Negalėjo nekreipti dėmesio
Rugsėjo 15 d., apie 14 val., kaunietė pamatė, kaip V. Krėvės prospekto stotelėje, esančioje netoli Kovo 11-osios gatvės, pradinuką skriaudė vienas nepilnametis, o dar keli tiesiog stovėjo ir žiūrėjo. Berniukas susirietęs gulėjo ant žemės.
Tai ji išvydo vairuodama automobilį. Viskas vyko labai staiga, tad iš karto nespėjo sureaguoti ir žiede persirikiuoti bei sustabdyti kelkraštyje automobilio. Kai apsuko ratą ir grįžo į tą pačią vietą, smurtautojo jau nebebuvo. Auka, moters pasakojimu, jau buvo atsistojęs, bet vis dar dulkinais drabužiais. Egzekucijos stebėtojai buvo savo vietose.
Į incidentą buvo sureagavusi ir troleibuso vairuotoja, tikriausiai bandžiusi gėdinti mušeiką.
Kaunietė pasakojo iš pradžių nežinojusi, ko griebtis. Skambinti policijai? Smurtautojo jau nebebuvo, auka nebuvo linkęs su ja bendrauti, tad kažin ar būtų sutikęs laukti, kol atvyks pareigūnai.
Skriaustas berniukas klausinėjamas tepasakė, kurioje gatvėje ir kelintame name gyvena, bet atsisakė būti parvežtas namo ar kad būtų paskambinta jo tėvams. Tokiu atveju teigė turėsiąs nemalonumų, tikino, kad skubąs į vieną iš dienos centrų. Paklausus, kurią mokyklą lanko, jis mostelėjo į tą pusę, kurioje netoli viena kitos yra bent kelios.
Berniukas linktelėjo, kad skriaudėją neva pažįsta, kad jis yra iš tos pačios mokyklos, galbūt net bendraklasis. Į klausimus atsakinėjo nenoriai arba tiesiog linksėjo galva.
Moteris įsidėmėjo išskirtinę žymę ant kairės plaštakos, pagal kurią būtų buvę galima atpažinti nukentėjusįjį.
Pasigedo atgalinio ryšio
Per radiją neseniai kaip tik ragino nebūti abejingiems, pranešti, jeigu matai smurtą. Pranešiau. Ir ką?
Apie galimybę jėga vaiką sodinti į automobilį ir vežti namo jo nurodytu adresu moteris net nesvarstė. Neleisti niekur pasijudinti iš vietos ir laukti vaiko teisių apsaugos specialistų ar policijos jai pasirodė irgi prastas sumanymas.
Skriaustam vaikui įlipus į troleibusą ir nuvažiavus, ji suskubo skambinti tarnyboms. Nenorėjo vaiko palikti likimo valiai.
Moteris paskambino į vieną iš artimiausių mokyklų, Kauno miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrių (VTAS), taip pat į dienos centrą nurodytame rajone. Pasakė turimą informaciją. Visur jos išklausė ir mandagiai atsisveikino.
Skambučio iš vienos įstaigų, į kurias skambino, ji sulaukė tik tuomet, kai šia istorija susidomėjo "Kauno diena". Į redakciją ji kreipėsi, kai per penkias dienas nesulaukė jokio atsakymo.
"Susidarė įspūdis, kad į praneštą informaciją apie smurtą tarnybos numojo ranka. Per radiją neseniai kaip tik ragino nebūti abejingiems, pranešti, jeigu matai smurtą. Pranešiau. Ir ką? Ar reikia vėl laukti tragedijos, kad būtų tinkamai sureaguota?" – klausė kaunietė.
Negali teikti išsamių duomenų
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Pagalbos vaikams skyriaus specialistė, Pagalbos vaikams linijos koordinatorė Jurgita Jankūnaitė teigė, kad minėtas atvejis jų tarnybai nebuvo žinomas. Telefonu susisiekusi su Kauno miesto Vaiko teisių apsaugos (VTAS) vedėjos pavaduotoja Sigita Šimkiene ji išsiaiškino, kad tądien į skyrių buvo skambinta ir pasakota apie matytą incidentą gatvėje, kai vieną vaiką mušė kitas nepilnametis.
