Kiek anksčiau beveik pusantro tūkstančio gimnazijos mokinių sudalyvavo žaibiškame sambūryje (flashmob). Susirinkę stadione jie suformavo milžinišką užrašą „JPII”, simbolizuojantį gimnazijos pavadinimą.

Šiandien gimnazijoje – dar kitoks šventinis šurmulys: eilė prie mokinių linkėjimų korio, koncerto, vaišių laukimas, o nuo pietų iki vakaro į gimnaziją traukia buvę mokiniai – numatyti bendraklasių tarpusavio susitikimai, susitikimai su buvusiais auklėtojais, mokytojais.

Net keli dabartiniai gimnazijos pedagogai pradėjo dirbti nuo pirmųjų jos įkūrimo dienų. Tai fizinio ugdymo mokytoja Ada Kazlauskienė, pradinių klasių mokytojai Ramutė Rimkuvienė ir Viktoras Rimkus, Aušra Vėželienė, Aidana Bičkuvienė, Laima Babenskienė, Aušra Sudikienė, Vilmantė Karaliūnaitė ir Ramutė Jaraitienė. Raštinės vedėja Vida Grimienė taip dirba nuo pat mokyklos įkūrimo.

Bendraamžis su mokykla yra ir jos etnografijos muziejus „Seklytėlė“, kuriame kaupiami eksponatai, susiję su mokyklos, Kauno bei visos Lietuvos istorija.

Keli mokiniai į gimnaziją grįžo kaip mokytojai ar darbuotojai. Tai muzikos mokytojas Artūras Sinkevičius, socialinės pedagogės Jurgita Gritėnienė ir Agnė Jankauskienė.

Beje, žygeivių bei folkloro ansamblis „Gilė“, kuriam vadovauja jo įkūrėjas fizikos mokytojas Dobilas Juška ir A.Sinkevičius, yra pelniusi geriausio ansamblio apdovanojimą – „Aukso paukštę“, o asmeninėje A.Sinkevičiaus sąskaitoje – ir Kauno Metų mokytojo vardas.

„Seniai, net praeitame amžiuje, tolimojoje Paukščių tako galaktikoje, Saulės sistemos planetoje Žemė, pačiame Europos centre, nedidelėje, ką tik laisvę atgavusioje valstybėje, šiek tiek žemyn upe paplaukus, pačioje Lietuvos širdyje, Kaune, viename blokinių namų mikrorajone ant garsaus knygnešio Mykolo Račkaus žemės atsirado Kauno Jono Pauliaus II vardu pavadinta gimnazija. Na, iš pradžių ji vadinosi kitaip, tad pakeliaukime laiku ir susipažinime su mūsų gimnazijos istorijos kai kuriais faktais“, – gimnazijos istorijos, kuri prasideda 53-osios vidurinės mokyklos vardu, apžvalgą repetavosi A.Sinkevičius.

Mokyklos veiklos pirmieji metai buvo nelengvi. Daug rūpesčių sugulė ant gimnazijos direktoriaus pavaduotojų Vytauto Gecevičiaus ir Ritos Gecevičienės pečių. „1991-ųjų rugsėjo 1-ąją mokykla pirmuosius mokinius pasitiko neužbaigta. Daugelyje klasių nebuvo grindų dangos, nebuvo suolų. Pirmas rugsėjo savaites  buvo tik darbų pamokos – mokiniai kartu su mokytojais baigė įrengti mokyklą“, – priminė pirmuosius metus A.Sinkevičius. Tais metais mokyklai vadovavo direktorius Valdemaras Krasnadamskis. Po metų prie mokyklos vairo stojo Rimgailė Johana Gulbinienė, o 1993-aisiais direktoriumi tapo Liudvikas Lukošius.

Tais pačiais metais mokyklai suteiktas lietuvių tautinės tvirtybės simbolio – Ąžuolo pavadinimas, atitikęs pasirinktą etninės kultūros, pilietiškumo ir krikščioniškosios moralės ugdymo kryptį. Kitais metais bus jau dešimtmetis, kaip mokykla tapusi Kauno Jono Pauliaus II gimnazija, tačiau tebegyvuoja tradicija, susijusi su ankstesniu pavadinimu – abiturientai pasodina vardinį ąžuolą.

Tarp gimnazijos tradicijų – ir Klasės dainos konkursas, muzikiniai penktadieniai, kalėdinių giesmių popietės, Grabnyčios, Žvakių liejimo šventė, Šokio ir judesio šventė, madų šventė „Medinė saga“, poezijos šventė  ir daug kitų.

Beje, per beveik tris gyvavimo dešimtmečius „Gilė“ surengė šimtus koncertų, įrašė aštuonias kompaktines plokšteles, surengė ir įveikė 154 žygius, 528 naktis miegojo po žvaigždėtu dangumi, nukeliavo 7582 kilometrus.

Nuo 2017-ųjų gimnazijai vadovaujant direktorei Ramutei Latvelienei atnaujintas gimnazijos kiemelis, stadionas, aktų salė, fizikos kabinetas, įkurta moderni biochemijos laboratorija, 3D biologijos kabinetas, pamokose mokiniai ir mokytojai naudoja išmaniąsias lentas.

Dalyvaujama įvairiuose tarptautiniuose projektuose, didžiulis dėmesys skiriamas sielovadai, veikia katalikiški būreliai, bendraminčiai jungiasi į maldos, šlovinimo grupes. Vyksta religiniai pokalbiai, liturginis švietimas, rekolekcijos, kiti renginiai.

R.Latvelienė atkreipė dėmesį, kad labai svarbi moksleivių, jų tėvų ir pedagogų bendrystė, kad gimnazija veiktų kaip nedalomas vienetas. 

„Mūsų gimnazija ypatinga, ypatingi čia besimokantys vaikai, ypatingi čia dirbę ir tebedirbantys žmonės. Visi esame atsakingi už gimnazijos praeitį, dabartį ir ateitį. Kurkime gimnazijos istoriją kartu!“ – kviečia gimnazijos bendruomenė.

Lietuvai pagerbiant laisvės gynėjus, žuvusius prieš 29 metus per sovietų agresiją, šiandien 8 val. ryto dešimčiai minučių buvo uždegtos žvakutės.

Kauno Jono Pauliaus II gimnazijoje degant žvakutes skambėjo dainos, eilės, po to vyko pilietiškumo pamokos.

Specialiąsias pamokas vedė ir mokytojai, ir kruopščiai tam rengęsi 11-12-tų klasių mokiniai. 

„Tai mums visiems labai svarbi diena“, – neabejojo Jono Pauliaus II gimnazijos vienuoliktokė Milda. Svarbi, nes tie įvykiai mus suvienijo, žmonės net paaukojo gyvybę dėl tautos ir valstybės laisvės. „Svarbu tą prisiminti. Svarbu branginti savo laisvę“, – kalbėjo gimnazistė.

