Knygos siužetas prasideda nuo to, kai jaunas vyras kartu su savo moterimi atsikrausto gyventi į naują butą. Šiuo metu studijuojantis doktorantūrą, jis visą savo laiką stengiasi skirti disertacijai baigti. Tačiau anapus sienos gyvenanti vyresnė moteris Ana pradeda jį blaškyti. Vieną dieną jiems susitikus užsimezga intymus ryšys, kurio pavadinti meile nei patys personažai, nei rašytojas neskuba. Nauji santykiai, sugriovę senuosius veikėjų gyvenimus, smarkiai pakeičia ir juos pačius. Veiksmas tuo nesibaigia. Politinė krizė kaimyninėje šalyje ir jo sukelta karo grėsmė užima ne ką mažesnę vietą romane.

"Rašant buvo svarbiausia svarstyti, kodėl mums taip sunku mylėti savo artimą kaip save pačius, kodėl mes skaudiname savo mylimus žmones, nors nieko daugiau ir neturime, vis puolame į šią nuodėmę", – "Kauno dienos" kalbinamas sakė T. Vaiseta.

– Esate ne vien rašytojas, žurnalistas, tačiau ir istorikas. Pirmoji jūsų knyga vadinosi "Nuobodulio visuomenė". Knyga apie to meto vėlyvąjį sovietmetį, kurioje galima rasti nemažai socialinės ir kasdienybės istorijos aspektų. Ar galima būtų teigti, kad būtent istoriko specialybė jus paskatino pradėti rašyti?

– Anaiptol, galbūt net priešingai. Rašyti norėjau (ir pradėjau) gerokai anksčiau, nei ėmiau galvoti apie istoriją kaip savo kasdienio profesinio gyvenimo pasirinkimą. Tačiau neabejotina, kad istoriko ar, sakyčiau, humanitaro išsilavinimas nulemia, kaip žiūri į supančią tikrovę – kaip įvardiji pasaulio reiškinius, kokį žodyną vartoji, kaip vertini žmones, ko ieškai ir (netgi) ką randi. Šiais laikais neretai linkstama sumenkinti humanitarikos reikšmę, tačiau būtent humanitarai išsiugdo tą ypatingą jautrą, kuri padeda mums atpažinti save kaip žmones ir išlikti kaip visuomenei, o ne vien tik kaip elementariųjų dalelių sumai. Humanitarai kartu su menininkais suteikia mums buvimo kartu (jei norite – ir atskirai) gyvenimo prasmę. Kad vis dar negyvename kokioje poapokaliptinėje distopijoje, yra humanitarikos ir meno, arba kultūros bendrąja prasme nuopelnas.

Autorius neturi teisės iš skaitytojo atimti malonumo susikurti savo prasmę. Skaitytojas gali interpretuoti, kaip nori.

– "Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal" – jau trečioji jūsų knyga. Rėmėtės Orfėjo mito interpretacija, dėl kurio šią knygą jau galima pavadinti originalia. Kaip kilo mintis jį panaudoti romane? Kokia jo paskirtis ir kokia svarba?

– Jokiu būdu nebūtų galima teigti, kad Orfėjo mitas paverčia knygą originalia. Spėčiau, kad šis mitas yra vienas iš daugiausia interpretuojamų antikinių mitų mene. Jeigu imtume vien XX a. pavyzdžius, neužtektų kelių puslapių išvardyti bent jau garsesnes interpretacijas. Štai režisierius Jeanas Cocteau yra sukūręs visą filmų triptiką šio mito pagrindu, Raineris Maria Rilke išleidęs eilėraščių rinkinį "Sonetai Orfėjui", Igoris Stravinskis sukūręs baletą ir t. t. Netgi šiuolaikinėje roko ar popmuzikos muzikos kultūroje galima aptikti šio mito įtaką – Nickas Cave'as su grupe "Bad Seeds" yra išleidę albumą, kurio pavadinime rasime Orfėjo vardą. Lietuviškoje literatūroje, beje, taip pat esama Orfėjo mito interpretacijos – pirmiausia į galvą ateina Alfonso Nykos-Niliūno eilėraščių rinkinys "Orfėjaus medis". Taigi, imdamasis tokios interpretacijos, įsirašai į ištisą orfėjikos tradiciją, kuri įpareigoja ir perspėja apie riziką pasirodyti pernelyg pretenzingam.

