Karolis ne tik sėdėjo Jungtinių Valstijų kalėjime, bet ir, bandydamas tapti turtingu, vos nenumirė. Lietuvis nebegalėjo vaikščioti ir galvojo, kad daugiau niekada nestovės ant savo kojų. Vyras viską, ką jam teko išgyventi, atskleidė laidai „Emigrantai“.

Iš Dubajaus į Čikagą

Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, Karolis iškart pajuto verslininko pašaukimą ir vis bandė imtis įvairiausių veiklų. Iš pradžių Šiauliuose, paskui išvyko į Jungtinius Arabų Emyratus (JAE). Štai ten jis pirmą kartą pajuto didelių pinigų skonį – vienu metu vertėsi net keliais verslais. Tačiau to buvo per maža. Karoliui vis norėjosi daugiau, todėl ir nusprendė, kad reikia persikelti į Ameriką. 1990-aisiais tai buvo svajonių ir galimybių šalis. Jis tuo šventai tikėjo.

„Iš Dubajaus atvykau ne pačiu geriausiu momentu. [...] Atvažiavau, žinoma, metams,  niekada neplanavau, kad čia pasiliksiu visam laikui“, – pasakoja lietuvis.

Nors JAE jis užsiėmė net keliais verslais, Amerikoje visų pirma lietuvis ėmėsi valytojo darbo. Statybose dirbti jis nenorėjo, tad pasirinkimų sudėtingos ekonominės situacijos laikais nebuvo daug.

Valytoju pradirbęs pusę metų, jis įsisuko į automobilių stovėjimo aikštelių verslą. Čia patekti jam padėjo, kaip pats sako, atsidūrimas reikiamu metu reikiamoje vietoje ir naujos pažintys.

Į darbus emigrantas priimdavo išskirtinai tik lietuvius, kurių vienu metu čia dirbo net 67. Tačiau  vėliau tokio sprendimo jis pasigailėjo: atsirado pavydo ir priešų ir lietuviui paaiškėjo, kad jei iš savo prabangaus posto nepasitrauks pats, bus išverstas. 

Tada su pažįstamais šiauliečiais, taip pat emigravusiais į Ameriką, Karolis nusprendė kurti naują verslą. Taip atsirado namų valymo įmonė Las Vegase, tačiau ji ilgai negyvavo.

„Neapskaičiavom savo jėgų. Susiradom klientą, kurio mokėjimo terminai buvo mums nelabai priimtini. Mes gaudavom užmokestį 45 dienas pavėlavę ir mano partneriai neišlaikė to spaudimo, pinigų trūkumo, susidėjo daiktus ir išvažiavo atgal į Čikagą“, – pasakoja vyras.

Kalėjime – dėl smurto prieš mylimąją

Nors verslas Las Vegase nenusisekė, šiame mieste Karolis pasiliko dar kurį laiką. Dirbo kazino, po to užsiėmė nuotraukų spausdinimu.  Tokia veikla nebuvo pelninga, lietuvis nesijautė laimingas, todėl vis migravo iš vienos valstijos į kitą. Bandė vėl atrasti kokią nors pelningą veiklą.

Kalifornijoje Karolis sutiko moterį, jie užmezgė romaną, pradėjo kartu gyventi, tačiau užsimezgę romantiški jausmai baigėsi kalėjimu. Prieš širdies draugę vyras pakėlė ranką ir už tai jam teko rimtai atsakyti.

Tuo metu Jungtines Valstijas krėtė bene skandalingiausia praėjusio amžiaus dešimto dešimtmečio byla  – žmonos mušimu ir nužudymu buvo kaltinamas vienas garsiausių šalies sportininkų O. J. Simsonas. Ši byla Amerikoje buvo tarsi Įtempto siužeto serialas, visa šalis stebėjo, kuo kraupūs kaltinimai baigsis garsiam sportininkui. Todėl bet kokie smurto protrūkiai prieš moteris visoje šalyje buvo smarkiai baudžiami.

Lietuvis buvo nuteistas 14 mėnesių laisvės atėmimo bausme, kalėjime teko praleisti 10 iš jų. Tai, kad smurtavo prieš moterį, Karolis vadina pačiu šlykščiausiu savo gyvenimo poelgiu ir jaučiasi iki šiol tinkamai neišpirkęs kaltės.

