Vieno eksponato paroda

Vedami Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Kauno istorijos centro istorikų desanto, "Kauno dienos" skaitytojai du mėnesius galėjo keliauti Kauno herbo keliais ir pamatyti, kaip bėgantys metai keitė ne tik patį miestą, bet ir svarbiausius jo simbolius.

Iš arčiau susipažinti su Kauno heraldika ir pasitikrinti savo istorinių žinių bagažą vasario 14-ąją – dieną, kai prieš 610 metų kunigaikštis Vytautas paskelbė privilegiją, kuria suteikė Kauno miestiečių bendruomenei miesto teisę, galėjo ir Jėzuitų gimnazijos auklėtiniai. Kone trys dešimtys jų trečiadienio rytą sugužėjo į Kauno miesto rotušės rūsius, simbolinę herbo pamoką.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus muziejininkė Solveiga Lukminaitė ir Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus vedėja, VDU istorikė Inga Puidokienė moksleiviams paruošė ne tik išsamų pasakojimą apie Kauno herbo transformacijas nuo viduramžių iki šių dienų, bet ir pristatė vieno eksponato parodą – Kauno miesto herbo antspaudu puoštą plokštinio herbinio koklio fragmentą, rastą Kauno rotušės patalpose. Spėjama, kad tokiais kokliais anuomet galėjo būti puošta rotušės krosnis.

"Dar iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų labai mažai žinoma apie herbo naudojimą visuomeniniame gyvenime, kaip tai daroma dabar. Herbu puošiami suvenyrai, užrašų knygelės ir pan.", – arčiau stiklo ir XVII a. eksponatų už jo žengė I.Puidokienė.

1643 m. datuojamo koklio centre, geltoname fone ant žalios vejos stovi rudas tauras su tokios pat spalvos lotynišku kryžiumi tarpuragyje. Skydas iš visų pusių puoštas augaliniais motyvais.

Silpnos žinios

Prieš pradėdamos simbolinę Kauno herbo istorijos pamoką, I.Puidokienė ir S.Lukminaitė gimnazistų pasiteiravo, kuo jiems ypatinga ši diena.

Skruostus ir švarkų atlapus raudonomis širdelėmis apsiklijavusios merginos pirmosiose eilėse svaičiojo užuominas apie šv.Valentiną. Šalia įsitaisiusiems bendramoksliams vasario 14-oji buvo ypatinga tuo, kad savaitė greit persiris į antrą pusę. Tik vienas dešimtokas paskutinėje eilėje prisiminė, kad vasario 14-oji – Kauno gimtadienis. Spėjimai, kelintas jis, skriejo pro šalį. Vieni miestą sveikino 1 000 metų jubiliejaus, kiti – triskart trumpesnio gyvavimo proga.

Nekalbūs gimnazistai buvo ir tada, kai išgirdo "Kauno dienos" klausimą apie Kauno herbą. Koks žvėris vaizduojamas jo centre? Stumbras ar tauras?

"Mes geriau susilaikysime nuo komentarų", – nejaukiai susižvalgiusios tarpusavyje dvi ilgakasės vylėsi, kad akademinės valandos trukmės pamoka apie Kauno herbo raidą joms bus naudinga.

Būtinas naujas leidinys

Moksleivių žinios VDU Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos katedros profesoriaus Jono Vaičenonio nenustebino. Nežinojimas, anot jo, tik dar kartą parodė, kaip svarbu kalbėti apie miesto simbolius ir juos rodyti.

"Rašinių ciklo idėja pasiteisino. Priminimai apie miesto herbą sudomino ne vieną kaunietį, papasakojo istorijas, kurių iki tol jie veikiausiai nežinojo. Refleksijos, kurias buvo galima išgirsti iš gimnazistų, rodo, kad labai svarbu apie tai kalbėti ir rodyti. Mes turime susigyventi su tapatybės ženklais ir lygiai taip pat, kaip šiandien laukiame atkurto valstybingumo šimtmečio, su plazdančiomis vėliavomis ir visur iškabintais vyčiais, turime nepamiršti savo miestietiškos tapatybės. Šiuo atveju – Kauno herbo", – istorikų indėliu visuomenei neabejojo J.Vaičenonis.

Darsyk sveikindamas Kauno savivaldą 610 metų sukakties proga istorikas prasitarė, kad penkių rašinių ciklas "Kauno dienoje" – savotiškas pretekstas kreiptis į Lietuvos heraldikos specialistą istoriką dr. Edmundą Rimšą su prašymu parengti naują leidinį apie Kauno herbo istoriją. Pirmoji knyga apie Kauno herbo kilmę, simboliką, jos kitimą bėgant amžiams ir miesto heraldikos panaudojimą visuomeniniame gyvenime išleista dar 1994 m.

"Praėjo daugiau nei 20 metų. Turime kuo pasigirti ir pasidžiaugti. Be to, manau, kad nauja Kauno herbo istorijos versija būtų naudinga miestui, miestiečiams ir atliktų reprezentacinę funkciją pasakojant mūsų tapatybės istoriją", – svajonių leidinio svarbą akcentavo profesorius.

Mitingo metu, minint Maironio 125-ąsias gimimo metines, kunigas Robertas Grigas ir kiti pasmerkė cenzūrą, reikalavo garantuoti žmogaus teises, atkurti Lietuvos valstybingumą. 1988 m. birželio 10 d. mieste įsikūrė Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Tų pačių metų spalio 9 d. Karo muziejaus bokšte pakilo Lietuvos trispalvė. 1989 m. vasario 16 d. muziejaus sodelyje atstatyta Laisvės statula, Jono Basanavičiaus, Simono Daukanto, Maironio, Vinco Kudirkos ir Petro Vileišio biustai. Lygiai po metų atstatytas paminklas Žuvusiems už Lietuvos laisvę bei Silvestro Žukausko ir Vlado Putvinskio biustai. Atėjo laikas atkurti penkis dešimtmečius užgniaužtą Lietuvos valstybingumą, kartu susigrąžinti ir miestų simbolius.

Kruopščios korekcijos

Kartu su valstybės atgimimo pirmaisiais žingsniais 1987 m. darbus pradėjo prie Kultūros ministerijos atkurta Respublikinė heraldikos komisija. Kiek vėliau, jau nepriklausomoje Lietuvoje, ji pavadinta Lietuvos heraldikos komisijos vardu. Komisija ėmėsi miestų heraldikos peržiūrėjimo darbo.

Jau pirmųjų posėdžių metu buvo apsispręsta koreguoti Kauno miesto herbą. Naujojo miesto herbo kūrimo darbai pradėti 1992 m. rudenį. Spalio 22 d. posėdžio dalyviams komisijos narys ir heraldikos ekspertas dr. Edmundas Rimša pristatė herbo istoriją, jo kaitą ir evoliuciją, ikonografinius šaltinius. Toliau sekė kūrybinis darbas ir geriausio sprendinio paieškos.

