Tam, kad jis gautų 273 eurus šiuo metu siekiančią pirmojo laipsnio valstybinę pensiją, šią savaitę pritarė Vyriausybė.

Pirmojo laipsnio valstybinę pensiją turi teisę gauti Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premijos laureatai, sulaukę pensinio amžiaus.

Vilniaus dailės akademijos profesorius K. Grigaliūnas yra surengęs daugiau kaip 100 individualių parodų Lietuvoje ir užsienyje – Strasbūre, Dresdene, Niujorke.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) nutarimo projektu, minėta pensija premijos laureatui bus skirta nuo 2024 metų sausio 1 dienos.

Pagal Valstybinių pensijų įstatymą, asmenys, kuriems yra paskirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, sulaukę pensinio amžiaus turi teisę gauti pirmojo laipsnio valstybinę pensiją. Ją skiria Vyriausybė pagal Lietuvos pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinių pensijų skyrimo komisijos teikimą.

Nuo kitų metų pradžios pirmojo laipsnio valstybinė pensija sieks keturių valstybinių pensijų bazių dydį – 289,4 eurus.

Nacionaline kultūros ir meno premija K. Grigaliūnas buvo apdovanotas 2011 metais.

Kertami medžiai Lietuvoje atkreipė netgi prezidento dėmesį. Nors stengiamės išsaugoti medžius kaip tik įmanydami, tačiau atsirado vienas baisus kenkėjas, kuris grasina iškirsdinti Lietuvos egles. Pažeistiems žievėgraužio tipografo medžiams padėti jau nebeįmanoma.

Plačiau apie tai, kodėl nyksta eglės, papasakojo Valstybinės miškų tarnybos specialistas Kęstutis Grigaliūnas.

– Pagrindiniai skiriamieji požymiai, kurie rodo, kad eglėse apsigyveno vabalas ir jų jau niekas neišgelbės, yra rusvos spalvos byrančios nuograužos bei žali spygliai ant miško paklotės. Svarbu egles laiku pašalinti iš miško, kol neišsivystė nauja kenkėjo karta.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kas yra tas žievėgraužis tipografas?

– Tai yra pats pavojingiausias medžių liemenų kenkėjas, kuris daro pačią didžiausią žalą ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Labiausiai nukenčia eglės. Jų žievė yra pilna skylučių – atrodo kaip sušaudyta.

– Ką šis kenkėjas padaro eglėms?

– Kai kenkėjų prisidaugina labai daug, jis užpuola medį, padeda kiaušinėlius. Tame medyje po žieve vystosi lervos ir toks medis nudžiūva. Ima byrėti spygliai, nes medis negauna vandens. Vabalas atneša grybą, kuris užkemša vandens indus, ir medis nebegali atsigerti. Didžiulė problema – šis vabalas dauginasi labai sparčiai, turi dvi generacijas. Kaitros ir sausros sudaro labai geras sąlygas jam daugintis. Jei prieš dvejus metus turėjome įprastą šio kenkėjo populiaciją, tai ją dabar matome nepaprasto masto.

Jei klimatas ir toliau keisis į šiltąją pusę, kenkėjai vis labiau ateis iš pietinių šalių.

– Iš kur atsirado šis kenkėjas?

– Mes visada turėjome šitą problemą. Paskutiniai didieji židiniai buvo fiksuoti 1994 metais. Tada nudžiuvo keletas milijonų kubinių metrų eglių.

– Esant rajone, prie nuosavų namų, iš kur šis kenkėjas galėjo atsirasti?

– Galbūt galimai buvo atsivežtas su jau užpulta mediena.

– Kur bus panaudojama nukirsta pažeistų eglių mediena?

– Tokia mediena jau prarado savo atsparumą, ją nelabai noriai perka statyboms. Nors pažeidžiami tik paviršiniai sluoksniai, mes skatiname, kad ji ilgai neužsigulėtų ir būtų parduota plokščių gamybai.

– Galbūt šie žievėgraužiai tipografai gamtoje turi kažkokių natūralių priešų? Galbūt mums reikia didinti genių populiaciją?

