Finansavimas jau patvirtintas

Penktadienį būtent M. Žilinsko dailės galerijoje ir buvo nušviesti šių ir kitų dviejų valstybei svarbių kultūros objektų modernizavimo projektai. Visi jie bus finansuojami iš Europos Sąjungos lėšų. Centrinė projektų valdymo agentūra jau patvirtino visų keturių objektų paraiškos ES paramai gauti. 

„Tai vienas įdomiausių objektų, kurį ministerija savo laimei ar nelaimei įsigijo savo nuosavybėn. Kauno centrinio pašto būklė blogėja kasdien“, – sakė kultūros ministras Simonas Kairys.

Jis akcentavo, kad tarp to, kaip atrodo pastatas, ir to, kokią jis turi reikšmę – dabar kartu su Kauno modernizmo architektūra jau yra įrašytas ir į UNESCO  pasaulinio paveldo sąrašą, yra didžiulė praraja. Jai užpildyti skirti 16,5 mln. eurų. Darbų pabaiga numatoma per trejus su puse metų.

„Šiuo metu vyksta projektavimas. Vėliau visą veiklą, strategavimą, kas ten turi būti, kaip šis objektas turi atrodyti, perims naujasis Nacionalinis architektūros institutas. Kokie darbai laukia? Reikia suprasti, net nėra įmanoma ir galų gale tik ateitis parodys, kokios veiklos prigis. Tada bus galima galvoti ir apie kitus etapus. Šiame etape svarbiausi yra elementarūs tvarkybos darbai, tiek kalbant apie pastato vertingąsias savybes, tiek apie remonto darbus pietiniame korpuse, operacijų salėje. Bus pertvarkomi ir inžineriniai tinklai“, – kalbėjo ministras.      

Simonas Kairys/Regimanto Zakšensko nuotr.

Pastate įsikurs Nacionalinis architektūros institutas (NAI). Visi derinimo procesai yra baigti.  Sprendimas bus palaimintas, jei ne kitame, tai dar kitame Vyriausybės posėdyje. Planuojama, kad pašte atsiras ekspozicijų erdvė, biblioteka, saugyklos, skaitykla, rezidencijoms reikalingos erdvės.

S. Kairys sakė, kad NAI svarbus miesto planavimo procesams. Tikimasi, kad jis į šiuos procesus padės labiau įtraukti visuomenę, teiks konsultacijas.

Galerijoje – daug pokyčių

Pristatymas vyko galerijos salėje, kuri anksčiau buvo skirta Italijos menui eksponuoti. Salė paruošta remontui. Po rekonstrukcijos, kuri turėtų baigtis 2027 m. pavasarį, visos erdvės labai pasikeis.

„Laimonas sakė jie jau trys metai, kaip ruošiasi. Mes – 20“, – sureagavo į kito objekto tvarkymo rengimo spartumą Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorė Daina Kamarauskienė. Galerijos pastato Kaune pritaikymas kultūrinėms reikmėms ir visuomenės poreikiams strigo dėl biurokratinių verpetų, finansavimo nukėlimo, ir ne kartą. Pastarąjį kartą apie remontą prabilta 2020 m., galerija buvo uždaryta, o šiemet jau turėjo atverti duris. Tačiau teks luktelėti iki 2027-ųjų.

Kauno centrinio pašto būklė blogėja kasdien.

D. Kamarauskienė svarstė, kad daug nesėkmingų bandymų investuoti į pastatą buvo dėl to, kad statinys yra sudėtingas. „Nežmoniškai didelė kvadratūra, sudėtinga architektūra. Daugelis projektų žlugo dėl to, kad buvo per didelės ambicijos, per apimtys Lietuvos valstybei. Turime visą kvartalą“, – apibūdino vadovė. 

Fantastinės erdvės

Tvarkyba prasidės nuo pamatų, kad muziejus būtų atviras ir patogus visiems. Dideli pasikeitimai planuojami ir pačioje muziejaus struktūroje. Daugiau vietos renginių zonai, ji bus tinkama ir kino peržiūroms. Užsiminė apie restoraną, kuris būtų kaip atskiras kultūrinis įvykis ir dar viena edukacinė priemonė.  

„Visą mūsų infrastruktūra yra požemyje. Ten yra neįsivaizduojamos erdvės. Ką jūs matote virš žemės tris aukštus, mes dar turime tris aukštus po žeme. Ten yra sena vėdinimo, kitokia įranga. Ji jau neveikianti. Ją išmetę atrandame fantastines erdves. Norime padaryti, kad Kaune šis pastatas būtų išskirtinis nuo pat įėjimo“, – sakė D. Kamarauskienė.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Per kelerius metus, kol pastatas buvo uždarytas, galerija išsibandė įvairius variantus. „Pamatėme kaip šios erdvės skamba visai kitokio meno kontekste. Galėsime drąsiai įsileisti alternatyvų meną“, – kalbėjo vadovė.   

Dar kiti du pristatyti projektai – Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus M. K. Čiurlionio namų muziejaus Druskininkuose ir Šiuolaikinio kino kultūros ir audiovizualinių menų sklaidos centro – regioninės filmotekos „Naglis“ Palangoje sukūrimas, modernizuojant esamą infrastruktūrą.

Kultūros ministerija planuoja, kad nauja biudžetinė įstaiga Laisvės alėjoje Kaune turėtų pradėti veikti šių metų balandžio 1-ąją.

Sprendimą dėl to turi priimti Vyriausybė.

Ministerijos teigimu, Nacionalinis architektūros institutas kuriamas siekiant įveiklinti Kauno centrinio pašto pastatą, įprasminant ir aktualizuojant šį išskirtinį modernizmo architektūros kultūros paminklą, sukuriant jame gyvybingą ir visuomenei prieinamą traukos centrą.