Jos bendramokslė Aistė, su draugais dalyvavusi minėjime, taip pat akcentavo tai, kad galimybė patiems nuspręsti, ką veikti, dirbti, kur keliauti, yra didžiulė dovana, o ne savaime suprantamas dalykas.

„Esu labai dėkinga, kad galime gyventi ten ir taip, kaip norime, kalbėti tokia kalba, kokia norime, kad galime laisvai išsakyti savo nuomonę. Šis minėjimas –tai proga dar kartą prisiminti, kad laisvė ir nepriklausomybė yra didžiulė privilegija, kurią mums įteikė žuvę laisvės gynėjai ir kiti žmonės, dėję ir tebededantys pastangas vardan Tėvynės“, – dėstė dešimtokė skambant mokinių atliekamai dainai „Laisvė“.

Šis minėjimas –tai proga dar kartą prisiminti, kad laisvė ir nepriklausomybė yra didžiulė privilegija, kurią mums įteikė žuvę laisvės gynėjai ir kiti žmonės, dėję ir tebededantys pastangas vardan Tėvynės.

Gimnazijos direktorė Ramutė Latvelienė pasakojo, kad mokiniai apie Sausio 13-osios įvykius daug ką sužinojo ne tik iš mokytojų, bet ir iš tėvų, senelių bei žiniasklaidos. Pedagogai su mokiniais kasmet apsikeičia ir asmeniniais bei artimųjų papasakotais įspūdžiais.

„Tais metais buvau vienuoliktokė“, – pasakojo direktorės pavaduotoja neformaliajam švietimui Kristina Žilienė. Per sausio įvykius ji su draugais nusprendė neiti į mokyklą, o važiuoti į Vilnių. Pasirinktą dieną praleidę prie Seimo jaunuoliai vakare grįžo namo, o po to sužinojo, kad sostinėje prasidėjo tragiškieji įvykiai. 

Pilietinės akcijos „Atmintis gyva, nes liudija“ metu visoje Lietuvoje tradiciškai uždegamos žvakės simbolizuoja laisvės gynėjų laužus prie parlamento, apgintos laisvės šviesą ir pergalę prieš brutalią jėgą, atmintį ir susikaupimą pagerbiant žuvusius ir nukentėjusius.

Tarptautinės istorinio teisingumo komisijos direktorius Ronaldas Račinskas  1991 m. sausio 13 d. įvardijo viena svarbiausių dienų naujausioje Lietuvos istorijoje. „Tai buvo esminis lūžio taškas nepriklausomybės atkūrimo ir įtvirtinimo kelyje. Tomis dienomis susitelkusi pilietinė visuomenė apgynė valstybės nepriklausomybę. Tomis dienomis iš esmės sprendėsi visos sovietinės imperijos pavergtų tautų ir valstybių likimai, galima sakyti, kad sprendėsi Europos ateitis. Mes privalome prisiminti šią dieną kaip mūsų istorinę pergalę ir ja didžiuotis. Tai mūsų 20 a. Žalgirio mūšis“, – yra sakęs R. Račinskas.

Teko pasukti galvą

Laikrodžio aukštis – 1,25 m, plotis – 2 m. Laikrodžio gnomonas (rodyklė) nukreiptas į Šiaurinę žvaigždę, taigi, lygiagretus Žemės ašiai. Kuriant saulės laikrodį dėl jo specifikos teko nemažai padirbėti.

D. Juška pasakojo, kad idealiausia vieta vertikaliajam  Saulės laikrodžiui yra visiškai į Pietus atgręžta pastato siena. „Mūsiškio laikrodžio siena nuo idealo nukreipta apie aštuonis laipsnius į Rytus. Dėl to kalibruoti laikrodžio ciferblatą šioje situacijoje paprasčiausia yra žymint šešėlio vietą kas valandą. Ciferblato piešinys tampa asimetriškas, nuo ko jis darosi tik gražesnis. Manoma, kad ir žmogaus veidas gražus dėl to, kad šiek tiek asimetriškas“, – kalbėjo fizikas, pridūręs, kad giedrą dieną laikrodis rodys laiką, o apsiniaukusią puoš mokyklą.

Tikslus saulės laikas, kaip aiškino mokytojas, kiekvienai vietovei yra vis kitas. Tačiau tam, kad jis rodytų šalies laiką, saulės laikrodį reikia kalibruoti pagal Vilniaus laiką.

„Bekuriant laikrodį atsirado nauja problema. Mat Briuselio biurokratai sukiodami rodykles, laiko sąvoką suvėlė labiau nei Einšteinas su savo reliatyvumo teorija. Problemą bandyta spręsti pasirenkant vasaros laiką, besitikint, kad nugalės išrinktųjų sveikas protas, ir bus apsistota (jei bus apsistota) ties nuolatiniu vasaros laiku. Priešingam atvejui, valandų padalos užrašytos romėniškais skaitmenimis, kuriuos lengviau taisyti atimant ar pridedant lazdelę“, – aiškino D. Juška.

„Viskam yra metas“

Gimnazijos saulės laikrodžio epigrafu pasirinkta esminė, Senojo Testamento Koheleto knygos frazė „Viskam yra metas“, tinkanti nusakyti visoms gyvenimo situacijoms. „Kur, jei ne gimnazijoje, šis posakis labiausiai tinka?“ – retoriškai pedagogas.

„Metas sutinkant pirmoką tikėti, kad mokykla jį išleis geresnį nei priėmė (juk tam ir yra mokykla), ir  metas išleidžiant abiturientą suvokti, kad tikrovė kai kada turtingesnė už mūsų vaizduotę. Metas pajusti, kokia kartais ilga pamoka, ir metas patirti, kokia trumpa savaitė, už ją trumpesni tik metai, o gal jaunystė, – vardijo fizikas ir vienas iš folkloro ir žygeivių klubo „Gilė“ vadovų bei įkūrėjas bei tęsė toliau. – Metas suprasti, kokios svarbios mokykloje įgytos žinios, ir metas suvokti, kad kur kas svarbiau yra  tai, kas mumyse lieka, kai pamirštame viską, ką buvome išmokę. Metas rugsėjy prie mokyklos vartų sutikti pirmoką, nešiną pieštuku, trintuku, sąsiuviniu ar planšetiniu kompiuteriu, ir metas po dvylikos metų išleisti abiturientą, įgijusį vidurinį išsilavinimą, arba vidutinį išsilavinimą, arba neįgijusį nei to, nei ano, bet gavusį vidurinį išsilavinimą liudijantį dokumentą“.

D. Juška aiškino, kad rodyklės šešėlio ilgis primins bėgančius metus, jos slinktis per ciferblato padalas – valandas. „Išsisklaidys Kalėdų laiko ilgiausių naktų tamsumos bei trumpiausių dienų  ūkanos ir pamažu pritampantis prie sienos saulės laikrodis savo rodyklės šešėliu iš lėto skelbs Didįjį Pavasario pažadą – Velykų atostogas, o tada ne už kalnų ir Vasara. O gal tiktai jos laukimas...“ – dėstė mokytojas.

