Gūžtelėjau pečiais ir nuėjau. Tokia buvo mano įžanga į gegužės 11–14 d. vykusį Kauno galerijų savaitgalį "Gallery Weekend Kaunas" (GWK). Trumputis dialogas ištiko žengiant pro atviras "Menų banko" duris, kur buvo pristatomi pagrindiniai šiųmetės GWK vykę šiuolaikinio meno projektai, eksperimentai, kūrybinės dirbtuvės, diskusijos.

Klausimas, užduotas lyg ir ne vietoje, lyg ir ne laiku, vis sukasi galvoje iki šiol. Kodėl žmogui šovė į galvą to paklausti? Kodėl buvimas greta šiuolaikinio meno paskatino jauną vyrą ieškoti apibrėžimų?

Menas seniai nebėra postringauti ir aikčioti skirtas žaisliukas, kurį dovanų gauna tik aukšto luomo asmenys. Menu domisi, jį suvokia daugybė skirtingų tautybių, išsilavinimo, socialinės padėties, amžiaus ir kt. asmenų. Juk menas – kasdienybės dalis. Jis kuriasi iš kasdienos (ne)reikšmingų detalių, akibrokštų, paradoksų. Kiekvieną dieną viskas vyksta kitaip.

Žodis "kitoks" talpiai apibūdina šių metų GWK: kitoks žvaigždėlapis, kitokios erdvės, kitoks menas.

Kuo įsiminė GWK? Erdvišku emocionalumu. Ne tik dėl išskirtinio "Menų banko" taško žvaigždėlapyje. Tačiau tai vieta, kurioje buvo galima paaikčioti. Senas, šaltas pastatas, iš išorės padabintas marmuru ir iliustratyviomis skulptūrinėmis kompozicijomis, viduje – nusidyręs odą ir atidengęs visus savo sluoksnius: kur ne kur dar išlikę lubų lipdiniai, atrandami vitražai (greičiausiai puošę nebesamas duris), laiptinė, puošta mediniais turėklais. Vizualiai erdvė apdriskusi, tačiau atmosfera tokia, tarsi vaikščiotum rūmuose: ilgi koridoriai, skliautai, viena po kitos atsiveriančios nedidelės patalpos, kurių kiekviena skyrėsi savo turiniu.

Žodis "bankas" visų pirma siejasi su "stabilumu", o (šiuolaikinis) menas – kaita, atvirumu, neprisitaikymu. Tyrinėjant pavadinimą "Menų bankas", sujungiant du priešingas reikšmes turinčius žodžius, gaunamas ne(si)tikėtas rezultatas – laisvos formos disciplina arba meninės (ne)tvarkos laikymasis.

Iš visų meno formų piešimas – pati taisyklingiausia, labiausiai disciplinuota (santykinai, jei kalba pakrypsta apie klasikinį piešimą). Proporcijos ir tvarka popieriaus lape skatinama. O kur ieškoti idealaus grožio ir proporcijų, jei ne Antikoje? Būtent šiame laikotarpyje šiuolaikiniai Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto III kurso konceptualaus piešimo disciplinos studentai ieškojo poetiškos tobulybės, sugretindami ją su iškreiptais šiandienos grožio standartais. Jungtis kontrastingai išryškino siekiamybės absurdiškumą ir saviapgaulės dėsnį: kuo labiau siekiama kūrinyje atspindėti realybę, tuo toliau ji atrodo esanti. Todėl palikę tobulybę piešimo auditorijose, studentai į netradicinę parodų erdvę įnešė savuosius "aš": klaidžiojančius tarp šiuolaikinių ikonų įvaizdžių, atsiribojančius nuo vyraujančio grožio kulto, stebinčius ir stebimus, kintančius, chaotiškus, kuriančius.

Keliavimo laiku praktika užsiima ir tapytojos Donara Manukian bei Lina Morkūnaitė-Vilkelienė, eksponavusios jungtinę parodą "Nesibaigiantys procesai" apie praeities, dabarties ir ateities monolitus sąmonėje kuriančias erdves neapibrėžtam judėjimui. "Žmogus keičiasi – meno kūrinys išlieka", – sako tapytojos.

Meno kūrinio tvarumą įrodė skulptorius Alvydas Urbietis, kuris, aptikęs svetimus prisiminimus ir bėgdamas nuo jų, stabdė dūlėjimo procesą vizualizuodamas kasdienybės momentą, ryškiai reflektavusį viduje.