„Įstaiga steigiama skatinti Lietuvos architektūros meno raidą, pristatyti Lietuvos architektūros meną Lietuvoje ir užsienyje, pristatyti užsienio architektūros meno raidos tendencijas Lietuvoje, kaupti, saugoti ir tyrinėti Lietuvos architektūros meno ir architektūros paveldo muziejines vertybes ir dokumentus“, – rašoma Vyriausybės nutarimo projekte. 

Planuojama, kad naujoji įstaiga kaups, saugos, tyrinės ir pristatys Lietuvos architektūros meno ir architektūros paveldo muziejines vertybes, vykdys tyrimus, inicijuos ir įgyvendins šios srities projektus, rengs kūrybines dirbtuves, konkursus, festivalius ir kitus renginius, kuriuose bus pristatomas ir analizuojamas architektūros menas.

Ji taip pat galės užsakyti sukurti meno kūrinius, steigti architektūros meno apdovanojimus, jai bus pavesta pristatyti Lietuvos architektūrą užsienyje.

Kultūros ministerija planuoja, jog institutui reikėtų 18 pareigybių.

Lėšos, reikalingos įstaigos veiklai, bus planuojamos Kultūros ministerijos biudžete. Šiemet Nacionaliniam architektūros institutui jau numatyti 111 tūkst. eurų.

Skaičiuojama, kad pilnai įsteigtos įstaigos biudžetas sieks 600 tūkst. eurų: pusė sumos teks atlyginimams, 100 tūkst. pastatui išlaikyti ir 200 tūkst. eurų įstaigos veiklai.

Gruodį Vyriausybė visuomenės poreikiams nusprendė perimti kultūros paminklų statusą turinčių Kauno ir Klaipėdos centrinių paštų pastatus. Juos valdęs Lietuvos paštas už tai gaus bendrai 6 mln. eurų.

Buvę Kauno centrinio pašto rūmai atidaryti 1932 metais. Juos kūrė architektas Feliksas Vizbaras. Šie rūmai laikomi išskirtinės istorinės ir kultūrinės vertės kultūros paveldo objektu, reprezentuojančiu Kauno modernizmo architektūrą. Čia pašto paslaugos neteikiamos jau kelerius metus, tačiau vyksta įvairūs kultūros renginiai.

Nepagarba autentikai

„Kauno centrinio pašto rūmai šildomi buitiniu šildytuvėliu, kokius prieš keliolika metų pasistatydavome kabinetuose universitete, kai prieš pat šildymo sezono pradžią būdavo labai žvarbu…“ – feisbuke palygino kaunietė.

Į šiuos rūmus ji užsuko dėl čia eksponuojamos ukrainiečių parodos, bet pastato aktualijos visiškai užgožė pradinį tikslą.

„Matydama, kaip ignoruojamas ir paneigiamas vienas įstabiausių ir autentiškiausių nacionalinio reikšmingumo lygmens objektų, pamiršau, ko atėjusi. O ir paroda pasirodė tiek silpna, kad širdgėla dėl pašto absoliučiai užvaldė visas mintis... Jei tokio pobūdžio paroda būtų bet kuriame angare ar sovietmečio dekoro turinčiame pastate – jo neigimas būtų labai vietoje, bet šitaip ignoruoti bene tobuliausiai lietuviškumą atspindintį interjerą ir uždaryti jį nuo visuomenės 6 eurų mokesčiu pasirodė gerokai per daug“, – nuomonę tęsė mokslininkė.

Ingridos Veliutės nuotr.

Užkliuvo ir saugumas

I. Veliutė atkreipė dėmesį ir į lankytojų saugumą. „Po kojomis mėtosi laidai ir ilgintuvai, virš galvos styro beveik krentančios lubų plytelės, o autentiški šviestuvų apvadai tampa laikikliais greičiausiai neleistinam parodos apšvietimui. Galbūt tas nuogas spuoguotas užpakalis, reguliariai išnyrantis ant pagrindinės salės sienų, ir yra tai, ką mes galvojame apie savo miesto paveldą nugarmėjus sostinės triukšmams“, – stebėjosi kaunietė

I. Veliutė apgailestavo, kad į pastatą užsukę žmonės greičiausiai nepamato viso pašto rūmų paveldo subtilumo: „Tam nepakanka per septynias minutes perlėkti parodą ir išsibrauti lauk pro beveik nesidarinėjančias duris.“

Tik įveiklinti neužtenka

Kultūros ministras Simonas Kairys komentaruose sureagavo pastaba. „Ot naujiena! Dar  buvusiai viceministrei, už paveldą atsakingai. Tai labai gerai, kad šį objektą užpildo „Kaunas 2022“ savo veiklomis. Apie meno kokybę gal papasakokite ukrainiečiams tiesiai? O šiaip verta kartais ne iš popierių objektus ir jų būklę pažinti“, – teigė S. Kairys.

I. Veliutė aiškino, kad nėra visai atsitiktinė parodų lankytoja ir apie pašto rūmus ir jų kelionę iš vienų rankų į kitas galėtų, švelniai tariant, šį bei tą papasakoti.

Atsakydama į pasiteiravimus, ką ji, būdama kultūros viceministre, pati nuveikė šių rūmų labui, nurodė, kad, jai einant šias pareigas, per rekordiškai trumpą laiką pastatui suteiktas nacionalinio reikšmingumo lygmuo, sukurtas visas pagrindas mainams su Lietuvos paštu, sugalvotas galimybių studijos formatas ir t. t. Apie rūmų būklę ir jų priežiūros kokybę garsiai imta kalbėti 2019 m., kai paštas žiemą buvo užlietas, nes dėl per žemos patalpų temperatūros sprogo vamzdžiai.

„Po 2019-ųjų jau nemažai vandens nutekėjo ir yra kiti atsakingi politikai, bet džiaugiuosi, kad daug mano idėjų buvo įgyvendinta. Ačiū KEKS komandai, nes per pastaruosius metus buvo daug puikių parodų ir renginių, kurie įdarbino netradicines vietas. Beveik statybų aikštelėje M. Žilinsko dailės galerijoje vykstantys renginiai buvo puikiai pritaikyti lankytojams ir tikrai nekliuvo naujiems vamzdynams praardytos sienos. Žemsiurbė – superinė ir t. t. Tiesiog šįkart parodos kabintojų darbo kokybė buvo tokia, kokia buvo“, – apgailestavo I. Veliutė.

