Pasirinko motociklą

Aistrą motociklams Mantas pajuto maždaug prieš dešimtį metų. Tiesa, tuo metu dvirates transporto priemones jis skolinosi iš bičiulių, o kaskart sėdęs ant svetimų odinių sėdynių rezgė mintį apie nuosavą.

"Pirmiausia įsigijau streetą – nei sportinį motociklą, nei čioperį, labiau miesto. Nebuvo labai galingas, bet pakako, – M.Gaižutis pasakojo, kad plieninį bendražygį, kuriuo važinėjo maždaug trejus metus, keitė kitas – čioperis.

Su lyg juo prasidėjo didžiosios Manto kelionės, subūrusios ir daugiau bendraminčių po "Road Brothers" vėliava.

"Dažniausiai vienas nevažinėju – turime bendraminčių grupę, su kuria reguliariai važinėjamės motociklais kiekvieną ketvirtadienio vakarą, o neretai – ir savaitgaliais. Vadiname save paprastai – "Road Brothers" – kelio broliais. Įprastas terminas, žinomas visame pasaulyje, apibūdinantis visus važiuojančius motociklais, nesvarbu, kokį vairuoja", – anot M.Gaižučio, kartu su kelio broliais jie ne šiaip sau važinėja, o neretai kelia įvairius tikslus. Tarkim, Valstybės (Karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos proga aplankėme visas buvusias ir esamas Lietuvos sostines – Trakus, Vilnių, Kernavę, žinoma, Kauną ir kiekviename jų iškėlėme trispalves.

Aistra keliauti

Pirmas tolimesnis žygis jį ir bendraminčius atvedė į Austrijos Alpes, Grosgloknerio kelią. Didysis Austrijos kelias yra serpantininis, su 36 posūkiais ir vingiuoja per Aukštojo Tauerno parką. Kelias prasideda 805 m, o baigiasi 1,3 km aukštyje. Be to, važiuojant reikia įveikti Hochtoro kalnų perėją.

"Ruožas sudėtingas, bet labai gražus. Skirtas ne tik motociklams. Juo važiuoja net ir vokiečių senjorai su kabrioletais", – M.Gaižutis skaičiavo, kad septynias dienas trukusios kelionės metu drauge su bičiuliais  tąkart įveikė apie 4 tūkst. km.

Netrukus po to keliautojas išbandė Rumunijoje esantį Transfegerešano kelią. Pastarasis yra aukščiausias ir vienas populiariausių kelių Rumunijoje tarp turistų. Tiesa, jo istorija – gana tragiška. Pasakojama, kad kelio statybos pareikalavo ne tik daug daug finansinių išteklių, bet ir žmonių aukų. Oficialiais duomenimis, statant šį kelią žuvo 40 karių, neoficialiais – aukų galėjo būti ir dešimt kartų daugiau.

Aš turėjau energinių batonėlių, tai jie mane gelbėjo, nors visos kelionės metu ir netekau maždaug 3–4 kg svorio.

"Vaizdai kitokie nei Alpėse, tačiau ne mažiau įspūdingi", – nors nuo pastarosios kelionės praėjo nemažai laiko, prisiminimai, anot pašnekovo, neišblėso, todėl jis iki šiol puikiai prisimena, kaip navigacija, rodžiusi asfaltuotą kelią, grupelės iš Lietuvos motociklus nukreipė į žvyrkelį miškuose.

Galvojo trejus metus

Savo čioperį perleidęs broliui ir tėčiui, prieš dvejus metus Mantas persėdo ant naujo – iš JAV pargabento motociklo. Nors pastarojo kitąmet dar laukia kosmetinis remontas, ratai jau dabar sukasi kaip pašėlę. Antai, prieš metus vyras leidosi į kelionę po Lietuvą ir per 16 val. ištirpdė 1,2 tūkst. km. Minėta kelionė – apšilimas prieš šiųmetį iššūkį, kurį Mantas įveikė liepos pabaigoje.

"Negaliu sakyti, kad tai buvo svajonė, tiesiog dalykas, ties kuriuo norėjau uždėti varnelę. Kažkas juk bėga maratoną, važiuoja velomaratoną, dalyvauja ištvermės iššūkiuose, tokiuose kaip "Iron Man", o mano galvoje jau kokius trejus metus sukosi "Iron Butt", – apie amerikiečių sugalvotą ir jau bemaž 30 metų gyvuojantį iššūkį pasakojo M.Gaižutis.

Priešingai nuo daugybės kitų, "Iron Butt" (liet. k. "Geležinis užpakalis") iššūkis neįpareigoja konkrečiai vietai ir laikui. Norint jame dalyvauti nereikia jokios išankstinės registracijos ar dalyvio mokesčio. Svarbiausia – per nurodytą laiką įveikti pasirinktą nuotolį ir iššūkio sumanytojams pateikti tai patvirtinančius įrodymus – nuotraukas su degalinių kvitais ir motociklo spidometro rodmenimis.

"Iššūkių yra begalė. Kai kurie jų skirti tik Amerikai, kiti – Australijai, Europai, tačiau visi jie panašaus principo – dalyvis pasirenka starto vietą, t.y. bet kokią degalinę. Joje įsipylęs degalų, fotografuoja čekyje užfiksuotą laiką ir motociklo spidometro rodmenis. Atitinkamai tai kartoja kiekvienąkart sustojęs degalinėse, kol galiausiai pasiekia finišą – paskutinę degalinę", – iššūkių esmę dėstė M.Gaižutis.

Užsispyrimas: jei niekas nesikeis, kitąmet M. Gaižutis bandys uždėti varnelę ir ant trečio "Iron Butt" nuotolio. Asmeninio archyvo nuotr.

Įveikė du nuotolius

"Iron Butt" iššūkyje galimi trys nuotoliai – 1,6 tūkst. km, kuriuos reikia nuvažiuoti per 24 val., 2,5 tūkst. km, kuriems skirtos 36 val., ir galiausiai 3 tūkst. km su 48 val. limitu.

Jau pirmosios dienos metu Mantas susidorojo su trumpiausia – 1,6 tūkst. km atkarpa. Tam, kad uždėtų varnelę ties antrąja distancija, keliautojui šiek tiek pritrūko.

"Realiai per 36 val. nuvažiavau 2 450 km. Vadinasi, man pritrūko maždaug 50 km, arba apie 15–20 min. Supratau, kad šis atstumas įveikiamas gana nesudėtingai, tai galbūt pasiliksiu jį kitiems metams", – M.Gaižutis džiaugėsi, kad įveikti ilgiausią – 3 tūkst. km – nuotolį jam pavyko gana nesunkiai.

Startavęs iš degalinės Garliavoje, pirmą dieną Mantas nuvažiavo apie 1,7 tūkst. km ir sustojo maždaug devynis kartus. Būtent tiek kartų jis pylė benzino į motociklo baką. Keliautojas pasakojo pirmosios dienos tikslą ir iššūkio pusiaukelę – Hamburgą – turėjęs pasiekti kiek anksčiau, tačiau milžiniškos spūstys tarp Berlyno ir Dresdeno privertė sulėtinti tempą.

