, būtų buvęs sunaikintas. Tačiau ir šis šuo po poros metų nugaišo, Kai Daina pamatė feisbuke skelbimą apie kažkieno paliktą degalinėje didelį seną šunį, jiedu su vyru neilgai galvojo – susirado nelaimėlį vienoje Vilniaus prieglaudoje ir parsivežė namo. Bet ir šis šuo trumpai gyveno.

Gana tų laidotuvių

"Na, pasakiau tėvams, man gana tų netekčių ir laidotuvių, – prisiminė Dainos dukra Jūra, šiemet baigusi Kauno Gedimino sporto ir sveikatinimo gimnazija. – Ta nesibaigianti virtinė šunų netekčių labai išsekino visą šeimą emociškai. Tėvai pagaliau nutarė įsigyti du jaunus šuniukus: laikos ir haskio mišrūnę Vėtrą jie parsivežė iš "Penktos kojos" Linksmakalnyje, o kalytę Arą – iš Kapčiamiestyje gyvenančių draugų. Abi kalytės užaugo tikros gražuolės." Ir tai tiesa – patrauklios išvaizdos, grakštaus kūno sudėjimo, šviesaus plauko kalytės mėgaujasi laisve erdviame J.Papečkio sodybos kieme, o panorusios šeimininkų šilumos, mandagiai prašosi į namo vidų. Būtent tokiu momentu jos ir buvo užkluptos pas Dainą.

Vėtra ir Ara nenustygo vietoje, kai svetainėje pasirodė du Jūros augintiniai: juodas su balta peteliške pakaklėje katinas Murza, atkeliavęs į Kemeraičių namus prieš septynerius metus, ir šiemet į šiuos namus atklydusi katytė Meda. Pastaroji ypač pradžiugino Jūrą, kuri slapčia norėjo antros katytės, bet nedrįso to sakyti tėvams. Tačiau jie ne tik neprieštaravo naujos įnamės pasirodymui, bet ir pirmieji atvėrė jai, sušalusiai ir alkanai, duris. Tiek Murza, tiek Meda sugyvena ir tarpusavyje, ir su šunimis. Katės neturi namuose specialių guolių – jos renkasi pokaičiui šiltus minkštus krėslus, kitas panašias vietas namo erdvėje, o nakčiai įsitaiso vonios kambaryje: Meda pasirinko šildomas grindis, o Murza – kriauklę.

Lemtingi netikėtumai

Atsargos kapitonės uniforma vilkinti Daina, ieškodama garsiojo senelio ir jo dukterų nuotraukų, retsykiais užmesdavo akį į dėklą su šautuvu ir didelį kariškos spalvos krepšį, kuriame buvo įsitaisęs Murza. "Ką visa tai reiškia?" – nusistebėjau. "Murza, pamatęs bet kokį krepšį, tuoj pat į jį įsikrausto. Toks jau jo pomėgis. Na, o namiškiams kelioninis krepšys ir šautuvas reiškia, kad aš rengiuosi vykti į šaudymo varžybas, – paaiškino Daina. – Beje, prieš gerą mėnesį Latvijoje vykusiame atvirame šaudymo iš orinio ginklo su atviru taikikliu čempionate – Lietuvoje tokių varžybų nėra – nurungiau Latvijos čempionę." Anūkės laimėjimais būtų patenkintas ir jos senelis plk. J.Papečkys, kurį primena nemažai jo asmeninių daiktų, baldų, nuotraukų, išlikusių jo paties namuose Vaižganto gatvėje.

"Apie senelio tragišką žūtį sovietiniame lageryje sužinojome po daugelio metų. Mano mama su seserimi Jūra tremtyje prie Laptevų jūros buvo drauge su Dalia Grinkevičiūte. Įdomu, kad mamai, 1956 m. pabėgusiai iš baisiosios tremties į Lietuvą, išlikti tėvynėje padėjo jos bendraklasės vyras – buvusio sovietinės Lietuvos KGB pirmininko Kazimiero Liaudžio sūnus. Matot, kokių gyvenime būna netikėtumų", – kalbėjo Daina, negalėdama atsiginti nuo Vėtros ir Aros meilės įrodymų. Juk ir joms, kalytėms, atsiradimas Dainos šeimoje buvo laimingas netikėtumas, pakreipęs jų gyvenimą šviesia vaga.

Kaip pranešė Policijos departamentas, Šiaulių regioninio Karo prievolės ir komplektavimo skyriuje nepažįstamas vyras 25-erių metų skyriaus specialistei eilinei trenkė kumščiu į veidą bei spyrė vieną kartą su koja į ranką.

Nukentėjusioji dėl sukelto fizinio skausmo į medikus nesikreipė.

42-ejų metų įtariamasis, kuriam nustatytas 2,21 prom. alkoholio girtumas, uždarytas į areštinę.