Brūkštelėjo laišką
Įdėta daug pastangų, kad Kauno modernizmo architektūra būtų įtraukta į garbingą UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Su tuo siejama daug vilčių.
Ar visa tai gali nubraukti vienas atvejis, kai architektūriškai ir istoriškai vertingas pastatas buvo beveik nušluotas nuo žemės paviršiaus? Į UNESCO kreipėsi vienas kaunietis, kurio kaimynystėje Perkūno alėjoje ir buvo nugriauta tarpukario vila.
Lapkričio pabaigoje jis gavo šios organizacijos atstovės atsakymą, kuris paviešintas socialiniuose tinkluose. Jame rašoma, kad, įvertinus jo rūpestį dėl paraiškos „Kauno modernizmas: Optimizmo architektūra 1919–1939“, informacija buvo perduota ICOMOS Patarėjų tarybai, kuri atsakinga už kultūros vietovių nominacijų vertinimą.
Ši Patarėjų taryba teikia rekomendacijas Pasaulio paveldo komitetui, kuris ir sprendžia dėl šalių paraiškų įtraukimo į Pasaulio paveldo sąrašą.
Architektūrai ir istoriniam paveldui neabejingi kauniečiai susizgribo, kuo gali baigtis toks viešumas.
Blizgesys – tik fasadinis?
„Kai milžiniška vandalizmo banga šlavė vilą Perkūno al. 11, susitelkę Žaliakalnio gyventojai aiškiai deklaravo, kokią architektūrą nori matyti kaimynystėje. Tarpukario paveldas yra brangiausias ir vienintelis toks Kauno deimantas“, – teigė asociacijos „Žaliasis Ąžuolynas“ valdybos pirmininkė Laura Ramanauskaitė ir pridūrė, kad žinia, jog kažkas iš kauniečių suabejojo, kad Kauno modernizmas vertas vietos UNESCO sąraše, sukrėtė.
Istorija: vila buvo pastatyta beveik prieš 100 metų. Ją Nepriklausomybės kovų dalyviui, knygnešiui, Steigiamojo Seimo atstovui P. Ruseckui suprojektavo architektas inžinierius A. Gordevičius. (Vilmanto Raupelio nuotr.)
Kreipimasis į UNESCO jai pasirodė trumparegišku išsišokimu, tarsi būtų pjaunama šaka, ant kurios sėdi visas Kaunas. Išgąsdino, kad pasaulinio lygio Kauno modernizmo architektūra gali ir toliau likti be oficialaus pripažinimo, kurį užtikrina vieta minėtame sąraše.
„Šis gyventojas tapo vandalizmo prieš P. Rusecko vilą ir viso sąmoningo ar nesąmoningo dvejus metus trunkančio jos griuvėsių eksponavimo liudininku. Nusivilti tikrai turėjo kuo: art deco vila neatstatoma, nors vilos savininką ir griovėją buvo įpareigojęs Kultūros paveldo departamentas ir teismas“, – akcentavo L. Ramanauskaitė.
Ji retoriškai klausė, kas turėtų prisiimti atsakomybę už tai, kad nuo 2021 m. teismo sprendimas atstatyti vilą nevykdomas.
„Vertingos vilos griuvėsiai jau trečias Kalėdas sutiks po atviru dangumi. Neapsaugoti ir neuždengti nuo sniego, ledo, lietaus ir vandalų. Gyventojo kreipimasis atskleidė didžiulę mūsų Kauno problemą. Fasadinį blizgesį ir kasdienį skurdą“, – apibendrino pašnekovė.
Dešimtmetį trunkantis UNESCO paraiškos „Kauno modernizmas: Optimizmo architektūra 1919–1939” procesas gali būti sustabdytas, nors jau atsidūrė ant Pasaulinio paveldo sąrašo slenksčio. „Svarstau: kuo turime piktintis labiau. Žaliakalniečio skundu UNESCO organizacijai ar atsakingų institucijų neįgalumu tam tikrose vietose?“ – retoriškai klausė L. Ramanauskaitė.