Po kojomis mėtosi laidai ir ilgintuvai, virš galvos styro beveik krentančios lubų plytelės, o autentiški šviestuvų apvadai tampa laikikliais greičiausiai neleistinam parodos apšvietimui.

Jai pritarė architektas Audrys Karalius, sakydamas, kad nepakanka pastatą tiesiog įveiklinti. Jis pateikė itin ryškių pavyzdžių: daugybė bažnyčių ir sinagogų buvo įveiklintos LSSR vaistų sandėliais, sporto salėmis ir remonto dirbtuvėmis. „Verta prisiminti, kokį depresinį poveikį toks įveiklinimas darė visuomenei“, – atsigręžė į istoriją architektas.

Perduotas KEKS

Lietuvos pašto, kuris vis dar yra Kauno centrinio pašto rūmų valdytojas, komunikacijos projektų vadovas Lukas Zadarackas „Kauno dienai“ teigė, kad dėl rūmų reikia kreiptis į „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ atstovus.

„Kauno centrinio pašto pastatas šiuo metu perduotas naudoti viešajai įstaigai „Kaunas 2022“. Ši įstaiga, be kita ko, ir yra atsakinga už visą pastato eksploataciją, taip pat ir už šildymo sprendimus jame“, – komentavo L. Zadarackas.

Jis pabrėžė, kad, kaip Lietuvos paštas jau yra skelbęs ir anksčiau, Kauno centrinio pašto rūmams išsaugoti ir naudoti reikalingos didelės investicijos.

„Dėl to džiaugiamės, kad, laukiant sprendimo dėl pastato ateities, jis rado laikinus šeimininkus, kurie šias patalpas prasmingai įveiklino“, – nurodė Lietuvos pašto atstovas.

Ingridos Veliutės nuotr.

L. Zadarackas patikslino, kad šiuo metu vyksta šio pastato paėmimas visuomenės poreikiams, atliekamos tam reikalingos procedūros. „Planuojama, kad perimtas pastatas bus perduotas valstybės nuosavybėn, o patikėjimo teise jį valdys Kultūros infrastruktūros centras, pavaldus Kultūros ministerijai“, – teigė atstovas.

„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ komunikacijos ir rinkodaros vadovas Mindaugas Reinikis, paprašytas pakomentuoti I. Veliutės pasisakymą, teatsakė, kad „šiuo metu Kauno centrinio pašto rūmuose centralizuotu šildymu šildomi rūsiai ir operacijų salė, kitos erdvės renginių metu šildomos elektra“.

Anot konkurso sumanytojos ir organizatorės, dizainerės Sandros Straukaitės, tokį teminį pasirinkimą padiktavo išskirtinė šių metų renginio vietos istorija.

„Prieš 50 metų šalia Kauno centrinio pašto susidegino devyniolikmetis Romas Kalanta. Drąsus jaunuolio protestas tapo fakelu Lietuvos nepriklausomybės atgavimo judėjimui. Iš šių metų dalyvių to ir tikimės – drąsos išreiškiant savo poziciją, dėmesį pritraukiančių sprendimų ir ryžto pasirenkant: degti ar rusenti?“, – jau keturioliktąjį kartą organizuojamą konkursą pristato S. Straukaitė.

Kauno centrinis paštas – architekto Felikso Vizbaro šedevras, pastatytas 1931 m. Jame elegantiškai dera tarptautinis modernizmas ir tautinio stiliaus dekoro elementai. Pašto interjeras gausiai dekoruotas ir žymiausių to meto dailininkų darbais: salės viršų puošia K. Šimonio paveikslai ir P. Kalpoko išpiešti 103 pašto ženklai.

Pasak renginio organizatorės, ši išskirtinė vieta pasirinkta ne tik dėl jos architektūrinio grožio, bet ir dėl joje slypinčios simbolinės reikšmės – į ir iš Kauno centrinio pašto kasdien keliaudavo tūkstančiai žinučių. Savąsias žinutes – išskirtines mados kolekcijas – gruodžio 10 d., 18.00 val., žiūrovams pristatys ir „Injekcijos“ konkurso dalyviai. Todėl ir šių metų konkurso vizuale vaizduojamas pašto ženklas, kuriame dizaineris žirklėmis, simbolizuojančiomis jo darbą, kerpa pasaulį taip, kad jis būtų panašesnis į dangaus tobulybę.

Mados menas kaip protestas

„Mada – mūsų patiriamų išgyvenimų išraiška. Dizainerių darbuose galima matyti, kada jiems skauda, liūdna, neramu ar džiugu. Tektoniniai visuomeniniai lūžiai gali įkvėpti kūrybai. Kaip labiausiai mane paveikusį įvykį visada įvardinu Lietuvos nepriklausomybę. Dar buvome tik Dailės akademijos studentai, bet degėme begaliniu noru kurti ir daryti svarbius darbus čia ir dabar. Tuo metu protestas reiškė drąsius veiksmus ir ryžtą. Dabar savo poziciją jaunimas vis dažniau išreiškia nepersidirbimu ir kuo mažesniu išteklių naudojimu. Tikiu, kad kiekviena karta turi savas protesto priežastis ir formas. Labai smalsu ką ištransliuos šių metų  „Injekcijos“ dalyviai“, – teigė S. Straukaitė.

Vienas garsiausių mados protesto pavyzdžių – Lady Gagos suknelė iš mėsos. 2010 m. į MTV apdovanojimus ja pasipuošusi dainininkė buvo apkaltinta maisto švaistymu, gyvūnų teisių pažeidimu. Vis dėlto, apsivilkdama tokią suknelę atlikėja siekė atkreipti visuomenės dėmesį į JAV kariuomenės sprendimą nepriimti į tarnybą homoseksualių žmonių.

