– Festivalio teritorija – iš nieko sukurtas miestas, į kurį atvažiuoja apie 70 tūkst. žmonių. Ten yra gatvės, atskiros stovyklos. Kaip viskas atrodo?
– Taip ir atrodo, tai miestas, kur yra ir policijos pareigūnų, ir medikų, ir gaisrinė, ir net radijas. Praėjusiais metais teko net ir groti radijo laidoje. „Burning Man“ tuo ir skiriasi, kad yra ne tik festivalis. Nors jis vyksta tik savaitę, tie, kurie atvažiuoja kurti meno ir infrastruktūros, atvažiuoja daug anksčiau. Mes su komanda taip pat atvykome savaite anksčiau, man pačiam teko išvykti savaite vėliau, tad šį kartą pabūti dykumoje teko 18 dienų.
– Ar tiesa, kad po festivalio turi nelikti nieko?
– Taip, tai nacionalinis parkas, ten negali būti jokios šiukšlės. Net dabar dar yra žmonių, kurie kasdien važiuoja į dykumą ir renka šiukšles, o toje komandoje yra ir keli lietuviai. Mes iš draugų vis dar gauname nuotraukų, nors nuo renginio praėjo mėnuo.
Interaktyviame žemėlapyje lietuviai dažniausiai pažymėti žaliai, nes važiuojame jau aštuonerius metus, todėl žmonės žino, kaip reikia sutvarkyti. Yra daug labai taisyklių, kurias nurodo patys organizatoriai, jie pasako, kokius įrankius pasigaminti, kad lengviau viską surinktume. Pavyzdžiui, prie magnetinio grėblio (tai toks didelis magnetas su ratukais) prilimpa įvairūs varžtai ir metalinės dalys.
– Lietuviai tradiciškai įsikuria atskirame savo kvartale?
– Lietuviai turi stovyklos vietą. Kas metus ji keičiasi, bet mes daugmaž būname kartu. Aplinkui įsikuria daug panašių stovyklų. Mes patenkame į tokį miegamąjį, ramesnį, rajoną. Tai gerai, nes, kai nori nuo visko pailsėti, gera grįžti į stovyklą pas savus žmones.
– Kodėl žmonės ten važiuoja?
– Vienas pagrindinių dalykų, manau, – gamta. Ji įdomi, nes atvažiavus nieko nėra. Oro sąlygos labai sudėtingos, labai karšta dieną, šalta naktį, vėjai, dulkės. Tokiomis sąlygomis suveikia pirminiai instinktai, žmogus atranda tam tikrų dalykų. Be to, savaitę ar, kaip aš, daugiau nei dvi praleidi be interneto, telefono, reklamos. Ir nėra jokio spaudimo, kad yra darbų, dar kažko, nes su niekuo negali susisiekti. Tokie dalykai labai atpalaiduoja ir atrandi laiko pagalvoti.
Pati idėja yra tokia, kad tu atvažiuodamas kažką atveži, tad festivalis vyksta dėl to, kad visi kažką duoda.
– Į festivalį sunku patekti?
– Patekti visur galima, tik reikia noro. Tada sutinki žmonių, kurie gali padėti, tarkim, gali prisidėti prie kokio nors projekto – taip ir mūsų komanda išvažiavo. Gal važiuoti kaip turistas ir prisidėti prie stovyklos įkūrimo. Norint ten važiuoti, reikia būti stipriam ir fiziškai, ir psichologiškai. Verta pasiskaityti ir principus, nes dykuma ir „Burning Man“ aplinka – ne kiekvienam. Visad lyginu tai su kopimu į kalną ar ekspedicija – turi pasiruošti, turėti tinkamą įrangą, būti tinkamai nusiteikęs.
– Ar atvykti su kūriniu yra būtina sąlyga?
