Įveikė keturis varžovus

Vengrijos sostinėje Budapešte įvykusiame 47-ajame Europos karatė federacijos (EKF) jaunučių, jaunių ir jaunimo čempionate dalyvavo  1 183 sportininkai iš 52 šalių, tarp jų – ir dešimt Lietuvos karatistų.

Sėkmingiausiai pasirodė radviliškietis Gvidas Dišlė (svorio kategorija iki 70 kg). Jis jaunučių grupės kumite varžybose įveikė juodkalnietį Lazarą Jovovičių, kroatą Leoną Pendičių, bet pralaimėjo slovakui Dominikui Kešelakui.

Paguodos turnyre G.Dišlė buvo pranašesnis už turką Yigitą Kosdere, o mažajame finale dėl bronzos 3:0 pranoko serbą Marko Mijajlovičių.

Tai – pirmasis Lietuvos kovotojų trofėjus olimpinės karatė varžybose.

Galimybių laimėti medalius turėjo šiaulietis Titas Stankūnas (iki 52 kg) ir kaunietis Augustas Vilkas (iki 63 kg), tačiau jiems paguodos turnyre nepasisekė: Titas nusileido Suomijos atstovui Adieliui Kashiui, o Augustas – ispanui Cabello Zamoranui.

A.Vilkas užėmė 9-ąją vietą, T.Stankūnas – 11-ąją.

Trečias kartas nemelavo

"Šis čempionatas mums – trečiasis, kai žengiame olimpinės karatė keliu, – sakė Lietuvos karatė federacijos (LKF) trenerių tarybos pirmininkas K.Bartkevičius. – Ankstesni bandymai Sočyje ir Olborge nebuvo tokie sėkmingi. Tačiau kovotojų gretas vis papildo nauji sportininkai ir kai kurie jų maloniai nustebina."

Budapešte mūsų šaliai taip pat atstovavo Tomas Balčius (iki 67 kg), Eglė Damulytė (iki 59 kg), Matas Krugelis (kata rungtis), Lukas Postonogovas (iki 68 kg), Rolandas Vaiškūnas (iki 76 kg), Agnė Pliopytė (per 54 kg), Klaidas Kazakevičius (kata rungtis).

Medalius iškovojo 36 šalių jaunieji karatistai. Labiausiai pasižymėjo turkai (6 aukso, 3 sidabro ir 6 bronzos), prancūzai (4, 2 ir 4), azerbaidžaniečiai (4, 1 ir 3).

Vieną bronzos medalį laimėjo ir Latvijos rinktinė.

Turnyras Paryžiuje – išskirtinis šansas iškovoti kelialapį į olimpiadą, tačiau tokia užduotis mums tolygi stebuklui.

Ar įvyks stebuklas?

Lietuvos olimpinės karatė meistrai ruošiasi kovo 7–8 dienomis Baku (Azerbaidžanas) vyksiančiam 55-ajam Europos čempionatui.

Gegužės 8–10 d. mūsiškių laukia ikiolimpinis atrankos turnyras Paryžiuje (Prancūzija), o lapkričio 17–22 d. – pasaulio čempionatas Dubajuje (Jungtiniai Arabų Emyratai).

"Varžybas Paryžiuje tikriausiai praleis sportininkai, jau sukaupę pakankamai reitingo taškų, jiems kelialapiai į Tokiją – ranka pasiekiami. Kiti, tarp jų ir mūsiškiai, turės išskirtinį šansą, tačiau vietą olimpiadoje garantuos tik prizinės vietos. Tokia užduotis mums tolygi stebuklui", – kalbėjo K.Bartkevičius.

Kazimieras Bartkevičius/Vilmanto Raupelio nuotr.

Šiuo metu Pasaulio karatė federacijos (WKF) olimpinio reitingo lentelėse aukščiausią vietą iš lietuvių – 52-ąją – tarp savo svorio kategorijos (iki 75 kg) kovotojų užima Remigijus Jurgilaitis (652,5 taško).

