Nuo Daugpilio iki Paryžiaus
J. Chapiras (1887–1972) gimė Dinaburge (dabar Daugpilis) medžio drožėjo šeimoje. Padedamas tėvo skulptoriaus meninius įgūdžius pradėjo lavinti būdamas dešimties. Sulaukęs aštuoniolikos metų persikėlė į Lenkiją, įstojo į Krokuvos vaizduojamojo meno akademiją.
1915 m. jis mokėsi Charkivo meno mokykloje, 1918 m. išvyko studijuoti į Kyjivo dailės akademiją. 1919 m. mokėsi meno mokykloje Jekaterinoslave (dabar Dnipras). Pilietinio karo metu, tęsdamas studijas, kūrė revoliucinius plakatus ir vykdė smulkius dailės darbus. 1921 m. mokėsi Petrogrado dailės mokykloje. Tuo metu dirbo Rusijos teatro aktoriaus, režisieriaus ir scenografo Vsevolodo Mejerholdo asistentu. Vėliau dirbo režisieriams Konstantinui Stanislavskiui ir Jevgenijui Vachtangovui.
1925 m. J. Chapiras iš Rusijos išvyko į Paryžių ir jau netrukus savo darbus eksponavo Nepriklausomų asmenų salone („Salon des Tuileries), kitose Paryžiaus galerijose. Šiuo laikotarpiu dailininkas susipažino su Sergejumi Diagilevu, bendradarbiavo su jo „Rusų baletu“, dalyvavo žydų dailininkų sąjungos veikloje. 1931 m. surengė parodas ir dalyvavo grupinėse rusų dailininkų parodose D’Alignan galerijoje, 1936 m. – Jeu de Paume muziejuje, 1937 m. – Tarptautinio šokių archyvo salėje.
1939 m. J. Chapiras rado prieglobstį Karpantro mieste, Sere, Aukštųjų Provanso Alpių Žydrojo kranto regione. Po karo jis aplankė Italiją, galiausiai grįžo į Paryžių, kur 1972 m. ir mirė.
Autoportretas. / Organizatorių nuotr.
Stilių įvairovė
J. Chapiro kūryba įvairiapusė. Menininkas mėgo kūrybinius eksperimentus, žaidė skirtingais stiliais, tokiais kaip kubizmas, impresionizmas ir fovizmas. Jo darbai pristatomi Nacionaliniame modernaus meno muziejuje Paryžiuje ir Čikagos meno institute, muziejuose Rusijoje, Prancūzijoje.
Menotyrininkė Ieva Kuzminskaitė pažymi, kad J. Chapiro „paveikslai prisodrinti metaforų, aliuzijų ir simbolių, litvakiškos melancholijos ir paprasto žmogaus buitinių temų, meilės kasdienybei. Darbai pasižymi vidiniu dramatizmu, vitaline energija, nerimasties, pasaulio disharmonijos jausmu“.
XX a. trečiajame dešimtmetyje menininkas nutapė keletą portretų, kurių išraiškingumas ir ikonografija buvo laikomi pranašesniais už Francio Bacono portretus. Kai kurie meno istorikai ne kartą rašė apie J. Chapiro kūrybos tvirtą ryšį su Vincente’o van Gogho, Chaimo Soutine’o ir F. Bacono tapyba.
Dailininkas mėgo eksperimentus. Daugelis jo paveikslų labai skirtingi: kai kurie priskiriami kubistiniam stiliui, kiti – impresionistiniam, dar kiti – fovistiniam. Tai greičiausiai lėmė ir menininko gyvenimas Paryžiaus menininkų kolonijoje „La Ruche“.
Pora. / Organizatorių nuotr.
Menų inkubatorius Paryžiuje
Kauno rajono muziejuje bus pristatyti 35 tapytojo darbai iš garsaus meno kolekcininko Shmuelio Tatzo asmeninės kolekcijos. Tai didžiausia kada nors pristatyta šio dailininko darbų paroda Lietuvoje – dalis paveikslų nerodyti ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje, kai kurie jų įsigyti 2023 m. pabaigoje.
Vienas iš Kauno rajono muziejuje eksponuojamos J. Chapiro tapybos darbų parodos paveikslų – „La Ruche, la Rotonde“ – dedikuotas ypatingai, įvairius menininkus Paryžiuje telkusiai vietai, kurioje 1925-aisiais atvykęs iš Rusijos į Paryžių J. Chapiras gyveno penkerius metus.
XX a. trečiajame dešimtmetyje menininkas nutapė keletą portretų, kurių išraiškingumas ir ikonografija buvo laikomi pranašesniais už Francio Bacono portretus.