Kai pačioje pradžioje, ieškodamas būsimo romano teksto stiliaus, ritmo ir pasakojimo balso, ėmiau rašyti pavienius sakinius ir fragmentus, apie Orfėjo mitą negalvojau. Kad istoriją, kurią noriu papasakoti, yra Orfėjo mitas, suvokiau gana netikėtai, bet šis suvokimas daugiau neapleido ir, ėmęs nuosekliai kurti siužetą, jau kūriau jį kaip mito interpretaciją. Iš perspektyvos matau, kad, tik atpažinęs mitą, pagaliau pradėjau rašyti tikrą kūrinį, jis suteikė pagrindą, kurio trūko. Mąstydamas apie mitą pradėjau daug mąstyti apie tai, kokia yra kūrinio prasmė, tad galiausiai mitas nulėmė ir kūrinio struktūrą, ir jo turinį. Ieškantieji tiesioginio Orfėjo mito, nebūtinai jį lengvai atras, bet iš tikrųjų jis apima ir kūrinį kaip visumą, ir atsispindi faktiškai kiekviename epizode.

– Knygoje dominuoja daugybė įvairių siužeto linijų. Neįprasta ir visuomenės meilės standartų neatitinkanti meilė vyresnei moteriai, karo grėsmė, žmogaus kaip individo analizė. Vis dėlto kas šioje knygoje yra svarbiausia? Ar tai yra viena iš tų knygų, kurioje kiekvienas skaitytojas savaip gali įžvelgti jos prasmę?

– Autorius neturi teisės iš skaitytojo atimti malonumo susikurti savo prasmę. Skaitytojas gali interpretuoti, kaip nori. Ne nužudyti autorių, bet atsisėsti šalia ir su juo pasikalbėti, gal net pasikarščiuojant. O man rašant buvo svarbiausia svarstyti, kodėl mums taip sunku mylėti savo artimą kaip save pačius, kodėl mes skaudiname savo mylimus žmones, nors nieko daugiau ir neturime, vis puolame į šią nuodėmę. Kartu norėjau parodyti, kad žmogus yra ne tik nuodėmingas, bet ir sugebantis savo nuodėmę suvokti ir dėl jos atgailauti. Štai kodėl kartais romaną vadinu krikščioniškąja Orfėjo mito interpretacija.

– Romane panaudojote nemažai dailės fragmentų, paveikslų aprašymų. Ar juos rinkotės atsitiktinai ar taikėte prie siužeto?

– Dailės kūriniai kūrė siužetą, o siužetas ieškojo tinkamų dailės kūrinių. Faktiškai kiekvienas tekste paminėtas dailės (o ir kitų sričių meno) kūrinys turi savo istoriją, kaip ir kodėl ten pateko. Austrų dailininkas Egonas Schiele manęs neapleidžia nuo to laiko, kai jį pamačiau pirmą kartą prieš dešimt metų, tad jo paliktas įspūdis ir vaizdiniai tiesiog laukė akimirkos, kada pavirs tekstu. Negalėjo būti tinkamesnės akimirkos kaip karo nuojautos ir katastrofos baimės tema.

Jai ne mažiau tiko ir Alfredo Kubino darbai, kurie, be kita ko, tekste atlieka ir tam tikros pusiausvyros išlaikymo funkciją, nes savo groteskiškumu, sarkazmu, mirtimi dvelkiančia lengvybe pajėgia atsverti visomis prasmėmis sunkiasvorį Schiele. Galiausiai svarbios buvo ir pačių dailininkų biografijos – ta aplinkybė, kad vienas savo kailiu patyrė, ką reiškia Pirmasis, o kitas – ir Pirmasis, ir Antrasis pasauliniai karai, nes kalbėdamas apie karo nuojautą neišvengiamai susidūri su klausimu, ar menas pajėgus numatyti ateitį, ar jis gali nuspėti artėjančią nelaimę.

O man rašant buvo svarbiausia svarstyti, kodėl mums taip sunku mylėti savo artimą kaip save pačius, kodėl mes skaudiname savo mylimus žmones.

Rašydamas romaną turėjau galimybę nuvažiuoti į Vieną ir dar kartą pamatyti abiejų autorių (ir daugybės kitų XX a. pirmosios pusės dailininkų) darbus. Žiūrėdamas į juos, skaitydamas paveikslų ir pačių dailininkų biografijų aprašymus, galvoje rašiau sakinius apie menininko santykį su jo laikais ištinkančiomis katastrofomis.

– Tik paėmus knygą į rankas pirmiausiai į akis krenta jos dizainas. Vaizduojama krentanti moteris, kurią tarytum kažkas laiko. Ar šis vaizdinys yra susietas su tam tikru personažu, ar tai tiesiog visos istorijos moralinis atspindys, leidžiantis pačiam skaitytojui jį interpretuoti savaip? Kiek svarbus jums yra knygos viršelis?