"Vokiečiai motociklininkams labai tolerantiški, tai kamštį galėjau apvažiuoti. Deja, pačioje jo pabaigoje, magistralėje, eismas buvo aklinai uždarytas. Nežinau, ar dėl kokios avarijos, ar dėl kelio darbų. Žodžiu, visas eismas buvo nukreiptas mažais kaimo keliukais, kur aplenkti kitas transporto priemones praktiškai buvo neįmanoma, – keliautojas pasakojo, kad toks važiavimo būdas sudegino kelias brangias valandas ir greičiau ištuštino degalų baką, todėl netrukus jis susidūrė su kita problema. – Benzino mažai, degalinės šalia, aišku, nėra. Kažkaip pabėgau nuo kamščio dar mažesniais keliukais, kur radau nedidelę kolonėlę. Nors ji nebuvo įtraukta į mano maršrutą, bet kito pasirinkimo nebuvo. Reikėjo galvoti kažką čia ir dabar, kitaip būčiau sustojęs. Mano motociklo bake telpa 21 l. Tą kartą įsipyliau 20,5 l. Vadinasi, buvo likę tik 0,5 l."

Numetė svorio

Į 48 val. iššūkio valandas įtrauktas ir miegas. Žinoma, gali nemiegoti, gali valgyti arba nevalgyti. Kiekvienas dalyvis renkasi jam priimtiniausią variantą.

Iš Garliavos išvažiavęs penktadienio naktį, trumpam stabtelėjęs Bremene, kur tuo metu dirbo tėtis, 21 val. vietos laiku Mantas jau buvo Hamburge. Miestą šiaurės Vokietijoje, prie Elbės ir Alsterio upių, keliautojas pasirinko dėl kelių priežasčių. Atlikti smulkų remontą didmiestyje, anot jo, kur kas paprasčiau nei mažame mieste. Žinoma, motociklininkas galvojo ne tik apie transporto priemonės gedimus.

"Niekada nežinai, kas gali atsitikti, – nuovargis ar šiaip sutrikti sveikata. Paskaičiavau, kad Kylis nuo Hamburgo – vos už 100 km. Gali lipti į keltą ir plaukti į Klaipėdą. Be to, pagalvojau, kad ir Lenkija netoli, jei jau labai pavargsiu – stosiu ten antros nakvynės", – keliautojas buvo patenkintas, kad nė vienas iš minėtų scenarijų neišsipildė, bet po 5–6 val. miego Hamburge jis jautė įkyrų kaklo skausmą ir lengvą nuovargį. Pastarasis, atsigėrus puodelį juodos kavos, dingo, todėl Mantas vėl sėdo ant motociklo ir suko vairą atgal į Lietuvą.

"Į 48 val. iššūkio valandas įtrauktas ir miegas. Žinoma, gali nemiegoti, gali valgyti arba nevalgyti. Kiekvienas dalyvis renkasi jam priimtiniausią variantą. Organizatoriai rekomenduoja daryti pertraukas, ilsėtis, valgyti. Aš turėjau energinių batonėlių, tai jie mane gelbėjo, nors visos kelionės metu ir netekau maždaug 3–4 kg svorio", – M.Gaižutis juokavo, kad, grįžus namo, grįžo ir prarasti kilogramai.

Pametė visus kvitus

Kaip jau minėjo Mantas, pagrindinis dokumentas, liudijantis apie įveiktą iššūkio nuotolį, – degalų pylimo kvitai. Per neapdairumą, artėdamas prie Hamburgo, motociklininkas juos visus paleido vėjais!

"Stojau degalinėje, užsipyliau degalų, pailsėjau. Uždariau motociklo krepšį, bet nepritvirtinau iki galo. Važiuoju autostrada, žiūriu, vairuotojai man mirksi, pirštais rodo. Galvoju, ko jie nori? Kai apsigręžiau, supratau, – M.Gaižutis vardijo patirtus nuostolius. – Nebeliko vienos iš dviejų naujų pirštinių. Vėjas išpūtė ir segtuvą su visais čekiais. Laimei, turėjau pasidaręs visų jų nuotraukas, tai neturėtų kilti problemų, nes būtent jų, o ne popierinių čekių reikia."

Nuotraukos su kelionės įrodymais jau išsiųstos į Ameriką. Patikrinę visus duomenis ir įsitikinę jų tikrumu, iššūkio organizatoriai per kelis mėnesius Mantui atsiųs patvirtinimą, o sumokėjus 40 dolerių – popierinį sertifikatą, specialų antsiuvą ir numerių rėmelį.

"Kaip minėjau, iššūkį organizuoja ne kokia nors didelė organizacija, o eiliniai žmonės. Jie turi savo tiesioginius darbus, o šia veikla užsiima tik laisvalaikiu, todėl normalu, kad patvirtinimo teks laukti tiek laiko. Juolab kad dabar pats sezonas, visi keliauja, – pasiteiravus, ar sutiktų darsyk kartoti iššūkį, M.Gaižutis buvo atviras: – To paties manęs paklausė žmona Giedrė. Pasakiau, kad turbūt nekartočiau, bet 100 proc. rekomenduočiau tiems, kas mėgsta motociklus ir nebijo iššūkių. Aš vis dėlto esu kitokio tipo keliautojas. Man patinka važiuoti motociklu, stebėti aplinką, ragauti vietos maistą. O čia? Pervažiavau pusę Vokietijos ir beveik nieko nemačiau! Dabar ruošiuosi grįžti į Vokietiją, aplankyti Alpes, Švarcvaldo miškus, pasiekti Prancūziją. Rudenį ten motociklais važiuosime su žmona. Žinoma, jei tik orai bus geri. Priešingu atveju sėsime į automobilį."

Chaoso nestinga

Vertinant tik kilometražą, 3 tūkst. km Indijoje, atrodo niekis, palyginti su daugiau kaip 20 tūkst. km, kuriuos K.Mieliauskas susuko važiuodamas aplink pasaulį, ar riedėdamas į Oimiakoną. Tačiau, kaip interviu dienraščiui prisipažino pats motociklininkas, buvo dienų, kai per 12–15 val. Indijoje įveikti 300 km buvo daug sunkesni nei 1 tūkst. km kitomis sąlygomis. "Visi, kurie domisi kelionėmis motociklu ar automobiliu, yra girdėję istorijas apie vairavimą tokiose šalyse kaip Indija. Pagrindinis žodis, kuris nuskamba pasakojimuose, – chaosas. Tad jo ten tikrai nestinga", – pasakoja vyras.