Nuo 1900-ųjų pasaulinės dailės parodos išlikusį Gustave’o Eiffelio projektuotą paviljoną-vyninę, Prancūzijos vyriausybei pritarus, skulptorius Alfredas Boucheris pavertė menininkų studija. Jos tikslas – padėti jauniems, nepasiturintiems menininkams, suteikti jiems bendras kūrybines erdves, o gyventojams – atvirą ekspozicinę erdvę. Apskritas trijų aukštų statinys, savo išvaizda priminęs didelį bičių avilį, o ne gyvenamąjį būstą, pavadintas „La Ruche“ (liet. – avilys). Sakoma, kad ir A. Boucheris svajojęs, kad menininkai čia dirbtų kaip bitės avilyje.
Statinį sudarė 50 kuklių studijų su dideliais langais, per kuriuos patenka daug šviesos, o šalia esančiuose pastatuose buvo įrengta dar 50 ateljė menininkams, nesutilpusiems avilyje.
Komplekse A. Boucheris paskyrė didelį kambarį, kuriame skurdesni menininkai galėjo nupiešti modelį, už kurį jis sumokėdavo. Taip pat įrengė nedidelę teatro erdvę spektakliams ir koncertams.
Daugelio tuomečių emigrantų menininkų, atvykusių į Paryžių, pirmasis tikslas buvo prisijungti prie Paryžiaus meno scenos ir kur nors rasti įperkamą būstą. Montparnaso rajone, Dancigo pasaže, įsikūręs „La Ruche“ tapo namais ne tik menininkams, bet ir daugybei girtuokliaujančių, valkataujančių žmonių, kuriems reikėjo vietos apsistoti – nuoma čia buvo pigi ir niekas nebuvo iškeldintas net ir vėluodamas susimokėti.
Organizatorių nuotr.
Pasakojama, kad litvakas dailininkas, žinomas skulptorius ir litografas Pinchus Kremegne’is išlipo Paryžiuje iš traukinio rytinėje geležinkelio stotyje su trimis rubliais kišenėje. Vieninteliai prancūzų kalbos žodžiai, kuriuos jis žinojo, buvo „Passage Dantzig“, bet jam tik tiek tereikėjo, kad patektų į „La Ruche“.
Gyvendami ir dirbdami „La Ruche“, daugelis menininkų užmezgė ilgalaikes draugystes, pvz., Chaimas Soutine’as su Amadeo Modiglianiu, Marcas Chagallas su poetu Blaise’u Cendrarsu, ir padarė įtaką vienas kito kūrybai. Be jau minėtų, „La Ruche“ gyveno ir dirbo daugybė garsių ir žinomų menininkų, pvz., poetas Apollinaire’as Guillaume’as, dailininkai Yitzhakas Frenkelis, Diego Rivera, Tsuguharu Foujita, Michelis Kikoïne’as, Moïse Kislingas, Pinchus Krémègne’as, Ossipas Zadkine’as, Jules Pascinas, Jacques’as Lipchitzas ir kiti.
1960 m. J. Chapiras išleido atsiminimų knygą „La Ruche“, kurioje pateikė anekdotinių istorijų iš dailininkų gyvenimo. 1967 m. jis intensyviai priešinosi projektui nugriauti „La Ruche“. Kartu su M. Chagalu ir prancūzų meno kritiku, istoriku ir teatro dizaino ekspertu Raymondu Cogniatu įsteigė apsaugos komitetą, kuris galiausiai laimėjo, – „La Ruche“ nebuvo nugriautas.
Litvakai ir Paryžiaus mokykla
J. Chapiras – vienas Paryžiuje kūrusių litvakų. Žydų pasaulyje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) kultūrinės erdvės teritorija visada buvo vadinama Lite (jidiš kalba) arba Lita (hebrajų kalba), o čia gyvenę žydai – Lietuvos žydais arba litvakais. Būtent ši emigravusių menininkų grupė ypač išsiskyrė ir knibždančiame Paryžiaus meno pasaulyje, kurio centre buvo Monparnasas. Nors ir kūrė skirtingais stiliais, dailininkus siejo bendras likimas – bėgti nuo antisemitinių persekiojimų gimtosiose šalyse. Kai kurie šių žydų, kilusių iš buvusios LDK teritorijos, išgarsėjo, kiti tam nebeturėjo laiko ar nepakako sėkmės.
Organizatorių nuotr.
Beveik pusė šių menininkų mirė nacių koncentracijos stovyklose. XX a. trečiajame dešimtmetyje antisemitizmas ir ksenofobija augo visoje Europoje, įskaitant Paryžių. Šio dešimtmečio depresijos metai neapykantą dar labiau padidino. Europa vis dar laižė savo žaizdas po Pirmojo pasaulinio karo, o kraštutinės dešinės vyriausybės įgavo valdžią visur. Antisemitinė kritika žydų imigrantų menininkams Paryžiuje buvo išsakyta atvirai. Kai kurie prancūzų meno kritikai pradėjo sakyti, kad šie užsienio menininkai dominuoja ir nepalieka vietos tikriems prancūzų menininkams. Prancūzų „Le Figaro“ redaktorius Camille’as Mauclairas netgi pavadino šiuos Monparnaso žydų menininkus „Paryžiaus nešvarumais“.