"Skambinančioji pateikė duomenis, kuriuos pasakė nukentėjęs vaikas. Pastebėtina, kad skambinančioji neprisistatė, nepaliko savo telefono numerio ir neprašė, jog apie išsiaiškintas aplinkybes ir priimtus sprendimus būtų informuota. Taip pat dėl asmens duomenų apsaugos pranešusiems piliečiams nėra galimybės pateikti išsamių duomenų apie vaiką ir (ar) jo šeimą. Kauno miesto VTAS, reaguodamas į pateiktą informaciją, kreipėsi į mokyklą ir vaikų dienos centrą, tačiau vaiko tapatybės nustatyti nepavyko", – pareiškė J. Jankūnaitė.
Pastaroji kalbėjo, kad, S. Šimkienės duomenimis, vaiko nurodytu adresu gyvena daug socialinės rizikos šeimų apskaitoje esančių šeimų. "Peržvelgus duomenis, nebuvo atrasta šeimos ir vaiko, kuris atitiktų visus skambinančiosios nurodytus duomenis. Taip pat Kauno miesto VTAS kreipėsi į policiją, kuri nurodė, kad nėra užfiksavusi minėto atvejo, į juos niekas nesikreipė", – aiškino J. Jankūnaitė.
Sutiktų pabandyti atpažinti
"Iš tarnybų atsakymo akivaizdžiai matyti, kaip norima užglaistyti nemalonią situaciją", – įsitikinusi pilietiška kaunietė.
Ji sutiktų su pareigūnu ar vaiko teisių apsaugos specialistu pavaikštinėti prie berniuko nurodyto namo, apsilankyti mokyklose ir pabandyti jį atpažinti. "Tačiau man niekas neskambino ir to nesiūlė, nors mano kontaktinius duomenis turėjo", – sakė moteris.
Ji turi ir nepilnamečių, mačiusių incidentą, nuotrauką. Tiesa, visi jie, išskyrus vieną, nusisukę.
Kaunietė teigė, kad VTAS atstovė klausė jos vardo ir pavardės, bet neklausė telefono. "Pamaniau, gal jie mato mano numerį. O trečiadienį, kai skambinau į dienos centrą, man sakė, kad Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovų pas juos nebuvo, niekas apie tai nesiteiravo. Po to ir skambinau į "Kauno dieną", – kalbėjo pašnekovė.
Po to jau sulaukė ir atgalinio ryšio iš įstaigų, į kurias kreipėsi, tiksliau, buvo informuota, kad berniuko nepavyko identifikuoti.
Kauno policijos atstovė spaudai Odeta Vaitkevičienė patikino, kad į juos dėl minėto atvejo apskritai niekas nesikreipė: nei tiesiogiai gautas pranešimas iš vaiko teisių apsaugos specialistų, nei kas nors skambino dėl šio įvykio tel. 112. Jeigu vis dėlto būtų gauta informacija, būtų tikrinamos įvykio aplinkybės.
"Vaiko teisių apsaugos tarnyba informuojama visais atvejais, kai yra nukentėjęs vaikas. Informuojama net ir tais atvejais, kai vaikai nėra nukentėję, tačiau būna vietoje, kur užfiksuojami smurto šeimoje atvejai. Ugdymo įstaiga apie galimą smurtą prieš vaikus gali būti informuojama, jei tai vyksta ugdymo įstaigos teritorijoje ar smurtaujant dalyvauja ugdymo įstaigos auklėtiniai", – komentavo O. Vaitkevičienė.
Policija reaguotų greičiausiai
Visi rūpinasi tik savo kailiu, o vaiką taip ir paliko su jo bėdomis. Ar jo toliau kas nors ieško, domisi?
VTAS vedėjos pavaduotoja S. Šimkienė, "Kauno dienai" pasiteiravus, ką geriausia daryti tokiais atvejais, patarė nuskriaustą vaiką kalbinti, kad jis nenueitų, kuo daugiau išklausinėti ir tuo pat metu kviesti policiją.
"Vienam, esant tokiai situacijai, labai sunku", – pripažino S. Šimkienė ir pridūrė, kad minėtu atveju moteris teisingai bandė išsiaiškinti, kur vaikas gyvena, kurią mokyklą lanko. "Bet vaikas teisybės nepasakė, nes duomenys neatitiko", – konstatavo savivaldybės atstovė.