Kirbėjo net 26 metus

Anot D. Juškos, šis saulės laikrodis turėtų kaboti, kol tvers cementbetonio plokštė, įmerkta fasadiniais dažais, taigi tikrai ne vienerius metus.

Idėja mokykloje įrengti saulės laikrodį jam kirbėjo net 26 metus. „1993 metais įėjęs pro 53-čios vidurinės mokyklos (dabartinės Jono Pauliaus II gimnazijos, aut.past.) vartus, norėdamas joje įsidarbinti,  pamačiau kiemo pietinę sieną, ir pasvajojau, kad tai būtų puiki vieta saulės laikrodžiui įrengti. Nepraėjo nei trisdešimt metų, o svajonė jau įgyvendinta“, – įgyvendinus sumanymą istorija su jam būdingu ironišku prieskoniu pasidalijo D. Juška.

Anot jo, seniausi saulės laikrodžiai žinomi nuo 4 tūkstantmečio prieš Kristų Egipte.

Lietuvoje iki šių dienų išlikę seniausi Saulės laikrodžiai yra Kretingos vienuolyne (apie 1610 m.), Šiauliuose ant bažnyčios sienos (1625 m.), Pažaislio architektūriniame ansamblyje (apie 1700 m.), Švėkšnoje (XIX a.) įkurti saulės laikrodžiai.

Kaune yra ne vienas saulės laikrodis. Jie puošia, pavyzdžiui, VU Humanitarinio fakulteto ir KTU Informacinių technologijų plėtros instituto sienas.

Jono Pauliaus II gimnazijos direktorė R. Latvelienė pasveikino garbius svečius – Kauno Arkivyskupijos Apaštalinį administratorių vyskupą A. Jurevičių, Kauno savivaldybės sporto skyriaus vedėją M. Šivicką, Švietimo mokslo ir sporto ministerijos vyriausią specialistą P. Navicką, taip pat gimnazijos kaimynus – lopšelio darželio „Vėrinėlis“ direktorę Z. O. Jurgelevičienę, gimnazijos tėvų komiteto pirmininką A. Baltrūną ir bendruomenę. Ji pasidžiaugė puikiu Kauno miesto savivaldybės mero V. Matijošaičio ir Jono Pauliaus II gimnazijos dialogu kaip bendradarbiavimo pavyzdžiu. Iš jo nauda visai bendruomenei: ne tik pamokos vyksta atnaujintame sporto aikštyne ir jo prieigose. Šilainiškiai bemat įvertino tvarkingą aplinką – tėvai su mažyliais ateina pasivaikščioti, senjorai mankštinasi, jaunimas renkasi pažaisti krepšinį. Savivaldybė pasirūpino ir saugesniu vaikų keliu į mokyklą – įrengė patogų automobilių apsisukimo žiedą: čia išlipusiems mokiniams nebereikia saugotis neatidžių vairuotojų.

Kauno Arkivyskupijos Apaštalinis administratorius vyskupas A. Jurevičius pajuokavo, kad krapnojantis lietutis neišbaidė susirinkusiųjų, tik palaimino, o paklaustas apie mėgstamiausią sporto šaką atsakė, kad tai – muzika, ir labai rimtai palinkėjo rūpintis fizine sveikata.

Kauno savivaldybės sporto skyriaus vedėjas M. Šivickas kalbėjo, kad penktadienį sutapo trys šventės – gimnazijos globėjo gimtadienis, sporto aikštyno atidarymo šventė ir Kauno miesto gimtadienis. Palinkėjo gimnazijai išauginti sportininkų, kurie garsins Kauną ir Lietuvą. P. Navickas deklamavo savo kūrybos eiles ir drąsino būti atviriems gyvenimo iššūkiams.

Šventinis atidarymo koncertas vyko scenoje priešais aikštyną, todėl ne tik gimnazijos bendruomenė su svečiais, bet ir Šilainių gyventojai galėjo matyti ir girdėti nuotaikingą „Gilės“ pasirodymą tiesiai iš daugiaaukščių balkonų. Ant scenos lipo pradinių klasių choras, koncertą tęsė spėjusi pelnyti žiūrovų palankumą gimnazistų grupė „Code zero“. Įspūdingas buvo masinis 5–7 klasių mokinių šokis.

Šventės plakatas kvietė – „Sportuok su Popiežiumi“. Taigi renginį vainikavo į naująją stadiono aikštelę pakviestų svečių taiklūs baudiniai į futbolo vartus. Tai buvo simboliniai spyriai – taip paskelbta sporto šventės pradžia. O turininga programa pabaigta pokalbiais ir agape gimnazijos klasėse.

Taigi, tokią nuostabią žiemos dieną Kauno Jono Pauliaus II gimnazijos žygeivių ir folkloro klubo „Gilė“ nariai – moksleiviai, veteranai (buvę ansamblio nariai) bei keturkojis bičiulis ir nusprendė leistis į žiemos žygį. Dauguma išvykos dalyvių – ilgamečiai žygeiviai, tačiau nepaisant didžiulės patirties šis žygis pareikalavo ilgo ir kruopštaus pasirengimo.

Ilgai planuotas ir išsvajotas žygis įvyko netoli Nemunaičio plytinčiuose miškuose. Keliavimas pėsčiomis apledėjusiais takeliais ir sniegu padengta žeme – tikras iššūkis. Visi bendrakeleiviai sutiktų, jog tai buvo vienas iš sudėtingesnių žygių. Nors kojas turbūt kiekvienam skaudėjo, tačiau baltu sniegu apkloti medžiai maloniai džiugino nuo miesto vaizdų pavargusias akis.

Po pakeliavimo pėsčiomis žygeiviai ilgai triūsė įsikurdami stovyklavietę – iš pradžių ilgos malkų paieškos ir pasiruošimas nakvynei, vėliau jaukus pasisėdėjimas prie laužo, šildantis kūną ir sielą. Bet svarbiausia – neįprasta nakvynės patirtis. Ar kada miegojote žiemą lauke? Palapinės, pastatytos ant eglių patalo, keli miegmaišių sluoksniai, šilta apranga, draugų palapinėje daugiau nei nurodyta vietų joje, gauruotas keturkojis prie kojų – tai receptas išsimiegoti palapinėje spaudžiant -6 laipsnių šaltukui. Bet tai ne pats ekstremaliausias įvykis šios kelionės metu – du drąsuoliai rytą pradėjo maudynėmis eketėje! Kiti žygeiviai nesusigundė šia pramoga, tačiau palaikė narsuolius stebėdami nuo kranto.

Tikslas – Asveja

Taigi, nauja kelionė ir vėl tas nepaprastas jausmas... Šį kartą mūsų nemažas žygeivių būrys iš Kauno Jono Pauliaus II gimnazijos folkloro-žygeivių klubo „Gilė“, Ariogalos gimnazijos folkloro klubo „Mergicos +“ ir gauruotas keturkojis iškeliaujame į Asvejos regioninį parką.