Šiais metais „Injekcijos“ finalo dalyviai savo darbuose taip pat kalbės visuomenei aktualiomis temomis. Kolekcijose bus galima atrasti individo troškimą suprasti save, laisvės troškulį siekiant išsilaisvinti iš okupacinio režimo. Taip pat tapti dviejų priešingų asmenybių simbiozės liudininkais bei pabandyti įsivaizduoti, kaip atrodys pasaulis ateityje, kai nebeturėsime visų mums reikiamų išteklių.

Nuo Injekcijos iki Infekcijos

Į konkurso finalą pateko 15 dizainerių. Ant „Injekcijos“ podiumo pasirodys dizaineriai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Japonijos, Kinijos, Italijos, Ispanijos, Danijos, Belgijos ir Latvijos.

Konkurso nugalėtojams bus suteikta galimybė savo kolekciją pristatyti mados festivalyje „Mados infekcija“. 

Ši suma suplanuota 2023 metų valstybės biudžeto projekte.

„Turėjome 4,5 mln. eurų šiemet išpirkti abu objektus, bet kai pasileidi į visas oficialias procedūras su nepriklausomais turto vertinimais ir kitais dalykais, kaip ir įprasta, matant, kas vyksta rinkoje, tie objektai ėmė ir pabrango 1,5 mln. eurų“, – BNS sakė kultūros ministras Simonas Kairys.

Abu paštų pastatai kol kas priklauso valstybės įmonei Lietuvos paštas. Kad šiuos kultūros paveldo objektus galėtų perimti Kultūros ministerija, juos reikia išpirkti.

„Netrukus pasirodys Vyriausybės nutarimai, pagal kuriuos šie objektai bus perduoti Kultūros ministerijai teisingai už juos atlyginant Lietuvos paštui“, – kalbėjo S. Kairys.

Už Kauno ir Klaipėdos paštų pastatus valstybės įmonei bus sumokėta apie 6 mln. eurų.

Kultūros ministro teigimu, pastatus būtina perimti ir pradėti tvarkyti kuo greičiau, nes jų būklė „prastėja ne mėnesiais, bet dienomis“.

Planuojama, kad Kauno centrinio pašto pastate įsikurs Architektūros centras ar Architektūros institutas, o Klaipėdos pašto įveiklinimu apsiima rūpintis uostamiesčio savivaldybė.

Kai jie veiks, manau, tikrai džiaugsimės, kad padarėme ryškų ir prasmingą darbą.

„Kai jie veiks, manau, tikrai džiaugsimės, kad padarėme ryškų ir prasmingą darbą, suvaldydami situaciją, į ją atkreipdami dėmesį, radę tinkamus sprendimus ir įpūtę gyvybės Kauno ir Klaipėdos miesto centrinėms dalims“, – sakė kultūros ministras.

Kauno ir Klaipėdos paštų pastatai yra įtraukti į valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektų sąrašą. Klaipėdos paštas paskelbtas kultūros paminklu, Kauno – valstybės saugomu objektu.

Buvę Kauno centrinio pašto rūmai atidaryti 1932 metais. Juos kūrė architektas Feliksas Vizbaras. Šie rūmai laikomi išskirtinės istorinės ir kultūrinės vertės kultūros paveldo objektu, reprezentuojančiu Kauno modernizmo architektūrą. Čia pašto paslaugos nebėra teikiamos, tačiau vyksta įvairūs kultūros renginiai.

Neogotikos stiliaus Klaipėdos pašto pastatų kompleksą suprojektavo architektas Hermannas Shoede (Hermanas Šiodė), jis pastatytas 1893 metais. Uostamiesčio centre esančiame pastate iki 2019 metų rudens veikė paštas. Dabar jis stovi tuščias.

Pasak jos, vien kalbėti apie sovietų okupaciją nepakanka; išsamiai istorijai reikia pilnatvės – žmonių, dokumentų, daiktų, meno kūrinių.

Įžengus į pagrindinėje centrinio pašto salėje esančią muzikos ekspoziciją lankytoją užlieja praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio muzika. Z.Bružaitės teigimu, kelionė į laikmetį, kurį daugelis norėtume pamiršti, tampa emociškai paveikesnė.

„Muzika gali turėti daug slėpinių ir, jei dainos ar kito žanro žodžiai pernelyg neatvirauja savo prasmėmis, galima daug ką garsuose paslėpti, užkoduoti. Dėl slėpinių pati itin mėgstu instrumentinę muziką, nes jos klausant reikia pasitelkti vaizduotę“, – sako kompozitorė.

Z.Bružaitė teigia, kad nors kiekvienas, apsilankęs parodoje, susidėlios savo paveikslą, „1972-ieji. Pramušti sieną“ gali tapti geru startu platesniems ir gilesniems to laikotarpio atminties tyrimams. Kaune gimusi ir užaugusi kompozitorė ypač vertina Europos kultūros sostinės titulo suteiktą galimybę menininkams kartu kurti ir garsinti miesto kultūrinį gyvenimą.

– Kiek ir kaip jūs pati prisimenate laikotarpį, kuriam skirta paroda „1972-ieji. Pramušti sieną“? Kokios jūsų asmeninės asociacijos su juo?

– Tuo metu buvau ikimokyklinio amžiaus. Tik paauglystės metais, mokydamasi Kauno Juozo Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabar – Kauno Juozo Gruodžio konservatorija – aut.past.) išgirdau apie Romą Kalantą, Kauno bigbito dvasią, Prahos pavasarį, nes tuomet mano viduje budo maištininkės dvasia. Žinoma, bitlomanijos kerai veikė, tačiau kai klausiausi, „The Beatles“ muzika jau nebuvo toks neprieinamas ir uždraustas vaisius – dainos skambėjo ir iš plokštelių, ir iš juostinių magnetofonų.