Slidus kelias
Architektas Audrys Karalius, stojęs prieš sunkiąją techniką, kai buvo pradėta griauti vila, nesutinka, kad skundas UNESCO yra geriausia išeitis bandant spręsti Kauno architektūros paveldo išsaugojimo problemas.
„Skųsti Kauno modernizmo UNESCO paraišką pačiam UNESCO… Slidus ir rizikingas kelias. Tačiau nesu labai nustebęs, jeigu atvirai. Tai galėjo įvykti bet kada. Gal toks skundas ir ne pirmas? Situacija yra akivaizdžiai kurioziška, kai viena ranka griauni tarpukario architektūrą, o kita – teiki ją apdovanojimui“, – socialiniame tinkle bandė sugretinti faktus architektas, prašęs atkreipti dėmesį, kad art deco vilos sunaikinimas ir Kauno modernizmo pasmerkimas tarptautinei nežiniai vis dėlto yra skirtingų mastelių objektai.
„Noriu į UNESCO ir labai. Labai noriu, kad Kaunas patektų. Visus dešimt metų, kiek vyksta patekimo procesas, visomis išgalėmis rėmiau ir remiu“, – „Kauno dienai“ sakė A. Karalius.
Įvertino: A. Karalius nesutinka, kad skundas UNESCO yra geriausia išeitis bandant spręsti Kauno architektūros paveldo išsaugojimo problemas. (Vilmanto Raupelio nuotr.)
Jis akcentavo, kad Kauno modernizmo architektūra, atsiradusi tarpukariu, yra visos Lietuvos turtas. „Tai buvo labai koncentruotas 20 metų stebuklas. Spurtą iš dalies nulėmė tai, kad sostinė kartu su valdžios įstaigomis, universitetu, intelektualais tuomet buvo perkelta į tuo metu buvusį provincialų miestą, į buvusios carinės gubernijos paribį. Miestas negalėjo nesprogti“, – dėstė architektas. Labai prisidėjo ir tai, kad į Kauną grįžo kurti ir dirbti žmonės, gavę valstybines stipendijas ir mokslus baigę užsienyje. Taip į Kauną plūstelėjo ir jauni, modernūs tam metui architektai.
UNESCO sąraše kol kas neturime nė vieno įrašo, susijusio su modernia tautiška Lietuva. Žaliakalnio ir Naujamiesčio architektūra yra būtent tokios. „UNESCO turime siekti visomis išgalėmis. Neįsivaizduoju, kokia baisi depresija būtų, jeigu paraiška būtų atmesta“, – teigė A. Karalius ir priminė, kad jei ne Rusijos karas Ukrainoje, tikriausiai jau būtume Pasaulio paveldo sąraše. Tačiau balsavimas buvo atidėtas, nes jis turėjo vykti Rusijoje, Kazanėje, ir susirinkimui turėjo pirmininkauti Rusija.
Architektė Jolita Kančienė vienoje diskusijų feisbuke teigė, kad dėl vilos nugriovimo pasipiktinimo netrūksta, bet kuo čia dėta UNESCO. „Ar tas skundėjas nusprendė, kad UNESCO nubaus griovėjus? Lieps atstatyti?“ – svarstė kaunietė.
Skaudulys, bet nelemiamas
Kauno miesto savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjas Saulius Rimas „Kauno dieną“ patikino, kad ICOMOS ekspertas, rengęs Kauno paraiškos vertinimą, su vilos situacija buvo supažindintas paraiškos rengėjų iniciatyva.
„Jo vizito Kaune metu mes patys nusivežėme prie Perkūno al. 11 ir visą istoriją pristatėme“, – pasakojo S. Rimas ir pridūrė, kad nei savivaldybės, nei Kultūros ministerijos ar Kultūros paveldo departamento atstovai nėra tokie naivūs, kad bandytų apsimesti, jog viskas gerai ir bandytų nuslėpti išskirtinės vilos suniokojimą.