Kaip prisimena E.Rimša, Kauno miesto herbo projektai buvo svarstomi net šešiolikoje posėdžių! Jų metu buvo sprendžiama, koks turėtų būti būsimojo herbo spalvų derinys, kokį gyvulį – taurą ar stumbrą – ir kaip vaizduoti. Ar reikia herbe rodyti žalią papėdę, ar jos atsisakyti, siekiant neperkrauti herbo – tai buvo būdinga senajai heraldikai. Svarstytas ir sovietmečiu išnykusio kryžiaus herbe klausimas. Priimtas kompromisinis sprendimas vaizduoti taurą su karalienės Bonos 1540 m. dovanotu lotynišku kryžiumi pažymint valdovės nuopelnus Kauno miestui ir Lietuvai.

Kuriant herbą siekta ne tik geriausio rezultato, bet ir seno herbo dvasios reprezentavimo jam suteikiant daugiau archajiškumo. Apsispręsta ir dėl spalvų derinio: sidabro (arba baltos) ir raudonos. Sidabras reiškė dorumą, nekaltybę, teisingumą. Raudona spalva – drąsą, narsą, meilę. Kaip pažymi E.Rimša – šiuo spalvų deriniu buvo įprasminti svarbiausi mūsų tautos charakterio bruožai, kurie grūdinosi per ilgametę kovą dėl laisvės.

Kūrybinis procesas

Naujojo Kauno herbo kūrybiniame procese dalyvavo dailininkai Gediminas Pempė, Laima Ramonienė, Agnius Tarabilda, Raimondas Miknevičius. Parengus daugybę eskizų ir variantų, palaipsniui tauras pradėjo įgauti europietiškai heraldikai būdingų laukinio žvėries bruožų.

Nepaisant pakankamai operatyvaus darbo komisijoje, būta ir nuomonių išsiskyrimo, net galvota kreiptis į Kauno miesto visuomenę. Tokio žingsnio neprireikė. Sveikas protas ir ekspertų kompetencija nugalėjo. Prabėgus daugiau nei pusmečiui, 1993 m. birželio 8 d. slapto balsavimo sprendimu buvo patvirtintas R.Miknevičiaus sukurtas Kauno miesto herbo projektas – raudoname skyde sidabrinis (baltas) tauras su auksiniu (geltonu) kryžiumi tarp ragų.

1993 m. birželio 8 d. slapto balsavimo sprendimu buvo patvirtintas R.Miknevičiaus sukurtas Kauno miesto herbo projektas – raudoname skyde sidabrinis (baltas) tauras su auksiniu (geltonu) kryžiumi tarp ragų.

Birželio 30 d. naująjį Kauno miesto herbą Lietuvos Respublikos prezidento dekretu patvirtino prezidentas Algirdas Brazauskas. Liepos 6 d., švenčiant 740-ąsias kunigaikščio Mindaugo karūnavimo metines, Kauno miesto rotušėje Lietuvos Respublikos prezidentas miesto tarybos pirmininkui Vygintui Griniui įteikė herbo etaloną. Kauno miesto simbolis pradėjo naują gyvenimo etapą.

Apskrities heraldika

Naujasis Kauno miesto herbas greitai sulaukė miesto bendruomenės pripažinimo. Jis pradėtas naudoti miesto savivaldos administracijoje, dokumentuose, leidiniuose, miestą reprezentuojančiuose suvenyruose.

1994 m. liepos 19 d. patvirtintas Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymas, kuris valstybę suskirstė į dešimt apskričių – suformuota ir Kauno apskritis. 1999 m. pradėta kurti apskričių heraldika.

Naujiesiems apskričių herbams heraldikos komisijoje nutarta naudoti jau esamus žemių herbus arba jau sukurtų herbų simbolius. Siekiant juos išskirti iš kitos Lietuvos heraldikos, naujiesiems herbams buvo įvestas mėlynas apvadas su dešimt auksinių dvigubų kryžių, kurie simbolizavo apskričių skaičių, o dvigubas kryžius, paimtas iš valstybės herbo, rodė apskrities pavaldumą valstybės administracijai.

Kuriant Kauno apskrities herbą ir atsižvelgus į sąlygą, kad miestas ir apskritis negali naudoti to paties herbo, į apskrities herbui panaudota tik tauro galva su lotynišku kryžiumi tarp ragų. Rolando Rimkūno sukurtas Kauno apskrities herbas prezidento dekretu patvirtintas 2003 m. liepos 16 d.

Tauras tarp burių

2008 m. vasarį, Kauno miestui švenčiant 600 metų savivaldos jubiliejų, miestiečių bendruomenėje kilo iniciatyva sukurti didįjį miesto herbą. Tokius herbus iki tol turėjo tik Vilniaus ir Šiaulių miestai.

Mintis gimė Kauno miesto ceremonmeisteriui Kęstučiui Ignatavičiui. Vedinas idėjos jis kreipėsi patarimo į Lietuvos heraldikos komisijos pirmininką dr. E.Rimšą. Čia sulaukė pritarimo bei palaikymo, tik Lietuvos heraldikos ekspertas perspėjo ir rekomendavo šiame herbe nenaudoti mistinių figūrų bei augmenijos elementų.

Kauno miesto didžiojo herbo kūryba patikėta miesto mažojo herbo autoriui, dailininkui Raimondui Miknevičiui. Miesto didysis herbas buvo kuriamas atsižvelgiant į didingą Kauno, kaip miesto tarp didžiųjų upių, praeitį ir galvojant apie ateitį – siekį plėtoti laivininkystę. Tad Kauno miesto herbas susiliejo su buriniu laivu.

Herbo etalonas

Didžiajame herbe tradicinį herbą supa skydininkai – burinis aukso spalvos laivas sidabro spalvos burėmis. Virš skydo, centrinėje raudonos spalvos sidabro kontūrais burėje, pavaizduoti trys aukso spalvos rutuliai. Viršutinėje herbo dalyje, aukso spalvos juostoje, įrašytas lotyniškas šūkis: "Diligite justitiam qui judicatis terram" (liet. Mylėkite teisumą, žemės valdovai).

Tokį simbolikos pasirinkimą lėmė, kad Kauno istoriniuose dokumentuose šv.Mikalojus buvo vaizduojamas miesto globėju ir teisingumo reprezentantu. Šūkis, priskiriamas šv.Mikalojaus aplinkai, pasirinktas iš Šventojo Rašto išminčių knygos. 2008 m. gegužės 8 d. Lietuvos heraldikos komisija prie Lietuvos Respublikos prezidento aprobavo Kauno didžiojo herbo etaloną. Gegužės 24 d., Kauno miesto iškilmingo minėjimo Muzikiniame teatre metu, Lietuvos heraldikos komisijos pirmininkas dr. E.Rimša herbo etaloną įteikė miesto merui Andriui Kupčinskui. 2009 m. sausio 22 d. Kauno miesto taryboje patvirtintas didžiojo herbo etalonas ir naudojimo tvarka. Tų pačių metų gegužės 19 d. Kauno miesto didysis herbas buvo patvirtintas Lietuvos Respublikos prezidento Valdo Adamkaus dekretu.

2009 m. birželio 16 d. miesto mero potvarkiu sudaryta komisija, vadovaujama Raimundo Kaminsko, nustatė Kauno miesto didžiojo herbo naudojimo principus. Taip Kauno miestas, pasitikdamas Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio iškilmes, savo miestietišką bendruomenę reprezentavo dviem, didžiuoju ir mažuoju, miesto herbais, menančiais praeitį bei žvelgiančiais į ateitį.