Į kelionę jis leidosi su dar keturiais motociklininkais, tarp kurių buvo ir vietinis motociklininkas, Indijoje gerai žinomas dėl savo netradicinių kelionių motociklu. Pavyzdžiui į Antarktidą... Būtent kelionė dėl pasakojimų apie keliones ir buvo K.Mieliausko žygio tikslas. "Kasdien nelengvai įveikdavome tuos kelis šimtus kilometrų ir dar susitikdavome su vietiniais motociklininkais, kuriems pasakodavau, kaip man sekėsi važiuoti aplink pasaulį per 20 dienų, kaip keliavau į Oimiakoną. Skleidžiau žinią apie savo keliones motociklu ir apie Lietuvą", – pasakojo pašnekovas.

Dar vienas pokytis, su kuriuo reikėjo susigyventi šioje kelionėje, – motociklas. Aplink pasaulį K.Mieliauskas važiavo su KTM, į Oimiakoną su "Yamaha", o į Indiją su visiškai nepažįstamu – "Royal Enfield". Tiksliau, net keliais šio gamintojo modeliais – "Himalayan" ir "Interceptor".

"Pirmiausia reikia paminėti, kad šie motociklai Indijoje yra kultiniai, ir dauguma baikerių klubų narių važinėja su įvairiai perdarytais "Royal Enfield" motociklais, tad mūsų penketukas su šio gamintojo motociklais labai tiko Indijoje", – atkreipė dėmesį pašnekovas.

Eismo hierarchija

Kai per dieną įveikiama apie kelis šimtus kilometrų nedideliu greičiu, galingo motociklo ir nereikia. Tą K.Mieliauskas pastebėjo ir žvelgdamas į jį supusį motoparką Indijos keliuose. "Motoroleris čia tinka viskam – keturių asmenų šeimai nuvykti iš taško A į tašką B, gabenti krovinius ir panašiai. Keliuose vyrauja negalingi motociklai, kurių varikliai nuo 200 iki 400 kub. cm. Kadangi Indija nėra turtinga šalis, motociklą ar motorolerį įsigyjantis žmogus labai skaičiuoja, kad kuo didesnį kilometrų skaičių galėtų įveikti su vienu litru benzino. Parduotuvių vitrinose aš mačiau ir naujus BMW, kurie dažnam lietuvių motokeliautojui atrodo vieninteliai motociklai, su kuriais galima leistis į kelionę, tačiau keliuose sutikome vos vieną. Jis ir per brangus, ir, ko gero, nelabai parankus daiktas dalyvauti eisme Indijoje", – svarsto K.Mieliauskas. Kartu pateikia ir paaiškinimą. Bengalore, trečiajame pagal dydį Indijoje mieste penkių motociklininkų kompanija pateko į spūstį, kokios K.Mieliauskas teigia nematęs nei Maskvoje, nei Čikagoje nei kitame pasaulio megapolyje. Joje eisme susispaudę buvo visi – sunkvežimiai, autobusai, lengvieji automobiliai, motociklai.

Pagrindinė taisyklė – žiūrėk, į nieką neatsitrenk. Tu esi atsakingas tik už tai, kas vyksta prieš tavo akis, – priekyje.

"Įsivaizduokite situaciją, kai bandai spūstį apvažiuoti kelkraščiu, o kartu su tavimi dar pečius surėmę po du motociklininkus iš abiejų pusių. Vis dėlto Indijos spūstys fenomenalios tuo, kad, pavyzdžiui, Europoje tokia krūva eismo dalyvių tiesiog stovėtų vienoje vietoje, Indijoje viskas, nors ir labai lėtai, tačiau juda", – atkreipė dėmesį motociklininkas.

K.Mieliauskas teigia jau pirmąją dieną supratęs pagrindinę taisyklę – reikia judėti srauto greičiu, antraip kelionė gali baigtis vos už kelių kilometrų.

Pasak jo, eismas čia yra it tekanti upė, o tu joje esi tik šapaliukas, tad turi pasiduoti srovei. Eismo srauto greitis nėra didelis – apie 50–60 km/val. Atrodo mažas, tačiau dėl savo intensyvumo skirtingų greičių, transporto priemonių gabaritų, judėjimų trajektorijų, jis tampa ištisine, keliautojo žodžiais tariant, grūdalyne. Eismo tvarkoje yra ir tam tikra hierarchija – daugiausia teisių čia turi didžiausieji – autobusai ir sunkvežimiai, tuomet automobiliai, o kelkraščiu tenka riedėti motociklininkams, rikšoms ir kartu ieškoti sutarimo su juo žingsniuojančiais pėsčiaisiais.

Prilygina darbui kastuvu

"Jeigu važiuodamas čia bandysi vadovautis vakarietiškomis Kelių eismo taisyklėmis – pražūsi. Nėra čia nei šalutinio, nei pagrindinio kelio, manau, kad niekas nežino ir apie dešinės rankos taisyklę. Pagrindinė taisyklė – žiūrėk, į nieką neatsitrenk. Tu esi atsakingas tik už tai, kas vyksta prieš tavo akis, – priekyje. Tas, kuris važiuoja paskui tave, laikosi tos pačios taisyklės", – pabrėžia K.Mieliauskas.

Vyras pasakoja, kad net ir iš pirmo žvilgsnio atrodantis chaotiškas pypsėjimas gatvėse turi savo reikšmę ir pyptelėjimai skiriasi. "Jeigu išgirsti ilgą "pyyyp", apsižvalgyk ir traukis, nes ilgas klaksono spustelėjimas reiškia, kad "aš tave lenkiu", keli trumpesni "pyp pyp" – aš artėju. Kai įsisąmonini šiuos kelis dalykus, viskas lyg ir sugula į savas vietas ir tampi tos srovės dalimi", – kalba pašnekovas.

Motociklininkas neslepia, kad keli šimtai kilometrų tokiomis sąlygomis pareikalauja daug jėgų. "Dabar juokaudamas sakau, kad 1 000 km kelionėje aplink pasaulį buvo lyg darbas su kompiuteriu, o 300 km Indijoje it darbas su kastuvu, kasant griovį", – šypsodamasis pasakoja vyras.

Be to, čia bent pora kelionės valandų teko vairuoti tamsoje, tai ankstesnėse kelionėse tekdavo daryti mažiau. "Sankabos rankenėlę ir pavarų paminą šioje kelionėje nuspaudžiau daugiau kartų nei per visą savo kelionių su motociklu praktiką gyvenime", – sako K.Mieliauskas. O grįžus po šios kelionės vyro galvoje jau ir naujo iššūkio planai. Nors detalios kelionės geografijos motociklininkas neatskleidė, tačiau paatviravo, kad kryptis – ten, kur šalčiau.

Lengva nebus

Nors po 1 tūkst. km per dieną nuvažiuoti pratusiam keliautojui 3 tūkst. km maršrutas per pusantros savaitės gali pasirodyti it atostogos, indai tikina, kad taip lengva nebus

Mumbajus, Naujasis Delis, aukščiausi pasaulyje Himalajų kalnai. Tai populiariausi turistų maršrutai Indijoje. Tačiau lietuvis K.Mieliauskas čia lėks visai kitu, mažiau pažintu maršrutu per pietinę Indijos dalį. Startavęs Goa valstijoje važiuos Indijos vandenyno vakarų pakrante į piečiausią Indijos pusiasalio dalį, ir apsisukęs rytine puse kils į viršų. Nors maršrutas su visais nusukimais į didmiesčius Karoliui įprastais masteliais nėra didelis – vos 3 tūkst. km, kuriems įveikti skirtos net devynios dienos, kartu su juo važiuosiantys indai patikino, kad lengva nebus.

