– Dabar jau žinote, kuo keliautoją gali suvilioti Aliaska?
– Visada žinojau. Dar maža buvau įsitikinusi, kad aplankysiu šią šalį. Tik nusileidusi, tik išvykusi iš Ankoridžo oro uosto, esančio didžiausiame, apie 300 000 gyventojų turinčiame mieste, pajutau, kaip Aliaska įsiskverbia į mano kūną ir pradeda tekėti venomis. Aliaskos teritorija yra tokia pati kaip sudėjus Vokietijos, Lenkijos, Ispanijos ir Ukrainos teritorijas į vieną, o gyventojų gyvena kiek daugiau nei 700 000. Ji tokia laukinė ir necivilizuota, kad nuginkluoja, nuplėšia šydus ir kaukes, išrengia nuogai, pastato prieš akis ir šypsosi. Pavirsti toks tapatus aplinkai. Joks ne kitoks – vientisa gamtos kūrinio dalis.
Regis, iš čia išteka visi vandenys. Čia – jų šerdis. Kur pažvelgsi, kalnai – žalsvai melsvi. Iš vienos pusės kalnas, iš kitos pusės kalnas, kalnas iš priekio ir iš galo, ir pati aš stoviu ant kalno. Aliaskoj vanduo – sidabrinis, viršūnės – baltos, dangus – balzganas, akmenys – rudai šlapi, medžiai – sodriai žali.
Panašią tylą esu girdėjusi gal tik 5 kilometrų aukštyje, užkopusi į kalną. Tobula vieta savo mintims išgirsti, savo valią, stiprybę, gebėjimą išlikti, patikrinti, susipažinti su gamta ir jos tvėriniais. Ji tokia stebuklinga, kad norisi imtis visų įmanomų ir neįmanomų veiksmų, kad ji liktų tokia pati neperžengiama, nenugalima, atšiauri, pavojinga, savita ir vagianti sielas žmonių, kuriems lemta ten gyventi.
Aliaska yra šalis, kurios apibūdinti trumpai neįmanoma. Jei kada išgirsiu kurį nors keliautoją apibūdinantį Aliaską keliais sakiniais, suprasiu, kad jis joje net nebuvo.
– Koks metų laikas labiausiai tinkamas tokiai kelionei?
– Geriausias laikas ten keliauti yra birželio pabaiga–rugpjūčio pabaiga. Tada įšyla oras, kartais – netgi iki 25 laipsnių. Vasarą Aliaskoje karaliauja baltosios naktys ir niekada nesutemsta. Meškos ir kiti laukiniai žvėrys po žiemos jau pasimaitinę, taigi, nėra pernelyg agresyvūs. Drąsiai veržtis arti jų nereikia, jie būna su jaunikliais, be galo juos saugo, tad, yra pavojingesni nei alkani. Pamenu, teko sparčiai bėgti nuo briedės su briedžiukais Chitina vaiduoklių mieste, nepamenu, kada būčiau taip greitai susikomplektavusi į automobilį.
Aliaska yra puiki neaprėpiama gamtos įvairove: taiga ir tundra, pelkėmis, miškais, laukymėmis, upėmis, ežerais, ledynais, kalnais, vulkanais. Joje gausybė apleistų aukso ir vario kasyklų, miestų – vaiduoklių, atokiuose kampuose įsikūrusių barų ir salonų.
Nors Aliaskos gyventojai dažnai yra atsiskyrėliai ir vienišiai, juos norisi sutikti: tikri, atviri, tiesmuki ir neapsimetinėjantys žmonės, visada tiesiantys pagalbos ranką. Aliaska juos taip išmokė – be pagalbos išlikti joje itin sudėtinga.
– Kokiems iššūkiams reikia būti pasirengus?
– Prieš važiuojant į Aliaską, reikia mylėti tai, ką joje rasi. Reikia būti šiek tiek išprotėjusiam, bet pasiruošusiam, ypač, jei keliaujate vienas. Mobilusis ryšys beveik niekur neveikia. Jei keliausite į atokius kampelius, būtina turėti palydovinį telefono ryšį. 4 ratais varomas džipas man dažnai atstojo ir nakvynės vietą, nes europiečiams įprastų viešbučių ten nėra – arba brangūs pakelės moteliai, arba kempingai, kuriuose nepaprasta sėdėti naktį prie laužo, kepti mėsytę, ir, tiesą pasakius, visada šiek tiek bijoti, nes aplink pilna gyvūnų. Griežtai negalima palikti maisto lauke, net mašinoje jį patartina laikyti specialiuose induose. Meškos ir meškinai labai sumanūs.
Į kempingą įvažiuoti galima bet kuriuo paros metu. Juose visada rasi vietą automobiliui, palapinei, WC, ugniakurą, dažnai ir malkų už papildomą mokestį, dušą, kartais net su šiltu vandeniu. Naktys – gana šaltos, todėl būtini termo drabužiai, tinkamas miegmaišis, gultas ant žemės.
Degalinės Aliaskoje veikia kaip informacijos centras, jose netruko pasklisti gandas, kad po Aliaską keliauja viena mergina iš nežinia kokios šalies, be jokio ginklo ji naršo miškus, lipa į kalnus, sutinka laukinius žvėris ir vis dar yra gyva. Kiekvieną kartą degalinėje mane nustebindavo nemokama kava, vyrai patikrindavo automobilio padangas, pasidalindavo patarimais, kur galima pamatyti mano mylimas meškas, ledynus, kur susipažinti su vietiniais žvejais, sužinoti jų žvejybos metodus, kur apsistoti, kur geriau nekeliauti ir kur vyksta geriausios Aliaskos miškų karaoke. Visus iki vieno sutiktus atsimenu ir nusišypsau, be jų mano kelionė nebūtų tokia stebuklinga.
– Lašišų žvejyba, meškų medžioklė – tarsi ir ne moteriškos, kaip mes suprantame, pramogos...
– O kas yra moteriška ir vyriška? Aliaskoje – visi lygūs, visi nori valgyti, visi yra atsakingi už savo išlikimą, visi dalinasi darbais ir pareigomis. Netgi visiški atsiskyrėliai negali išgyventi be bendruomeniškumo. Aliaskoje aš galėjau jaustis savimi ir neturėti baimės, kad manęs nesupras, atstums, ar aš pasakysiu kažką ne laiku, ne vietoje, ne taip. Žmonės neturi tam laiko ten.
– Kai keliautojai pasiekia Aliaską, ar užtenka pabūti joje, ar galima judėti tolyn, užtenka tam jėgų?
– Kaip kam, kiekvienas pasirenka sau tinkamą kelią. Tai nėra pigiausia kryptis, visada reikia įvertinti lūkesčius ir galimybes. Tačiau Aliaska yra tokia didelė ir įvairi, kad gyvenimo neužtektų ją visą patirti.
Apie patirtį Aliaskoje ir kitas savo solo keliones V. Navickaitė kalbės sausio 26 d. tarptautinėje turizmo ir aktyvaus laisvalaikio parodoje, „Fanų zonoje“. Šioje erdvėje vyks ir daugiau susitikimų su patyrusiais keliautojais – nuo pasakojimų apie kelionę Suomijoje „Meškų taku“ iki ekspedicinio turizmo Afrikoje. „Adventur 2019“ – sausio 25–27 dienomis Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“.