Mūsų tikslas – apkeliauti ilgiausią Lietuvoje Asvejos ežerą pėsčiomis ir vėliau plaukti baidarėmis Dubingos bei Žeimenos upėmis. Asvejos ilgis – virš 22 km, jo bendras visų atšakų ilgis viršija 29 km.

Prieš prasidedant žygiui kartu kyla ir nerimo jausmas: ar visus daiktus susidėjome į kuprines, ar jų ne per daug, nes visą tai reikės nešti ant pečių.

Šį nerimą ir džiugesį patiria beveik visi – ir tie kuriems tai pirmasis žygis, ir tie kurie jau net nebepamena žygių skaičiaus, juk devynių dienų žygis tai iššūkis kiekvienam.

Neįprastos patirtys – gyvenimo mokykla

Keliaujame pėsčiomis, daiktus devynioms dienoms susikrauname į kuprinę. Taigi, tai tik patys būtiniausi daiktai. Maistą gaminame patys ant laužo ir net nežinau, kas gali būti skaniau nei košė virta ant laužo, kurią ragauji po visos žygio dienos.

Gal sunku patikėti, bet prie maisto gaminimo prisideda visi. Vieni kuria laužą, kiti pjausto sūrį, beria kruopas į katilą ar plauna puodą, o malkas laužui renkame visi. Šie įvairūs darbai moko savarankiškumo, atsakingumo, mokomasi dirbti komandoje.

Taip pat viena svarbiausių pamokų, kurią išmokstame žygyje – gamtoje mes esame tik svečiai. Mes turime mylėti, saugoti, gerbti tą aplinką, kurioje esame, todėl visada sutvarkome stovyklavietę, kurioje apsistojame ar verdame pietus. Renkame ne tik savo, bet dažniausia tenka surinkti kitų stovyklautojų paliktas šiukšles.

Taip pat viena svarbiausių pamokų, kurią išmokstame žygyje – gamtoje mes esame tik svečiai.

Po aplinkos sutvarkymo vadovo ištarti žodžiai „Tėvynė jūsų nepamirš“ dar ilgai skamba galvoje ir jausmas, kad padarei gerą ir naudingą darbą, teikia laimės. Pabuvęs tokiame žygyje nė vienas iš mūsų niekad gamtoje nešiukšlina, tiesiog supranti, kad gamtoje esi tik svečias.

Žygio metu mokoma, kad svarbu gerbti tiek gamtą, tiek žmogų. Sutiktiems žmonėms nusišypsom ir pasisveikinam, užkalbinti atsakom. Mums padėjusiems ir visiems, kurie paprašo, dovanojam dainą ar kelias. Viso šito išmokstam iš savo vadovų, kurie moko taip elgtis rodydami pavyzdį.

Diena be telefono – įmanoma

Ar galite įsivaizduoti dieną be interneto, socialinių tinklų ir telefono? Manau, šiuolaikinis gyvenimas tiesiog neatsiejamas nuo šių išradimų. O mūsų žygio metu visas devynias dienas gyvename beveik nesinaudodami telefonais. Jais naudotis galima tik 20 minučių per dieną. Ir patikėkite – išgyvename visas tas devynias dienas.

Galbūt kyla klausimas – kam reikia „atimti“ tuos telefonus. Tačiau, tik pakėlę galvą nuo telefono, pamatome, kas mus supa, bendraujame su šalia esančias bendrakeleiviais, išgirstame ne telefono skleidžiamus garsus, o miško ūžesį, vandens teliuškavimą, paukštelių čiulbesį ir begales neatrastų garsų. Pamiršę šiuolaikines technologijas, atrandame džiaugsmą gyvame bendravime, muzikavime ar tiesiog tyliame pabuvime stebint laužo liepsną.

9 dienos – 124 km

Pirmoji diena gana nesunki, tačiau pilna įspūdžių. Išvykę iš Kauno popietę pasiekiame Pravalo botaninį draustinį, keliaujame kelis kilometrus, apsistojame Abejučių stovyklavietėje.

Po vakarienės - palapinės statymo darbai. Kažkam tai iššūkis, kažkam tiesiog daug malonių įspūdžių sukeliantis procesas: vietos ir kambariokų suradimas, komandinis palapinės statymas. Vieni ieško lygios vietos ar gražaus vaizdo, kažkam užtenka dviejų medžių pakabinti hamaką, o kiti nori pabandyti šią naktį miegoti neįprastoje vietoje - palapinėje ant liepto.

Leidžiantis saulei vis nenutyla šnekos, dauguma buriasi prie laužo ar palapinėse. Skamba dainos, pasikeisdami girdisi pašnekesiai, gitaros ir ukulelės stygų brazdėjimas, ežero tyvuliavimas ir miško garsai...

Antroji diena prasideda pusryčiais, kuriuos gamina patys žygeiviai. Vėliau susikrovę daiktus ir pasipildę vandens atsargas pajudame. Aplankome Abejučių piliakalnį ir traukiame toliau.

Atrodo, kaip sunku eiti vasarą, tiek kilometrų ir dar šiluma... Tačiau laikas neprailgsta: kalbi su bendrakeleiviais, susipažįsti su naujais žmonėmis, prisimeni senuosius, klausaisi įvairių pasakojimų ar daliniesi savaisiais, o jei pasidaro labai karšta, galima ir išsimaudyti. Laikas tiesiog praskrieja nepastebimai ir supranti, kad jau sustoji pietauti, o vėliau tiesiog nustembi, kad jau ir vakarienės metas.

Kiekvieno valgymo metu reikia užsikurti laužą, tad visi renkame malkas ir taip bendromis pastangomis sukuriamas laužas. Antrosios dienos vakare visi jau jaučiasi šiek tiek pavargę: kai kurie jau turi kelias pūsleles ant kojų, o kiti tiesiog išvargę po kaitros ir šios dienos įveiktų kilometrų. Tačiau po vakarienės tas nuovargis tiesiog užsimiršta, o ypač jauniesiems mūsų keliautojams. Jie nepaliaujamai išdykauja, žaidžia ir bėgioja. 

Tie, kas nesijaučia tokie energingi, vakaroja prie laužo ar žaidžia kiek ramesnius žaidimus. Ak, šį vakarą toks gražus saulėlydis, atrodo, kad saulutė neria į ežero dugną. Susėdę ant ežero kranto, nukreipę žvilgsnius į ją, palydime į ežero gelmes lietuvių liaudies dainomis. Šio vaizdo, dainų, gamtos garsų samplaika tiesiog užburia ir atitraukia nuo kasdienybės. Jautiesi kažkaip kitaip... neįprastai, ramiai.

Sunkiausia žygio diena

Oh, o trečioji žygio diena yra viena iš sunkiausių tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Šią dieną jautiesi suirzęs, atrodo viskas tiesiog labai sunku ir nepakeliama. Sunku būna eiti, tavo bendrakeleiviai kažkaip vis užkliūna ar atsiranda ne vietoje ir ne laiku, kažką ne to pasako. Taip ši diena yra sunki, tačiau, išgyvenus šį krizinį tarpsnį, viskas tiesiog palengvėja. Supranti, kad eiti liko ne tiek ir daug, nes po to laukia plaukimas, kuprinė tampa lengvesnė ir kojos lyg ir pačios pradeda nešti lengviau ir greičiau.