"Aš įpratęs motociklu važiuoti po 1 tūkst. km per dieną, o dabar išeis vos 300 km. Esu ne kartą buvęs Indijoje ir žinau, kad ten ir norėdamas nuvažiuoti 200 km gali užtrukti visą dieną. Nors važiuosime pietine dalimi, bus ir čia kalnų, bus daug indiško chaoso keliuose, dar daugiau karščio ir viskas kitaip. Tai yra įdomu, mane domina pats chaosas, kiek jis organiškas. Kelionės metu perduosiu savo įspūdžius", – sakė K.Mieliauskas.

Nors važiuosime pietine dalimi, bus ir čia kalnų, bus daug indiško chaoso keliuose, dar daugiau karščio ir viskas kitaip.

Keliaus trise

Indija – antra didžiausia šalis pasaulyje pagal gyventojų skaičių. Ten gyvena 1,3 mlrd. žmonių. Iš jų 90 proc. indų keliauja keliais. Geležinkeliais, lėktuvais ar laivais keliauja maža dalis. Eismas šalyje chaotiškas ir pavojingas.

Kasmet Indijos keliuose žūsta beveik 0,5 mln. gyventojų. O pavojingiausia važiuoti pripažinta Goa valstija, kurioje ir prasidės Karolio kelionė. Nauja kompanija ir indų susidomėjimas. Tiesa, šį kartą jis važiuos ne vienas. Vienas paskui kitą riedės trys "Royal Enfield" motociklai, o su lietuviu keliaus vietinis motociklininkas Deepakas Kamathas ir airių keliautojas Deckanas McEvoy. Karolis prisipažįsta, kad jis gavo kvietimą važiuoti per Indiją, nes milžinišką vietinę motociklininkų bendruomenę sudomino lietuvio įveikti iššūkiai.

"Šį kartą važiuosime trise. Su manimi lėks taip pat labai patyrę ir daug pasiekę keliautojai. Lankysime motociklininkų bendruomenes, kurios ten turi po dešimtis tūkstančių narių. Motociklai Indijoje yra populiariausia transporto priemonė. Indams įdomu, kaip aš važiuoju po 1 000 km per dieną, kaip važiuoju šaltyje, tad teks apie tai pasipasakoti. Man tai labai svarbu, ir džiaugiuosi, kad aš tokiu sau mėgstamu būdu galiu garsinti Lietuvą", – sakė K.Mieliauskas.

Svarbus pasirinkimas

Lietuvis kelionei po Indiją "Royal Enfield" motociklą pasirinko neatsitiktinai. Jis šioje šalyje turi gilią istoriją. Indai po Antrojo pasaulinio karo nusipirko iš britų licenciją gaminti paprastus, nepretenzingus ir patikimus "Royal Enfield" motociklus. Europoje motociklizmo banga, išpopuliarėjus automobiliams, labai greitai nuslūgo, daug markių išnyko.

Tačiau indai išsaugojo vieną seniausių, 1901 m. įkurtų, motociklų markių. Ten jie labai populiarūs: per metus "Royal Enfield" trijose gamyklose pagamina beveik 850 tūkst. motociklų. 2015 m. indai įsigijo Anglijos inžinierių bendrovę ir kaip reikiant atnaujino savo gamą, pristatydami modernius, tačiau klasikinę išvaizdą, paprastą patikimą konstrukciją ir racionalią kainą išlaikiusius motociklus, juos pradėjo eksportuoti į Europą.

Nors po 1 tūkst. km per dieną nuvažiuoti pratusiam keliautojui 3 tūkst. km maršrutas per pusantros savaitės gali pasirodyti it atostogos, indai tikina, kad taip lengva nebus.

Ir 300 km gali tapti iššūkiu

Mumbajus, Naujasis Delis, aukščiausi pasaulyje Himalajų kalnai. Tai populiariausi turistų maršrutai Indijoje. Tačiau lietuvis K. Mieliauskas čia lėks visai kitu, mažiau pažintu maršrutu per pietinę Indijos dalį. Startavęs Goa valstijoje važiuos Indijos vandenyno vakarų pakrante į piečiausią Indijos pusiasalio dalį, ir apsisukęs rytine puse kils į viršų. Nors maršrutas su visais nusukimais į didmiesčius Karoliui įprastais masteliais nėra didelis – vos 3 tūkst. km, kuriems įveikti skirtos net 9 dienos, kartu su juo važiuosiantys indai patikino, kad lengva nebus.

„Aš įpratęs motociklu važiuoti po 1 tūkst. km per dieną, o dabar gausis vos 300 km. Esu ne kartą buvęs Indijoje ir žinau, kad ten ir norėdamas nuvažiuoti 200 km gali užtrukti visą dieną. Nors važiuosime pietine dalimi, bus ir čia kalnų, bus daug indiško chaoso keliuose, dar daugiau karščio ir viskas kitaip. Tai yra įdomu, mane domina pats chaosas, kiek jis organiškas. Kelionės metu perduosiu savo įspūdžius“, – sakė K. Mieliauskas.

Indija – antra didžiausia šalis pasaulyje pagal gyventojų skaičių. Ten gyvena 1,3 milijardo žmonių, ir 90 proc. indų keliauja keliais. Geležinkeliais, lėktuvais ar laivais keliauja maža dalis. Eismas šalyje chaotiškas ir pavojingas. Kasmet Indijos keliuose žūsta beveik pusė milijono gyventojų. O pavojingiausia važiuoti pripažinta Goa valstija, kur ir prasidės Karolio kelionė.

Nauja kompanija ir indų susidomėjimas

Tiesa, šį kartą jis važiuos ne vienas. Vienas paskui kitą riedės trys „Royal Enfield“ motociklai, o su Lietuviu keliaus vietinis motociklininkas Deepak Kamath ir airių keliautojas Deckan McEvoy. Karolis prisipažįsta, kad jis gavo kvietimą važiuoti per Indiją, nes milžinišką vietinę motociklininkų bendruomenę sudomino lietuvio įveikti iššūkiai.

„Šį kartą važiuosime trise. Su manimi lėks taip pat labai patyrę ir daug pasiekę keliautojai. Lankysime motociklininkų bendruomenes, kurios ten turi po dešimtis tūkstančių narių, man motociklai Indijoje yra populiariausia transporto priemonė. Inams įdomu, kaip aš važiuoju po 1 tūkst. km per dieną, kaip važiuoju šaltyje, tad teks apie tai pasipasakoti. Man tai labai svarbu, ir džiaugiuosi, kad aš tokiu sau mėgstamu būdu galiu garsinti Lietuvą“, – sakė K. Mieliauskas.