Atranka į Tokijo olimpiados karatė turnyrą – itin konkurencinga, nes žaidynėse dalyvaus tik 80 sportininkų (po 40 moterų ir vyrų). Jie išmėgins jėgas kata ir kumitė varžybose. Kumitė dalyviai kovos trijose svorio kategorijose (moterų – iki 55 ir 61 kg bei per 61 kg, vyrų – iki 67 ir 75 kg bei per 75 kg), kiekvienoje jų – tik po dešimt sportininkų.

Užpildė spragą

Sporto literatūros lentyną papildžiusio naujo leidinio bendraautoris ir konsultantas – vienas karatė mūsų šalyje pradininkų, nusipelnęs treneris ir teisėjas, Lietuvos šotokan karatė federacijos (LŠKF) ir Kauno klubo "Samurajus" vadovas, 5-ojo dano meistras Kazimieras Bartkevičius, knygos sudarytojas – buvęs LRT ir "Kauno dienos" sporto žurnalistas Alvydas Staniulis.

"Karatė pamatai Lietuvoje buvo pakloti gūdžiais sovietmečio metais. Pagrindas buvo tvirtas, todėl atsilaikėme, išgyvenome, o atkūrus nepriklausomybę – suklestėjome. Iki šiol anuometis kūrimosi ir pirmų žingsnių laikotarpis niekur nebuvo užfiksuotas – nei asmenybės, įvykiai, nei varžybų duomenys. Užpildyti šią spragą man pasiūlė buvęs mokinys, dabar žinomas verslininkas Ričardas Matijošaitis. Esu sukaupęs nemenką archyvą, tad nereikėjo pradėti nuo visiškai tuščio lapo", – sakė K.Bartkevičius.

Mecenatai – buvę mokiniai

Simboliška, kad knygos leidybos mecenatai – buvę K.Bartkevičiaus auklėtiniai: laisvąsias imtynes ir karatė išmėginęs R.Matijošaitis, taip pat koncerno SBA prezidentas, triskart Lietuvos karatė čempionas Arūnas Martinkevičius, Lietuvos karatė federacijos (LKF) prezidentas, buvęs Lietuvos ir Europos kiokušin karatė federacijų vadovas Romas Vitkauskas.

"Ši knyga sugrąžina į tuos laikus, kai ieškojome gyvenime savo vietos, kai norėjome būti savarankiški, stipriausi. Iki šiol prisimenu, kaip K.Bartkevičiaus paskatinti skaitėme "Džonataną Livingstoną Žuvėdrą" – nuostabią, išmintingą knygą. Karatė mus mokė nepasiduoti, neplaukti pasroviui, ugdė drausmę, pagarbą vyresniems. Per karatė atradau savo kelią, jame sutikau ir pažinau daug nuostabių žmonių", – kalbėjo A.Martinkevičius.

Pasigenda dvasingumo

Gausiai, daugiausia iki šiol nepublikuotomis nuotraukomis iliustruotą knygą "Karatė piramidės architektai" sudaro K.Bartkevičiaus ir jo bendražygių, trenerių, buvusių auklėtinių prisiminimai, pasakojimai apie juos, karatė plėtros Lietuvoje faktų, varžybų statistikos sąvadas.

"Manau, kad į beveik 370 puslapių sudėjome daugumą, maždaug 80 proc., mūsų karatė istorijos liudijimų – prisiminimų, pasakojimų, įvykių, faktų, skaičių. Antroje knygos dalyje daugiau dėmesio teko šotokan karatė stiliui, tačiau kiokušin karatė bendruomenė, per pastaruosius dešimtmečius pasiekusi įspūdingų pergalių, verta atskiros knygos ir, tikiuosi, ją išleis", – teigė K.Bartkevičius.

Paprašytas palyginti savo kartos ir šių laikų kovos menų mėgėjus, Bartukas (taip ne vien karatistai vadina K.Bartkevičių) atsakė: "Dabar sportininkų techninis lygis aukštas, bet pasigendu dvasingumo, akyse – tikros, nereklaminės ugnelės. Visko per akis, todėl tradicines vertybes vis dažniau nustelbia komercija."