– Taip, ir erkės, ir kirminai yra jų priešai. Tačiau šie kenkėjai sugeba pasidauginti daug sparčiau nei mūsų natūralūs priešai.

– Jei pastebime, kad medis kenčia nuo žievėgraužio tipografo, ar įmanoma dar jam padėti kažkaip?

– Ne. Vienintelė kovos priemonė yra tokį medį iškirsti laiku. Būtina laiku pašalinti tas egles, kol neišsivystė naujoji kenkėjo karta. Mes galime apsaugoti medieną, kuri dar nėra užpulta. Galima nupurkšti chemikalais, kad vabalas neapsigyventų. Tačiau jei jis jau apsigyveno, belieka tik iškirsti ir pašalinti iš miško.

– Sakote, kad šiais metais labai daug privisę tų kenkėjų. Kokią grėsmę jie kelia? Kiek medžių galime netekti?

– Visoje Lietuvoje fiksuojame rekordinius vabalų kiekius. Nuo 2003 metų Valstybinė miškų tarnyba stebi šio kenkėjo populiaciją, skaičiuojame skraidančius vabalus sugaudami gaudyklėmis. Dar nesame turėję tokios populiacijos.

– Kas tai nulėmė?

– Tikėtina, kad dėl vis šiltėjančio klimato ir mūsų monokultūrų – kai sodinami gryni eglės medynai.

– Ar yra grėsmė, kad neteksime visų eglių Lietuvoje?

– Trumpuoju laikotarpiu – ne. Tačiau žvelgiant šimtą metų į priekį, yra tokia galimybė. Tikėtina, kad ateityje eglės gali trauktis iš Lietuvos. Jei klimatas ir toliau keisis į šiltąją pusę, kenkėjai vis labiau ateis iš pietinių šalių.

– Ką ateityje per Kalėdas puoš mūsų anūkai?

– Lietuvoje labai populiarėja kėniai. Jie nemeta spyglių net ir nudžiuvę. Aš labai tikiuosi, kad dar mūsų vaikams ir anūkams užteks eglių Kalėdoms.

„Esate vienas ryškiausių mūsų šiuolaikinio vaizduojamojo meno atstovų, vertinamų ir Lietuvoje, ir užsienyje. Jūsų daugiabriaunis talentas atsiskleidžia itin plačioje kūrinių paletėje – nuo skaudžios istorinės atminties įvaizdinimo iki žaismingo žvilgsnio į mus supantį pasaulį, nuo klasikinių grafikos ir tapybos technikų iki primityvizmo ir poparto citatų. Ačiū jums už nepaprastai produktyvią kūrybinę veiklą, su nekantrumu lauksime naujų įspūdingų darbų“, – sveikindamas dailininką sako kultūros ministras Simonas Kairys.

Penktadienį 17 val. Klaipėdoje, Baroti galerijoje (Aukštoji g. 1) atidaroma Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato vilniečio Kęstučio Grigaliūno paroda „Purslai, vandenai ir ratilai“. Joje autorius pristatys savo naujausius tapybos darbus, objektus ir piešinius.

Kaip teigė menotyrininkas Vidas Poškus, primindamas, kad parodos autorius yra aistringas plaukikas ir nuolatinis sostinės baseinų lankytojas, „užsikabinus už paties menininko koncepcijos ir lakoniškoje anotacijoje išsakyto teiginio, kad ši paroda yra „tyrimas“, galima prielaida, jog K.Grigaliūnas tiek savo kūnu, tiek ir kūrybine dvasia tyrinėja lokalius baseinus, tartum suteikdamas pagrindo tuščioms ar pagrįstoms viltims, kad būtent čia – dirbtinių šviesų nutviekstose erdvėse, stačiakampiuose rezervuaruose, užpildytuose melsvai žalzganais vandenimis, formuojasi ne tik sporto, bet ir visos Lietuvos viltis“.