Darbo ilgaamžiškumas gali būti įrodomas vizualiu faktu – materija, o jos kūrimo procesas – kintantis veiksmas, kurio prasmingumas priklauso nuo aibės kasdienių veiksnių, emocijų, minčių, kurias kontroliuoti kartais būna sunku. Prasmės procesualumas veda menininkus prie vizualaus ženkliškumo, tarsi užbaigiant nuolatinį kaitos procesą, pažymint jį ir pereinant prie kito. Tai atsispindėjo Džiugo Šukio darbuose "Rinkinys #3", "Rinkinys #7".

Nuolatinis prasmės ieškojimas gali privesti ir prie beprasmybės atsikartojimo (Matas Janušonis "Grąžtas"), o tai nukreipia į uždarą, surrealų vieno asmens pasaulį, susidedantį iš slaptų kodų, nepaaiškinamų simbolių (Vika Pranaitytės "What if I am you"). Vis dėlto, jei atsigręžiama į vieno asmens vidines erdves, jos švelniai provokuoja būti lyginamos su kitų uždaromis užuovėjomis, kuriose dažniausiai tarpsta praeities artefaktai. Vieno asmens sukauptas (fotografijų) archyvas, paskatino menininkę iš Estijos Marią Kapajevą išgyventi artimo žmogaus (tėvo, kuriam priklausė fotografijos) istoriją, sykiu ją jungiant su autorės kelyje sutiktų žmonių asmeninėmis legendomis, sukuriant nesibaigiantį pasakojimą, susidedantį iš begalybės segmentų.

Tačiau didelis vaizdinės ar tekstinės informacijos kiekis suformuoja situaciją, kurioje informacijos srautas tampa sumaištimi ir iki tol buvęs aiškus vaizdas išplaukia pridengdamas pirminį suvokimą (Petro Pyrohovas, Ukraina).

Žengiant iš "Menų banko" erdvių ir nutolus nuo daugiasluoksniško laiko, kuris tiksėjo buvusio banko patalpose, buvo galima užsukti į Nacionalinį M.K.Čiurlionio dailės muziejų ir paskambinti pačiam Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui. Tokią galimybę audiovizualine instaliacija "863758498" sukūrė menininkas Juozapas Kalnius ir architektas Vladas Balsys. Žinoma, pats maestro neatsiliepė, bet mobiliuoju ryšiu buvo (ir vis dar yra) galima pasiekti menininko paveikslą "Pasaka (Karalių pasaka)". Jis nedaugžodžiauja, tačiau reflektuoja aplinkos garsus, per kuriuos kiekvienam žiūrovui suteikiama galimybė praplėsti esamas kūrinio suvokimo ribas, interpretuojant girdimas garsines vibracijas, siejant juos su kūriniu ar asmenine patirtimi.

Interpretuoti, tiksliau, susieti girdimus garsus su vizualiu, tačiau materialiai neišreikštu tūriu, skatino kūrėja Indrė Liškauskaitė ("Raudonoji knyga: naujosios, retosios ir nykstančios gyvių rūšys"). Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejuje tarp roplių iškamšų besirangantis moteriškas balsas įtikinamai pasakojo apie nepažintos rūšies gyvio fizines savybes, instinktus, gyvenamąją aplinką, neatitrūkdamas nuo "biologinės informacijos reprezentavimo schemų". Iš kolonėlių sklindantis pasakojimas skambėjo moksliškai įtikinamai, jei ne keli netikėtai ausis užkabinę "faktai", leidžiantys vaizduotėje piešti ganėtinai humanoidiškos kilmės būtybę, turinčią įvairioms gyvūnų rūšims būdingų sąvybių.

Šių metų GWK išsiskyrė savo turiniu, užpildančiu kitokias, tačiau kūrinius papildančias, išbaigiančias erdves, išlaikančias dialogišką santykį su darbu. Būtent erdviškas kitoniškumas suteikė galimybę atrasti meną, ne kaip užbaigtą rezultatą, tačiau kaip įžvalgą, sąlygą paklausti kodėl ir suvokti, kad atsakymai ne tik įvairūs, bet ir kintantys. Juk kiekvieną dieną viskas vyksta kitaip.

Kitoks – vadinasi, laisvas. Ne priešiškas, o kuriantis.