Gal tik man vienai, bet manau ir daugeliui laikas tiesiog ištirpsta erdvėje ir nebesupranti, nei kokia šiandien savaitės diena, nei kelinta žygio diena. Taigi, todėl tęsiu pasakojimą nebeminėta dienų, nes jos tiesiog tampa tarsi viena visuma.

Gal tik man vienai, bet manau ir daugeliui laikas tiesiog ištirpsta erdvėje ir nebesupranti, nei kokia šiandien savaitės diena, nei kelinta žygio diena.

Gaila, bet žygio metu tenka atsisveikinti su dviem mūsų keliautojom. Žinoma, žygis gana sunkus visi pavargsta, tačiau šias bendrakeleives įveikė ne žygio sunkumai, o koją pakišusios ligos ir negalavimai. Labai liūdni buvo rytai, kai tekdavo atsisveikinti su draugu. Visko atsitinka, tačiau žygis tęsiasi kiekvieną dieną atnešdamas įvairių naujų ir nuostabių įspūdžių ir patirčių. Kad ir tokių...

Vieną vakarą mus įsileidžia ir leidžia pernakvoti geri žmonės, kurie ruošia didelę stovyklavietę festivaliui. Tą vakarą keletas iš mūsų žygeivių nusprendžiame truputį apsidairyti toje stovyklavietėje. Mus labai sudomina statomas kupolas. Kadangi mūsų keliautojai ne tik žygiuoja, bet ir yra folkloro ir muzikos mylėtojai, mus labai sudomina koks skambesys ir akustika yra tame kupole. Sustoję kupolo viduje, apsidairę, užtraukiame dainą, po to kitą ir net netruko prabėgti kelios minutės, kai pradeda rinktis klausytojai - žmonės, kurie įsileido mus gyventi jų stovyklavietėje.

Padainavę dar kelias dainas, patraukiame link tos vietos, kur buvome įsirengę palapinių miestelį. Pakeliui akį patraukia neįprastas statinys – tipi. Nusprendžiame ir toje vietoje padainuoti keletą dainelių. Kiekvienas iš šių statinių sukuria vis kitokį garso skambesį, o bendrystė dainuojat dainas, muzikos skambesys tiesiog nuneša į svajonių pasaulį, neatrasti potyriai virpina iki sielos gelmių. Vien dėl tokių akimirkų verta keliauti su šia nuostabia kompanija.

Muzikavimas ir pelkės

Penktąją ar ketvirtąją dieną pasiekiame miestelį Dubingius. Ši diena yra kitokia visomis prasmėmis. Užplūsta toks keistas jausmas, kai po kelių dienų pasieki civilizaciją, gali nueiti į parduotuvę, sutinki nemažai žmonių.

Šią dieną valgom kitokius pietus – geriam pieną ir valgom įvairius saldėsius: bandeles, saldų pyragą, meduolius ir gardžiuojamės ledais. Po mūsų apsilankymo šio miestelio parduotuvėlė tikriausiai lieka visai nusiaubta ir pustuštė. Šiame miestelyje aplankome muziejų, buvusią karčiamą ir rūmų griuvėsius ant piliakalnio. Dubingių miestelis labai turtingas savo istorija: jame svečiuodavosi Vytautas, gyvendavo Radvilos. Tačiau nepasakosiu daug apie šį labai žavų miestelį, nuvykite ten patys ir pamatysite, koks jis įdomus sava istorija, gražus statiniais ir aplinka.

Kiekvieną dieną eiti pradedame ryte, o ir iki pietų vietos kelias būna gana tolimas, tad būna poilsio sustojimai. Tai vienos smagiausių ir įdomiausių žygiavimo akimirkų. Sustojimo metu būna visko: puola uodai, kuriuos sunku nuvyti, kartais kai kurie sumąsto pamuzikuoti. Kaip?

Ogi visai paprastai, tam užtenka sudėti rankas – štai ir puiki švilpynė, tai pat juk muzikos garsus skleidžiančių aparatų galima pasigaminti beveik iš visko, kad ir pienės kotelių. Sustojimų metu galima veikti ką nori, kartais sustojame įdomioje vietoje ir norintys gali apsižvalgyti.

Šio žygio metu galime apžiūrėti pelkę, atsiranda ir tokių, kas išdrįsta joje pabraidyti, aš kalbu ne tik apie mūsų gauruotą keturkojį, bet ir vieną iš žygeivių.

Šios kelionės metu lipame į kelis piliakalnius, praeidami apžiūrime pilkapius (senovines laidojimo vietas), iškastus plotus, kuriuose archeologai vykdė savo tyrinėjimus.

Mums labai sekasi, kad oras tiesiog fantastiškas ėjimui: gana šilta, tačiau ne per karšta ir lietaus beveik nelyja. Tiesa, kelis kartus truputėlį nulyja, bet juk tai dar viena atrakcija - išsitraukti lietpalčius ar statyti palapinę kuo greičiau, nes pila lietus. Vieną iš tų kartų pora nutrūktgalvių nusprendžia pasinaudoti proga ir išsimaudyti lyjant lietui. Sako, jog tuomet vanduo dar šiltesnis.

Persėdimas į baidares

Laikas bėga tiesiog nepastebimai ir staiga suprantame, kad tai – paskutinė ėjimo diena ir jau kitą dieną plauksim. Nors laikas žygyje tarsi pranyksta, bet svarbių datų mes nepamirštame.

Po vakarienės vieną žygeivę nustebina gimtadienio sveikinimas, tad visi vaišinamės šventiniu pyragu. Ir pagaliau, pagaliau tas ilgai lauktas ir išsvajotas plaukimas baidarėmis.

Pradedame plaukti Asvejos ežeru ir labai greitai sustojame. Visi nesuprantame, ko mes taip greitai stojame ir turime išlipti. O gi sustojame pasižvalgyti ir pasivaikščioti vienoje iš šio ežero salų, apie kurią mums pasakojo Dubingiuose esančiame muziejuje.

Vėliau tęsiame kelionę Dubingos upe, upės pradžia – sunkiai praplaukiama. Mes braunamės pro nendres, vandens lelijas ir kitą augmeniją, daugumą gąsdina įvairūs vandens padarėliai ir vabalėliai.

Įveikę šį ruožą, plaukiame gana lėtai, neišvengiame daug juokingų situacijų: baidarių susidūrimų, atsitrenkimo į krantą ar apsisukimų vietoje. Pasitaiko visokių nutikimų.

Pietums sustojame kiek anksčiau, nei planuota. Mūsų motorizuotas transportas, kuris gabeną vandenį, palapines ir kitą reikalingą inventorių užklimpsta. Mūsų vaikinai skuba pagelbėti, o merginos gamina pietus.