Pats K.Grigaliūnas labai aiškiai ir racionaliai, tiesiog matematiškai tiksliai nusakė savojo „Baseino“ uždavinius, tikslus bei tyrimo objektus: 1. vandens paviršius: lyjant, pučiant vėjui, plaukiojant ar į jį šokant žmogui; 2. 25 žmogaus kūno judėjimo vandenyje būdai; 3. žmogaus kūno vaizdas vandenyje; 4. baseino šurmulys ir tylus aplinkinių stebėjimas. Dar paaiškinta, kad ši paroda yra K.Grigaliūno dialogas su ankstyvuoju Davido Hockney „Baseino“ ciklu.

Paties autoriaus kūrybos kontekste, anot V.Poškaus, „tai yra jeigu ne esminis lūžis, tai bent grįžimas atgal – savęs link, į save. Po niūraus, dokumentiškai tragiško etapo jis atsuka tą tikrąjį savo kaip popmenininko veidą – ironiškai besišypsantį, su gero (subtilaus ir nenuvalkioto) humoro doze, techniškai nepriekaištingą (autorius net savo kolegoms darė ir daro įspūdį produktyvumu bei perfekcionizmu) ir konceptualiai motyvuotą.

Jo „Baseinas“ yra daugiau nei asmeninės patirties vizualizacija. Tai mūsų ankštame ir sekliame „varlyne“ besipliuškenančios kultūros ir ne tik jos – visos visuomenės metafora, jos išklotinė. K.Grigaliūno ironija, šaržas, groteskas yra kaip šuolis į baseiną nuo tramplino“.

Paroda veiks iki birželio 4 d.

Menininkas Kęstutis Grigaliūnas Vilniuje pristato parodą, kurioje svarsto, kas yra svajonė, ir nuo ko priklauso, ar ji išsipildys. Ieškodamas atsakymų K. Grigaliūnas pertapo XVI amžiaus graviūras, naudojasi britų tapytojo Davido Hockney paveikslų motyvais.

Kaip atrodome vasarą prie vandens telkinio? K. Grigaliūnas sako, kad spalvingi, ryškūs ir atsipalaidavę. Vilniaus galerijoje „Kairė-dešinė“ menininkas pristatė parodą, kuriai įkvėpimo sėmėsi iš mėgstamo užsiėmimo – plaukiojimo baseine. Stebėdamas, kaip žmonės jaučiasi vandenyje ar prie jo, K. Grigaliūnas teigia pastebėjęs, kad yra ir nemalonių akimirkų, kurios įstringa ilgam.

„Pavyzdys galėtų būti toks: žmogus, kuris buvo nusiteikęs šokti nuo 3 m aukščio tramplino, užlipa laipteliais, užlipa ant lentos, pastoviniuoja, patrepsi ir grįžta, drebančiomis rankomis laikydamasis už turėklų, pasidarydamas, ar jo niekas nestebi“, – sako K. Grigaliūnas.

Piešinių, tapybos ir objektų parodoje vandens trauką menininkas vaizduoja kaip viliojančią undinę. Berniukas ant tramplino stebi mitinę būtybę ir dvejoja, ar šokti, ar ne. Pasak K. Grigaliūno, svajones gali pražudyti nepasitikėjimas.

„Jeigu dvejonių labai daug, žmogus atsisakys svajonės. Turėkime svajones ir, kiek leidžia jėgos, bandykime jas įgyvendinti“, – ragina menininkas.

Vandens paviršių, jo ir žmogaus kūno santykį menininkas bando atskleisti naudodamasis dviejų epochų tradicijomis: perpiešdamas XVI amžiaus prancūzų graviūras apie plaukimo būdus ir praėjusio amžiaus britų tapytojo D. Hockney darbus.

Spalvingą parodą K. Grigaliūnas pristatė po šešerių metų pertraukos. Iki šiol jis tyrinėjo prieškario tremties fotografijų archyvą. Po parodos menininkas sako tęsiąs „Mirties dienoraščių“ ciklą. Tik dabar jau – apie Lietuvos pokario netektis.