Miestietiško tapatumo ženklai

XX ir XXI a. sandūroje, sukūrus naujus Kauno miesto mažąjį bei didįjį herbus, pastarieji greitai tapo neatsiejama miesto piliečių ir bendruomenės kasdienio gyvenimo dalimi. Herbus plačiai pradėta naudoti miesto institucijų kanceliarijoje, ženklinant savivaldai priklausantį materialųjį turtą, apdovanojimuose, turizmo reklaminėje medžiagoje ir atributikoje, suvenyruose, mieste esančių valstybinių institucijų padalinių atributikoje. Kaune veikiančios visuomeninės organizacijos herbo elementais pradėjo puošti savo simboliką, taip išskirdamos ir pabrėždamos kaunietišką tapatybę.

Šiandien, pasitikdami 610-ąjį savivaldaus miesto gimtadienį, baigėme nedidelių Kauno herbo istorijos pasakojimų ciklą, tikėdami miestiečių bendruomenėje sustiprinti mūsų didingo miesto tapatumo jausmus. Kartu siekdami miestiečius paskatinti domėtis ne tik savo šeimos ar artimos aplinkos, bet ir viso miesto istorija, kurią daugiau nei šešis šimtmečius lydi iškili sidabrinio tauro raudoname skyde figūra.

Publikacijoje remtasi literatūra:

E.Rimša, Kauno miesto herbas XV–XX a., Vilnius, Diemedis, 1994.

Lietuvos heraldika, t. I, parengė Edmundas Rimša, Vilnius, Baltos lankos, 2004.

Kauno istorijos metraštis, t. X, Kaunas, 2009.

Iliustracijų šaltiniai:

Lietuvos heraldika, t. II, parengė Edmundas Rimša, Vilnius, Baltos lankos, 2004.

Kauno miesto rotušės ir Jono Vaičenonio rinkiniai.

Dauguma intelektualiųjų vertybių, kurios buvo įdiegtos pirmosios Lietuvos Respublikos gyvavimo laikais, žuvo arba buvo taip ideologizuotos, kad prarado savo tikrąją vertę. Lietuvos sovietizacija neišvengiamai atsispindėjo ir Lietuvos heraldikoje. Pasikeitimus patyrė ir Kauno miesto herbas. Vos tik prasidėjus sovietinei okupacijai heraldika buvo įrašyta į "buržuazinių atgyvenų" sąrašą, o už miesto herbų propagavimą grėsė rimtos bausmės, tarp jų ir tremtis į SSRS gilumą.

1941–1944 m., kai Lietuvą užėmė Vokietija, naujai okupacinei valdžiai mažai terūpėjo heraldika. Didieji Lietuvos miestai vėl pradėjo naudoti senuosius miesto simbolius. Kaune naudotas 1935 m. miesto burmistro spaudas. Tačiau 1944 m. prasidėjus Sovietų Sąjungos reokupacijai teko pamiršti apie bet kokį miestų senųjų heraldinių simbolių naudojimą. Buvusių simbolių naikinimo pavyzdžiu galėtų būti Jono Jablonskio mokyklos (dabar – Kauno Jono Jablonskio gimnazija) pastatą nuo XX a. ketvirto dešimtmečio puošusio Kauno miesto herbo įmantriame stilizuotame renesansiniame heraldiniame skyde užtinkavimas.

Naujojo simbolio gimimas

Tik septintajame XX a. dešimtmetyje, kai pradėtas jausti šioks toks geležinės uždangos silpnėjimas, vėl imta galvoti apie savus heraldinius simbolius. Tam įtakos turėjo ir tai, kad po truputį meno ir kultūros žmonėms ėmė atsirasti galimybės išvykti į užsienį.

Dažnas iš užsienio parsiveždavo herbinių ženklelių, gairelių, bukletų, kurie tuo metu labai išpopuliarėjo ir pasidarė labiausiai prieinama sportininkų, turistų, meno kolektyvų pasikeitimų suvenyrais forma. Sovietinė valdžia ėmė atlaidžiau žiūrėti į heraldinių simbolių propagavimą, suvokdama juos kaip galimybę pasirodyti kitų valstybių atžvilgiu. Tuo suskubo pasinaudoti aktyvesni heraldikos šalininkai. 1966 m. Ministrų Tarybos nutarimu prie Lietuvos kultūros ministerijos įkurta Respublikinė heraldikos komisija – pirmoji tokio pobūdžio institucija Sovietų Sąjungoje.

Komisijos, kuriai vadovavo tuometis kultūros ministro pavaduotojas Vytautas Jakelaitis, tikslas buvo atkurti istorinius miestų herbus, o tiems miestams, kurie herbų anksčiau neturėjo, sukurti naujus.

Iš pradžių miestų ir rajonų vadovai didelio susidomėjimo neparodė, tačiau, kai buvo gautas aukščiausios valdžios aplinkraštis, pritariantis miestų heraldikos atgavimui, darbas iškart pajudėjo. Heraldikos komisija dirbo su didžiuliu užsidegimu ir per labai trumpą laiką atkūrė ir sukūrė visai naujus 46 Lietuvos miestų herbus. Tarp jų buvo ir Kauno herbas.

Kodėl ne tauras?

Kauno miesto herbo atkūrimo darbas pradėtas 1967 m. rugpjūčio 8 d. Heraldikos komisija Kauno miesto herbo eskizus svarstė mažiausiai tris kartus. Herbą atkurti buvo paprašytas dailininkas Vytautas Banys. Nors jis turėjo tarpukarinės medžiagos, herbo simboliu buvo pasirinktas stumbras, o ne tauras. Kadangi nėra išlikusių aiškių herbo projektų detalių, neaišku, kodėl priimtas būtent toks sprendimas.

Kauno miesto herbas patvirtintas 1969 m. kovo 3 d. Tuo pat metu buvo padaryti ir aprobuoti dar du Kauno herbo variantai: spalvotas su miesto pavadinimu virš skydo ir jo grafinis piešinys.

Tai kaipgi atrodė tuomet patvirtintas Kauno miesto herbas? Tai buvo trikampiame ankstyvosios gotikos herbiniame skyde, kurio didesnis viršutinis laukas nuspalvintas raudona spalva, vaizduojamas ant baltos juostelės stovintis išsižergęs ir į žiūrovą atsigręžęs baltas stumbras. Skydo papėdė – žalia.

Skydas – savivaldos įrodymas

Pagal to meto Heraldikos komisijos kūrimo instrukciją, tokius gotikinės formos skydus galėjo turėti tik seniausieji Lietuvos miestai, gavę savivaldos teises iki XVI a. Būtent jis, o ne herbo figūra, turėjo rodyti miesto senumą.

Anot heraldikos eksperto Edmundo Rimšos, buvo galvojama, kad skydo lauko spalvas, raudoną ir žalią, būtina atskirti vieną nuo kitos metalu, šiuo atveju sidabru arba balta spalva. Tačiau panaudojus sidabrą, atsirado toks spalvų derinys, kuris iš esmės pakartojo 1953 m. priimtą LTSR vėliavą.

Būtina pastebėti, kad Heraldikos komisija gan griežtai pasisakė prieš tuomečių valstybinių simbolių ir spalvų naudojimą miestų heraldikoje. Kaip pastebi E.Rimša, perdėtas preciziškumas naudojant metalą ir spalvas norom nenorom atvedė prie naujojo Kauno herbo suideologizavimo.