Beje, 8-ojo dešimtmečio pabaigoje išgirdau „Emerson, Lake & Palmer“, o per juos iš naujo atradau Modesto Musorgskio „Parodos paveikslėlius“ ir amerikiečio Aarono Coplando „Fanfaras paprastam žmogui“. Taip rokas man padėjo pažinti XX a. šiuolaikinės muzikos aukso fondą ir šiek tiek pajutau to laikotarpio dvelksmą. Paskui roko muzikos karuselė įsisuko visu greičiu – tarsi vieną dieną prabusčiau atmerktomis akimis. Tuo metu aplink skambant disko muzikos hitams pradėjau gaudyti ir vytis roko istoriją... Klausiausi „Pink Floyd“, „Kiss“, „Styx“, „Led Zeppelin“, „The Eagles“, „The Doors“, „Deep Purple“ ir kt.

M. Plepio nuotr.

– Kokius šio laikotarpio atspindžius matote savo gyvenime ir kūryboje?

– Didelis atradimas man buvo „King Crimson“ grupė, kurios muzika mane pasiekė gan vėlai, 9-ojo dešimtmečio pradžioje, tačiau ji padėjo suprasti, kad riba tarp progresyvaus roko ir šiuolaikinės muzikos yra trapi, daug linijų susipina, viena kitą papildo. Tokios paralelės dar ir šiandien man leidžia savo muzikoje žaisti in-between (liet. „tarp“ – aut. past.).

– Apie sovietmečiu vyravusią meno cenzūrą, visuomenės represijas parodoje „1972. Pramušti sieną“ kalbama ir per muziką. Kuo ypatinga to laikmečio muzika?

– Vis dėlto muzika gali turėti daug slėpinių ir, jei dainos ar kito žanro žodžiai pernelyg neatvirauja savo prasmėmis, galima daug ką garsuose paslėpti, užkoduoti. Antai, Broniaus Kutavičiaus muzika, jo oratorija „Paskutinės pagonių apeigos“ buvo totalus kultūrinis sprogimas! O atrodo labai nekaltai sukomponuotas kūrinys – lietuvių liaudies dainų motyvai, atliekami solistės ir choro, ragai, vargonų skambesys... Tačiau žmonės pajuto ir išgirdo B.Kutavičiaus siunčiamą žinutę. Todėl dėl slėpinių itin mėgstu instrumentinę muziką, nes jos klausant reikia pasitelkti vaizduotę – be pavadinimo, kuris gali būti labai abstraktus, gali daugiau nieko nebūti.

Kita vertus – yra pavojų, kad tokią muziką aktyvūs ideologai perpasakos taip, kaip jiems reikės. Perpasakos, interpretuos, prisigalvos didaktinių veiklų. Aš pamenu savo šviesaus atminimo profesoriaus kompozitoriaus Juliaus Juzeliūno pasakojimus, kaip, jam rašant operą „Sukilėliai“ pagal Vinco Mykolaičio-Putino romaną, jis ne kartą, ir dar viduryje nakties, saugumui turėjo aiškintis dėl operos siužeto vingių. Opera dėl politinių priežasčių buvo uždrausta ir galiausiai pastatyta po 20 metų – 1977-aisiais. Kaip žinome, vėliau J.Juzeliūnas labai aktyviai įsitraukė į Lietuvos politinį gyvenimą, nuo 1988 m. buvo Lietuvos sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys. Tai tik viena istorija, net ne istorija, o praeities gyvenimo krislas. O kiek jų būta... Kiek tikrinimo, nepasitikėjimo, gaudymo, įtarumo, vienos ideologijos propagandos...

To laikmečio muzika mus pasiekia visur ir pačiomis įvairiausiomis aplinkybėmis – tai yra jos tvarumo ir vertės įrodymas.

– Į ką siūlytumėte atkreipti dėmesį parodos lankytojams?

– Kiekvienas surikiuos savo verčių stulpelius, kuriuose bus įvairių meno sričių eksponatų. Aš taip pat pabandžiau susidėlioti savąjį, kuris, manau, yra ir bus vertingas laikmečio kūrybos liudijimas. Tai Modrio Tenisono pantomima, Raimondo Vabalo vaidybinis filmas „Birželis, vasaros pradžia“, Orūno Urbono sukonstruoti sintezatoriai, Alvydo Šaltenio tapybos darbai, režisieriaus Jono Jurašo spektaklis „Mamutų medžioklė“.

Na, o to laikmečio muzika mus pasiekia visur ir pačiomis įvairiausiomis aplinkybėmis – tai jos tvarumo ir vertės įrodymas.

– Esate „1972. Pramušti sieną“ parodos muzikinės dalies kuratorė. Apskritai, muziką rodyti yra gana netradicinis formatas – juk jos klausome.

– Visą laiką kartojau tai, kas man atrodo svarbu, – įžengus į ekspozicinę muzikos salę turi užlieti to meto muzika. Taip kelionė į 8-ojo dešimtmečio pradžią bus tikslingesnė ir emociškai paveikesnė. Rengiant parodą, daug bendravome su jos kuratore prof. dr. Rasa Žukiene. Atrodė, kad veriame buvusio laikmečio karoliukus iš muzikos, afišų, nuotraukų, instrumentų, repertuaro sąrašų, sąsiuvinių, natų, plokštelių, radijo imtuvų... O kur dar istorijos, kurias teko išgirsti bendraujant su žmonėmis.

Žinoma, graužia kartėlis, kad vis dėlto tai labai mažas to laikmečio atspindys, kad visam paveikslui dar visko galėtų būti daugiau ir giliau. Kita vertus, guodžia mintis, kad ši paroda gali tapti geru startu kitoms.

– Parodoje demonstruojama labai įvairi kolekcija – nuo realių iki savadarbių instrumentų, koncertų plakatų, aprangos. Kuo jie įdomūs? Kuris iš jų vertingiausias?