Lietuvos karatė federacijos (LKF) delegacija pirmą kartą dalyvavo į olimpinę šeimą priimtos Pasaulio karatė federacijos Europos padalinio rengiamame Senojo žemyno jaunučių, jaunių ir jaunimo čempionate Sočyje (Rusija).

Jaunučių ir jaunių čempionatas surengtas jau 45-ąjį kartą, o jaunimo (iki 21 metų) - dešimtąjį. Varžybose iš viso dalyvavo daugiau nei 1200 sportininkų iš 45 šalių.

Lietuvai varžybose atstovavo aštuoni sportininkai (Gabrielė Marozaitė, Vaida Astašauskaitė, Nomeda Tvaskaitė, Mantas Lobanovas, Titas Minelga, Arnas Pačiuipis, Matas Žymantas, Tomas Balčius), o geriausiai sekėsi mažeikiškei G. Marozaitei, kuri jaunimo (iki 21 metų) amžiaus grupės kumitė rungties svorio kategorijoje iki 61 kg užėmė penktąją vietą.

Lietuvos sportininkė iš pradžių 2:1 nugalėjo Rusijos sportininkę, vėliau 2:0 įveikė Belgijos atstovę, tačiau ketvirtfinalyje turėjo pripažinti kovotojos iš Šveicarijos pranašumą.

Mantas Lobanovas svorio kategorijoje virš 84 kg varžybas pradėjo pergale prieš sportininką iš Makedonijos, bet vėliau pralaimėjo graikui ir baigė pasirodymą. Kitiems lietuviams debiuto metu pergalės pasidžiaugti nepavyko.

LKF trenerių tarybos pirmininkas Kazimieras Bartkevičius pirmąjį lietuvių pasirodymą tarptautinėse olimpinės karatė varžybose įvertino teigiamai.

„Kiekvienoje svorio kategorijoje šaliai gali atstovauti tik vienas sportininkas, tad atsitiktinių varžovų ten tikrai nebuvo, dažniausiai teko kovoti su čempionais. Visi mūsų sportininkai įdėjo daug pastangų, bet pirmą kartą dalyvaujant tokiose varžybose ir iš karto susitinkant su tarptautinį reitingą turinčiais varžovais, didelės sėkmės tikėtis sunku. Daug sportininkams atsakingais momentais padėjo rinktinės treneriai Alfonsas Valuntonis, Giedrius Linartas ir Egidijus Daknys. Kitas mūsų išbandymas bus gegužę Serbijoje vyksiantis suaugusiųjų Europos čempionatas“, - pasakojo K. Bartkevičius.

Jubiliejui rengia knygą

Šiemet sporto leidinių lentynas turėtų papildyti ir Lietuvos šotokan karatė federacijos (LŠKF) prezidento, Kauno klubo "Samurajus" įkūrėjo ir vadovo K.Bartkevičiaus inicijuota knyga apie karatė ištakas ir vystymąsi mūsų šalyje, su tuo susijusius žmones, jų pasiekimus, likimus.

"Planuojame knygos sutiktuves surengti rudenį, per "Samurajaus" keturiasdešimtmetį. 1977-aisiais iš tuomečio "Pluošto" maniežo persikėlėme į Partizanų gatvėje esančio bendrabučio rūsį, jį per vasarą suremontavome ir čia sportuojame iki šiol", – sakė K.Bartkevičius.

Prieš trejus metus Kauno miesto valdininkai kurpė planą iškraustyti "Samurajų", tačiau iniciatyvą įgyvendinti nepavyko.

"Nesuvokiu, kodėl ir kam užkliuvome. Klube užaugo ne viena sportininkų karta, dabar kai kurie iš jų savo vaikus ir anūkus atveda sportuoti", – tąsyk kalbėjo Lietuvos karatė patriarchas.

K.Bartkevičius mielai sutiko su būsimosios knygos apie karatė kelią Lietuvoje fragmentais supažindinti ir "Kauno dienos" skaitytojus.

Mokėsi net iš kino

Lietuvos karatė lopšys – sovietmečio Kaunas: 1972–1975 m. kauniečiai K.Bartkevičius, Romualdas Navickas, Romas Macius vieni pirmųjų pradėjo domėtis karatė. Studijavo specialiąją literatūrą, bendravo su Minsko, Kijevo, Talino karatė pradininkais, bendraminčiais, treniravo pirmuosius karatė entuziastus.