Be abejo, vietoje baltos buvo galima naudoti geltoną spalvą, bet ji heraldikos priešininkų iškart būtų susieta su nepriklausomos Lietuvos trispalve ir būtų sukėlusi miestų herbų uždraudimą.

Stumbras – XX a. kūrinys

Žvelgiant į naująjį, 1969 m. V.Banio sukurtą Kauno miesto herbą ir palyginus jį su ankstesne ikonografine medžiaga, galima pastebėti, kad jo prototipu buvo 1935 m. J.Burbos miesto herbo piešinys.

Anot E.Rimšos, skirtumas tik tas, kad naujajame herbe buvo sukeista stumbro priekinių kojų padėtis ir kiek kitaip pavaizduota gyvulio galva. Taip pat tarpuragyje neliko auksinio kryžiaus, nes tuo metu jokia religinė simbolika nebuvo galima. Neliko ir stumbro vyriškumo požymių, kurie tikriausiai užkliuvo kai kuriems moralės sergėtojams.

Pasak E.Rimšos, V.Banys nupiešė Kauno miesto herbą ne blogiau už J.Burbą, o kai kuriais požiūriais net logiškiau, pavyzdžiui, buvo atkurta žalia skydo papėdė.

Kaip trūkumas gali būti įvardytas ne visai vykęs gyvulio galvos pavaizdavimas ir tai, kad autoriui nepavyko išvengti tuo metu gyvenime ir mene įsigalėjusios sovietinės gigantomanijos sindromo – jis dar labiau nei jo pirmtakas padidino gyvulio masę.

Pavyzdys kitiems miestams

Kauno miesto herbo patvirtinimas ir jo paskelbimas spaudoje tapo pavyzdžiu kitiems Lietuvos miestams imtis darbo kuriant savuosius herbus. O tai skatino žmones pradėti gilintis į savo krašto istoriją.

Kauno miesto herbo patvirtinimas ir jo paskelbimas spaudoje tapo pavyzdžiu kitiems Lietuvos miestams imtis darbo kuriant savuosius herbus.

Kauniečiai taip pat palankiai sutiko istorinio herbo atkūrimą. Juo buvo papuošti miesto riboženkliai, transportas, pradėti gaminti herbiniai ženkleliai, miesto herbu imta žymėti Kaune pagamintą produkciją, informacinius ir turistinius leidinius. Taigi, herbas labai greitai prigijo ir tapo svarbia didmiesčio kultūrinio gyvenimo dalimi.

Deja, bet ilgam džiaugtis Kauno stumbru nebuvo lemta. 1970 m. buvo uždaryta prie Lietuvos kultūros ministerijos veikusi Respublikinė heraldikos komisija, apkaltinus jos narius nacionalizmu. Tačiau net ir per trumpą laiką komisija nuveikė didelį darbą ir spėjo patvirtinti 46 Lietuvos miestų ir miestelių herbus.

1970 m. Sovietų valdžia herbus uždraudė ne tik naudoti oficialiai, bet ir vaizduoti ant suvenyrų. Nors į kalėjimą už viešą herbo naudojimą jau niekas nebesodino, taip buvo galima netekti geresnio darbo ar gauti kitokią bausmę. Visur ėmė dominuoti pjautuvas ir kūjis.

Prabėgus kuriam laikui herbų naikinimo kampanija šiek tiek atslūgo. Vėl tai vienur, tai kitur buvo galima išvysti Kauno stumbrą. Stumbrą buvo galima pamatyti ant Kauno miesto ir tarpmiestinių autobusų, kai kurių nuošalesnių miesto riboženklių, ant įvairių leidinių (ypač leistų užsienio lietuvių).

Stebėtina, kad jau minėtos Jono Jablonskio mokyklos, dabar gimnazijos, pastato fasadą papuošė naujasis Kauno herbas, buvusio seno pavyzdžio herbo vietoje. Taigi net ir uždraudus istorinių heraldinių simbolių naudojimą, griežtai to paisoma nebuvo. Heraldinių simbolių naudojimas, neabejotinai, buvo vienas iš būdų parodyti, kad kauniečiai nepamiršo savo tapatumo ir miesto istorijos.

(Bus daugiau)

Publikacijoje remtasi literatūra

E. Rimša, Kauno miesto herbas XV–XX a., Vilnius, Diemedis, 1994.

E.Rimša, Heraldika. Iš praeities į dabartį, Vilnius, Versus aureus, 2004.

Jono Jablonskio gimnazijos istorija, https://jablonskis.kaunas.lm.lt/istorija-ir-tradicijos/

Iliustracijų šaltinis:

Kauno miesto muziejaus ir Jono Vaičenonio rinkiniai.

T.Daugirdo kūrinys

Pirmojo pasaulinio karo suirutės metu įvyko dar vienas lūžis Lietuvos heraldikos istorijoje. Vokiečių okupacijos Lietuvoje metu imti naikinti Rusijos imperijos simboliai ir kartu atsirado galimybių kurti naujus lietuviškus. Šiuo laikotarpiu ryškų indėlį į Kauno heraldikos atnaujinimą įnešė archeologas, dailininkas, muziejininkas Tadas Daugirdas (1852−1919).

XX a. pradžioje, esant sudėtingai politinei ir visuomeninei situacijai, jis aktyviai ieškojo senųjų Kauno miesto herbinių antspaudų, analizavo lietuvių liaudies kūrybą. T.Daugirdas buvo įsitikinęs, kad Kauno herbas turi būti skydo formos, o jo raudoname fone turi būti vaizduojamas sidabrinis tauras su kryžiumi tarpuragyje.

Nuo 1909 m. Kauno miesto muziejaus direktoriaus pareigas pradėjusiam eiti T.Daugirdui atsirado dar daugiau perspektyvų tobulinti Kauno herbo projektą. Jis nupiešė kelis herbinių vitražų projektus ir herbo piešinį. 1915 m. rugpjūtį T.Daugirdas sukūrė naują miesto valdybos spaudą su tauru. Tačiau jau netrukus karinės miesto valdžios iniciatyva tauras buvo išstumtas iš oficialios miesto heraldikos ir pradėtas naudoti vokiečių erelis.

Per vokiečių okupacijos laikotarpį T.Daugirdas sukūrė kelis Kauno herbo variantus. Viename iš jo 1917 m. piešinių stilizuotame renesansiniame skyde pirmą kartą herbui buvo uždėta penkių bokštų karūna. Kauno herbo variantai – spalvotas ir grafinis buvo išspausdinti T.Daugirdo išleistuose atvirukuose. Taigi T.Daugirdo eskizai paplito įvairiuose leidiniuose. Jo pieštas tauras tapo pagrindu kuriant pirmąjį lietuvišką Kauno miesto spaudą.

Stumbras ar tauras?

1917 m. spalį viename iš laikraščio "Lietuvos aidas" puslapių buvo džiaugtasi T.Daugirdo iniciatyva atgaivinti Kauno herbą, teigiant: "Vietoj šio primesto ir svetimo miestui herbo vėl buvo grąžintas miestui senasis ženklas: stumbras-jautis aukso kryžiumi tarpe ragų (...) Tegyvuoja tad senobinis Kauno herbas, tespindi miestui aukso kryžius, tebūnie stumbras jautis mūsų miestui ramybės ir darbštumo ženklas."