Žygeiviškas "ciku, caku"

Kelionė tęsiasi be jokių netikėtų nuotykių, tačiau ne ką prasčiau. Plaukdami gėrimės nuostabiai žaliu ir gražiu kraštovaizdžiu, toliau bandom įvaldyti baidarės vairavimo meną.

Plaukiant sunku neužuosti nosį glostančio mėtų aromato. Sugundyti šio kvapo, plaukdamos merginos skina mėtas ir vakare galime gardžiuotis mėtų arbata. Pirmoji plaukimo diena praskrieja greitai ir ne itin varginančiai, tačiau mes negalime žinoti, kas mūsų kitą dieną...

Vos tik pajudėję susiduriame su kliūčių pilna trasa. Vienur reikia išlipti ir persitempti baidarę, kai kur pasilenkti ir išvengti medžio ar padėti draugui išsistumti užklimpusią ar užstrigusią baidarę. Įspūdžių ir sunkesnių išbandymų šį rytą išties nestinga.

Ar įsivaizduojat, kad su baidare galima keliauti ir sausuma?

O papietavus kelionė pasidaro dar įdomesnė. Ar įsivaizduojat, kad su baidare galima keliauti ir sausuma? Tikrai galima ir mes tai padarom. Prie Pabradės miestelio mums tenka įveikti kelis šimtus metrų sausuma su baidarėmis, nes susiduriame su kliūtimi – užtvanka.

Įveikę šią kliūtį plaukiame toliau. Ir išties jau nenuostabu, kai antrą kartą tenka baidarėmis keliauti sausuma. Šį kartą upėje kelią užtveria medžiai, tad tenka vėl keliauti sausuma su baidarėmis. Galiausia įplaukiame į didesnę upę, kuri mumis nėra linkusi taip pokštauti kaip Dubinga.

Toliau keliaujame Žeimena – plačia, ramia upe iki kol pasiekiame paskutinę nakvynės vietą. Kaip ir visada įsikuriame stovyklavietėje, kuriame laužą. Šis vakaras atrodo niekuo nesiskiria nuo kitų, bet jis vis dėlto kažkoks kitoks. Gal todėl, kad jau paskutinis...

Šią naktį galime nemiegoti iki pat ryto, dainuoti, kalbėtis. Visą vakarą netyla pašnekesiai, dainos, juokas ir žaidimai. Ryte, susirinkę daiktus, keliaujame pėsčiomis iki autobuso, atsiduriame ten, kur ir viskas prasidėjo prieš devynias dienas.

Kaip sunku išsiskirti su bičiuliais su kuriais praleidai tiek daug laiko, kurie suteikė tiek daug gerų emocijų ir sukūrė tokią jaukią atmosferą. Ir dabar jau laikas jiems sakyti tradicinį žygeivišką atsisveikinimą „ciku, caku...“

Iki susitikimo Pašventupyje, kūrybinėje stovykloje „Gyvoji etninė kultūra“.

Gimnazijoje iš viso mokosi net 1374 mokiniai ir dirba 139 mokytojai.

Įspūdingai miniai gimnazijos stadione sustojus taip, kad suformuotų tris skaičius, tai yra, 100, bei rėmelį nuaidėjo iniciatyvos dalyvių ovacijos, nešančios kuo šilčiausius linkėjimus.

Visus 100 linkėjimų gimnazistai suklijavo į vieną ilgą laišką, kurio išvyniojimu ir prasidėjo filmavimo scenarijus.

Susirinkusią minią linksmino ant gimnazijos stogo užsikrausčiusio tituluoto respublikiniu mastu gimnazijos ansamblio "Gilė" nariai su kontrabosu ir kitais instrumentais.

Skambant dainai "Laisvė" savo pozicijose sustoję mokiniai, mokytojai ir prie jų prisijungę aplinkiniai gyventojai iš pradžių lingavo į taktą, o priedainį sustojusieji į vienetuką ir nulius pasitiko aukštai iškeldami geltonus, žalius ir raudonus lapus.

Bepilotei skraidyklei praskriejus pro minią, ši ėmė mojuoti trispalvėmis pirštinaitėmis.

Vienybe dvelkusi atmosfera taip lengvai neišsisklaidė. Viskas baigėsi nuoširdžiais vienas kito pasveikinimais ir apsikabinimais, po ko mokiniai,  lydimi  pedagogų, nuskubėjo šildytis į klases. 

"Ši mūsų iniciatyva vadinasi "100 linkėjimų Lietuvai". Visa gausi gimnazijos bendruomenė norėjo kartu pasveikinti Lietuvą su 100-tuoju gimtadieniu ir palinkėti 100 linkėjimų", - sakė šios gimnazijos Šilainiuose direktorės pavaduotoja neformaliam ugdymui Kristina Žilienė.

Gimnazija išleido mokinių kūrybinių darbų knygą "Giesmė Lietuvai". Po jos egzempliorių įteikta gimnazijoje apsilankiusiam Seimo Pirmininkui Viktorui Pranskiečiui, Kauno arkivyskupui Lionginui Virbalui.

Dar vieną tokią knygą planuojama įteikti ir Kauno miesto merui Visvaldui Matijošaičiui.

Šią savaitę rengiamas dvyliktokų šimtadienis taip pat bus ypatingai proginis. Vasario 16-osios išvakarėse vyksiančios šventės kodinis pavadinimas - "LR 1918".

"Visos iniciatyvos dažniausiai kyla iš mokytojų ir mokinių. Smagu paminėti, kad mokiniai labai dažnai siūlo gerumo renginius. Štai, pavyzdžiui, prieš Šv. Kalėdas mūsų gimnazijoje mokinių iniciatyva buvo suorganizuota "Pyragų diena", kurios metu surinkti pinigėliai buvo paaukoti "Mamų unijai" ir sunkiai besiverčiančioms mūsų bendruomenės šeimoms", - pasakojo K.Žilienė.

Be visų tradicinių švietimo įstaigai renginių gimnazija spalio antroje pusėje organizuoja renginį "Atverkim duris Kristui", skirtą Jonui Pauliui II paminėti.

"Tada gimnazijoje lankosi daug svečių, mokiniams vyksta netradiciniai užsiėmimai, kuriuos veda svečiai, pertraukų metu neformalus bendravimas koridoriuose, klasėse ir kitose mokyklos erdvėse, diskusijos, arbatėlė, pabendravimas su atvykusiais svečiais, skamba muzika", - vardijo K.Žilienė.

Muzikos gimnazijoje netrūksta ir eilinėmis dienomis. Į pamokas čia kviečia ne skambutis, o nuotaikinga daina. Pertraukos pradžią skelbia taip pat per garsiakalbius pasigirdusi daina.

Dar vienas didelis renginys gimnazijoje - Jono Pauliaus II gimtadienis. "Šiemet planuojame organizuoti Lietuvos katalikiškų mokyklų  konferenciją, kuri vyks gegužės 18 dieną, taip paminėsime Jono Pauliaus II gimtadienį", - kalbėjo pavaduotoja.