Specialistas pridūrė, kad apie visas sistemines problemas buvo kalbama atvirai, kartu pristatant, kokių veiksmų yra imamasi apskritai, kaip reformuojama sistema.
„Ši istorija skaudi visai Lietuvos paveldosaugai. Ji parodė spragų visoje mūsų sistemoje. Aišku, tikimės, kad šis sukrėtimas taps impulsu sisteminėms pertvarkoms, kad daugiau tokių niokojimų kaip Perkūno al. 11 nepasikartotų. Ar tas skundas gali nulemti visos Kauno nominacijos likimą? Manyčiau, kad ne“, – asmeninę nuomonę išsakė S. Rimas.
UNESCO turime siekti visomis išgalėmis. Neįsivaizduoju, kokia baisi depresija būtų, jeigu paraiška būtų atmesta.
Išeitis dėl vilos
Aptariama vila pastatyta beveik prieš 100 metų. Ją Nepriklausomybės kovų dalyviui, knygnešiui, Steigiamojo Seimo atstovui Petrui Ruseckui suprojektavo architektas inžinierius Aleksandras Gordevičius.
Pastatas per ilgus dešimtmečius iki pat drastiškų naujausio savininko Artūro Dankovskio užmojų buvo išlikęs be žymesnių išorinių ir vidaus architektūros pakeitimų.
Kultūros paveldo skyriaus vedėjas „Kauno dienai“ pasakojo, kad šiuo metu yra rengiamas projektas, numatantis istorinių pastato tūrių ir architektūros detalių atkūrimą. Tai, jo manymu, yra reali išeitis iš aklaviete tapusios situacijos.
„Tiems, kurie nepriima sprendimų, labai patogu muštis į krūtinę ir kritikuoti, bet per tuos dvejus metus nemačiau ir negirdėjau nė vieno racionalaus, realiai įgyvendinamo pasiūlymo, kaip iš esmės kitaip spręsti Perkūno al. 11 situaciją. Galimybė bylinėtis ir toliau turėti esamą griuvėsių krūvą, deja, yra reali kokiam dešimtmečiui į priekį“, – įsitikinęs S. Rimas.
Planai: S. Rimo teigimu, galutiniai projektiniai vilos atstatymo pasiūlymai bus parengti maždaug sausio viduryje ir bus teikiami viešinti, derinti. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)
Jo žiniomis, galutiniai projektiniai pasiūlymai bus parengti maždaug sausio viduryje ir bus teikiami viešinti, derinti.
Kreipėsi, kur galėjo
Geriausias sprendimas, esant dabartinei situacijai, anot A. Karaliaus, būtų priversti vilos savininką A. Dankovskį laikytis institucijų prašymu teismo nurodymo vilą atstatyti, o iki atstatymo įpareigojimo saugoti vertinguosius fragmentus nuo aplinkos ir žmogaus poveikio.
Daug klausimų kelia naujausiuose pristatytuose projektiniuose pasiūlymuose atsiradęs modernus priestatas, kurio originali vila neturėjo. „Koks tai atstatymas?“ – retoriškai klausė visuomenininkas ir pridūrė, kad tai ne UNESCO klausimai, bet supranta skundą parašiusio asmens neviltį.
Šis kaunietis, kurio vardas ir pavardė socialiniuose tinkluose įvardyti, yra kreipęsis į ne vieną Lietuvos ir užsienio instituciją, prašydamas įvertinti A. Dankovskio veiksmus, susijusius ne tik su vilos nuniokojimu, bet ir jo verslo peripetijas, finansinius klausimus, vilos privatizavimo aplinkybes.
Susisiekę su šiuo kauniečiu išgirdome patvirtinimą, kad tikrai kreipėsi į UNESCO, kitas institucijas. Išklausėme dalį to, ką jis norėjo pasakyti apie situaciją Perkūno alėjoje, Lietuvos teisėsaugoje, paveldo ir statybas kontroliuojančiose institucijose, pradedant dar sovietiniais laikais, tačiau oficialaus komentaro pateikti nesutiko.