Derėtų atkreipti dėmesį į tai, kad to meto visuomenė neretai sukeldavo diskusijas, kas iš tikrųjų vaizduojama herbe – tauras ar stumbras? Atsakydamas į tai, naujojo herbo projekto autorius aiškino, kad herbui parinktas nuo senovės lietuvių gerbiamo tauro įvaizdis, nors žmonėms labiau pažįstami stumbrai. T.Daugirdas spaudoje ragino kauniečius gyvulių nemaišyti.

Herbo populiarumas

Čia tenka pripažinti, kad Pirmosios Lietuvos Respublikos metais miestų heraldika taip ir nespėjo susiformuoti. Dailininkai dažnai laisvai interpretuodavo pirmtakų įdirbį.

T.Daugirdo herbiniai variantai oficialiai taip ir nebuvo patvirtinti, tačiau kiti autoriai rėmėsi jo pieštu tauro variantu, jį modifikuodavo ir spausdindavo ant pinigų kupiūrų, pašto ženklų, žemėlapių, atvirukų ir pan. Herbo bareljefas buvo pritvirtintas ant senojo Karo muziejaus bokšto (vėliau ir ant naujojo), įkomponuotas įvairiuose vitražuose (vienas iš jų – Stasio Ušinsko sukurtas vitražas Vytauto bažnyčioje Kaune).

T.Daugirdo sukurtą herbinį tauro variantą ypač išpopuliarino dailininkas Bronius Šaliamoras, sukūręs ir išleidęs ne vieno Lietuvos miesto herbinį variantą. B.Šaliamoro sukurtame atviruke su Kauno herbu tauras vaizduojamas įmantriame skyde su penkių bokštų auksine karūna.

Taigi nors šis autorius iš esmės savinosi T.Daugirdo indėlį, tačiau negalima paneigti jo įtakos heraldikos raidai ir XX a. 3–4 dešimtmečiuose populiarinant herbinį tauro įvaizdį. B.Šaliamoro Kauno herbo vaizdas pastebimai buvo paplitęs tarp Kauno miesto atributikos.

Naujas projektas

T.Daugirdo, B.Šaliamoro ir kitų autorių kurti Kauno herbo variantai vyravo net iki XX a. 4-ojo dešimtmečio vidurio. Sukurti naują ir oficialų Kauno miesto herbą impulsą davė 1931 m. gegužės 2 d. priimtas Vietos savivaldybės įstatymas. Pagal vieną iš naujovių, Vidaus reikalų ministerija numatė, kad miestų burmistrai reprezentacijai turėjo pradėti naudoti burmistro ženklą.

Be to, ligi tol bendro herbo varianto nebuvo. Vienur herbe vaizduota karūna, kitur – ne, nevienodai buvo piešiamas ir tauras. Tad buvo paskata Kaunui pagaliau priimti naują miesto herbą, kurio vaizdinys vėliau turėjo būti perkeltas ir į burmistro ženklelį.

Nuo 1934 m. Kauno miesto burmistru tapęs Antanas Merkys iš karto intensyviai ėmė spręsti naujo herbo kūrybos reikalus. Sukurti naują miesto herbą jis pasiūlė dailininkui Jonui Juozui Burbai (1907−1952). Pirmiausia jam buvo pavesta išanalizuoti Kauno herbo istorinę raidą. Atlikęs analizę jis priėjo prie išvados, kad naujame herbe privalo būti vaizduojamas tauras (stumbras) ir netrukus jis sukūrė du herbo eskizus – didįjį ir mažąjį. Herbe vaizduotas baltas (sidabrinis) tauras su auksiniu kryžiumi tarp ragų raudoname ir auksiniame fone.

Užsitęsę svarstymai

Auksinė fono spalva simbolizavo Nemuno ir Neries santakos smėlynus, o raudona – praeities kauniečių kovas.

Herbo projektą vertinusi komisija sutarė, kad naujam Kauno herbui tiks tauro kaip nuo senų laikų lietuvių gerbtino gyvulio simbolis, tik pasisakyta, kad jis turi būti vaizduojamas stovintis. Auksinė fono spalva simbolizavo Nemuno ir Neries santakos smėlynus, o raudona – praeities kauniečių kovas. Daugiau diskusijų kilo dėl vaizduojamo kryžiaus. Dalis komisijos narių siūlė jo atsisakyti kaip, neva, nebeaktualaus. J.J.Burba vėliau paruošė du herbo variantus – su kryžiumi ir be jo.

Kryžius stumbrui laikytas svarbus dėl legendos, kuri pasakoja, kad kunigaikščiams senovėje medžiojant taurus ant vieno tauro nukrito šakos tarpuragyje susikabinusio kryžiaus forma. Lemiamą žodį diskusijose dėl vaizduojamo kryžiaus tarė burmistras A.Merkys, nusprendęs vis dėlto priimti herbo projektą, kuriame tauras vaizduojamas su kryžiumi, tokiu būdu išlaikant miesto heraldikos istorinius bruožus. Tačiau naujasis Kauno herbas dar patvirtintas nebuvo, nes dailininkas Petras Rimša išsakė kritines pastabas vaizduojamo tauro atžvilgiu – susilietusias kojas, stuburo anatomiją – ir pateikė piešinį su galimais pataisymais.

J.J.Burba manė, kad herbe ne smulkmenos svarbiausia, o kad jis būtų ryškus, paprastas, lengvai pritaikomas ir atkartojamas. Tauras, anot dailininko, buvo pasirinktas dėl to, kad buvo gerbiamas praeityje. Tiesa, dėl tauro įvaizdžio buvo konsultuojamasi ir su gamtininku Tadu Ivanausku. Netrukus burmistras A.Merkys dar kartą perdavė J.J.Burbai taisyti herbo projektą.

Pagaliau patvirtintas

Naująjį Kauno herbo variantą miesto taryba patvirtino 1935 m. gegužės 2 d., o tų metų spalį – ir Vidaus reikalų ministerija. Taigi naujame oficialiame Kauno miesto herbo stačiakampiame suapvalinta apačia skyde vaizduojamas stovintis baltas tauras su auksiniu kryžiumi tarp ragų, skydo apatinis fonas – auksinis, o viršutinis – raudonas.

Anot heraldikos eksperto Edmundo Rimšos, šiame herbo variante gyvulys dėl masyvumo galėtų būti laikomas stumbru, o ne tauru, nors šios sąvokos to meto visuomenėje buvo dažnai painiojamos. E.Rimšos teigimu, skydo apačia vis dėlto galėjo būti žalios spalvos, o ne geltonos, nes, neva, legenda apie tauro sumedžiojimą upių santakos smėlynuose yra neteisingai interpretuota.

Naujasis herbas greitai paplito įvairiuose tuometės sostinės gyvenimo srityse – savivaldybės blankuose, vėliavoje, miesto leidiniuose, pašto ženkluose. Neabejojant galima teigti, kad, nepaisant ilgai trukusios herbo priėmimo procedūros ir galbūt priimto netobulo jo varianto, naujasis herbas tapo akivaizdžiu kauniečių tapatumo simboliu ir miesto reprezentantu. J.J.Burbos sukurtas Kauno miesto herbas oficialiai naudotas iki 1940 m. birželio 15 d. prasidėjusios pirmosios sovietinės okupacijos.