– Inžinieriaus O.Urbono sukurtas sintezatorius, A1, „String Machine“ ir efektams skirtas „Phaser“ – elektroniniai muzikos instrumentai ir prietaisai. Jų išskirtinumas – talentingo žmogaus alkis, kurio rezultatais naudojosi ir džiaugėsi kompozitorius Giedrius Kuprevičius, ansamblio „Kertukai“ nariai ir visi kiti.

– Galbūt teko girdėti atsiliepimų iš parodos lankytojų? Kokie jie?

– Įstrigo kelių žmonių mintys, kurie panašiai kalbėjo vertindami parodą kaip galimybę vienoje vietoje pamatyti pilkojo amžiaus panoramą. Buvo ir raginimų: kol dar yra žmonių, galinčių pasidalyti daiktais, meno kūriniais, istorijomis, – skubėti tai padaryti. Svarbu nuspręsti, kaip ir kur, t.t. kokia atminties institucija galėtų tuos darbus nuosekliai dirbti, nes yra grėsmių, kad, apeidami sovietiniais metais patirtus asmeninius skaudulius, liksime be reikšmingų to laikmečio artefaktų.

M. Plepio nuotr.

– Įdomu, kad vartojate žodį „apeiti“. Jis iš dalies sutampa su didelės mūsų visuomenės dalies nuostata neprisiminti sovietmečio, ignoruoti to laikmečio palikimą, tarsi tikintis, kad šis mūsų istorijos tarpsnis išnyks kaip nebuvęs. Iš tiesų, tema – sudėtinga. Koks jūsų būdas apie tai kalbėti?

– Reikia ir būtina kalbėti. Kaip? Argumentuotą ir kritinio vertinimo disputą įsivaizduoju paremtą tyrimais. Sovietinė okupacija ženklino, jei ir ne mūsų ar mūsų vaikų, tai tikrai mūsų tėvų ar senelių gyvenimus. Būtų daugiau nei lengvabūdiška kalbėti trafaretinėmis frazėmis, kurių nemažai girdėti aplinkui, – pamirškime, ši epocha mums nesvarbi, skausminga, veidmainiška ir pan. Tačiau nė vienas laikmetis negali būti  ištrintas iš istorijos žemėlapio, kitaip mes matysime ne visą panoramą. Dar daugiau – vien kalbėti nepakanka, nes išsamiai istorijai reikia pilnatvės – žmonių, dokumentų, daiktų, meno kūrinių ir kitų artefaktų. Ir jie turėtų būti prieinami, pasiekiami.

– Jūsų pavardę randu ir prie „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ uždarymo renginio kūrėjų. Kuo jums svarbus bendradarbiavimas Europos kultūros sostinės projekte?

– Gimiau Kaune, čia – mano namai. Kur buvus, kur nebuvus, visada noriu grįžti namo, prie Neries, į Vilijampolę, kurioje gimusi pradėjau vaikščioti ir kurioje gyvenu dabar. Daug kas žino ir ne kartą girdėjo mane sakant, kad geriausiai jaučiuosi čia ir viskas man šiame mieste gražu, istoriška, prasminga. Jaučiau pasididžiavimą ir pakylėjimą, kai perskaičiau žinutę, kad Kaunas bus Europos kultūros sostinė. Bendradarbiavimas Europos kultūros sostinės projekte man pirmiausia reiškia miesto ir jame kuriančių žmonių darną ir kūrybinę sinergiją.

– Kaip manote, kaip šis projektas pakeis Kauno kultūrinį gyvenimą? Galbūt jo poveikį jau pajutote asmeniškai?

– Manau, kad šis projektas visus mus įsuko į verpetą. Į tokį didelį, kuris prasideda Kaune, bet juo nesibaigia. Europos kultūros sostinė – ne tik įspūdingas skaičius iniciatyvų, parodų, koncertų, spektaklių ir panašių renginių, tai garsas, kuris sklinda į visas puses ir padeda atrasti miestą ir žmones, šalį ir kultūrą.

Kas? Paroda „1972-ieji. Pramušti sieną“.

Kur? Kauno centriniame pašte.

Kada? Veikia iki rugpjūčio 31 d.

„Nacionaliniai architektūros apdovanojimai visų pirma skirti dėmesiui į architektūros svarbą, įtaką, kurią ji daro mūsų gyvenimams, atkreipti“, – prie Kauno centrinio pašto rūmų surengtoje spaudos konferencijoje vakar sakė aplinkos viceministrė Daiva Veličkaitė-Matusevičė.

Pasak jos, šiems apdovanojimams siekiama sutelkti tiek reguliuojančias institucijas, tiek architektus, tiek visuomenę.

Bus renkamas geriausias gyvenamosios architektūros kūrinys, kultūros, mokslo ir sporto architektūros kūrinys, visuomenės architektūros kūrinys, viešoji erdvė, tvarios architektūros kūrinys, urbanistikos kūrinys, apdovanojimas bus skiriamas už architektūros lauko ribų plėtimą ir reaktyvaciją. Taip pat bus teikiamas didysis prizas geriausiam kūriniui.

Kuriant statulėlę, kuri bus teikiama geriausiems architektams, bus siekiama bendradarbiauti su skulptoriais ir dizaineriais, planuojama, kad jų dizainas kiekvieną kartą bus skirtingas. „Labai svarbus bendradarbiavimas, bendrystė su kitomis sritimis“, – pabrėžė viceministrė.

Apdovanojimai turėtų parodyti visuomenei, kad architektūra nėra fasadai, architektūra yra erdvės menas.

Pirmieji apdovanojimai bus teikiami po metų, kitą Tarptautinę architektų dieną, kuri minima liepos 1-ąją. Šių metų rugsėjo 1 d. bus skelbiami konkursas ir komisija. Iki kovo 1 d. bus galima teikti paraiškas dėl architektūros darbų, sukurtų per pastaruosius dvejus metus. Birželio 1 d. būtų skelbiami nominantai.