1976 m. Kaune, "Pluošto" manieže, prasidėjo pirmosios karatė treniruotės – kūrėsi K.Bartkevičiaus sekcija. 1977 m. Vilniaus universiteto studentams ir dėstytojams buvo pademonstruota karatė parodomoji programa. Dalyvavo K.Bartkevičius, R.Navickas, Romualdas Pocius, J.Borisovas.

"Informacija buvo labai skurdi – vos viena kita retkarčiais pogrindžio kanalais pasiekusi iš užsienio spaudos perspausdinta žinutė ar nukopijuota neryški nuotrauka, tačiau tais laikais tai buvo tam tikra vertybė, skatinusi pajudėti iš mirties taško. Sugalvodavome naujų pratimų, kaip pagerinti kūno lankstumą, šoklumą ir kitas fizines savybes", – prisiminimais dalijosi Jurgis Škėrys, vienas karatė judėjimo pradininkų Lietuvoje.

K.Bartkevičius treniruotėms pritaikė nemažai veiksmų iš kino filmuose rodomų kovų scenų, vertingų dalykų aptiko ir slapta gautuose lenkų žurnaluose.

Didelį rezonansą sukėlė legendinio Akiros Kurosavos filmas "Dziudo genijus" – ši juosta itin sužadino susidomėjimą kovos menais.

Sudomino ir boksininkus

1976-aisiais K.Bartkevičius įsidarbino "Pluošto" kultūros ir sporto rūmuose, tad kovos meno entuziastams atsirado galimybė susiburti gerai įrengtoje fechtavimo sporto salėje, tačiau jie puoselėjo svajonę turėti savo stogą – vien karatė skirtą treniruočių erdvę.

Tokia proga pasitaikė, kai tuometė Kauno miesto valdžia nusprendė suformuoti operatyvinius būrius tvarkai užtikrinti  poilsio vakaruose bei kitose viešose vietose ir pasitelkė K.Bartkevičiaus vadovaujamus geros reputacijos sportiškus vaikinus.

K.Bartkevičius įtikino Kauno miesto operatyvinių būrių vadą Antaną Šakinį, kad reikia patalpų, sporto inventoriaus savigynos ir bendro fizinio pasirengimo treniruotėms. A.Šakinis kreipėsi į Kauno miesto komjaunimo komiteto pirmąjį sekretorių Algirdą Aleknavičių ir 1977 m. karatė pradininkams buvo pasiūlytas daugiaaukščio Partizanų gatvėje rūsys.

Į jį užsukdavo ir boksininkai.

"Karatė treniruotės labai išplėtė mano akiratį ir patobulino kovos įgūdžius. Išmokau ne vien smūgiuoti kojomis, bet ir perpratau akcentuoto smūgio kumščiu techniką. Tai vėliau ne kartą pravertė per bokso varžybas", – pabrėžė buvęs Lietuvos sunkaus svorio bokso čempionas Vidas Mickevičius.

Kieti savamoksliai

Kaune, Šančiuose ir Panemunėje, sovietmečiu buvo įsikūrusi 7-oji SSRS armijos divizija ir 108-asis vidaus desantininkų pulkas. Kovos menų bazėje buvo rengiami specialiosios paskirties kariai.

Kartą pažįstamas desantininkas pakvietė K.Bartkevičių į treniruočių pobūdžio dvikovas su karininkais. Jų kovos technika labiau tiko gatvių muštynėms nei sportui, tačiau patirtis buvo naudinga. Kareivinėse jėgas su sovietų kariškiais daug kartų išmėgino ir Saulius Veprauskas, J.Škėrys, Aimantas Gečiauskas.

Sovietinių desantininkų bazėje buvo apsistoję ir treniravosi karatistai kaskadininkai iš Maskvos karatė mokyklos "Frunziniec", tuo metu filmavęsi aštraus siužeto kino juostoje "Ypatingo dėmesio zonoje".