Publikacijoje remtasi literatūra

E.Rimša, Kauno miesto herbas XV–XX a., Vilnius, Diemedis, 1994.

Lietuvos aidas, 1917 12 27, Nr. 47, p. 2.; 1935 05 03, Nr. 101, p. 3.; 1935 03 01, Nr. 50, p. 6.; 1935 05 03, Nr. 100, p. 6.; 1934 09 27, Nr. 220, p. 5.

Iliustracijų šaltinis:

E.Rimša, Kauno miesto herbas XV–XX a., Vilnius, Diemedis, 1994

Vytauto Didžiojo karo muziejaus ir Kauno regioninio valstybės archyvo rinkiniai.

1800-aisiais Kauną nusiaubė gaisras, sunaikindamas trečdalį miesto. 1808 m. miesto magistratą pakeitė šešių asmenų Dūma, veikusi iki 1870 m., kai buvo priimtas miestų savivaldos įstatymas, Kaune įsigaliojęs tik 1876 m. Kartu su politiniais pokyčiais paveikusiais Lietuvos valstybės raidą, tranformacijas patyrė ir 400 metų gyvavęs Kauno miesto herbas.

Dvigalvio erelio šešėlyje

XVIII a. pabaigoje Lietuvai praradus valstybingumą, okupantas ėmėsi naikinti ir jos laisvę simbolizuojančius simbolius. Nebeliko vėliavų su Vyčio ženklais, kartu ir iki tol buvusios valstybinės bei savivaldų heraldikos. Tiesa, šis veiksmas nebuvo drastiškas. Vyko palaipsnis pavergimo procesas, kuris atsispindėjo miestų simbolikoje.

Kaip pastebi heraldikos tyrinėtojas dr. Edmundas Rimša, pirmaisiais Rusijos valdymo metais Kaunas, kaip pavieto centras, miesto antspauduose išsaugojo herbą. Tyrimais pagrįsta, kad turėtais antspaudais su Kauno herbu magistrato raštinė naudojosi iki 1798 m., o mažasis miesto spaudas buvo naudojamas iki 1800 m. pabaigos. Visi iki tol buvę antspaudai iš apyvartos buvo išimti 1801 m. Juos pakeitė nauji, kurių centrine heraldine figūra tapo dvigalviai ereliai – Lietuvą okupavusios Rusijos imperijos simboliai.

Taip XIX a. pradžioje Kauno miesto heraldikoje atsiradęs dvigalvis Rusijos imperijos erelis antspauduose užėmė svarbiausią – viršutinę – vietą. Kelis šimtmečius gyvavęs miesto herbas – Tauras – buvo nustumtas į apačią. Toks simbolių išdėstymas rodė Kauno priklausomybę Rusijos valstybei, kartu tai buvo imperijos politikos išraiškos rezultatas, simbolizuojantis užimtų miestų pavergimo faktą. Kauno herbas platesniame miesto visuomeniniame gyvenime, išskyrus magistrato ir dūmos antspaudus, nebuvo naudojamas, bent jau iki šiol nėra tai patvirtinančių istorinių duomenų.

Seniausias šio laikotarpio ovalo formos 4 x 42 cm dydžio antspaudas priklauso Kauno miesto magistratui, kuris buvo naudojamas 1801–1831 m. Antspaudo viršutiniame lauke vaizduojamas Rusijos imperijos dvigalvis erelis su trimis karūnomis, laikantis skeptrą ir valdžios obuolį. Ant jo krūtinės uždėtas herbinis skydas su Šv.Jurgio atvaizdu. Apatiniame lauke po brūkšniu ant žemės stovi priekinę dešinę koją pakėlęs Tauro simbolis, kuriam tarp ragų – lotyniškas kryžius. Simbolius juosia antspaudo legenda "Kauno pavieto miesto magistrato antspaudas" užrašyta lenkų kalba. Yra žinomas ir antras šio antspaudo variantas, tik centimetru mažesnis, kuris buvo naudojamas 1805–1814 m.

Ištrinta simbolinė riba

Miesto heraldikos tyrinėtojas E.Rimša pastebi, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais Kauno pavietas ir Kauno miestas turėjo skirtingus simbolius. Lietuvos valstybės herbas Vytis reprezentavo pavietą, o Tauras – miestą. XIX a. pirmoje pusėje skirtumai ir ribos tarp miesto ir teritorinės heraldikos išnyko. Tai įvyko 1843 m. Kaunui tapus gubernijos centru, imperatoriui Nikolajui I Kauno miestui ir gubernijai patvirtinus vieną herbą.

Čia tenka laiku sugrįžti atgal. Į 1830–1831 m. sukilimo, kurio padariniai lėmė miestų heraldikos pokyčius, laikus. Lenkijos Karalystėje prasidėjęs sukilimas labai greitai išplito. Netrukus jis apėmė ir Lietuvą. Kauno pavietas tapo vienas svarbiausių sukilimo centrų, kuriame ryžtingai veikė grafo majoro Mauricijaus Prozoro vadovaujami sukilėlių daliniai. Neatsilaikęs prieš gausesnes Rusijos kariuomenės pajėgas, po 1831 m. birželio 19 d. pralaimėto mūšio Panerių kalvose, sukilimas Lietuvoje, ilgainiui ir Lenkijoje buvo numalšintas. Prasidėjo represijos. Jų padarinys – iš visų Lietuvos miestų antspaudų buvo ištrinti senųjų herbų simboliai, pranyko ir Kauno simbolis Tauras. Kurį laiką gyvavusias antspaudų legendas lenkų kalba pakeitė rusų kalba. Heraldikoje vienvaldiškai įsigalėjo Rusijos Imperijos dvigalvis erelis.

Rusiškos dvasios herbas

1842 m. gruodžio 18 d. Rusijos imperatoriaus Nikolajaus I sprendimu buvo įkurta nauja Kauno gubernija. Jos sudėtyje buvo Telšių, Šiaulių, Raseinių, Upytės, Novoaleksandrovsko (Zarasų), Vilkmergės (Ukmergės) apskritys ir dalis Kauno pavieto.

Kauno miesto gyventojų skaičius per vienus metus stipriai išaugo. 1842 m. mieste gyveno 8 525, o 1843 m. – jau 14 297 gyventojai. 1843 m. balandžio 23 d. buvo paskirtas pirmasis miesto gubernatorius, birželio 11 d. patvirtintas naujas gubernijos herbas, o liepos 1 d. įvyko gubernijos atidarymo iškilmės.

Naujasis herbas savo vaizdiniu galutinai įtvirtino Rusijos imperijos hegemoniją. Herbinio skydo centre melsvame dangaus fone buvo įdėtas obeliskas su dvigalviais ereliais ir stačiatikių kryžiumi viršūnėje dviejų upių santakoje, simbolizuojantis 1812 m. Rusijos pergalę prieš Prancūzijos imperatoriaus Bonaparto Napoleono kariuomenę. Tai buvo 1843 m. Kaune, Rotušės aikštėje, pastatyto paminklo grafinis piešinys.