Pasigedo mokykloje

Gimnazijos direktorė Ramutė Latvelienė „Kauno dienai“ sakė, kad apie atvira tuberkulioze sergančią mokinę sužinojo iš klasės auklėtojos. Vadovė patikino, kad pamokos vyksta toliau.

„Mes negavome jokios informacijos, patys ją susiradome. Klasės auklėtojas pasidomėjo, kur yra vaikas, nes mokinės nebuvo mokykloje. Tėvai informavo, kad ji – ligoninėje. Visa instrukcija, ką daryti, yra pateikta bendruomenei, tėvai savo nuožiūra ves vaikus pas gydytojus, taip pat spręs, ar juos leisti į pamokas. Mes darome viską, ką nurodė Visuomenės sveikatos centras“, – sakė Jono Pauliaus II gimnazijos direktorė R. Latvelienė.

Kokių veiksmų ėmėsi mokykla? Ar buvo dezinfekuotos patalpos? Teko girdėti, kad tiesiog keli stalai buvo nuvalyti sodos tirpalu ir viskas.

Ji neatskleidė, kelintoje klasėje mokosi užkrečiama liga susirgusi mokinė, tačiau mokyklos bendruomenėje tėvai diskutavo, jog sergantis vaikas mokosi didesniame mokyklos pastate, tad tai nėra pradinių klasių mokinys.

Sunerimę tėvai

Visi gimnazijos tėveliai sunerimę, nes sklinda kalbos, kad mokinys į pamokas sergantis galėjo vaikščioti visą spalį. Nėra žinoma, kiek mokinių ir mokytojų turėjo tiesioginį kontaktą su užkrečiama liga sergančiu vaiku.

„Kokių veiksmų ėmėsi mokykla? Ar buvo dezinfekuotos patalpos? Teko girdėti, kad tiesiog keli stalai buvo nuvalyti sodos tirpalu ir viskas“, – klausinėjo susirūpinę gimnazistų tėvai.

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) Užkrečiamų ligų valdymo skyriaus vedėjo pavaduotoja Kristina Rudžinskaitė „Kauno dienai“ sakė, kad pavojaus kitų vaikų sveikatai neturėtų būti, nes atvira tuberkulioze susirgęs vaikas neturėjo simptomų.

„Mūsų žiniomis, vaikas sergantis į mokyklą nėjo. Jam tuberkuliozė nustatyta visai atsitiktinai. Jis nekosėjo, šiai ligai būdingų simptomų neturėjo. Todėl sudėtinga kalbėti, kad galėjo kažką užkrėsti. Šiuo metu jis gydomas ligoninėje. Mokykloje yra saugu. Dezinfekcija dėl tuberkuliozės nėra numatyta, užtenka paprasto valymo bei vėdinimo. Mokykla bei tėveliai apie tai informuoti“, – sakė specialistė.

Ji patikino, kad ketvirtadienį, lapkričio 9 dieną, yra organizuojamas tėvelių susirinkimas, kuriame dalyvaus NSVC specialistai ir atsakys į visus klausimus apie tuberkuliozę.

Gydoma ligoninėje

Kauno klinikinės ligoninės atstovai išplatino informaciją, jog pacientė spalio 31 d. į ligoninę kreipėsi dėl kitų ligų simptomų, bet medikai nusprendė atlikti tyrimus ir dėl džiovos, nors akivaizdžių šios ligos požymių nebuvo.

Kaip sakė Kauno klinikinės ligoninės Vaikų ligų II skyriaus vedėja Dalia Steponavičienė, tuberkuliozė dažnai nepasireiškia akivaizdžiai. „Kartais tik kitos ūmios ligos metu galima aptikti ir tuberkuliozę. Nuo 30 iki 60 proc. vaikų džiovos susirgimų atvejų turi būtent tokią ligos formą“, – aiškino medikė.

Sergant uždara ligos forma organizme yra mikobakterijų, bet jos neišskiriamos į išorę ir nekelia pavojaus aplinkiniams. Užkrečiama tik atviros formos tuberkuliozė. Tokie ligoniai izoliuojami vienvietėse palatose su atskiru sanitariniu mazgu ir nekontaktuoja su kitais pacientais.

Tuberkuliozės gydymas gali trukti iki pusmečio.

„Mūsų visuomenėje tuberkuliozė nėra vien ilgai gydoma liga – ji sukelia dideles psichologines problemas, nes sergantysis pasmerkiamas panašiai kaip senais laikais būdavo atstumiami raupsuotieji. Anksčiau laikyta daugiausiai inteligentus puolančia liga, dabar ji turi kitą etiketę – neva tuberkuliozė yra asocialių asmenų palydovas. „Tačiau ši liga plinta oro lašeliniu būdu.  Užtenka bet kur viešoje vietoje įkvėpti sergančiojo iškosėtų ar iščiaudėtų bacilų ir, jeigu turime nusilpusią imuninę sistemą, galime susirgti šia liga netgi gyvendami visiškai tvarkingai ir švariai“, – teigė D.Steponavičienė.

Šiemet iki lapkričio gydyti 47 vaikai, iš jų aštuoni sirgo atvira tuberkuliozės forma. Šiuo metu skyriuje gydomi 23 vaikai, iš jų du dėl atviros džiovos.

Pernai per metus Kauno klinikinėje ligoninėje tuberkuliozės diagnozė patvirtinta 21 vaikui. Keturi sirgo atvirąja. Daugelis vaikų turėjo kontaktą su sergančiu atvira tuberkulioze asmeniu artimoje aplinkoje – šeimoje, kaimynystėje.

Užtenka bet kur viešoje vietoje įkvėpti sergančiojo iškosėtų ar iščiaudėtų bacilų ir, jeigu turime nusilpusią imuninę sistemą, galime susirgti šia liga netgi gyvendami visiškai tvarkingai ir švariai.

Ligos simptomai

NVSC išplatintame laiške rašoma, kad reikia atkreipti dėmesį, jog artimą sąlytį su ligoniu turėję vaikai ir suaugusieji gaus NVSC Kauno departamento specialistų siuntimus pas savo šeimos gydytoją, rekomenduojant nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 1 mėnesį, nemokamai pasitikrinti dėl tuberkuliozės.

„Negavusiems siuntimo, rekomenduojama stebėti savo sveikatos būklę ir kreiptis į savo šeimos gydytoją, pajutus pirmuosius šiai ligai būdingus požymius: silpnumas, sutrikęs miegas, svorio kritimas, ilgalaikė subfebrili temperatūra (apie 37°C), naktinis prakaitavimas, kosulys, kai skrepliuojama ilgiau nei tris savaites, atkosima kraujo, jaučiamas dusulys, kartais – krūtinės skausmai“, – dėstoma laiške.