K.Bartkevičius su bendražygiais rado būdų, kaip patekti į kareivines, stebėti ir dalyvauti maskviečių treniruotėse. Jų instruktorius Tadeušas Kasjanovas noriai bendravo su kauniečiais, "Frunziniec" kovotojai netgi neatsisakė bendrų pratybų "Pluošte", bet nuo sparingo išsisuko.

Skirmantas Jakaitis prisiminė, kad maskviečių sugebėjimai didelio įspūdžio nepadarė. "Juos treniravo japonai, tačiau mes, savamoksliai, nenusileidome jiems technika, o kai kuo ir pranokome. Per mokomąsias dvikovas išryškėjo mūsų dvasia, didžiavomės esą lietuviai, dirbome kiečiau nei įprastai, todėl rusai buvo sutrikę – nesuprato, su kuo iš tikrųjų susitiko."

Juos treniravo japonai, tačiau mes, savamoksliai, nenusileidome jiems technika, o kai kuo ir pranokome.

Tramdė chuliganus

Karatė pradininkams teko patikrinti savo įgūdžius ir ne per varžybas.

Kartą Rokų (Kauno rajonas) kultūros namų direktorė paprašė K.Bartkevičiaus sutramdyti šokių vakaruose siautėjančius chuliganus. Kazimieras ir penkiolika jo mokinių nuvyko į Rokus ir išsiskirstė šokių salėje.

Netrukus jie pamatė, kaip keli vietiniai ereliai, išvydę nepažįstamą veidą, stabtelėdavo, o gaujos vyresnysis pirštu durdavo vaikinui į krūtinę, parodydavo į savo bendrininko ištiestą kepurę ir rikteldavo: "Rublis!" Jeigu pinigas į kepurę įkrisdavo, eidavo prie kito nepažįstamojo, jeigu ne – reketininkai išsivesdavo jaunuolį į lauką atseit pasikalbėti.

"Kai mokesčių rinkėjas bakstelėjo man pirštu, čiupau jį ir staigiai užlaužiau. Reketininkas išsitiesė ant grindų, ėmė rėkti. Kilo kautynės, dužo stiklai, lūžo kėdės. Dabar net baisu prisiminti, kas vyko. Kiekybinį pranašumą turėjo gauja, bet su ja susitvarkėme be nuostolių. Vėliau negirdėjau, kad Rokuose per poilsio vakarus kiltų incidentų", – pasakojo K.Bartkevičius.

Vienija jėgas

Anot "Samurajaus" vadovo, karatė – ne būdas išmokti muštis, o galimybė įveikti savo baimes, silpnybes ir tapti morališkai stipria asmenybe.

"Triukai, kova – tiktai testai karatistų fizinių ir dvasinių jėgų koncentracijai nustatyti, o kovos menas apskritai neturi nieko bendro su muštynėmis. Norint išmokti taisyklingos stovėsenos, blokų, smūgių, tradicinių japonų ritualų, terminologijos reikia labai didelio kruopštumo, susikaupimo, valios. Lavindamas šias savybes žmogus greičiau pažįsta save, stiprina kūną ir protą. Karatė – kovos menas su griežta tvarka, drausme, tradicijomis, etiketu, Rytų filosofija. Tai žmogaus gyvenimo kelias, būdas ugdyti save ir kitus", – tvirtino K.Bartkevičius.

Simboliška, kad vienas karatė šalyje pradininkų jau rūpinasi ir būsimaisiais olimpiečiais – K.Bartkevičius vadovauja neseniai įkurtos Lietuvos karatė federacijos (LKF) trenerių tarybai.

Karatė įtraukta į 2020-ųjų Tokijo vasaros olimpinių žaidynių programą.

"Kiekviena sporto šaka turi nueiti sunkų išbandymų kelią – olimpinės durys niekam lengvai neatsidarė. Mūsų laukia neįtikimai didelė konkurencija, – sakė K.Bartkevičius. – Jeigu suvienysime jėgas vienam tikslui, jeigu atsisakysime kiemo ambicijų – kuri karatė šaka pas mus populiaresnė ar turi daugiau tituluotų kovotojų, tuomet pasieksime tai, ko trokštame."