– Ne, galima įvairiai. Pirmą kartą atvykstantys dažnai atvyksta apsižiūrėti. Kai kurie prisideda prie stovyklos įkūrimo, kiti – prie meno kūrinių. Pati idėja yra tokia, kad tu atvažiuodamas kažką atveži, tad festivalis vyksta dėl to, kad visi kažką duoda. Vieni, pavyzdžiui, išvežioja picą, kiti galbūt masažą daro, dar kiti atveža meno kūrinį. Visa tai sukuria erdvę.
– Ir viskas nemokama? Mokami tik du dalykai – kava ir ledas?
– Taip, ledas mokamas – jo atsargas reikia papildyti, nes maistas greitai genda. Mokama ir kava. O visa kita galima gauti atėjus į stovyklą. Nesakau, kad tai nemokama, tai daugiau dovanojimas, nes „Burning Man“ organizatoriai tai vadina dovanojimo ekonomika arba dovanojimo kultūra, kai tu tiesiog atiduodi kažką kitiems ir paskui ratu tai grįžta tau, o taip sukuriama gera atmosfera.
Kad neegzistuoja pinigai, yra didelė dalis ten vykstančio stebuklo. Ten žmonės visai kitaip elgiasi, ir nesvarbu, ar vienas Holivudo žvaigždė, ar kitas paprastas lietuvis.
– Noriu paklausti apie meno kūrinį, kuris vadinasi „Aušros šokis“. Tai – tarsi akis, aplink daug rankų. Koks tai projektas?
– Mūsų žinutė buvo tokia, kad reikėtų tiesiog dažniau atmerkti akis ir pažiūrėti, kas vyksta pasaulyje. Mes gyvename labai dinamiškoje, kartais chaotiškoje, gąsdinančioje aplinkoje ir ne visiems suprantama, kas vyksta. Kita žinutės dalis yra tokia, jog turime sudėti rankas kartu, kad įgyvendintume gražesnius dalykus, padarytume didesnius darbus. Manau, kad ta žinutė iš dalies materializavosi važiuojant į dykumą, nes ir su VGTU „Linkmenų fabriku“ sudėjome rankas, kad tai įgyvendintume, ir nuvykę į Ameriką turėjome draugų, kurie visaip padėjo, kad pavyktų.
– Kaip atrodė lietuvių kūrinys tame kontekste?
– Manau, kad gerai, nes sulaukėme gerų atsiliepimų. Nesigiriu, bet žmonės džiaugėsi – gal todėl, kad turėjome kūriniui labai gerą vietą, šalia šventyklos. Šventykla – tokia susimąstymo, susikaupimo vieta, kur tikrai labai ramu ir gera ir kur gali bet kas ateiti. Ta akis įgavo dvasinę prasmę – mačiau žmonių, kurie ir meditavo, ir meldėsi prie jos. Ir pats ten gavau tokį palaiminimą. Taigi tikrai smagu, kad žmonės tą žinutę perskaitė. Be to, labai gerai pavyko padaryti akį taip, kad per ją puikiai matėsi saulėtekis, aušra.
– Festivalis ne veltui vadinamas „Burning Man“. Visi kūriniai virsta pelenais, ar ne?
– Didžioji dalis. Kūrinių yra įvairių – metalinių, plastikinių, net pripučiamų. Tačiau didžioji dalis jų yra mediniai. Vis labiau stengiamasi naudoti nereikalingą medieną, nes galiausiai tai sudeginama. Kūriniai deginami paeiliui, paskutinius tris festivalio vakarus. Paskelbiama, kur vyks deginimas ir mažesnių kūrinių deginimas prišaukia kelis tūkstančius žmonių, o pagrindinių skulptūrų – kone visus festivalio dalyvius.
Kaip sako festivalio organizatoriai, tai laikinumo įrodymas. Jei nepamatei kūrinio, kitais metais jo jau nebebus. Ir niekur kitur jis nebus pastatytas. O kodėl deginimas? Tai kaip ir Joninių laužo deginimas – tam tikras ritualas, išsivalymas.