Kaip pastebi E.Rimša, šis naujas herbas buvo suteiktas ne miestui, o gubernijai. Miestas šį herbą galėjo naudoti. Tad Kauno heraldikoje buvo įtvirtinta tik Rusijos heraldikai būdinga ypatybė, kuri nedarė skirtumo tarp žemės ir miesto herbų.

Dar iki šio herbo patvirtinimo keletą metų buvo diskutuota Kauno herbo klausimu. Prabėgus vos keleriems metams po numalšinto sukilimo buvo bandymų atkurti miesto herbą: rengti buvusios Kauno heraldikos aprašymai; siūlyti įvairūs naujo herbo variantai. Tačiau dėl valdininkų aplaidumo ir abejingumo, o kartu ir politinių Rusijos valdžios užmačių minėti sumanymai liko neįgyvendinti.

Netrukus po naujo herbo patvirtinimo 1843 m., obelisko upių santakoje simbolis pradėtas naudoti Kauno magistrate, miesto dūmoje, teismuose ir kitose institucijose. Prabėgus dvejiems metams Rusijos caras Nikolajus I patvirtino šešis naujus Kauno gubernijos apskričių herbus. Jų herbiniai skydai buvo padalyti į dvi dalis, viršuje pateikiant Obelisko upių santakoje vaizdą, rodantį apskrities administracinę priklausomybę Kauno gubernijai, o apatinėje dalyje vaizduojant konkrečios apskrities herbą.

1858 m. rugsėjo 30 d. Rusijos Heroldijos departamento Herbų skyriaus valdytojo Bernhardo Köne iniciatyva buvo parengtas naujas Kauno gubernijos herbo projektas. Herbe mėlyname lauke paliktas tik sidabro spalvos obeliskas. Virš herbinio skydo buvo uždėta auksinė Rusijos imperatorių didžioji karūna su dviem mėlynais kaspinais. Skydo šonai papuošti ąžuolų šakelėmis, kurios buvo surištos ir apipintos mėlyna Andriejaus juosta. Šie papildomi herbo simboliai žymėjo gubernijos centrą. Tačiau šis naujas herbas buvo patvirtintas tik prabėgus beveik 20 metų – 1878 m. liepos 5 d. imperatoriaus Aleksandro II sprendimu.

Šiais anksčiau aprašytais okupaciją įkūnijusiais Kauno gubernijos herbais buvo puošiami įvairūs dokumentai, raštai, diplomai, paprasti ir proginiai leidiniai, obelisko simboliu signuojami gubernijos amatininkų sidabro dirbiniai. Unikaliais herbais su obelisku, privirtintais ant riboženklių, buvo pažymėta ir Kauno–Kuršo gubernijų riba. Naują Kauno heraldikos raidos etapą ženklino 1914 m. prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas ir 1915 m. Lietuvą užklupusi vokiečių okupacija. Tad dėl naujo karo Kauno miestui atsivėrė galimybė susigražinti dalį savo tapatybės – herbą su Tauro simboliu.

Publikacijoje remtasi literatūra:

E.Rimša, Kauno miesto herbas XV–XX a., Vilnius, Diemedis, 1994. Kaunas. Istorija, praeitis, dabartis, Kaunas, Šviesa, 2006.

J.Burba, Kauno miesto ženklas (Medžiaga praeities studijai), (1935), Kauno regioninis valstybės archyvas.

Iliustracijų šaltinis: E.Rimša, Kauno miesto herbas XV–XX a., Vilnius, Diemedis, 1994.

Kauno regioninio valstybės archyvo ir Rokiškio krašto muziejaus rinkiniai.

Vytauto paskelbta savivaldos privilegija ženklino naujo, jau miestietiško gyvavimo laikotarpio, pradžią. Tai tapo didžiausiu miesto turtu, galimybe burtis naujai miestiečių bendruomenei. Kas buvo privilegijos iniciatoriai: patys miestiečiai, valdovas, o gal siekis įkurti savivaldų miestą buvo abipusis, nėra aišku.

Privilegijoje nebuvo nurodymų, kaip tvarkyti miesto vidaus reikalus. Vytautas sąmoningai miesto vidaus tvarką paliko patiems miestiečiams. Kita vertus, miestiečiai tikrai ne viską sprendė patys. Miesto herbo simbolikos parinkimui valdovo žodis buvo būtinas. Nekyla abejonių, kad taurą Kauno miesto herbo simboliu parinko būtent Vytautas ir šis sprendimas turėjo pagrindą: stiprus, protėvių gerbtas ir liaudies kūryboje apdainuotas tauras buvo laikomas jėgos ir taurumo simboliu. Aršias kovas su Vokiečių ordinu praeityje išgyvenusiam Kaunui tokia simbolika labai tiko.

Kas atvaizduota iš tikrųjų?

Lietuvos heraldikos specialisto Edmundo Rimšos nuomone, Kauno herbe vaizduojamą gyvūną tikslingiausia vadinti tauru, nors nenusižengtume taisyklėms jį pavadinę ir buivolu. Viduramžių heraldikoje buivolas sujungė jaučio, tauro ir stumbro įvaizdžius. Dėl šios priežasties ne visi tyrinėtojai praeityje turėjo bendrą nuomonę.

Vokiečių sfragistikos tyrinėtojas Bernhardas Engelis Kauno miesto antspaude matė stumbrą. Antai pirmasis Kauno miesto muziejaus direktorius Konstantinas Gukovskis Kauno rotušėje surastame antspaude įžiūrėjo buivolą. Tadas Daugirdas neabejojo, kad tai tauras, o lenkų kolekcininkas Wiktoras Wittygas viename XVIII a. antrosios pusės antspaude esantį gyvūną įvardijo netgi elniu.

Nekyla abejonių, kad taurą Kauno miesto herbo simboliu parinko būtent Vytautas ir šis sprendimas turėjo pagrindą: stiprus, protėvių gerbtas ir liaudies kūryboje apdainuotas tauras buvo laikomas jėgos ir taurumo simboliu.

Lenkų numizmatas Marianas Gumowskis teigė, kad tai stumbras. Juk 1540 m. Kauno antspaude vaizduotas gyvūnas skyrėsi nuo savo pirmtakų: buvo apžėlęs gaurais ir turėjo ilgą barzdą. Prisiminus 1523 m. Krokuvoje išleistą karalienei Bonai dedikuotą žymaus Renesanso poeto Mikalojaus Husoviano poemą "Giesmė apie stumbrą", Lietuvos girių puošmeną išgarsinusią visoje Europoje, – stumbro pasirinkimas atrodo visai tikėtinas. Tačiau vis dėlto šis gyvūno įvaizdis būdingas tik XVI a. antspaudui ir vienam koklių meistrui, 1643 m. barzdotą gyvūną vaizdavusiam glazūruotuose ir paprasto molio krosnies plytelėse.

Vėlesniais laikais buvo grįžta prie senosios ikonografijos: gyvūnas vaizduotas be gaurų ir barzdos. Šiandien rimtesnių diskusijų jau nevyksta, sutariama, kad miesto herbe vaizduojamą gyvūną reikia tapatinti su tauru.