Kelionei – klasiški motociklai su istorija

Lietuvis kelionei po Indiją „Royal Enfield“ motociklą pasirinko neatsitiktinai. Jis šioje šalyje turi gilią istoriją. Indai po antrojo pasaulinio karo nusipirko iš britų licenciją gaminti paprastus, nepretenzingus ir patikimus „Royal Enfield“ motociklus. Europoje motociklizmo banga išpopuliarėjus automobiliams labai greitai nuslūgo, daug markių žlugo. Tačiau indai išsaugojo vieną seniausių, 1901 metais įkurtų motociklų markių. Ten jie labai populiarūs, per metus „Royal Enfield“ trijose gamyklose pagamina beveik 850 tūkst. motociklų.

Kai skaitote šias eilutes, jis jau bus startavęs Druskininkuose. Iš Pietų Lietuvos jis pajudės į rytus ir rugsėjo 27 d. grįš ten pat atkeliavęs iš vakarų.

Ekstremalios kelionės

Šių metų vasario mėnesį motociklu pasiekęs šalčiausią apgyvendintą vietą žemėje, Sibiro gilumoje tūnantį Oimjakono kaimą Karolis Mieliauskas išsiruošė į dar vieną nuotykį dvirate transporto priemone: keliaus aplink pasaulį. Jo laukia 20 tūkst. kilometrų kelionė per visą Eurazijos žemyną, per Šiaurės Ameriką ir vėl per visą Europą atgal į Druskininkus, kuriuose jis ir startuos. Ir tą maršrutą keliautojas pasiruošęs įveikti per 40 dienų.

"Mintis apkeliauti aplink pasaulį, manau, daugeliui žmonių sukasi galvoje. Ir aš nesiruošiu jos nuvertinti. Vieni pasitaikius galimybei medžioja lėktuvo bilietus į skirtingus žemynus, kiti tai bando daryti automobiliu. Aš esu pratęs prie ekstremalesnių kelionių ir mano įrankis – motociklas", – trumpai paaiškino Karolis. Ekstremalios kelionės, tokios kaip važiuoti užšalusiu Baikalo ledu ar važiuoti esant didesniam nei 50 laipsnių speigui šalčiausios apgyvendintos vietos žemėje link Karoliui yra tarsi meditacija. Todėl jis dažniausiai motociklu važiuoja vienas.

"Šios, kaip ir daugelio kitų, mano kelionių pirminis tikslas nėra geografinis pažinimas. Jei važiuočiau vien pasidairyti, tai daryčiau su šeima. Kadangi motociklas man yra  aktyvios meditacijos ir savižvalgos įrankis, aš susikuriu  sudėtingesnes sąlygas, pavyzdžiui – tam tikras laiko normas. Tad ir šioje kelionėje laiko labai nešvaistysiu, beveik visą laiką kiekvieną dieną sėdėsiu ant motociklo tiesiu stuburu", – plačiau papasakojo Karolis.

Vis dėlto jis be sustojimų viso maršruto nenuvažiuos. Keliauninkas sustos aplankyti toli nuo namų gyvenančių lietuvių, pakvies juos į 2021 m. Druskininkuose vyksiančias Pasaulio lietuvių sporto žaidynes.

Aš esu pratęs prie ekstremalesnių kelionių ir mano įrankis – motociklas.

Kovoti teks ir su gamta

Kelionė prasidėjo ankstyvą rugpjūčio 17-osios rytą Druskininkuose. Motociklininkas pajudėjo link Rusijos sienos per Latviją, ir tada jo laukė daugiau nei 10 tūkst. km kelias per visą Rusiją iki Vladivostoko. Tūkstančiai kilometrų vieninteliu keliu beveik per visišką tuštumą.

"Pro Sibirą važiavau ne kartą. Ir galiu pasakyti, kad galvoti, jog apie Sibirą ką nors supranti, yra pats didžiausias naivumas, koks tik galėtų būti. Tarp miestų – po 1 000 km. O aplink – nieko, tik didinga laukinė gamta, kuri nuolat krečia išdaigas. Pavyzdžiui, prieš porą metų vienus keliautojus ten užsnigo iki kelių liepos mėnesį. O dabar ten dega miškai. Dega plotas, prilygstantis visai Lietuvai", – įspūdžiais pasidalijo K.Mieliauskas.

Pasiekęs Vladivostoką motociklininkas turės keltis per Ramųjį vandenyną. Nors žemės rutulio skersmuo – kiek daugiau nei 40 tūkst. km, motociklo odometras kelionės metu prasuks tik kiek daugiau nei 20 tūkst. km. Jūromis ir vandenynais kilometrų tokia transporto priemone riedėti neįmanoma, tad juos teks perskristi. Kadangi nuotykių ieškotojas visą kelią važiuos tuo pačiu "KTM 790 Adventure" motociklu, norėdamas įveikti 40 dienų laiko normą, Karolis persikeldamas iš Vladivostoko į Los Andželą jį turės pasiimti su savimi. Į rankinį bagažą visas motociklas netilps, tad dėl transporto logistikos keliautojui padės partneriai iš "Hoptrans", pasirūpinsiantys, kad lietuviui skirtinguose pasaulio kraštuose savo transporto priemonės nereikėtų ilgai laukti.

Antrasis kelionės etapas prasidės legendiniame Santa Monikos paplūdimyje, legendiniu "Route 66" keliu lietuvis judės Čikagos link. Pakeliui jis susitiks su keliomis lietuvių bendruomenėmis. Nuo Čikagos – tiesiu taikymu į Niujorką. Iš Niujorko – vėl per Atlanto vandenyną į Londoną ir europietiškomis magistralėmis namo, į Druskininkus. Keliautojas juokiasi, kad paskutiniai du tūkstančiai kilometrų bus sunkiausi, mat reikės važiuoti jau skersai išilgai išmaišytais nuobodžiais greitkeliais. Finišas – rugsėjo 27 d. Druskininkuose, kurie tuo metu minės turizmo dienas.

Ilgiausias važiavimas

Druskininkietis anksčiau buvo pratęs važinėti bent 10 metų amžiaus vieno cilindro motociklu. Ši kelionė bus kitokia, kiek komfortiškesnė, mat jis sės ant visiškai naujo dviejų cilindrų "Enduro" klasės "KTM 790 Adventure" balno.

"Vienareikšmiškai motociklas žada, kad šioje kelionėje turėsiu daugiau komforto nei bet kurioje ankstesnėje kelionėje. Bet aš į ilgą kelią leisiuosi su daiktu, kurį išbandžiau tik minimaliai. Tad tai bus kartu ilgiausias bandomasis važiavimas. Bent jau šiuo motociklu dar niekas nevažiavo aplink pasaulį", – sakė K.Mieliauskas.

"KTM 790 Adventure" – naujas modelis austrų motociklų gamintojo gamoje, tad didelė tikimybė, kad rugsėjo pabaigoje Karolis bus pirmasis, su juo prasukęs daugiau nei 20 tūkst. km. Tad ši kelionė taps ne tik lenktynėmis su laiku aplink pasaulį, bet ir ilgiausiu bandomuoju važiavimu.