– Jei skaitai popierinę, o ne elektroninę knygą, viršelis, visas dizainas ir maketas, vidinių puslapių faktūra yra labai svarbu. Skaitymas yra ir daikto lietimas – ir kas galėtų pasakyti, kad tai nėra svarbu? Gali pajusti neapsakomą malonumą vien paėmęs knygą į rankas.

Knygos viršelis yra jo dailininko Zigmo Butaučio, vieno geriausio šios srities specialistų Lietuvoje, nuopelnas. Jame yra panaudotas italų romantizmo dailininko Enrico Scuri paveikslo "Orfėjas ir Euridikė" fragmentas. Jį Zigmas apžaidė taip, kad jis – nežinau, ar sąmoningai, – gražiai koreliuoja su viena labai konkrečia romano scena.

– Kaip manote, ar knygos viršelis, pagrindinė iliustracija būtinai turi atspindėti jos esmę? Ar sutinkate, kad dauguma rašytojų stengiasi jį padaryti kuo įmantresnį tam, jog jis pritrauktų skaitytojo akį?

– Rašytojai nėra vieninteliai ir dažnai net ne pagrindiniai sprendėjai, koks turėtų būti knygos viršelis, nors paprastai jie turi savo norų ir poreikių. O iš leidybos specialistų pasakojimų žinau, kad viršelis daro didelę įtaką skaitytojų pasirinkimams – kad ir kaip tai absurdiškai skambėtų, nemažai žmonių knygas perka (ir kiek rečiau) perskaito būtent dėl knygos viršelio, leidyklų rinkodarininkai žino, kokie vaizdo motyvai, šriftai, spalvos, dydžiai traukia žmonių dėmesį. Tad dažniausiai galvojama, kaip viršelis padėtų knygą parduoti, o ne atspindėtų jos esmę. Šiai rinkodaros magijai neretai pasiduoda net ir geriausi rašytojai, ir kartais taip nutinka, kad galime pamatyti puikią knygą su labai neskoningu viršeliu. Tik nereikėtų apsigauti: tai ne viršelių dailininkai neturi skonio, o pirkėjai, kuriems tokie viršeliai kažkodėl patinka. Kita vertus, ir autoriai, ir leidyklos turi užsidirbti pinigų, todėl siekti patraukti pirkėjų dėmesį yra tiesiog būtina.

– Knygoje tvyro karo nuotaika, tačiau pagrindinis veikėjas skeptiškai nusiteikęs prieš bet kokius jo pranašus. Ar per šį siužeto vingį norėjote išsakyti ir savo nuomonę apie vykusius politinius nesutarimus? Tikriausiai jums, kaip istorikui, yra labai svarbi ši tema, tačiau kiek savo požiūrio romane perteikėte?

– Regis, atvirai kokio nors politinio požiūrio knygoje nėra dėstoma, tik lengvai pašiepiami nesiliaujantys bandymai išpranašauti ateitį. O juk nežinomybė, kaip bus ateityje, yra gal net tiek pat baugi kaip ir pats karas. Tos pranašystės ir prognozės tėra būdas įveikti baimę, nes iš tikrųjų niekas negali žinoti, kaip bus. Tad svarbiausia atrodė užfiksuoti tą būseną, kurioje atsidūrė mūsų visuomenė nuo Rusijos agresijos prieš Ukrainą pradžios: galimo karo tema staiga įsiskverbė į mūsų kasdienybę, tapo privačių pokalbių tarp artimųjų, draugų ir bendradarbių tema, girdėjau žmones svarstant, ką karo atveju reikės daryti su paskola, šeimų ginčų, ar per karą reikėtų vykti iš šalies, ar likti ginti savo valstybę, palyginimų su 1938 m. ir t. t.

Priimtas sprendimas grąžinti šauktinius ir kilusios labai karštos diskusijos parodė, kaip mums sunku priimti tikrovės faktą, kad karas gali būti ne teorinė, hipotetinė, fantastinė galimybė, bet rytoj su visu siaubu užgriūvančia ir mūsų visų gyvenimą radikaliai pakeičiančia jėga. Nors tai tik spėlionė, bet atrodė, kad karo nuojauta mūsų visuomenėje nulėmė tam tikrą lūžį – pirmą kartą po nepriklausomybės atgavimo laisvė, kartu ir pats įprasčiausias kasdienis gyvenimas vėl nebėra savaime suprantamas dalykas.

Nors ne visi sutiktų, bet manau, kad viena iš literatūros užduočių yra mėginti užčiuopti tokius laiko ženklus, nematomus visuomenėje vykstančius procesus, kad apie juos galėtume kalbėtis ar bent kiekvienas sau apmąstyti.