Nepaisant to, gausi litvakų dailininkų migracija ir koncentruotas gyvenimas „La Ruche“, kur jie buvo laisvi eksperimentuoti, lėmė naujos meno krypties – Ecole de Paris, Paryžiaus mokyklos, susiformavimą.
Knygoje „Litvakų dailė l'ecole de Paris aplinkoje“ Antanas Andrijauskas teigia: „Daugelis kitų kritikų, perėmusių l’ecole de Paris sąjūdžio pavadinimą, savo tekstuose susiejo jį pirmiausia su dailininkų emigrantų kūryba. Šis papildymas atsirado visiškai natūraliai, kadangi retrospektyviai žvelgiant į Paryžiaus tarpukario dailės gyvenimą, analizuojant svarbiausias to meto dailės tendencijas ir ryškiausių asmenybių vaidmenį, vis akivaizdesnis darėsi išskirtinis įnašas dailininkų emigrantų, kurie tarsi nustūmė į antrąjį planą prancūzus. Todėl ilgainiui menotyros tekstuose l’ecole de Paris termino prasminis laukas siaurėjo, ir Paryžiaus mokykla vis dažniau buvo siejama su pagrindinį vaidmenį joje vaidinusiais žydų kilmės dailininkais emigrantais.“
J. Chapiro tapybos darbų paroda – pirmoji iš trijų Kauno rajono muziejaus šiemet organizuojamų parodų, skirtų litvakų dailei pristatyti. Balandį bus pristatyta J. Lipchitzo kūryba, o liepą veiks tapybos darbų paroda „Nuo L’ Ecole de Vilnius iki L’ Ecole de Paris“ – XX a. litvakų gyvenimo portretai. Visi šiose parodose eksponuojami darbai – iš Shmuelio Tatzo asmeninės kolekcijos.
Originalumo paslaptis
Pasak menotyrininko akademiko A. Andrijausko, per daugybės virsmų lydimą kūrybinės evoliucijos kelią šis imlus poveikiams ir atviras eksperimentavimui dailininkas sugėrė įvairių įtakų, įsisavino skirtingų modernėjančio rusų ir Vakarų modernistinio meno srovių laimėjimus.
Tai regime gilindamiesi į vieną išsamiausių pasaulyje S. Tatzo kryptingai formuotą privačią J. Chapiro paveikslų kolekciją, kurioje atsiskleidžia dailininko talento savitumas ir technikos meistriškumas. „Skirtingų aptariamos kolekcijos žanrų paveiksluose atsispindi šio jautraus kasdienybės apraiškoms dailininko kūryboje įsivyravusios litvakiško poetiškumo, melancholijos ir nostalgijos kupinos dramatiškos temos“, – sako menotyrininkas.
A. Andrijauskas akcentuoja, kad greta postimpresionistinės, neoklasicistinės pakraipos paveikslų regime ekspresionistinio, kubistinio, fovistinio, modernaus primityvizmo ir kitų dažniausių XX a. pirmosios pusės meno stilių savitai interpretuojamų bruožų.
Organizatorių nuotr.
„Negausūs išlikę ankstyvojo rusiškojo ir prancūziškojo tarpsnių paveikslai ir jų eskizai byloja apie neeilinį piešėjo talentą. Tai regima daugybėje ekspresyvia spontaniška maniera atliktų portretinių etiudų. J. Chapiras ypatingą dėmesį skyrė piešinio kultūros tobulinimui ir portretuojamų asmenų charakterio, vidinių dvasios polėkių perteikimui. Todėl ilgainiui išryškėjo jo savitas lanksčių linijų su stilingos improvizacijos elementais piešinio stilius, kuris ypatingą žavesį suteikia vėlyviesiems išraiškinga piešinio linija išsiskiriantiems šviesių spalvų paveikslams“, – sako ekspertas.
Vieni menotyrininkai J. Chapirą laiko avangardistu, kiti V. van Gogho ir Ch. Soutine’o egzaltuoto nervingumo paveiktu ekspresionistu. „Treti – paveikslo struktūrinius principus ir spalvos fenomeno grožį aukštinančiu postimpresionistu, dar kiti gaivališku moderniu primityvistu arba linijos muzikalumą pabrėžiančiu neoklasicizmo adeptu. Nepaisant įvairiais kūrybinės evoliucijos tarpsniais jo paveiksluose išnyrančių stilistinių elementų įvairovės, tai originalus savitos pasaulėjautos tapytojas su artimiausia ekspresionistinės pakraipos tragiškojo modernizmo šalininkams būdinga pasaulio vizija“, – akcentuoja menotyrininkas.
Kas? J. Chapiro tapybos darbų paroda.
Kada? Vasario 2 d. 18 val.
Kur? Kauno rajono muziejuje (Pilies tak. 1, Raudondvaris).