Nuolatinė kaita

Miesto herbo samprata ir stilius neatsiejami nuo konkrečios epochos sociokultūrinės aplinkos. Dažniausiai keisdavosi herbinio skydo stilius, kartais – herbo figūros vaizdavimas. Dailės stiliai, kultūrinės mados lemdavo herbo stiliaus naujoves, pokyčius inicijuodavo ir miestų savininkai ar net patys miestiečiai. Neretai užkariautojai stengdavosi pakeisti miesto simboliką. Taigi visų miestų heraldikai būdingi pokyčiai, todėl Kaunas – ne išimtis.

Kauno miesto herbas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpiu keitėsi keletą kartų. Herbinio skydo pokyčius lėmė jau minėta dailės stilių kaita, tauro vaizdavimas taip pat patyrė nežymių transformacijų, tačiau bene labiausiai intriguoja kryžiaus vaizdavimo miesto herbe aplinkybės.

Daug duomenų apie pirmąjį miesto antspaudą nėra. Jo spaudas galėjo žūti XV a. viduryje, prieš 1463 m. įvykusiame Kauno gaisre, kai ugnis pasiglemžė Vytauto ir kitų valdovų miestui suteiktas privilegijas. 1493–1533 m. buvo naudotas jau kitas spaudas. Vėlyvajame gotikos herbiniame skyde buvo vaizduojamas išilgai per žemę į dešinę pusę einantis tauras. Virš jo nugaros buvo įkomponuotas lygių, truputį platėjančių galų kryžius. Aplink herbą mažomis gotikinėmis raidėmis įrašyta lotyniška legenda – Kauno miesto herbas.

Šis antspaudas susijęs su Aleksandro Jogailaičio 1492 m. privilegija. E.Rimšos nuomone, kryžius atsirado Kauno vokiečių bendruomenės iniciatyva. Jie sudarė žymią miesto piliečių dalį, vokiečių kalba dominavo korespondencijoje ir teismuose, bendruomenė buvo stipri ekonomiškai, be to, savo rankose turėjo miesto valdžios vairą, todėl reikalavo iš valdovo ne tik miesto teisių patvirtinimo ir jų išplėtimo, bet ir savojo tapatumo simbolinio įprasminimo. Taip Vytauto laikų lietuviškąjį taurą papuošė vokiškumą liudijantis riteriškas kryžius.

1540 m. viduryje šiuo spaudu buvo tvirtintas paskutinis dokumentas ir jau po keleto mėnesių Kaunas turėjo kitą, daug didesnį, 54 mm skersmens antspaudą, kuris miesto raštinėje buvo naudojamas iki 1548 m. Su herbo pakitimais tyrinėtojai sieja karalienę Boną, kuri tuo metu valdė Kauno seniūniją ir darė įtaką miesto gyvenimui. Herbas buvo įkomponuotas į renesansinio stiliaus skydą, jame vaizduojamas ant žemės stovintis, gaurais apžėlęs ilgabarzdis tauras. Tarp ragų jam įkomponuotas lotyniškas kryžius su nukryžiuotoju. Istoriko Zigmunto Kiaupos nuomone, Bona nesutarė su Prūsijos hercogu Albrechtu, todėl galėjo inicijuoti kryžiaus pakeitimą. Apie 1560 m. miesto raštinėje atsirado mažesnis, 35 mm skersmens renesansinis herbinis antspaudas, tačiau, išskyrus jo dydį, mažai kuo skyrėsi nuo anksčiau aptartojo.

Karo įtaka

Vadinamojo Tvano laikotarpiu Lietuva patyrė Rusijos karinę invaziją. Karo metu sudegė arba kitaip dingo beveik visi iki tol naudoti Kauno spaudai. Tačiau jau XVII a. antrojoje pusėje magistratas ir suolininkų teismas turėjo pasigaminę kitus. Antai 34 mm skersmens mažasis herbinis antspaudas, pirmą kartą panaudotas 1668 m., raštinės apyvartoje išbuvo daugiau kaip 100 metų. Šiame antspaude buvo ir pakeitimų: taurui nuimta barzda.

Iš šio laikotarpio žinomas dar vienas visai mažas, 28 mm skersmens Kauno miesto herbinis antspaudas, kuriuo greičiausiai buvo antspauduojami kasdieniai mažesnės vertės raštai. Magistratas mažojo antspaudo spaudą išsaugojo daugiau kaip 100 metų, jis pergyveno Šiaurės karą, miesto gaisrus ir maro epidemijas.

Valstybės saulėlydis

Lotyniška Kauno miesto antspaudo legenda – sigillum civitatis kavvnen – iš esmės nesikeitė visą LDK laikotarpį, tik XVIII a. paskutiniaisiais dešimtmečiais įvyko pokyčiai, Kauno magistratui nusprendus pasigaminti didesnį antspaudą. Tuomet iki pat amžiaus pabaigos miesto raštinė dokumentus tvirtino spaudu, kuris skelbė, jog tai: Šventosios Karališkosios Didenybės Kauno miesto tarėjų antspaudas.

Naujasis herbinis antspaudas pirmą kartą miesto dokumentuose pasirodė 1779 m. ir išliko Kauno raštinėje iki XVIII a. pabaigos. 49 mm skersmens antspaudo vaizdulyje buvo įkomponuotas apvalus herbinis skydas, kurį puošė rokokinio stiliaus kartušas. Jame vaizduojamas ant žemės stovintis su vėl pakelta priekine dešine koja tauras, kuriam tarp ragų įstatytas didelis lotyniškas kryžius su nukryžiuotoju.

E.Rimša pastebi, kad Kauno miesto istorijoje tai pirmasis ir vienintelis tarėjų herbinis antspaudas. Iki tol magistratas naudojo vadinamąjį miesto antspaudą. Dar vienas didesnis spaudas buvo pagamintas po Rotušės rekonstrukcijos (1771–1780). Tai rodo, kad Kaunas buvo atsigavęs ir daug dėmesio skyrė reprezentacijai.

Ketverių metų seimo laikotarpiu (1788–1792) Kaunas magistrato antspaudo skersmuo siekė net 64 mm. Klasicistiniame iš šonų girliandomis papuoštame herbiniame skyde, kurį juosė legenda lenkų kalba, vaizduojamas ant žemės stovintis su pakelta priekine koja tauras, kuriam tarp ragų –  lotyniškas kryžius.

1795 m., po paskutiniojo valstybės padalinimo, magistrato antspaudas buvo išimtas iš Kauno raštinės. Kauniečiai naujo spaudo jau nebegamino, o po metų susigrąžino iš miesto archyvo iki valstybės reformų naudotą tarėjų spaudą. Taigi XVIII a. pabaigos Kauno magistrato herbinis spaudas buvo paskutinis, kurį miesto raštinė pasigamino ir naudojo LDK laikais.

Publikacijoje remtasi literatūra:

E.Rimša, Kauno miesto herbas XV–XX a., Vilnius, Diemedis, 1994.

Z.Kiaupa, Kauno istorija. T. 1: Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų, Versus Aureus, 2010.

Z.Kiaupa, Apie XV–XVIII a. Kauno miestiečių bendruomenės kultūrinį pajėgumą // Kauno istorijos metraštis. 2009, t. 10, p. 7–22.

Iliustracijų šaltinis: E.Rimša, Kauno miesto herbas XV–XX a., Vilnius, Diemedis, 1994.