– Knygoje galima įžvelgti psichologizavimo vienais ar kitais klausimais, ypač tais, kurie liečia žmonių santykius. Kaip jau ir minėjote viename iš savo interviu, bandėte sulaužyti viešojoje erdvėje brukamus santykių standartus, kad viskas turi būti pagal visuomenės normas. Ar nestandartinė meilė, šiuo atveju vyresnei moteriai, gali turėti laimingą pabaigą?

– O meilė apskritai gali turėti laimingą pabaigą? Jeigu gali, tuomet tokią pabaigą gali turėti ir jauno vyro ir vyresnės moters meilė. Ta istorija ir norėta pasisakyti ne prieš visuomenės normas, o prieš mums nuolat brukamus, kartu ir mūsų pačių kuriamus ar palaikomus stereotipus apie dviejų žmonių santykius – nesvarbu, kas tie du žmonės būtų: jaunesnis vyras ir vyresnė moteris, du vyresni vyrai, dvi jaunesnės moterys ir t. t. Stereotipai prieštarauja sveikam protui ir naikina tikrovę, galiausiai vadovaudamiesi stereotipais mes paneigiame pačią meilę, jos galimybę, nes meilė – kaip ryšys tarp dviejų žmonių – visada yra unikalus, nors tas unikalumas ir slepiasi tarp smulkmenų ir niuansų. Kaip mes galime surūšiuoti meilės tipus, jei kiekvieno žmogaus jausmai kitam yra nepakartojami, jei taip, kaip myli vienas žmogus, niekada nemylės kitas? Tai suvokiant kyla natūralus noras pasipriešinti stereotipams – taip atsirado stipriai psichologizuotas romanas.

– Kokiai skaitytojų auditorijai galėtumėte parekomenduoti šį savo romaną? Galbūt žmonėms, besidomintiems menu, istorija, žmonių santykiais? Ar, galbūt priešingai, jį vertėtų perskaityti tiems, kurių požiūris apie viską yra ganėtinai standartinis ir ši knyga į jų gyvenimus įneštų naujų apmąstymų?

– Sakyčiau, kad šis romanas galėtų būti įdomus visiems tiems, kurie skaitydami knygas nepraverčia gamtos ir kitų panašių aprašymų.

– Kokia jūsų nuomonė apie knygų rinką Lietuvoje? Kai kas sako, kad knygų išleidžiama tiesiog per daug, todėl labai sunku atrasti tas gerąsias. Kita vertus, ar apskritai, jūsų nuomone, gali būti geros knygos ir blogos knygos? Gal visos turi teisę gyvuoti? O gal leidyklos turėtų daryti griežtesnę rankraščių atranką?

– Knygos ne tik gali, bet ir tikrai būna tiek geros, tiek blogos, ir visos turi teisę egzistuoti, jei kas nors nori jas leisti ir skaityti. Šiais laikais knygų iš tikrųjų išleidžiama labai daug, bet knygų niekada nebus per daug.

Praėjusį rudenį man teko gana atsitiktinai visą dieną padėti parduoti vienos leidyklos knygas per Vilniaus sostinės dienas. Pastebėjau, kad egzistuoja toks reiškinys, kurį galėtume pavadinti komercine inercija. Leidyklos darbuotojai visada priėjusiems pirkėjams mėgina įpiršti populiariąją literatūrą, remdamiesi išankstiniu įsitikinimu, kad tokių knygų pirkėjai ir nori, o pirkėjai drąsiau į rankas ima išpopuliarintas knygas, net abejodami jų verte. Todėl padariau eksperimentą: mėginau priėjusius pirkėjus sudominti tik tomis knygomis, kurias laikau aukštąja, pačia vertingiausia, nors galbūt ir nelabai lengvai perskaitoma literatūra.

Nustebau, kad žmonės labai noriai išklauso rekomendacijų ir apsidžiaugia, kad pagaliau galės paskaityti ne kokį lengvą skaitalą, o tikrai gerą literatūrą. Nors jokių apibendrinimų nederėtų daryti, bet kilo rinkodaros požiūriu šventvagiška mintis, kad knygų pardavimas ne visai atitinka skaitytojų poreikius – iš inercijos lengvoji literatūra yra labiau reklamuojama ir sulaukia daugiau dėmesio, bet jei būtų įdėta daugiau pastangų skleidžiant žinią apie aukštos klasės literatūrą, ieškoma būdų, kaip be verksmingo patoso paaiškinti jos vertę, jos pirkimas tikrai galėtų bent kiek išaugti. Žinoma, lengvoji literatūra vis tiek išliktų populiariausia, ir gerai, nes jos atliekamos funkcijos taip pat labai svarbios.

O nepaskęsti knygų sraute galėtų padėti paprastas būdas – bent viena akimi nuolat sekti literatūros kritiką, kurios šiuo metu – netgi labai profesionalios – jau tikrai netrūksta.