Pasak kultūros ministro Simono Kairio, architektai visada susidūrė su „įtampomis, vertinimais iš visuomenės ir kolegų“. Jis pastebėjo, kad ir Kauno centrinio pašto rūmai, šiuo metu laikomi tarpukario architektūros vertybe, buvo kritikuojami, o kai kurie pastatai įvertinimo sulaukia gerokai vėliau.

Lietuvos architektų rūmų pirmininkas Lukas Rekevičius pabrėžė, kad šie apdovanojimai bus proga skirti dėmesio kokybiškai architektūrai ir jos kūrėjams. Jis pastebėjo, kad architektai jau dabar teikia apdovanojimus, tačiau jie yra išsiskaidę, juose „paliečiami siauresni aspektai“.

„Apdovanojimai turėtų parodyti visuomenei, kad architektūra nėra fasadai, architektūra yra erdvės menas“, – kalbėjo architektas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Gintaras Balčytis.

Jis vylėsi, kad apdovanojimai padės atskleisti architektūros grožį ir padėti suprasti architektūros kūrinių idėjas.

Kaunas – Europos kultūros sostinė komanda nenaudojamo Kauno centrinio pašto rūmuose jiems skirs tris aukštus.

Siekiama, kad čia atsirastų erdvės, kur jie galėtų toliau kurti, be to, bus įrengta susibūrimo vieta, padedanti karo išblaškytiems žmonėms susitikti ir lengviau įsilieti į miesto bendruomenę.

„Nuo pat karo pradžios pradėjome galvoti, kaip pritaikyti nenaudojamas iki šiol erdves šio pašto įveiklinimui ir siekiame, kad trečiame aukšte, kuris dabar jau paruoštas susitikimams žmonių, pokalbiams, pabuvimui ramioje aplinkoje susirinktų kuo daugiau šiuo metu Kaune jau gyvenančių ukrainiečių“, – žurnalistams ketvirtadienį sakė „Kaunas 2022“ vadovė Virginija Vitkienė.

LNK reportažas:

Padės užmegzti kontaktus

Ketvirtajame ir penktajame pašto aukštuose šiuo metu verda darbai – juos bus siekiama pritaikyti įvairių menininkų kūrybinėms dirbtuvėms.

Patalpų išplanavimo ar kitų drastiškų pakeitimų dėl pastato paveldinio statuso daryti negalima, tačiau šiuo metu septynerius metus nenaudotuose aukštuose daroma tvarka, valomos dulkės.

V. Vitkienė viliasi, kad čia ukrainiečiai galės pabendrauti tarpusavyje ir susipažinti su vietos žmonėmis.

„Čia bus suteiktos galimybės ir arbatos, kavos išsivirti, prieigą prie interneto turėti – tiesiog saugią erdvę pokalbiams, susijungimams internetu“, – sakė „Kaunas 2022“ vadovė.

Pasak jos, kol kas komandai pavyko užmegzti ryšius su vos keliais menininkais iš Ukrainos, be to, šiems žmonėms kol kas svarbiausia yra įsikurti, išspręsti kitas problemas.

„Yra menininkų, beklausiančių, kaip galėtų Kaune įsilieti į kultūros veiklas. Manau, kad pagrindinius kontaktus pradėsime megzti ir paliksime atsakingus žmones ir prieinamas platformas, kur galės jie registruotis ir gauti atsakymus ir ateiti tiesiai čia surasti kažkokį sprendimą ir kontaktą“, – kalbėjo V. Vitkienė.

Jos teigimu, „Kaunas 2022“ ir iki tol veikė kaip „kontaktų kalvė“, tad sieks šią misiją tęsti ir dabar bei padėti ukrainiečiams rasti savo vietą.

Svarbu realizuoti save ir padėti artimiesiems

V. Vitkienės teigimu, kol kas jos komanda turi žinių apie muzikantus, taip pat teatro fotografus. Šiems bus siūloma pašto erdvėse įsirengti studijas.

Ketvirtadienį rengiamame koncerte pasirodys į Lietuvą atvykusių smuikininkų ukrainiečių trio. Vilniuje apsistojusi Natalia Radkova pasakojo, jog kolektyvas susibūrė Lietuvoje, jai ieškant, kas dar iš kolegų atvyko į šią šalį.

„Parašiau bičiuliams, kas esate Lietuvoje, kas gali susitikti ir pagroti kartu. Visi jie – Nikita, Olia, dirba Kijevo orkestruose. Nusprendėme sukurti trio ir sugroti Ukrainos melodijas ir Ukrainos kompozitorių kūrinius“, – kalbėjo smuikininkė.

N. Radkova sako, jog Lietuvoje norėtų tęsti muzikinę veiklą ir džiaugėsi, kad turės galimybę groti Nacionalinės filharmonijos orkestre.

„Tai – kaip dovana“, – sakė muzikantė.

Prieš dvi dienas iš Kyjivo atvykusi Olga Kondratyeva apsistojo Klaipėdoje. Ji jau kreipėsi į muzikinį teatrą uostamiestyje ir džiaugėsi, jog gavo galimybę įsidarbinti.

„Ukrainoje liko mano vyras, tėvai, sūnėnas. Yra likusių be darbo, kitiems gresia likti bedarbiais. Man reikia finansiškai padėti saviems ir kitiems, sergantiems, kurie gal ir vaistų negali įsigyti. Svarbu rasti tą finansinę paramą, kad galėčiau padėti ir sau, ir kitiems“, – kalbėjo moteris.

Taip pat Vilniuje apsistojęs smuikininkas Nikita Nekh dėkojo lietuviams už netikėtai šiltą priėmimą.

„Norėtųsi meninėje srityje save išreikšti, rasti darbą, užsidirbti pragyvenimui, palaikyti Ukrainą ir savo šeimą“, – sakė jis.

Ukrainoje liko didžioji dalis jo šeimos.

„Išgyvename dėl jų, dėl draugų“, – teigė smuikininkas.