Anot jos, informaciją apie smurtą prieš vaikus skyrius dažniausiai gauna iš policijos, nes į juos dažniausiai ir kreipiamasi tokiais atvejais.
"Jie gali greičiausiai reaguoti į įvykius, ekipažai patruliuoja visame mieste ir gali skubiai atvažiuoti. Tiesiogiai mums žmonės dėl smurto skambina labai retai. Dažniausiai – dėl vaiko nepriežiūros, pavyzdžiui, kai tėvai girtauja, kai mato alkaną ar pusplikį vaikščiojantį vaiką", – teigė VTAS darbuotoja.
Tokių pranešimų, anot jos, skyrius sulaukia apie 2–3 per savaitę, taigi apie 70–100 per pusmetį. Per pirmus septynis šių metų mėnesius skyrių iš policijos pasiekė žinios apie 174 smurto artimoje aplinkoje atvejus.
"Atvejai, kad būtų pranešama apie smurtą prieš vaikus gatvėje, labai reti. Gal nespėja sureaguoti, susivokti, kad reikėtų sureaguoti? Dažniausiai mums praneša apie situacijas namuose. Pavyzdžiui, kaimynai girdi triukšmą arba mato", – komentavo S. Šimkienė.
Ji suskaičiavo, kad VTAS dirba 24 darbuotojai, iš jų – vienas vairuotojas, vienas referentas. Budima visą parą.
S. Šimkienė svarstė, kad kaunietės užfiksuotas smurtas buvo vienkartinis įvykis "O gal jie apskritai yra draugai, kurie pasikumščiuoja, pasistumdo, o kitą dieną vėl kartu vaikšto ir verslo planus organizuoja. Kodėl tas berniukas nepasisakė apie save teisybės?" – garsiai mąstė specialistė.
Ji tikino, kad skyriaus darbuotojai jaučiasi ramiau, nes skambino pasitikrinti į dienos centrą, į mokyklą, patikrino toje teritorijoje gyvenančias rizikos šeimas. "Jeigu vaikas būtų smarkiai nukentėjęs, ta informacija vis tiek būtų kur nors išaiškėjusi. Kažkas būtų pastebėjęs, pamatęs ar vaikas būtų kam nors pasisakęs. Labai dažnai vaikai pasipasakoja tarpusavyje ir suaugusieji sužino ne iš nukentėjusiųjų, o iš kitų vaikų", – aiškino S. Šimkienė.
Pasiteiravus apie smurtą mokyklose, ji teigė, kad informacija apie tai iki skyriaus ateina tuomet, kai situacijos nepavyksta išspręsti mokyklose. "Jos deda dideles pastangas ir vaikams padėti bando patys", – sakė S. Šimkienė ir apgailestavo, kad pagal statistiką vaikai dažniausiai nukenčia nuo artimų žmonių.
Norėjo padėti, o ne patikrinti
Vienos iš arčiausiai įvykio vietos esančių mokyklų direktorė "Kauno dieną" tikino, kad buvo patikrinti visi pradinių klasių mokiniai, kalbėta ir su pedagogais, ir su vaikais, bendrauta su vaiko teisių apsaugos specialistais.
Mokyklos vadovė tvirtino, kad šiais mokslo metais tai pirmas signalas apie smurtą, ir tas nepasitvirtinęs.
"Pamačiusi incidentą ir iš arti pažiūrėjusi į tą vaiką pajutau, kad jo gyvenimas nėra rožėmis klotas. Skambinau į mokyklą, tarnybas ne tam, kad patikrinčiau, kaip jos dirba. Buvau tikra, kad kils reakcija. Norėjosi vaikui padėti ir kartu apsaugoti kitus vaikus, kad nepatektų į tokias žiaurias situacijas, primenančias linčo teismą. Jei pranešimai apie skriaudžiamus vaikus taptų efektyvūs, gal ir kiti, susiklosčius panašioms situacijoms, netylėtų, kažkam skambintų? Koks rezultatas dabar? Visi rūpinasi tik savo kailiu, o vaiką taip ir paliko su jo bėdomis. Ar jo toliau kas nors ieško, domisi? Ar kas nors ieško kaltininko? O aš jaučiuosi lyg kokia pamišėlė, trikdanti kažkam penktadienį laiku išeiti namo", – sistemos efektyvumą įvertino kaunietė.