„Labai, labai norėčiau atsiprašyti Valerijos“, – pabrėžia laidos „Emigrantai“ herojus.

Karolis neslepia, kad sėdėti Amerikos kalėjime nebuvo taip baisu, kaip daugeliui gali atrodyti. Pasirodo, tos įstaigos daug tvarkingesnės, nei rodo filmuose ir serialuose. Tačiau ten patekti lietuvis niekam nelinkėtų.

Vienais metais atidarėme poskyrius Niujorke, Brukline ir įvyko Sendės uraganas, per vieną naktį nuplovė viską.

„Lyginant su Lietuva, tai primena viešbučius. [...] buvo daug baimės, buvo daug nejaukių momentų, bet kaip galiausiai pasirodė, mūsų gatvės, Lietuvos ir buvusios Tarybų Sąjungos, yra griežtesnės negu jų kalėjimas“, – pasakoja Karolis.

Išleistas į laisvę Karolis neturėjo nė vieno draugo, nė vieno artimojo šalia savęs. Pinigų taip pat neliko. Vyras metė sau iššūkį vėl viską pradėti nuo pradžių, vėl kopti karjeros laipteliais, tapti verslininku ir uždirbti daug pinigų.

Patyręs insultą, diagnozės ieškojo „Google“

Kalėjime gavęs 135 dolerius, už šią sumą vyras nusigavo iki Čikagos, kur buvo daugiau pažįstamų ir galimybių. Amerika, pasak jo, yra ta šalis, kurioje pradėti verslą lengviau nei bet kur kitur, o ir bankai čia lengvai dalija paskolas, įstatymai gana paprasti. Tai žinodamas, jis vėl ėmėsi naujo plano – šįkart  lietuviai sugalvojo planą, kaip iš prekių transportavimo susikrauti milijonus. Jų verslas augo kiekvieną mėnesį ir atrodė, kad pabaigos tam nebus.

Metinė apyvarta Karolio įmonėje geriausiu metu siekė 14 milijonų dolerių, prasčiausiu – 2,5 mln.  Tačiau ir vėl – kaip greitai sėkmė aplankė, taip greitai ji ir pasitraukė. Jo ir jo partnerio imperija griuvo po stichinės nelaimės, kuri sukrėtė visą Ameriką.

„Vienais metais atidarėme poskyrius Niujorke, Brukline ir įvyko Sendės uraganas, per vieną naktį nuplovė viską, – prisimena lietuvis. – Nuo to prasidėjo vadinamoji krizė. Vėliau grįžau į Čikagą, persigrupavom, bet tada ištiko insultas. Dar bandžiau spardytis, bet galų gale įvyko taip, kaip turėjo įvykti. Tapo nebekontroliuojama ir vėl viskas sugriuvo. Teko uždaryti.“

2014-ųjų gruodžio 19 d. – data, kuri visam gyvenimui įsirėžė į šio vyro atmintį. Tą dieną patyręs insultą jis vos nenumirė. Jis sako, kad buvo blogas žmogus, todėl kai nutiko nelaimė, šalia nebuvo tų, kurie norėtų padėti. Tačiau lietuvis dėl to nepyksta ant nieko, nebent ant savęs paties.

Lemtingą gruodžio dieną Karolis buvo persidirbęs ir pavargęs. Jam atrodė, kad iš jo rankų slystantis verslas dar kartą sugriaus gerą jo gyvenimą, todėl darė viską, kad tik neprarastų pinigų. Buvo tiek nervinimosi ir nemalonumų, kad kartais jis nemiegodavo net 24 valandas. Galiausiai šiame įtemptame laike jį sustabdė insultas.

„Buvo normali, standartinė diena, niekuo nesiskirianti nuo visų kitų. Krovėme kažkokį konteinerį, man atrodo, su arbata, ir atėjau padėti, dėžės buvo nesunkios. Padėjau savo komandai krauti ir kažkas atsitiko, pasidarė keista, [...] pradėjo pykinti labai keistai. Niekada taip nepykino iki tol. Išpylė šaltas prakaitas, nepraradau sąmonės, bet tuo metu praradau balansą“, – pasakoja vyras.

Stovėti jis jau nebegalėjo, tad prisėdo. Pailsėjęs dar pats nuvažiavo iki namų ir „Google“ paieškos sistemoje pradėjo ieškoti, kas jam galėtų būti. Nusistatęs sau klaidingą diagnozę, jis nusprendė, kad praeis, ir nuėjo miegoti.