Kviečia skirti paramą

Ketvirtadienį koncertu ir nevyriausybinių organizacijų muge bus pažymėtas erdvės „CulturEUkraine“ atidarymas.

„Šis renginys susidės iš dviejų dalių: viena dalis bus organizacijų mugė: po vienu stogu susirinks organizacijos, kurios ir šiaip rūpinasi ir teikia paramą Ukrainai“, – sakė „Kaunas 2022“ rėmimų kuratorė Irutė Tumaitė.

Mugėje centrinio pašto rūmuose dalyvaus Lietuvos Raudonojo Kryžiaus, „Gelbėkit vaikus“, Maltos Ordino pagalbos tarnybos, Lietuvos Šaulių Sąjungos ir kitų organizacijų, rengiančių meninės terapijos užsiėmimus, atstovai.

Renginio metu bus pateikiama aktuali informacija apie galimybes prisidėti prie paramos Ukrainai bei sužinoti, kur ir kokių pagalbos priemonių gali tikėtis į šalį atvyksiantys karo pabėgėliai.

Pašto prieigose nuo 18 valandos vyks Lietuvos ir Ukrainos atlikėjų koncertas.

„Atidarymą norisi padaryti džiaugsmingai ir įvesti pozityvios dvasios“, – sakė kuratorė.

Jame pasirodys ir ukrainiečiai smuikininkai, atliksiantys savo šalies kompozitorių kūrinius.

Ukrainiečiams skirtos erdvės kūrėjai sako, jog jo įrengimui reikalingi daiktai yra renkami kaip labdara. Šiuo metu prisidėti prie jo galima techninėmis priemonėmis, tokiomis kaip kompiuteriai, projektoriai, planšetės piešimui ir kiti.

Prie šios erdvės įrengimo bus galima prisidėti ir renginio metu įsigyjant bliuzonus su ukrainiečių vaikų piešiniais.

Iškėlus iš šių rūmų pašto padalinius, ilgą laiką jie stovėjo tušti ir tik šių metų pradžioje pakvietė plačiąją visuomenę lankyti čia įkurdintą Kauno architektūros ir jos konteksto svarbą atskleidžiančią tarptautinę parodą „Modernizmas ateičiai 360/365“.

Per pirmus du pavasario mėnesius šios parodos organizatoriai kviečia Centrinio pašto lankytojus ne tik susipažinti su daugiau nei dviejų dešimčių menininkų darbais iš visos Europos, bet ir apsilankyti čia pat veikiančiose kūrybinėse dirbtuvėse bei dalyvauti kitose patraukliose meninėse iniciatyvose.

Vienas iš pavasario programos Kauno centriniame pašte nemokamų renginių numatytas kovo 16 dienos vakarą. Tai bus šokio performansas „Somehow Myself survived the Night“, skirtas Frankofonijos dienai. Prancūzų choreografo, Chaillot nacionalinio šokio teatro Prancūzijoje vadovo, Rachido Ouramdane'o spektaklis yra sukurtas kartu su Šeiko šokio teatru. Kūrinyje choreografas pasitelkia organizuotų ir anarchiškų grupių judėjimą.

Kūrėjai kvies kauniečius patyrinėti universalius chaoso ir tvarkos dėsnius bei kūrinį patirti per vaizdą, judesį ir sensoriką. Būtent į tokią patyriminę kelionę kviečia prancūzų choreografo Albano Richardo kartu su šokio dirbtuvių dalyviais sukurtas performansas „Somehow Myself Survived the Night“. Lankytojai drauge bus pakviesti ir į prancūzų bei lietuvių šokio programos „KlaipėDAnse“ trumpametražių šokio filmų peržiūrą. Pasak pranešimo, „dvi valandas truksiančioje sinergijoje susilies performanso menas ir kino žavesys, o dalyviai galės laisvai judėti tarp abiejų erdvių.“

Kaip pristatydamas galimybių studiją antradienį sakė vienas iš jos rengėjų, architektas Andrius Ropolas, vietoje pašto čia galima kurti „architektūros centrą su muziejine veikla, kuris būtų susijęs su architektūros edukacija, informacine sklaida, tyrimais“.

Pasak studijos autorių, šiame centre galėtų būti pristatoma architektūra ir dizainas, jų įtaka aplinkai, pristatomas modernizmas, kaupiama ir tyrinėjama medžiaga apie šiuolaikinę ir istorinę architektūrą, vykti renginiai.

Viliamasi, kad toks centras padidintų Lietuvos architektūros žinomumą, įtrauktų ir šviestų visuomenę.

Svarstoma, jog čia galėtų įsikurti ir erdvės kitoms funkcijoms, kurias Kauno menininkų bendruomenė įvardijo kaip aktualias mieste, tokioms kaip menininkų rezidencijos ar ekspozicijų erdvės.

Projekto rengėjai jau anksčiau yra pristatę, jog kompleksas naują veiklą galėtų pradėti 2025 metais. Jo pritaikymo pristatytam scenarijui darbai kainuotų apie 8,66 mln. eurų, dar 1,9 mln. eurų kainuotų pastato įsigijimas.

Vasarį Vyriausybė nusprendė, kad Kultūros ministerija iki rudens privalo parengti galimybių studijas dėl Kauno ir Klaipėdos centrinio pašto pastatų pritaikymo visuomenės poreikiams.

Anksčiau Lietuvos paštas buvo nusprendęs parduoti tris pastatus Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, tačiau dalis politikų, taip pat paveldosaugininkai pasisakė už jų išsaugojimą visuomenės reikmėms.

1932 metais atidarytas garsaus architekto Felikso Vizbaro projektuotas Kauno centrinis paštas yra vienas svarbiausių tarpukario valstybės reprezentacinių ir modernizmo statinių. Jis reikšmingas architektūriniu, inžineriniu ir istoriniu požiūriu, tapęs vienu ryškiausių architektūrinių laikinosios sostinės akcentų.