Kelionės įspūdžių jiems neleis pamiršti ne tik tūkstančiai nuotraukų, bet ir įrašas Lietuvos rekordų knygoje. Tokią ilgą distanciją keliaudami motociklais jie nuvažiavo pirmieji iš mūsų tautiečių

Gimtinėje itin šiltai sutikti keliautojai pirmąsias dienas apibūdina vienu žodžiu – keista. Tiesa, iki sutiktuvių renginio keliautojai jau turėjo šiek tiek laiko apsiprasti, nes kirtę šiaurinę Lietuvos sieną kelis šimtus kilometrų motociklais įveikė ir gimtaisiais keliais.

„Pirmą dieną įvažiavus į Lietuvą vis norėjosi vienas kitam pranešti apie kiekvieną pastebėtą Lietuvos vėliavą, kol galiausiai pripratome, kad Lietuvoje pamatyti trispalvę visiškai įprasta. Dabar su savu kraštu apsipratome. Ypač džiaugiuosi mūsų sprendimu prieš baigiant kelionę apvažiuoti vieną ratą aplink Lietuvą. Pravažiavome Joniškį, Klaipėdą, Marijampolę. Per Druskininkus, Varėną keliavome į sutiktuvių vietą“, – pasakoja Asta.

Po beveik dviejų metų į Lietuvą grįžusi keliautoja sako, kad kol kas labiausiai ją stebina Lietuvos miestų, miestelių ir kaimelių grožis – puikiai susitvarkę, pakelės gražios, švarios, visi kultūringai vairuoja. „Skaitydami informaciją žiniasklaidoje, sulaukdavome daug neigiamų naujienų, bet, kai pamatėme savo akimis, supratome, kad labai graži ta mūsų Lietuva. Ir Europos kontekste mes tikrai labai gražiai atrodome“, – sako pašnekovė.

Keliautojai neslepia, kad per dvejus metus itin pasiilgo artimųjų, tad pirmos dienos Lietuvoje skirtos susitikimams su jais. „Abu labai pasiilgome vyresniosios kartos giminaičių – pakalbėti technologijų pagalba su jais retai pavykdavo“, – sako keliautoja.

Be kelionių motociklais Asta turi dar vieną laisvalaikio pomėgį – jodinėjimą žirgais, tad vos grįžusi skubėjo aplankyti savo mylimą žirgą Priekulėje ir pajodinėti: „Aš labiausiai pasiilgau žirgų. Labai mėgstu jodinėti, nuo pat vaikystės tai buvo mano didelis hobis ir atgaiva širdžiai. Artimųjų trūkumą nors šiek tiek gali kompensuoti su jais pasikalbėjęs telefonu, o su žirgais tokiu būdu nepabendrausi. Tad tik grįžusi jau spėjau pajodinėti“.

Vieną didžiausių gyvenimo nuotykių sėkmingai baigę vilniečiai ilsėtis neplanuoja – ners į darbų ir namų paieškas, ieškos žiemai tinkamos transporto priemonės. Kaip juokauja patys, bandys kuo greičiau grįžti į normalų gyvenimą. Tarp pačių artimiausių suplanuotų darbų – ir rekordo fiksavimas.

Dviem turistiniais motociklais pasaulį įveikę keliautojai itin džiaugiasi, kad ir jų palydovai šį išbandymą atlaikė nepriekaištingai. Kaip pasakoja keliautojai, smulkius techninius nesklandumus, kurių kelionėje pasitaikė vos keli, jie tvarkė savo jėgomis.

Apie Astos ir Lino kelionę

Pradėję kelionę 2016-ųjų spalį, iš Vilniaus Asta ir Linas keliavo į Hamburgą, o kad patektų į kitą žemyną – plukdė motociklus į Čilę, patys skrido į Braziliją, kur dalį laiko teko keliauti tik su kuprinėmis. Išnaršę Pietų Ameriką jie judėjo Centrinės Amerikos link, tada – į Aliaską. Sugrįžę į vakarinę pakrantę išvyko į Pietų Korėją, po to – per Rusijos platybes ir Centrinę Aziją į Iraną, vėliau motociklus vėl plukdė į Keniją. Praleidę penkis nepamirštamus mėnesius Afrikoje, gegužės pradžioje keliautojai grįžo į Europą. Aplankydami Šveicarijos, Austrijos, Čekijos, Vokietijos kaimelius keliavo į Norvegiją, joje – Šiaurės kyšulio link. Iš ten liepos pradžioje pajudėjo namo per Suomiją, Estiją bei Latviją.

Paskutinė keliautojo stotelė – Keiptaunas, kurį jis, kaip pats prognozavo, turėtų pasiekti birželį arba liepą. 31-erių neringiškis taip išradingai siekia paminėti Lietuvos atkūrimo šimtąsias metines.

Iniciatyvos „Kelionės be sienų/Borderless“ iniciatorius lapkričio 19-ąją pradėjo pusmetį truksiančią avantiūrą motociklu į Pietų Afrikos Respubliką. Jos tikslas – skleisti žinią apie Lietuvą ir jai reikšmingą datą pasaulio bendruomenei, taip pat garsinant ir vieną gražiausių Baltijos pajūrio kurortų – gimtąją Neringą.  

Kelionės maršrutas – Nida-Keiptaunas (Pietų Afrikos Respublika). Naršydamas pasaulį motociklu K. Košys susitinka su lankomose vietovėse gyvenančiais lietuviais, taip pat pasakoja apie Lietuvą pakeliui sutiktiems vietos gyventojams.

Kelionės maršrutas driekiasi per devynias Europos šalis ir aštuonias – Afrikos. Skaičiuojama, kad garsinant Neringą ir Lietuvą bus nuvažiuota apie 25 tūkst. km. Jau dabar Karolio sąskaitoje – beveik 9 tūkst. km.

Birželį arba liepą kelionė baigsis Keiptaune. Pagrindinis Karolio kelionės partneris  ir draugas – penkiolikos metų senumo Suzuki motociklas, pritaikytas būtent tokiems iššūkiams. Nors daugelis tokį neringiškio ryžtą pavadintų beprotybe, kol kas jam visai neblogai sekasi.

Šiuo metu jis yra Hurgadoje ir siunčia linkėjimus lietuviams Sausio 13-osios proga. Netrukus naktiniu autobusu jis patrauks į Kairą.

„Kol kas viskas gerai. Hurgadoje gyvenantys lietuviai mane labai gražiai priėmė. Pasidalijau karštais įspūdžiais, kaip keistai patekau į Afriką. Šiandien sėsiu į naktinį autobusą, kuriuo vyksiu į Kairą. Po ilgo spardymosi Etiopijos ambasada nutarė mane priimti, galbūt išduos vizą. Geros žinios iš Lietuvos ambasados Kaire“, – šeštadienį pasidžiaugė Karolis.

Lietuvis jau lankėsi Bosnijoje ir Hercegovinoje, Turkijoje, Jordanijoje, susitiko su Lietuvos ambasados Izraelyje atstovais.