Tuberkuliozė – tai lėtinė, infekcinė liga, kurią sukelia tuberkuliozės mikobakterija (Mycobacterium tuberculosis), perduodama oro lašeliniu būdu – įkvėpiant. Pagrindinis infekcijos šaltinis – atvira plaučių tuberkulioze sergantis žmogus. Asmuo gali būti užsikrėtęs tuberkuliozės sukėlėju, tačiau suserga ne visi (manoma, kad suserga apie 10 proc. užsikrėtusių asmenų). Užsikrėtus, bet nesergant tuberkulioze, kai nepasireiškia klinikiniai simptomai, asmuo neplatina sukėlėjo ir nėra pavojingas aplinkiniams. Ar susirgs užsikrėtęs asmuo mikobakterijomis, didele dalimi priklauso nuo jo imuniteto. Susirgus dažniausiai pažeidžiami plaučiai, tačiau gali būti pažeistas ir bet kuris kitas organas (sąnariai, limfmazgiai, kaulai ir kt.). Pagrindiniai tuberkuliozės rizikos veiksniai: artimas ir ilgalaikis kontaktas su sergančiu atvira plaučių tuberkulioze asmeniu.

Sergantis atvira plaučių tuberkulioze asmuo turi griežtai laikytis gydytojų nurodymų:

* naudoti chirurgines kaukes, kad kuo mažiau užkrečiamų aerozolių patektų į aplinką;

* laikytis kosėjimo, čiaudėjimo etiketo;

* bendrauti su aplinkiniais ne mažesniu kaip 1 m. atstumu.

Tuberkuliozės profilaktika:

* Tinkamas patalpų vėdinimas (natūrali ir/ar įrengta mechaninė ventiliacija) bei paviršių valymas drėgnu būdu.

* Profilaktiniai skiepai BCŽ (BCG – bacillus Calmette-Guerin) vakcina, pagal LR vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių, naujagimiams.

* Kasmet, teisės aktų nustatyta tvarka, profilaktiškai tikrinami 7 m. amžiaus ir rizikos grupėms priklausantys vaikai, atliekant tuberkulino mėginius.

* Teisės aktų nustatyta tvarka darbuotojai, kurių darbas susijęs su sveikatos priežiūra, vaikų ugdymu, paslaugomis gyventojams ir kt., privalo prieš pradėdami dirbti ir vėliau kasmet pasitikrinti sveikatą (atlikti krūtinės ląstos dviejų krypčių rentgenogramą), ar neserga tuberkulioze.

* Imuninės sistemos stiprinimas: gerai ir sveikai maitintis, laikytis tinkamo darbo ir poilsio režimo, vengti žalingų įpročių, dažniau būti gryname ore bei didinti fizinį aktyvumą.

Viena pastarųjų tokių pamokų išvykose vyko Kauno oro uoste. Jame ketvirtokai su mokytoja Almanta Vizbariene nejučia pasikartojo matematikos įgūdžius, pavyzdžiui, apskaičiavo pakilimo tako plotą, laiptelių skaičių iki skrydžių valdymo bokštelio ir kt. Aptardami išmaniojo oro uosto ugniagesių automobilio sireną pabuvojo tarsi muzikos pamokoje, o bandydami suprasti, kaip pakyla lėktuvai, žengtelėjo keliais metais į priekį – į fizikos pamoką.

Tačiau nė vienas pradinukas, grįžęs po šios integruotos ekskursijos, nesijautė buvęs pamokose – tiesiog buvo įdomu ir smagu.

Gimnazijos direktoriaus pavaduotoja pradinių klasių ugdymui Renata Baršukaitienė pasakojo, kad mokymosi procesą dažnokai vykdyti ne tik klasėse nuspręsta dėl kelių priežasčių. Netradicinės edukacinės erdvės padeda sužadinti didesnę mokinių motyvaciją, domėjimąsi, be to, taip geriau įsimenama informacija.

Mokytoja Ä.Vizbarienė papildė, kad naujoje aplinkoje vaikams kur kas lengviau susikaupti, lengviau išlaikyti dėmesį, tad pasisemia daugiau žinių, iškelia daugiau klausimų nei eilinėje pamokoje.

Kai kurios pamokos vyksta, pavyzdžiui, mokyklos muziejuje. Jame Turizmo centro atstovės neseniai vedė pamoką "Lino kelias" su istorija, dainomis ir tikrais eksponatais, kuriuos galima pačiupinėti, ne tik apžiūrėti nuotraukose.

Per integruotą muzikos pamoką su Kauno styginių kvartetu gyvai skambėjo įvairių epochų muzika, tad tokia pažintis su styginiais instrumentais mokiniams įsiminė ilgam, kaip ir integruotos pamokos duonos kepykloje, T.Ivanausko zoologijos muziejuje bei Istorinėje Lietuvos Respublikos prezidentūroje, kur mokiniai buvo ne tik stebėtojai, bet ir aktyvūs dalyviai.

Ekskursijose vaikai būna labai aktyvūs, jiems įdomu matyti oro uosto įrangą, prietaisus, stebėti kylančius ir besileidžiančius lėktuvus. Tai plečia jų akiratį, skatina domėtis daugiau, užduoti klausimus ne tik mūsų darbuotojams, bet ir savo mokytojams.

Kokie atgarsiai iš mokytojų? Vaikams, suprantama, taip naudingiau ir įdomiau, bet pedagogams tikriausiai tenka didesnis krūvis. "Šias veiklas išsirenka, planuoja, organizuoja patys mokytojai kartu su mokinių tėveliais. Ir jiems patiems tokios pamokos yra įdomesnės ir prasmingesnės", – įsitikinusi R.Baršukaitienė.

Pamokas vesti kviečiami ir patys tėveliai, atžalos klasės draugus supažindindami su savo profesija, darbo specifika.

Kauno oro uosto atstovė Agnė Mažeikytė teigė, kad daugiausia užklausų dėl ekskursijų oro uoste gaunama pavasarį ir rugsėjo–spalio mėnesiais. Šiuo metu per savaitę pasitaiko dvi trys ekskursijos.

"Ekskursijose vaikai būna labai aktyvūs, jiems įdomu matyti oro uosto įrangą, prietaisus, stebėti kylančius ir besileidžiančius lėktuvus. Tai plečia jų akiratį, skatina domėtis daugiau, užduoti klausimus ne tik mūsų darbuotojams, bet ir savo mokytojams", – kalbėjo A.Mažeikytė.

Viena smagesnių atrakcijų oro uoste – pasėdėjimas prie uosto ugniagesių automobilio vairo. Kauno oro uosto priešgaisrinio gelbėjimo tarnyba turi specialų automobilį, kuris naudojamas tik oro uostuose, tad tokio miesto gatvėse nepamatysite.

"Dažniausiai vaikams kyla klausimų apie matomą įrangą – ką ji daro, kokius duomenis rodo, kas nutinka paspaudus konkretų mygtuką. Domina ir orlaiviai – koks lėktuvas didžiausias, kokiu greičiu jis skrenda ir panašiai", – vardijo A.Mažeikytė.