Ryte viskas buvo dar blogiau – nebevaldė pusės savo kūno. Kad yra paralyžiuotas, jis sau nenorėjo pripažinti, todėl paskambino savo draugui, kuris yra gydytojas. Šis paragino kuo greičiau skambinti 911. Tik tada vyras kreipėsi į medikus.

Insulto pasekmės sugriovė nuolat skubančio ir pinigus skaičiuojančio verslininko pasaulį. Viskas staiga sulėtėjo ir tai, kas vyko anksčiau, neteko prasmės.

„Mėnesį visiškai nevaikščiojau, o 6 mėnesius vaikščiojau su lazdele“, – niūrų laikotarpį prisimena laidos „Emigrantai“ pašnekovas.

Nenumaldomai norėjo vaikščioti

Gydytojų prognozės buvo pačios liūdniausios, į sunkią padėtį patekusį lietuvį jie bandė nuteikti ruoštis pačiam liūdniausiam scenarijui. Tačiau po metus trukusios sudėtingos reabilitacijos Karolis pagaliau atsistojo ant kojų ir pradėjo normaliai vaikščioti. Tai buvo didžiulis laimėjimas, kurį norėjo išskirtinai pažymėti.

Baigėsi tuo, kad mano kompanijos darbuotojai ir mano šeima, susirinkę prieš teisėją, paprašo leidimo mane uždaryti porai savaičių poilsio. Į „durnyną“.

„Susidėjau daiktus ir išvažiavau į Pietų ir Šiaurės Karoliną. Ir tikriausiai ir vieną, ir antrą apėjau pakrante per kokius 4 mėn. Be sustojimo, – prisimena emigrantas. – Be jokio tikslo. Tikslas buvo eiti. Apvažiavau visokias salas ir per visas ėjau, ėjau, ėjau – aš negalėjau nustoti eiti. Negalėjau.“

Eiti be tikslo, kur nors, kur kojos veda – tokios mintys apsėdo po insulto atsigaunantį lietuvį. Kas tuo metu darėsi jo galvoje, Karolis iki šiol negali paaiškinti. Jis sako, kad nustojo skaičiuoti žingsnius, kai jų skaičius pasiekė 57 tūkst. per dieną.

Tuo metu aplink Karolį nebuvo daug žmonių, daug kas nuo jo nusisuko,  o tie, kas liko šalia, išsigando, kad vyras išprotėjo.

„Baigėsi tuo, kad mano kompanijos darbuotojai ir mano šeima, susirinkę prieš teisėją, paprašo leidimo mane uždaryti porai savaičių poilsio. Į „durnyną“, – prisimena vyras.

Patyrusių psichiatrų padedamas Karolis vėl atsistojo ant kojų. Medikai išvadavo lietuvį nuo apatiškų minčių ir depresijos. Po sunkaus gydymo Karolis kardinaliai pakeitė gyvenimo būdą – ėmė itin sveikai maitintis, kasdien sportuoja, nuolat laikosi dietų.

Pasiilgo Šiaulių

Praėjus dvejiems metams po insulto Karolis pagaliau suvokia, kad prarasti pinigai nieko nereiškia, o tai, kad liko gyvas yra didžiulis laimėjimas, dar vienas šansas kabintis į viską, apie ką svajojo.

Vyras sako, kad jis yra šimtu procentų pasikeitęs. Ir tie, kurie jį pažinojo anksčiau, dabar jau sunkiai jį pažintų: „Nebebijau šypsotis, nebijau pasakyti gero žodžio, nebijau savo gerų emocijų. Džiaugiuosi, kad jas turiu. Nebijau savo ašarų, nereikia jų slėpti.“

Karolis itin jaudinasi, kad iki šiol neatsiprašė visų savo gyvenimo moterų. Kurias paliko ir įskaudino. Jis jaučiasi skolingas joms už užaugintus vaikus, kurių iš viso turi 3.

Daugiau nei dvidešimt metų Amerikoje gyvenimą kuriantis vyras sentimentaliai kalba apie gimtuosius Šiaulius. Jis pažada, kad visiškai atsistojęs ant kojų, vėl uždirbęs pinigų būtinai grįš pas mus – į savo gimtinę.