Prašmatnūs dangoraižiai, lygūs keliai, nauji namai, mečetės ir automobiliai. Motociklu į Čečėniją nuvažiavęs kaunietis Rytis Pilkauskas įsitikino, kad Rusijos Federacijos Respublikoje Kaukaze karu net nekvepia.

Sugriovė stereotipus

Vasaromis ne po vieną tūkstantį kilometrų motociklu "Yamaha tdm 900" sukariantis kaunietis verslininkas šįkart aplankė Baltarusiją, Rusiją, Gruziją, Armėniją. Didžiausią nuostabą ilgoje kelionėje Ryčiui sukėlė ir daug stereotipų sugriovė Čečėnija.

Lietuvis dažniausiai nakvodavo pas draugiškus santykius palaikančius kitų šalių baikerius, kurie stengiasi padėti vieni kitiems.

Tiesa, kelionę į Čečėniją šiek tiek apkartino Osetijos policininkai, sustabdę taisyklių nepažeidusį kaunietį.

"A, Baltija, kodėl jūs mūsų nemylite?" – susiraukė Rusijos kontroliuojamo Šiaurės Kaukazo regiono policininkai osetinai, pritariantys Rusijos politikai.

Pyko dėl nuversto paminklo

Į alkotesterį R.Pilkauskas pūtė du kartus. Nors prietaisas abu kartus rodė nulius, policininkai teiravosi, kiek lietuvis išgėręs.

"Nuoširdžiai prasitariau, kad pastarąjį kartą išgėriau pora bokalų alaus prieš dvi dienas, – policininkams to ir reikėjo. – Šie išsitraukė knygą ir rodė, kad alkoholis organizme laikosi bent keturias dienas ir ėmė gąsdinti, kad teks važiuoti tirti šlapimą. Atidarę stalčių parodė krūvą atimtų vairuotojo pažymėjimų."

Paskui osetinai ėmė priekaištauti, kodėl lietuviai nuvertė paminklą rusų kariams išvaduotojams (tai įvyko Estijos sostinėje Taline – red. past.).

Išgirdę, kad tai padarė ne lietuviai, vienas atsiduso: "Ech, reikėjo mums pačiupti estą."

Net ir paragintas kolegos lietuvį paleisti, policininkas ieškojo priekabių, tikino, kad nenori pinigų ir lietuvis iš nuovados išvažiavo tik daugiau nei po valandos.

Milžiniškos rusų investicijos

Čečėnijoje daug automatais ginkluotų prezidento Ramzano Kadyrovo armijos karių postų. Šie tikrino daugumą pravažiuojančių automobilių, ieškodami ginklų arba narkotikų, bet kauniečio nestabdė.

Šioje respublikoje iš pradžių Rytis net pasijuto nejaukiai, kai praeiviai draugiškai mojavo rankomis, o vairuotojai nuolat signalizavo: "Iš pradžių net pamaniau, kad kažką pamečiau."

Ne tik sostinėje Grozne, bet ir kituose miestuose ar kaimuose Rytis karo pėdsakų neužtiko: milžiniškos rusų investicijos pateisino šūkį "karo – nė kvapo".

Groznas – švytintys, įspūdingi dangoraižiai, naujai grįstos gatvės, neseniai iškilę pastatai: vietos gyventojai už sugriautus namus arba išsikėlimą gavo pinigines kompensacijas.

"Net ir kituose miesteliuose, kaimeliuose nemačiau karo pėdsakų, – prisipažino po Čečėniją motociklu važinėjęs lietuvis, kuris gyveno pas buvusio motociklininkų klubo "Dikaja Divizija" narį Monsūrą. – Kažkada į jų šventę atvyko garsieji Maskvos baikeriai "Naktiniai vilkai" ir panoro važiuoti kolonos priešakyje, iškėlę Rusijos vėliavą. Tačiau pirmiems važiuoti jiems čečėnai neleido. Vėliau, pagyrę šventę R.Kadyrovui, nuskriausti "Naktiniai vilkai" prezidentui pasiskundė."

Prezidentas R.Kadyrovas įkūrė "Naktinių vilkų" dalinį Grozne, pasiskelbė jo prezidentu. Tiesa, keliolika prabangių motociklų turintis Ramzanas jais beveik niekada nevažinėja.

R.Kadyrovo žaisliukai

Kalbos apie prabangoje skęstantį ir kelis milijonus eurų kainuojančius gimtadienius švenčiantį R.Kadyrovą nėra iš piršto laužtos.

Grozno centre stovi ir įspūdingas mažasis kapitolijus – Čečėnijos prezidento namai.

Mieste R.Pilkauskas matė tik vieną prezidento, kelis Vladimiro Putino ir labai daug 2004 m. stadione vietos sukilėlių nušauto Ramzano tėvo Achmato plakatų.

"R.Kadyrovas jaučia didelę aistrą "Toyota Camry". Kalbama, kad turi apie dešimt tokių automobilių, – šyptelėjo lietuvis. – Virš Grozno praskridus greitaeigiui sraigtasparniui, čečėnai iškart pabrėžė, kad tai – Kadyrovo žaisliukas. Tiesa, apie prezidentą neigiamai nekalba. Pabrėžia, kad R.Kadyrovas ne tik pats daug turi, bet ir duoda kitiems. Be to, šalyje atsigavo žemės ūkis, nes rusams reikia maisto produktų."

Kartais mieste pravažiuojant įspūdingam R.Kadyrovo kortežui paties Čečėnijos vadovo jame nebūna, o jo nužudytas tėvas, pasakojo vietiniai, saugodamasis pasikėsinimo, neretai važinėdavo kortežu, kuris inscenizuodavo vestuvininkų koloną.

Du skirtingi karai

Rytis nekart klausė apie Čečėnijos karus. Pirmasis karas, vadovaujant Džocharui Dudajevui, pasakojo vietiniai, buvo širdies, idėjinis.

"Tuomet žuvo daug patriotų. Kai kurie tankus puldavo su pistoletu rankose. Rusų kareiviai pagarbiai atiduodavo tokių didvyrių kūnus", – tačiau kauniečiui užsiminus, kad antrame kare daugiaaukščių sprogimas Rusijoje įvyko V.Putino palaiminimu, čečėnai nutildė.

V.Putino vardo ten garsiai geriau neminėti. Turbūt todėl, kad ir sienos turi ausis bei akis. Tačiau čečėnai pripažino, kad antrasis karas buvo kitoks – už pinigus: kariavo tie, kuriems mokėjo.

"Tame kare žuvo labai daug civilių, – pasakojo R.Pilkauskas. – Monsūro sklypas – 12 arų. Šiame plote sprogo net aštuonios minosvaidžio paleistos minos."

Globalizacija ir papročiai

Ar Čečėnijoje kauniečiui nebuvo baisu? Ne, tikino Rytis. Ten nesutiko jokio priešiškumo, juolab kad draugų motociklininkų rekomenduotas Monsūras pabrėžė, jei kas nors sustabdys, iškart skambinti jam.

Argūne kaunietis gyveno svetingai jį priėmusio čečėno namuose: viename iš dviejų apie 400 kv. m ploto namų, su karo atvejui įrengtais dideliais rūsiais. Svečiui buvo skirtas kambarys.

"Ir nors miestuose švyti dangoraižiai, Čečėniją smarkiai veikia globalizacija, čia laikosi savo papročių, – Rytis privalėjo nevaikščioti su šortais ir trumpomis rankovėmis. – Monsūras, kuriam daugiau kaip 30 metų, niekada nevartoja alkoholio, nesisvaigina ir narkotikais, nerūko kaljano. Net ir sostinėje Grozne rasi gal tik pora vietų, kur galima nusipirkti alkoholinių gėrimų. Moterys gatvėse vaikšto ilgais sijonais, būtinai su skaromis, kai kurios, jei nori, prisidengia ir veidus."

Moterys valgo po vyrų

Namuose, kur svečiavosi lietuvis, vyrai vieni ir pirmi sėsdavo prie stalo: tik paskui valgydavo moterys.

Didelius namus čečėnai statosi todėl, kad neoficialiai gali turėti keturias žmonas: su antra, trečia, ketvirta sutuokia jų šventikas, nors tai prieštarauja Rusijos įstatymams.

Vienas iš Monsūro brolių nuolat kalbino vieną 20-metę ir tikėjosi, kad ši bus antroji jo žmona.

Beje, Čečėnijoje proseneliai pasakojo, kad jie taps nepriklausomi beveik be jokio kraujo praliejimo, kai vieną kartą iš kalnų nusileis užsieniečiai, atsiraitoję rankoves.

Šalis gyvens gerai, tačiau išgyvens vieną "tragediją": moterys galės rengtis taip, kaip nori, ir elgsis laisvai.

Lietuviai turi savo raštą?!

Nepatekęs į Abchaziją (neįleido pasieniečiai) R.Pilkauskas grįžo antrą kartą į Čečėniją – vėl į Monsūro namus. Jo paties tuo metu nebuvo. Šįkart su vienu iš keturių čečėno brolių įvyko nemalonus nesusipratimas.

"Gal matei mano laikrodį? Mokėjau 48 tūkst. eurų. Kažkur dingo?" – po šio klausimo lietuvį išpylė prakaitas.

"Na, pamaniau, dabar bus, nors jis klausė nepiktai, – prisiminė R.Pilkauskas. – Laimė, laikrodį buvo kitur nunešę namuose žaidę vaikai."

Ir antrą kartą kaunietį čečėnai priėmė draugiškai, vaišino ryžiais su aviena. R.Pilkauskas pastebėjo, kad jie patys baruose mėgsta valgyti šeimynines picas.

Jiems buvo naujiena, kad Stalino laikais ištrėmė ne tik daug čečėnų, bet ir apie 300 tūkst. lietuvių. Jie taip pat stebėjosi, kad lietuviai turi savo kalbą, raštą.

Rublio vertė nukritusi

Keliaudamas motociklu Rytis nustebo, kad vargingai gyvena seniausią valstybinę bažnyčią turinti viena seniausių krikščioniškų šalių Armėnija.

"Gruzijoje nustebino prasti keliai, kuriais važiuodamas motociklu gali nusisukti spandą, ir senukai Tbilisyje, kurie išsidrožia reguliuotojų lazdeles ir už pinigus per spūstis perveda per kelią žmones", – šyptelėjo R.Pilkauskas.

Rusijoje pragyvenimo lygis krinta, žmonės guodžiasi, kad seniau už eurą paklodavo 40, dabar – apie 60 rublių.

Kreditą gauti sunku, o ir palūkanos šokiruoja – 20–25 proc. Vis dėlto rusai pasiryžę kentėti už deimančiuką Krymą.

Priešiškumo Rusijoje lietuvis nepatyrė. Net ir policininkai, kurie stabdė Rytį, nebuvo pikti.

"Viename poste tik pasiteiravo, kur važiuoju, apie motociklą, kitur – ar pavargęs?" – draugiškiems policininkams paprašius, R.Pilkauskas padovanojo lietuviškų euro centų monetų.

Tiesa, netoli Rostovo jis net 40 km/val. viršijo greitį. Autostradoje galėjo važiuoti 110 km/val. greičiu, bet lenkdamas vilkiką nepastebėjo greitį ribojančio ženklo "70".

Autostrados viduryje yra postas su radaru, iš kur tolėliau stovintiems policininkams garsiai per mikrofoną praneša apie transporto priemones, kurias reikia stabdyti.

"Sužinojęs, kad pražioplinau ženklą, užsiėmiau už galvos, – neslėpė Rytis. – Policininkas pažiūrėjo asmens dokumentą ir išvydęs, kad lietuvis, pasiteiravo, iš kur atvykęs ir kur važiuoju, ar labai pavargau. Nesakęs nė vieno blogo žodžio, net nenubaudęs už pažeistą greitį, patarė atidžiau sekti ženklus ir palinkėjo gero kelio."

Benzinas pigus

Per septyniolika dienų lietuvis motociklu nuvažiavo 9 351 km, išleido 574 eurus.

Litras benzino Baltarusijoje – 0,70, Rusijoje – 0,53, Gruzijoje – 0,82, Armėnijoje – 0,72 euro.

Mėsiška rusiška sriuba ("salianka") – 1,6 euro (prieš sunkmetį Rusijoje buvo 2,5 euro, nes tie patys 100 rublių nuvertėjo), 1 kg bananų – apie 0,80 euro.

Lietuvos pasieniečiai pirmadienį neįsileido trijų Rusijos motociklininkų, tačiau nėra aišku, ar jie susiję su Kremlių remiančiais baikeriais, kurie ketino surengti prieštaringą žygį į Berlyną.

Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) Viešųjų ryšių skyriaus viršininkas Giedrius Mišutis BNS sakė, kad keliautojai nebuvo įleisti į Lietuvos teritoriją, nes neturėjo techninės apžiūros dokumentų. Į Lietuvą motociklininkai bandė atvykti iš Baltarusijos per Raigardo kelio postą, esantį Druskininkų savivaldybėje.

Pasak G.Mišučio, motociklininkai turėjo Šengeno vizas. VSAT atstovo teigimu, keliautojai neigė priklausantys Rusijos nacionalistiniam „Nakies vilkų“ klubui. Ši organizacija planavo 6 tūkst. kilometrų maršrutą į Berlyną per Baltarusiją, Lenkiją, Čekiją ir Slovakiją.

Rusijos motociklininkai Lietuvos pareigūnams teigė vykstantys į Karaliaučių.

Lenkija pirmadienį neįsileido dešimties Rusijos motociklininkų, kurie ketino dalyvauti žygyje pergalei Antrajame pasauliniame kare paminėti. Lenkijos premjerė Ewa Kopacz (Eva Kopač) šį žygį pavadino provokacija.